Pajūrio naujienos
Help
2024 Kovas
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Komentarų topas

Smiltys

Į gyvenimą paleido „Gerumą“

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Smiltys
  • 2023-11-10

Vydmantų parapijos klebonas Karolis Petravičius savo kūryba stato bažnyčią: neseniai pasirodė trečiais jo dainų ir giesmių albumas „Gerumas“.

Vydmantuose bažnyčią statantis, o šiomis dienomis ypatingame darbų sūkuryje atsidūręs, mat artėjant žiemai suskubta užpildyti karkaso sienas, kūrybingasis šios parapijos klebonas Karolis Petravičius suranda laiko ir atokvėpiui – neseniai jis trimis formatais – CD, USB paprastąja jungtimi ir kortele – išleido savo įdainuotą muzikinį albumą „Gerumas“.

„Atradęs stebuklą žmonėse – Gerumą, skubu dalintis su Tavimi. Teskamba gėrio pasaulis“, – tokiais žodžiais krištolinio skaidrumo balsu apdovanotas K. Petravičius albumo viršelyje kreipiasi į Kūrėją ir į kiekvieną klausytoją, savo dainomis ir giesmėmis dėkodamas už patirtą begalinį jų gerumą ir dosnumą, už jų darbus ir aukas, statant bažnyčią.

Albume – 20 dainų ir giesmių, sukurtų paties kunigo Karolio įvairių autorių tekstais per pastaruosius 6-erius metus, iš esmės – per tą laiką, kai jis buvo paskirtas tarnystei į Vydmantus ir kai ėmėsi bažnyčios statybos.

„Nors darbų – begalės, bet vis dėlto reikia rasti būdų, kaip paskrajoti gerumo pasaulyje. Aš liudiju, kad savo tarnystėje patiriu didžiulį žmonių gerumą, ir stengiuosi tai įprasminti. Albumo pavadinimui pasitarnavo Justino Marcinkevičiaus eilėraštis „Gerumas tas gyvenimas“: aš sukūriau muziką, o režisierė Inga Tamulienė pasiūlė nufilmuoti ir vaizdo klipą“, – kalbėjo K. Petravičius.

Likimas jam lėmė būti šviesaus atminimo žinomų šalies atlikėjų Nelės ir Arvydo Paltinų muzikinio palikimo puoselėtoju – gyvenimo saulėlydyje jiedu dovanojo jam savo muzikos įrašų studiją. „Pasižadėjau Arvydui, kad instrumentai tarnaus žmonėms. Savo bičiulio Tauragės kultūros centre dirbančio Jono Matevičiaus dėka atnaujinome studiją: kai kuriems mikrofonams jau per 40 metų, atvykę muzikos specialistai pavydžiai į juos žiūri dėl kokybės“, – su šia atnaujinta technika K. Petravičius sakė ir įrašęs kompaktinį diską.


Kūrėją šlovina giesmėmis roko ritmu

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Smiltys
  • 2023-11-10

Krikščioniškojo roko grupė „Gyvasis vynmedis“, jos įkūrėjas – Petras Petreikis (sėdi prie būgnų).

Lietuvoje sparčiai populiarėjanti, džiaugsmingai Kūrėją ir jo kūriniją šlovinanti krikščioniškojo roko grupė „Gyvasis vynmedis“, neseniai pasirodžiusi ir Palangoje įvykusiame didžiausiame šalies krikščioniškos muzikos festivalyje „Sielos“, lapkričio 18-ąją minės 3-jų metų kūrybinės veiklos gimtadienį.

Dauguma – profesionalūs muzikantai

Grupės iniciatorius ir jos siela yra palangiškis, mušamaisiais grojantis Petras Petreikis. „Gyvasis vynmedis“ iš viso vienija 9 muzikantus, didžiuma jų – profesionalai: klavišiniais groja Vincentas Senkus iš Plungės ir Audrius Janonis iš Kretingos, elektrine gitara – Vidmantas Lūža iš Plungės, bosine gitara – kretingiškis Tomas Virbalis, o multiinstrumentalistas Jonas Petrauskas iš Klaipėdos groja net 13-ka instrumentų (saksofonu, fleita, akordeonu, armonika, bandonija, kontrabosu ir kt.), pritariančios vokalistės Svetlana Sokolovienė ir Ramutė Beivydienė. Pagrindinis vokalistas yra gitara grojantis brolis pranciškonas Paulius Vaineikis.

Grupė trankiai ir entuziastingai atlieka įvairių autorių ir dainininkų dainas, giesmes, kurioms nebūna abejingų klausytojų, o brolis Paulius savo charizma geba juos įtraukti į šlovinimo procesą. „Iš viso būrio tik dviese su broliu Pauliumi esame be muzikinio išsilavinimo, o visi kiti – muzikos mokytojai, dėstytojai, kapelų ir ansamblių vadovai“, – tvirtino 40 metų profesionaliu barmenu dirbantis P. Petreikis.

Kaipgi gimė ši grupė, kaip Petrui pavyko suburti šiandieną gana užimtus muzikus iš skirtingų Žemaitijos vietų savanoriškai – be jokio atlygio važinėti po parapijas, dalyvauti jų šventėse, festivaliuose ir kituose renginiuose? „Visi grupės atlikėjai esame tikintys žmonės, mus vienija muzika ir buvimas tarp bendraminčių. Mes nesiekiame tapti roko žvaigždėmis ir niekada nepardavinėsime bilietų. Mes kainuojame tik klausytojų dėmesį, kad kartu galime dėkoti Viešpačiui už gyvenimą, ir būname dėkingi, jeigu organizatoriai sumoka už kurą kelionei“, – atvirai kalbėjo P. Petreikis.


Kūrėjai sutuoktiniai Rasa ir Gediminas Staškauskai, kūrybinės veiklos 30-mečiui Darbėnų gimnazijoje surengę savo darbų parodą, teigė, kad savo kūryba jie visų pirma kalba apie tvarumą.

Tris dešimtis metų kūrybos ir bendro gyvenimo keliu einantys menininkai Rasa ir Gediminas Staškauskai ir meno žinovus, ir mėgėjus stebina savo universalumu ir išplėtotu kūrybos spektru: skulptūra, keramika, tapyba, edukaciniai susitikimai – visa tai sueina į bendrą visumą, kuri ir atskleidžia, koks įdomus ir prasmingas gali būti menas.

Darbai be pavadinimų kvietė diskusijai

Tai, ką sukūrė per pastaruosius kelerius metus ir ką jie veikė per tuos 30 bendrų kūrybos metų, R. ir G. Staškauskai pasidalino vakar, per Darbėnų gimnazijoje įvykusį jų darbų parodos atidarymą – vakarop pabūti kartu susirinko bendruomenės nariai, dieną su menininkais bendravo, jų darbus apžiūrėjo Darbėnų gimnazijos mokiniai.

„Auginame meno žiūrovą. Jaunajai kartai norime parodyti, kaip tas menas kuriamas, ir formuoti požiūrį, kad be meno nieko nebus – nei pasiekimų, nei tobulėjimo. Taikos irgi“, – G. Staškauskas sakė kartu su žmona siekiantys, kad jų darbai įkvėptų kitus, palaikytų tvarumo idėją, kaip nevienadienį požiūrį į meno kūrinius.

R. Staškauskienė, ieškodama sprendimų, kaip geriau eksponuoti parodai skirtus darbus, atkreipė dėmesį, kad prie jų nėra pavadinimų. „Nenorime sufleruoti, ką žiūrovas turėtų matyti, jausti. Man įdomu, kokios mintys parodos lankytojams kyla, žiūrint, vertinant mūsų darbus. Bendrausime, diskutuosime, ir kiekviena pastaba, išsakyta mintis mums yra kūryba, jos tęsinys“, – menininkė neslėpė, kad per edukacijas nepaprastai daug netikėtų minčių, idėjų ji pasisemianti ir iš vaikų.

Į parodą Darbėnų gimnazijos aktų salėje iš menininkų dirbtuvių atvažiavo akmens, medžio, bronzos skulptūros, tapybos darbai, šamoto keramika, kuriai glazūrą per daugybę bandymų sukūrė pati Rasa. „Kol išgavau tokią spalvą, kuri man patiko. Niekur kitur tokios glazūros nerastumėte, – R. Staškauskienė paaiškino, kad šamoto – akmens masės – dirbiniai yra kaitinami 1 tūkst. 300 laipsnių temperatūroje, kuri yra gerokai aukštesnė už tą, kurios reikia molio dirbiniams. – Tokią aukštą temperatūrą ne kiekviena glazūra atlaiko, ir teko labai daug eksperimentuoti.“

Menininkų pora neskirsto kūrybos į „tavo-mano“, dirba, kas tuo metu atrodo malonu ar išpildys kilusią idėją. „Kalu ir aš akmenį, kai to norisi, Gediminas irgi tapo, kai jam to reikia. Gal tik keramikos man daugiau kliūva“, – Rasa, po to ir Gediminas akcentavo, kad mene vis dėlto svarbiausia yra ne materija – akmuo, medis, bronza, molis, dažai ar teptukas, o pirminė idėja, mintis, kuriai įgyvendinti parenkama ta medžiaga, kuri labiausiai ir tinka sumanymui atskleisti.


  • Smiltys
  • 2023-10-13


Už savitą darbų stilių kretingiškis juvelyras Gražvydas Kasparavičius yra nominuotas šiųmetinei Nacionalinei kultūros ir meno premijai.

Kretingiškis juvelyras Gražvydas Kasparavičius, kurio rankoms ir išmonei paklūsta metalas, o drauge su juo – kone visos natūralios gamtos medžiagos – gintaras, mineralai, ragai, kaulas, perlai ir kitos – Lietuvos dizaino asociacijos tarp 47 pretendentų yra nominuotas šių metų Lietuvos nacionalinei kultūros ir meno premijai.

Šiųmetinis Kultūros ministerijai pateiktų pretendentų sąrašas – gana ilgas, palyginus su ankstesniais, pernai komisijos atrankai buvo pateikta 30 nominantų. Sąraše iš viso šiai premijai tėra nominuoti 2 juvelyrai, be G. Kasparavičiaus, dar – Sigitas Virpilaitis. Iš kone pusšimčio šiųmetinių nominantų komisija atrinks tik 6 laureatus, kurie bus apdovanoti LR Prezidentūroje Vasario 16-osios proga. Kasmet laureatams skiriama premija yra 800 socialinių išmokų dydžio ir siekia 32 tūkst. Eur.

Pateikiant kūrėjų kandidatūras, yra vertinami jų 7-erių pastarųjų metų darbai ir pasiekimai, o taip pat kūriniai, sukurti per visą kūrėjo gyvenimą ir veiklą.

Nominantų sąraše kretingiškio G. Kasparavičiaus vardas įrašytas greta tokių žinomų šalies kūrėjų, kaip: režisierius Gytis Padegimas, rašytoja Kristina Sabaliauskaitė, kostiumų dailininkai Sandra Straukaitė ir Juozas Statkevičius, poetė Violeta Palčinskaitė, aktorės Rasa Samuolytė ir Nijolė Sabutytė bei kiti.


Augalų pasaulis paviliojo kūrybon

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Smiltys
  • 2023-10-13

Rankdarbių kūrėjos Rūtos Šalnienės papuošalai, skirtukai pasižymi savita technika: juose, tarsi inkliuzuose, sustingę augalai, o per šiuos – ir laikas.

Pasaulio grožį, kūrinijos subtilumą 45-erių kretingiškė Rūta Šalnienė pastebi visur, o ypač – augaluose ir gėlėse. Būtent augmenija, savaip pakerėjusi nuo vaikystės, šiandieną atkeliavo į laisvalaikiu moters kuriamus papuošalus, knygų skirtukus, atvirukus.

Papuošalai su inkliuzais

Vaikystėje, pasakojo Rūta, gėlės ir augalai buvo jos žaidimų objektas: rinkdavo juos vaizdingose Rietavo, kur gimė ir augo, apylinkių pievose, puošdavo savo žaidimų vietas, darydavo vadinamuosius „sekretus“ – kompozicijas po stiklu. Matė grožį visur. „Aš netgi sriuboj matydavau, kaip įspūdingai plaukioja rutuliukai, persikeičia vienas su kitu, išnyksta. Būdavo, namiškiai sakydavo, ką tu ten įsižiūrėjai, o man būdavo gražu, – prisimindama juokėsi pašnekovė. – Ligi šiol tebeturiu savotišką grožio ligą: pamatau ką nors tokio, kad ir spalvoto popieriaus skiautę, ir man norisi kažką iš jos padaryti – dėlioju, mąstau, kas gali iš to išeiti. Ir norisi tuo, ką sukuriu, dalintis.“ Taip gimsta spalvingi Rūtos atvirukai, kuriuose dominuojantis motyvas – paukštis, kaip laisvės simbolis, ir širdelės, kaip meilės ir bendrystės ženklas.

Kitą R. Šalnienės rankdarbių kolekcijos, beje – gausiausios, dalį sudaro papuošalai – auskarai, pakabukai, apyrankės su augaliniais motyvais, o tiksliau su pačiais augalais jų viduje, savotiškais inkliuzais. Kiekviename kūrėjos sukurtame papuošale – ne vien sustingę augalai, bet per juos ir laikas: pradedant nuo pavasarį paržystančių neužmirštuolių, gudobelių, vidurvasarį džiuginančių laukinių morkų, česnakų žiedų iki rudeniop išsiskleidžiančių šlamučių, žiemą galvas iš po sniego keliančių kerpių ir amžinai žaliuojančių kadagių.

Jų žiedynų dalis, miniatiūrines šakeles kretingiškė įkomponuoja savo į papuošalus, kuriamus iš epoksidinės dervos. „Technologinis procesas nėra jokia naujiena, kūrėjai dalijasi tuo internete. Tačiau, kiek įdėsi dažų, kad išgautum pigmentą, kokius augalus panaudosi, priklauso nuo kiekvieno kuriančiojo matymo, išmonės. Pati kuriu, ir nežinau, kas galutinai iš to išeis. Eksperimentuoju ir tai yra įdomiausia. Būna, kad sudžiovintas augalas papuošalo viduje per laiką pagelsta, vadinasi, kažkas nepavyko“, – atviravo kūrėja.


Medžio skulptūrų ir medžio raižinių kūrėja Irena Kvedarienė šiuo metu restauruoja savo pačios sukurtą Švč. Mergelės Marijos skulptūrą.

Palangoje gyvenančios tautodailininkės Irenos Kvedarienės medžio raižiniai Klaipėdos regiono konkurse-liaudies meno parodoje „Aukso vainikas“ buvo įvertinti aukščiausia – pirmąja – vieta. Pati menininkė šio laimėjimo nesureikšmino. „Parodose dalyvauju tikrai ne dėl laimėjimų“, – kalbėjo ji. Menininkės pastebėjimu, dalyvauti parodose – vadinasi, plėsti savo akiratį, turėti galimybę pabendrauti su kolegomis tautodailininkais.

Klaipėdos regiono konkursui-liaudies meno parodai „Aukso vainikas“ I. Kvedarienė eksponuoti pateikė 5 medžio raižinius. Visi jie – šventųjų tematika: Paskutinė vakarienė, Maloningoji Mergelė, šv. Elena, šv. Agota, Marija Sopulingoji. Tautodailininkė neslėpė, kad, norint pavaizduoti šventąjį, reikia daug domėtis, įsigilinti į simbolius. „Tarkim, vien kiek šv. Agota turi simbolių: duona, ugnis, o dar – kankinė... Ir reikia gerai pagalvoti, kaip tai būtų galima išreikšti medžio raižiniu, kuris, nors ir yra grafikos darbas, tačiau jo atlikimo technika neleidžia „išsmulkėti“ – vis dėlto dirbama kaltu“, – I. Kvedarienė paaiškino, kad visų pirma medžio raižinys turi užgimti ant medžio lentelės, dažniausiai – liepos, nes ji minkštesnė kalti, o tada jau – dažai, popierius ir labai daug rankų darbo. Mat menininkė laikosi senosios tradicijos, nenaudoja naujoviškų įrenginių ir spaudinį išgauna popierių prie raižinio spausdama aliumininiu šaukštu. „Tai reikia padaryti labai greitai, nes dažai sparčiai džiūna, – I. Kvedarienė prisipažino, kad medžio raižiniams reikia daug fizinės jėgos, stiprių rankų. – Dirbant būna ir taip, kad šaukštas tiek užkaista, jog ranka pradeda degti.“


Kūrėjos paveikslai labiau primena vitražus

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Smiltys
  • 2023-10-13

Menininkės Rūtos Valaitytės darbai – akvarelės, piešiniai ant šilko – žavi spalvomis, simboliais ir grafikos elementais.

Kretingiškiams 50-metė Rūta Valaitytė labiau žinoma kaip pedagogė: pastaruosius kelerius metus ji moko anglų kalbos Marijono Daujoto progimnazijoje, anksčiau dėstė dailę Jurgio Pabrėžos universitetinėje gimnazijoje. Tačiau gerokai spalvingesnė yra R. Valaitytė kaip profesionali menininkė, menininkų klubo „PINX“ narė: ji geba dekoruoti sienas, lieti akvarele, tapyti ant šilko, o jos sukurti paveikslai, kuriuose dominuoja spalva ir grafika, labiau primena vitražus. I

Iš dailės pradžiamokslio – į rimtas studijas

R. Valaitytė sakė, kad piešti pamėgo dar vaikystėje, jos gebėjimus pirmieji pastebėjo tėvai Stanislava ir amžiną atilsį Sigitas Valaičiai,– abu pedagogai. Tuomet ji draugavusi ir su Neringa Šakinyte, kurios tėvas garsus krašto menininkas Juozas Šakinis vadovavo Kretingos meno mokyklai. Dailės mokytis įstojo ir ji, dailės pradmenų ją mokė pedagogės Jūratė Jonauskienė ir Regina Rapalytė.

Tolesnis gyvenimo kelias vedė Rūtą į mokslo pasaulį – baigtos 2-jos bakalauro ir magistrantūros studijos: pirmiausia ji įstojo mokytis dizaino į Vilniaus dailės akademijos Telšių filialą, vėliau paniro į teologijos studijas Vytauto Didžiojo universiteto Šv. Antano religijos studijų institute Kretingoje, dar vėliau baigė pedagogiką Klaipėdos universitete. Gyvenimas su šeima – vyru fotomenininku mėgėju Gediminu ir dabar jau abiturientu sūnumi Gustu – kaip ir daugumą tautiečių, buvo nubloškęs ir į užsienį – Daniją, Norvegiją, kur sunkmečiu buvo lengviau užsidirbti.


  • Smiltys
  • 2023-09-08


Į festivalio atidarymą suvažiavusius svečius pasveikino Plungės rajono meras Audrius Klišonis (kairėje) ir Žemaičių dailės muziejaus vadovas Alvidas Bakanauskas.

Šį rugsėjį Plungės Mykolo Oginskio festivalis garsius šalies atlikėjus, vietinius žmones ir svečius iš visos Žemaitijos į muzikinę dvaro aplinką pakvietė jau 18-ąjį kartą ir, kaip atidarymo šventėje juokavo jo organizatoriai – Žemaičių dailės muziejaus vadovas Alvidas Bakanauskas ir Plungiškių draugijos prezidentas Liudas Skierus – jau sulaukęs pilnametystės.

Tradiciškai festivalio renginiai – šį rudenį surengti 5 koncertai ir žirgų konkūro varžybos šio festivalio taurei laimėti – vyksta buvusiame dvaro žirgyne, kur įrengta erdvi koncertų erdvė, ir jo prieigose, o atlikėjai kasmet pasveikina susirinkusiuosius garsiu kūriniu – Mykolo Kleopo Oginskio polonezu „Atsisveikinimas su tėvyne“.

Šiemet rugpjūčio 26-ąją polonezą atliko pirmieji šio festivalio dalyviai – Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, kurio vadovas ir dirigentas Modestas Pitrėnas. Koncertą vedė žinomas šalies muzikologas Viktoras Gerulaitis – jis, beje, ir nuolatinis šių festivalių vedantysis, – nuotaikingai apibūdinęs kiekvieną kūrinį, jo autorių ir papasakojęs su jais susijusias smagias istorijas.

Atidarymo šventėje prie žirgyno, iš kur priešais atsiveria vaizdas į prabangius Lietuvos Versaliu vadinamus Oginskių rūmus, fontaną ir puoselėjamus gazonus, trimis patrankų salvėmis – už tėvynę Lietuvą, kunigaikščius Oginskius ir jų vardo tarptautinį muzikos festivalį, Plungę ir jos žmones – pasveikino Kauno karybos paveldo klubo šauliai.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas