|
|
|
SmiltysŠeši profesionalo priesakai kurti pradedančiam jaunuoliui
Garsus mūsų krašto dailininkas siurrealistas 54-erių Andrius Miežis sakė neretai socialinėje erdvėje sulaukiąs jaunųjų menininkų ar moksleivių pasiteiravimų apie jų darbų kokybę. „Jaunimui įdomu, kokie yra jų gebėjimai, ar verta jiems siekti menininko karjeros, jei taip – kaipgi tai turėtų vykti“, – sakė A. Miežis, nusprendęs atvirai iškloti savo nuomonę ir patirtis apie menininko status quo – išlaikytą poziciją. Nesivaikyti talento, kurio neturi Šiuo metu kūrybines atostogas Nidoje leidžiantis A. Miežis sakė, kad po pabuvimo gamtoje – kopose, miškuose, kurių labai pasiilgsta, po savotiškos pauzės, kuri jam būtina, vėl grįšiąs prie įprasto kūrybos proceso. „Gamta nuramina, padeda sudėlioti ir atkurti vidinę tvarką. Gamta nemoko, kaip gyventi, ji moko kaip būti. Jausti būtį, mokėti būti su savimi yra labai svarbu“, – akcentavo dailininkas, 30 metų kuriantis savitu, drąsiu stiliumi, ir tuo išgarsėjęs visoje Lietuvoje. „Mintimis su jaunimu dalinuosi iš savo, o ir kitų menininkų patirties, žinodamas jų kelius ir klystkelius, kuriais praeina dauguma dailininkų. Gal muzikantams yra kitaip...“, – svarstė kūrėjas. Jis išdėstė savo požiūrį, kuris ampa savotiškais priesakais pradedančiam kurti jaunuoliui: „Visų pirma, kai vaikystėje artimieji tau sako, kad esi neįtikėtinai gabus, turėk mintyse, kad jie iš begalinės meilės galimai tau pataikavo, norėdami ir patys tavimi didžiuotis, o tuo pačiu ir tave motyvuoti. Tai tikrai gražu, bet nebūtinai siejasi su realybe. Tavo gebėjimų kokybę gali įvertinti tik nesuinteresuoti ir nešališki asmenys, iš pradžių galbūt meno mokyklos, vėliau dailės akademijos pedagogai ar netgi socialiniai tinklai.“ Šias mintis A. Miežis sustiprino, paminėdamas japonų animacinį filmą šia terma „Raudonas vėžlys“: jo siužetas pasakoja apie jaunuolį, kurio tėvai giria jo talentą, nors šis juo neapdovanotas. Tuo įtikėjęs jaunuolis iššvaisto visą gyvenimą, besivaikydamas talento, kurio neturi.
„Kaukė“ – kelio pradžia siekiant įamžinti Antano Mončio atminimą
Kultūrines mokinių kompetencijas nuosekliai ugdanti Darbėnų gimnazija užsibrėžė tikslą ne tik mokinius supažindinti su kraštiečio menininko modernisto Antano Mončio (1921–1993) asmenybe, bet ir įamžinti jo atminimą kuriant skulptūrų parką mokyklos kieme. Bendradarbiaujant su profesionaliais krašto skulptoriais Rasa ir Gediminu Staškauskais, šiomis dienomis buvo atidengta pirmoji akmens skulptūra „Kaukė“, kurią menininkai savo sodyboje kūrė kartu su gimnazistais. Lūkesčiai buvo mažesni R. ir G. Staškauskai sakė, kad kurti skulptūrą buvo ne vienadienis procesas. Bendras su gimnazija projektas turėjo didžiulę apimtį, kuri, prasidėjusi gimnazistų kelione į Antano Mončio meno muziejų Palangoje, tęsėsi kūrybinėse keramikos dirbtuvėse, mokyklos prieigose, nė nesibaigė skulptorių dirbtuvėse – skulptūros atidengimą lydėjo ir A. Mončio atminimui skirta konferencija, kurią moderavo pedagogė Virginija Rudavičienė, įžvalgomis apie A. Mončio kūrybinį palikimą, biografiją, filosofinį menininko požiūrį į meną dalinosi Darbėnų gimnazijos mokiniai, savo indėlį į konferenciją įnešė vienas ryškiausių postfolklorinės tradicijos kūrėjų Lietuvoje Donatas Bielkauskas, kuris yra ir Lino Mikutos sukurto dokumentinio filmo „Mončys. Žemaitis iš Paryžiaus“ kompozitorius. „Mūsų lūkesčiai buvo mažesni negu galutinis rezultatas“, – prisipažino R. ir G. Staškauskai, pristatydami ir vaikų sukurtas molio kaukes, ir lauke esančias grandines – visa tai mokiniai kūrė sekdami A. Mončio kūryba, kuris kaukes irgi kūrė iš įvairių medžiagų. Anot menininkų, kūrybiniai darbai buvo aliuzija į tai, kad mes visi turime kaukes, kurias mums uždeda profesija, pojūčiai, interesai, bet, žvelgiant į mokinių sukurtas kaukes, skulptūrą, galbūt žiūrovui, vertintojui kils noras jas nusiimti, o gal – pakeisti? Paklausta, ką šis projektas galėjo duoti mokiniams, menininkė R. Staškauskienė neabejojo, kad visų pirma – požiūrį į dabartinį permainingą gyvenimą: „Manau, kad mokiniai buvo paskatinti į savo gyvenimu priimti modernumą, nes tik per jį galima eiti į priekį. Kūryba, remiantis A. Mončio menine filosofija, mokė juo tolerancijos – kitokiam žmogui, kitokiai kūrybai.“ Patiems menininkams darbas su gimnazistais, bendravimas su jų mokytojais – projekto vedliais, irgi buvo nauja patirtis. „Mes mokėmės vieni iš kitų. Jų požiūris į meną – didelė patirtis mums, menininkams“, – kalbėjo G. Staškauskas, vildamasis, kad graži bendrystė su Darbėnų gimnazija tęsis, kad skulptūra „Kaukė“ Darbėnų gimnazijos kiemelyje ilgai nevienišaus – čia ketinama kurti skulptūrų parką.
Meilės miestui Palangai dedikuoti 756 haiku
Aštuntąjį kartą Palangos kurorto muziejaus iniciatyva surengtame poezijos konkurse „Haiku Palangai“ šiemet dalyvavę kūrėjai savo eiles buvo kviečiami skirti kompozitoriaus, dailininko, chorvedžio, kultūros veikėjo Mikalojaus Konstantino Čiurlionio 150-osioms gimimo metinėms paminėti, o pagrindinė konkurso tema – „Meilės miestas“. Sveikindama į Palangos kurorto muziejaus salę gausiai susirinkusius haiku kūrėjus ir tuos, kuriems patinka šis iš Japonijos kilusio eilėraščių žanras, muziejaus direktorė Virginija Paluckienė pasidžiaugė, kad konkursas kasmet auga ir sukviečia vis daugiau poetų iš visos Lietuvos: pirmajame konkurse 2018 metais dalyvavo 38, šiemet – beveik 200 dalyvių. „Poezijos konkursas „Haiku Palangai“, mano nuomone, yra svarbiausias, reikšmingiausias ir didžiausią išliekamąją vertę turintis renginys visame aštuntus metus savaitę trunkančių renginių cikle „Palangos dienos“. Kasmet sulaukiame didelio būrio dalyvių, bet šie metai ypatingi, galima sakyti, rekordiniai, nes dalyvauja net 198 kūrėjai. Džiugu, kad šiais metais sulaukėme didesnio skaičiaus dalyvių iš jaunesniojo ir vyresniojo mokyklinio amžiaus grupių. Turbūt už tai turėtume būti dėkingi mokytojams, kurie skatina moksleivius kurti ir dalyvauti šiame konkurse“, – akcentavo muziejaus direktorė, pridūrusi, kad toks gausus dalyvių skaičius lėmė ir tai, kad konkurso organizatorius – muziejus – nutarė papildomais prizais įvertinti ne 6, o 15 kūrėjų: po 5 iš kiekvienos amžiaus grupės. Konkurso komisijai: pirmininkui filologui, poetui, redaktoriui Danieliui Milašauskui, nariams poetei, anglų kalbos mokytojai Godai Bendoraitienei ir žurnalistei Livijai Grajauskienei išrinkti geriausius haiku tikrai nebuvo lengva. Pagal konkurso nuostatus kūrėjai, kurių pavardės komisijai nėra žinomos, buvo suskirstyti į tris amžiaus grupes. Gausiausia – suaugusiųjų amžiaus grupė, kurioje sulaukta 78 dalyvių, po 60 dalyvių 21 išbandė jėgas vyresniojo ir jaunesniojo mokyklinio amžiaus grupėse, o iš viso konkursui buvo atsiųsti 756 trieiliai. Tardamas sveikinimo žodį į Palangos kurorto muziejaus salę gausiai susirinkusiems kūrėjams, konkurso laureatams, pagerbti juos ir pasiklausyti haiku atėjusiems palangiškiams ir kurorto svečiams, D. Milašauskas, kaip ir G. Bendoraitienė, akcentavo dalyvių gausą. O ir tema – išties dėkinga, tad tiek nuolatinių konkurso dalyvių trieiliuose, tiek pirmąkart pabandžiusiųjų kurti haiku eilėse gražiai persipynė Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės ir Mikalojaus Konstantino Čiurlionio meilės istorija, jo kūrybos motyvai, romantiškoji Palanga, įkvepianti meilei kiekvieną mūsų.
Palangiškė scenografė kuria lėles ir Barselonos teatrui
Palangiškė „Grubiojo“ teatro scenografė, dailininkė Guoda Korsakaitė gyvena laukimu – rugpjūtį Austrijoje įvyks bendro Barselonos lėlių teatro kompanijos „Per Poc“ ir Insbruko operos teatro spektaklio „Ifigenija Aulidėje“ premjera, kuriai ruošiantis kartu su ispanais lėles kūrė ir ji. Lėlės operoje? Originalu Šis spektaklis – mitas pagal vieno žymiausių antikos laikų dramaturgo Euripido kūrinį skaudžia karo tema, tačiau italų kompozitoriaus Antonio Caldara muzika sukurta jau baroko laikotarpiu. „Mūsų, kūrėjų, tikslas buvo išlaikyti balansą tarp žiaurios mito idėjos, barokinio lengvumo ir grožio, kuris galbūt tik labai išoriškas“, – apibūdino G. Korsakaitė. Jos ryšiai su Barselonos teatro kompanija „Per Poc“ užsimezgė Vilniaus dailės akademijoje baigiant scenografijos magistro studijas, kai atsirado galimybė išvažiuoti praktikai pagal mainų programą. „Parašiau laiškus daugybei kompanijų, o atsakė būtent šita. Jie kaip tik ruošėsi naujam projektui, ir reikėjo dailininkų. Pamatę mano darbus, kurių rinkinį buvau nusiuntusi, pakvietė ne kaip praktikantę, o paprašė iškart imtis kurti lėles“, – pasakojo Guoda. Jos žodžiais, kompanijos „Per Poc“ būstinė labiau primena kūrybines dirbtuves su repeticijų salėmis. Kai spektakliui jau viskas būna sukurta sustyguota, jis iškeliauja į kokį nors miestą, kuriame yra operos teatras ir orkestras. Pašnekovės manymu, operą sujungti su lėlėmis – originalu, mažai kas tokį variantą renkasi. Tiesa, gražių pavyzdžių ji mačiusi ir Lietuvoje – „Madam Baterflai“ Nacionaliniame operos ir baleto teatre. Guoda atviravo, kad, dirbant su ispanais, jai teko priprasti prie jų kitokio būdo. Šie žmonės labai temperamentingi, emocionalūs, garsiai ir greitai kalba, diskutuoja, ginčijasi tol, kol išsiaiškina iki galo, ir nesvarbu, ar priims atsakymą. Tačiau toje komandoje, kurioje režisieriai ir lėlininkai Anna Fernandez, Santi Arnal, Ivan Terpigorev, Aleksandra Semenova ir kiti, palangiškė jaučiasi kuo puikiausiai. „Ir netiesa, kad ispanai neskuba, nepunktualūs. Darbą pradėdavome lygiai 9 ryto, tvarkingai baigdavome 6 vakare“, – šypsojosi G. Korsakaitė.
Nauja „Žiemos sodo“ galerijos intriga – Agnės Šemberaitės „Šnaresiai“
„Džiaugiuosi galėdama pirmą kartą pristatyti savo kūrybą pajūrio krašte. Parodoje „Šnaresiai“ lankytojai galės pamatyti darbus, sukurtus 2019–2024 metais iš ciklų „REM miego fazė“, „Nemiga“ ir „Baimės užkalbėjimas“. Juos visus sieja nerimastingas, intuityvus grėsmės jausmas“, – A. Šemberaitės pastebėjimu, per pastarąjį laikotarpį pasaulis pasikeitė – pasaulinė pandemija privertė stabtelėti ir susimąstyti apie gyvenimo prasmę, o prasidėjęs karas Ukrainoje sugriovė tikėjimą pasaulio racionalumu, išmušė iš po kojų saugios ir kontroliuojamos egzistencijos pagrindą. Nerimas dėl savo vaikų ateities, karo grėsmė, planetos užterštumas, didėjantis onkologinių susirgimų skaičius – visos šios mintys menininkei neduoda ramybės naktimis. „Kartais įvykiai, prisiminimai ir emocijos iš mano pasąmonės pasireiškia keisčiausiomis išraiškos formomis. Materializuoti keramikoje jie padeda geriau pažinti save, demaskuoti mirtingumo baimę. Iš vaikystės pasakų žinome, kaip vaikas, besileidžiantis į tamsų rūsį, sau kartoja – aš nebijau, aš visai nebijau. Kviečiu peržengti tas baimes ir pažiūrėti joms į akis“, – būsimiems parodos lankytojams kalbėjo menininkė, į „Žiemos sodo“ galeriją atvežusi keistų, kai kam gal net baimę keliančių vabzdžių karaliją.
Paroda – kraštiečio jubiliejui
Šiemet prozininkui, poetui, publicistui, dailininkui Algirdui Antanui Kukliui sukako 75-eri. Gimęs Kretingos pranciškonų vienuolyne dieną tarp šv. Valentino ir Nepriklausomybės, savo kūryba jis liudija dvasingumo prasmę. Garbios sukakties proga Kretingos rajono savivaldybės M. Valančiaus viešojoje bibliotekoje surengta dokumentų paroda „Kūryba – bandymas suprasti save ir kitus“ pirmo aukšto parodų stenduose bus eksponuojama visą balandžio mėnesį. Ši paroda – reta proga išvysti ne tik bibliotekoje saugomas Algio Kuklio išleistas ir bibliotekai padovanotas knygas, bet ir autoriaus rankraščius, originalų kūrėjo rašiklį, taip pat svarius rašytojo kūrybos įvertinimus ir nuotraukose įamžintas autentiškas Algio Kuklio gyvenimo akimirkas.
Pagal bibliotekos informaciją
Improvizacija – tai žmogaus gebėjimas išgyventi, prisitaikyti ir kurti
Lankydamasis Kretingoje Lietuvos džiazo federacijos prezidentas Dmitrij Golovanov kartu su saksofonininku Janu Maksimovič dalyvavo seminare „M. K. Čiurlionio kūrybos įtaka mūsų mąstysenai“, kurį inicijavo Kretingos meno mokyklos dailės mokytoja, džiazo festivalio „Kretinga Jazz“ sumanytoja Rūta Šulskienė. Svečiai Kretingos rajono kultūros centre surengė koncertą „Paskui Čiurlionį“, o džiazo atlikėjas, kompozitorius, pedagogas D. Golovanov su „Smilčių“ skaitytojais pasidalino savo mintimis apie muziką, džiazą ir improvizaciją. – Kodėl improvizacija yra aktuali šiuolaikiniame skaitmenizacijos, dirbtinio intelekto pasaulyje? – Manau, improvizacija yra ir bus aktuali visuose pasauliuose, kokie jie bebūtų. Improvizacija bus reikalinga, nes tai žmogaus gebėjimas išgyventi, prisitaikyti ir kurti. Kurti aplinkybę aplink save, kurti savo gerovę, fantazuoti ir kurti savo viziją. Žmogus improvizuoja nuo pat vaikystės – bet kuris vaiko melas jau yra improvizacija. Žinoma, nenoriu sureikšminti melo ir jam suteikti teigiamų dalykų, bet vis dėlto toje melo koncepcijoje yra ir labai gražių kūrybinių dalykų. Kai vaikas ima kažką projektuoti, pasakoti tai, ko nebuvo, jis mato tam tikrą istoriją, susieja įvykius į grandinę – tai yra improvizacija. O jei vaikas, tuo tikėdamas, priverčia ir kitus patikėti – tai jau kūryba. Improvizacija – tai žingsnis į priekį, tai yra fantazija, įsivaizdavimas, jei esi vienas, o jei scenoje ar pokalbyje būname dviese ar daugiau, improvizuodami mes jau turime pagarbiai taikytis vienas prie kito, neslopinti vienas kito ir atsižvelgti į bendrą visumą. – Improvizuojant keliese dažnai iškyla dilema – kas yra svarbiau: klausytis kito ar grojant išsakyti savo viziją? – Manau, kad improvizacija, tai būtų džiazo ar bet kuri kita, moko bendravimo meno, moko turėti ir išlaikyti savo mintį, ją vystyti, turėti savo viziją ir mokėti ją pritaikyti prie tam tikrų aplinkybių ar nuomonių, kartais, jei reikia, mokėti pastovėti už save ir atstovėti puolimą, ginčą ar diskusiją, o kartais netgi diskusijos eigoje suprasti, kad pasikeitė ar buvo papildyta nuomonė.
Artūras Kozlovskis: „Teatras – gyvas organizmas, kuriame liepsnoji širdimi“
Dainininkas, ilgametis Klaipėdos muzikinio teatro solistas Artūras Kozlovskis, gyvenantis mūsų rajone, netoli Jokūbavo, neslėpė: „Su Kretinga esu glaudžiai susijęs – daugybę metų čia koncertuodavau, esu užmezgęs ryšius su broliais pranciškonais, kartu su amžiną atilsį Broniumi Jonučiu buvome subūrę popklasikos grupę „Bella musica“, su kuria važinėjome ne tik po rajoną, bet ir Lietuvą.“ Koncertinė veikla nenutrūko Tačiau, anot dainininko, viskas juda į priekį, jo aplinkos žmonės išsiblaškė, vieni – liko Klaipėdoje, kiti į Vilnių ar Kauną išvyko. „Aš pats šiuo metu esu laisvai samdomas atlikėjas, teatre jau mažai bepasirodantis“, – apie gyvenimo vingius kalbėjo Lietuvoje gimęs dainininkas, turintis gruzinų, ukrainiečių ir lenkų šaknų. Nors šiuo metu solistas pasiūlymų koncertuoti sulaukia ne tiek, kiek norėtųsi, vis dėlto koncertinė veikla nėra nutrūkusi. „Teatre dar norėjau dainuoti vienoje operų, bet jaučiu, kad turbūt neteks jos sudainuoti. Bet šiaip, plačiąja prasme, visada stengiausi ne tik įsikūnyti į personažą, bet ir dainuoti kuo nuoširdžiau“, – A. Kozlovskis pridūrė, kad jam pačiam labiausiai prie širdies buvo kunigo vaidmuo „Paryžiaus katedroje“, kuri yra viena labiausiai žiūrimų ir daugiausia nominuotų operų – už Frolo vaidmenį A. Kozlovskis, kaip geriausias solistas, buvo pristatytas „Padėkos kaukei“, o apdovanojimas už geriausią režisūrą buvo skirtas būtent „Paryžiaus katedros“ režisieriui Ramūnui Kaubriui. Planuose – lietuviškų dainų programa „Labai pavargau per kovidą. Teatrai uždaryti, spektaklių nerodėme. Paskui po truputį teatrų durys prasivėrė žiūrovui: salėje sėdi 50 žmonių, o scenoje – 100 atlikėjų. Paskui žiūrovų skaičių padidino iki 70... Įsivaizduokite, ką reiškia dainuoti iš esmės tuščiai salei. Dainuoji juk žmonėms, ne sienoms, turi matyti žmogaus akis, sulaukti atgalinio ryšio. Atiduodamas gauni, ir širdyje dar stipriau ta ugnis ima degti. O tuo metu teatras dar buvo remontuojamas, neturėjome savo namų, blaškėmės. Dauguma pavargo, su manimi iš teatro išėjo ne vienas mano kartos atlikėjas“, – atviravo 59-erių Artūras, šiuo metu su žmona Gitana įsikūręs toliau nuo miesto šurmulio ir gyvenantis ramų šeiminį gyvenimą. „Labai mėgau dainuoti rusų romansus. Su jais išvažinėjau ne tik po Baltijos kraštą, bet ir visą Europą. Dabar, prasidėjus karui, rusų kalbos vengiama, ypač Lietuvoje. Man pasiūlo dainuoti lietuviškai, bet gi tie romansai parašyti būtent rusų kalba. Kodėl, tarkime, ispaniškų dainų niekas nedainuoja lietuviškai? Esu bandęs ir ispaniškai dainuoti, bet kažkaip neprilipo. Tad jau porą metų jaukinuosi mintį sukurti lietuviškų dainų programą, kurioje skambėtų ir harmonizuotų liaudies dainų. Tikiuosi, pavyks. Jei turėčiau patikimą pianistą, šis sumanymas greičiau pajudėtų“, – vylėsi A. Kozlovskis, vis dar pamenantis ir gruziniškų patiekalų skonį, svetingumą bei kalbą, kurios taip ir nepavyko savyje atgaivinti.
|
|
