|
|
|
SmiltysKretingiškio drobės – lyg tragikomiško pasaulio veidrodžiai
Tragikomiški siužetai drobėse. Spalvingi ir kontrastingi. Keliantys šypseną, kartais – netgi šokiruojantys. Džiaugsmas ir liūdesys kartu, tarsi režisieriaus Frederiko Felinio filmuose. Toks yra šį gruodį 50-mečio slenkstį peržengusio, siurrealizmo stiliumi tapančio kretingiškio dailininko Andriaus Miežio kūrybinis braižas. Neužmiršti savyje vaiko A. Miežio drobėms neįmanoma likti abejingam – nei žvilgsniu, nei mintimis. „Visi mano personažai yra iš gyvenimo – tragiško ir komiško. O visa tai yra šalia ir balansuoja ant ribos, aš tik perfiltruoju situacijas per savo stilistiką ir pasaulėžiūrą. Aš ir pats sau toks – balansuojantis. Vienas architektas iš Londono pasakė: tavo darbai įdomūs tuo, kad nesuprasi, kokio amžiaus žmogus juos sukūrė. Aš kartais pagalvoju, ar būnant vaiku, man pačiam mano darbai patiktų? Jeigu taip – nuostabu. Jei tai, koks esu, ir tai, ką kuriu, vaiką „veža“ – nuostabu, vadinasi „neišpindėjau“, dirbtinai nevaidinu ir nekuriu iš savęs intelektualo. Niekuomet nereikia savyje užmiršti vaiko“, – apie savo pasaulėjautą ir jos atspindį kūryboje atvirai kalbėjo menininkas. A. Miežio darbai eksponuoti per 40-yje parodų įvairių pasaulio šalių – be Lietuvos, dar JAV, Vokietijos, Didžiosios Britanijos, Olandijos, Suomijos, Danijos – galerijose. Kretingiškiui viena įsimintiniausių – prestižinėje Londono „D Contemporaly“ galerijoje surengta Lietuvos meno kūrėjų paroda, kuriai nemažai dėmesio skyrė ir BBC televizija. „Tai buvo bendra tapybos, dizaino, fotografijos, performanso paroda, kuriai savo darbus galėjo pristatyti visi šalies kūrėjai. Iš tūkstančio menininkų atrinko tik 10 – man buvo garbė tarp jų atstovauti savo šalies menui“, – džiūgavo prisiminęs A. Miežis. Visi menai giminingi Jo žodžiais, įprastai menininkai savo kūrybinės atspirties tašku laiko pirmąją parodą: tokią jis surengė 1992-aisiais Kaune, Architektų sąjungos „AL galerijoje“, kurios įkūrėjas Albertas Stankevičius A. Miežio darbų jau buvo užmatęs vienoje Palangos galerijų. Menininkas tuo metu Vilnių, kur gimė, augo, brendo, jau buvo iškeitęs į Kretingą. A. Miežį galima būtų vadinti universaliu menininku: pirmieji jo darbai – juodai balta grafika, tokios buvo ir pirmosios 7-ios parodos, tik vėliau pereita prie tapybos ant drobės. Trejus metus – 2003–2006-aisiais – jis taip pat kūrė elektroninę muziką, platino ją internete, išleido kompaktinę plokštelę „SHARO‘N‘STONE“. „Visi menai yra giminingi“, – akcentavo dailininkas, taip pat išbandęs skaitmeninę grafiką, – sukūręs ne vieną užsakytą darbą. Dar nuo mokyklos suolo jis puikiai valdo ir plunksną.
KŪRYBOS KRAITĖ
Palangiškio jūrų vaizdai – tarp geriausių pasaulyje
Vilniuje įsikūrusio palangiškio fotomenininko Pauliaus Makausko vardas šiemet nuskambėjo itin plačiai – jis buvo pripažintas vieno prestižiškiausių pasaulyje fotografijos konkurso „International Photography Awards“ (IPA) nugalėtoju. Konkursui pristatęs keletą savo kuriamo ciklo „Naujos jūros“ nuotraukų, tarp 13 tūkst. darbų iš daugiau kaip 120 pasaulio šalių jis laimėjo pirmą vietą analoginės fotografijos kategorijoje. Su „Pajūrio naujienų“ skaitytojais P. Makauskas sutiko pasidalinti pamąstymais apie kuriamą jūros vaizdų ciklą, kas jį inspiravo ir kokią žinią pasauliui jis siunčia savo naujausiais darbais. – Pauliau, papasakokit apie IPA konkursą: kaip manote, kuo komisiją patraukė Jūsų darbai? – Dar besimokydamas Vilniaus dailės akademijoje pirmąsyk dalyvavau šiame konkurse. Tada laimėjau ne profesionalams skirtoje subkategorijoje. IPA konkursas labai platus ir įvairus – nuo reportažų iš karinių konfliktų kamuojamų Žemės taškų iki reklaminės fotografijos. Kuo komisijai patiko manasis projektas, negaliu pasakyti. Nuoširdžiai kuriu ir kalbu apie tai, kas man atrodo labai svarbu: tai – gana komplikuoti ekologiniai klausimai, žmogaus įtaka jį supančiai aplinkai. Iš esmės – dalykai, kurie vienaip ar kitaip susiję su žmonija ir visa gyvybe. – Kuo svarbus šis pripažinimas Jums pačiam? Ir kas toliau? – Paties laimėjimo fakto nesureikšminu – esu dėkingas už tai, kad mano skleidžiama žinia gali plisti plačiau. Ne tam, kad pakeistų pasaulį. Bet kad bent šiek tiek pakeistų mūsų požiūrį į gamtą. Taigi ir į save. Mano mąstymo pamatas labai paprastas – gamtą sudaro nesuskaičiuojama daugybė tarpusavyje persipynusių, lygiaverčių dalių. Niekas nėra svarbiau už kažką kitą. Taip pat ir žmogus nėra tų gamtos dalių valdytojas. Jis yra dalyvis. Šiame projekte su jūra aš bendradarbiauju – mudu kuriame kartu. Projektu „Naujos jūros“ aš dar tik įsibėgėju, nors seriją plėtoju apie vienerius metus. Norisi pasiekti bent tarpinį etapą – surengti fotografijų parodą. Bekuriant vis daugiau, pildosi visuma. – Kodėl ciklą pavadinote „Naujos jūros“ – kokią jūrą per fotoobjektyvą matote Jūs pats? – Pavadinimas tarsi aliuzija į naujai atsiradusį geografinį objektą Žemėje. Kaip kad staiga iš vandens išnyra nematytos salos. Jūros tampa naujos, nes nebeatpažįstamai ir labai greitai kinta. Jūros, vandenynas yra didžiulė vientisa sistema ir dabartinė jos metamorfozė iškelia labai daug įvairiausių klausimų. Gimiau ir užaugau prie Baltijos jūros, kuri yra jauniausia jūra pasaulyje, bet jau dabar viena labiausiai užterštų. Todėl ši problema mane kamavo labai asmeniškai ir natūraliai. Tačiau idėjos vizualiai ką nors nuveikti tiesiog subliūkšdavo. Desperatiškai bandžiau užfiksuoti tai, ko nesuprantu. Po ilgų ieškojimų perskaičiau Timothy Mortono mintį, kad klimato kaita yra „hiperobjektas“ – nesuvokiamai didelis objektas, ištįsęs erdvėlaikyje. Pažinus tik dalimis, bet niekada visas vienu metu. Supratau, jog turiu įžiūrėti dalį, kad pradėčiau suvokti visumą.
Medaliuose – Palangos kurorto kūrėjų istorija
„Šiuo metu kuriu medalių ciklą, skirtą grafams Tiškevičiams. Ne visai dinastijai, o tai giminės šakai, kuri prisidėjo prie Palangos kurorto atsiradimo. Jie – Mykolas Juozapas, nupirkęs čia dvarą ir žemes, jo sūnūs ir anūkai, įkūrę ir išplėtoję kurortą,– tikrai nusipelnė padėkos“, – sakė skulptorius Petras Baronas, kurio sukurti proginiai medaliai buvo įteikti visiems, prisidėjusiems prie neseniai iškilmingai atidarytos kurorto simboliu vadinamo Palangos kurhauzo medinės dalies atkūrimo. Mintį pasiūlė kolega Lietuvos dailininkų sąjungos narys, Palangos Stasio Vainiūno meno mokyklos mokytojas, Šventosios herbo autorius skulptorius Petras Baronas, kurio sukurti medaliai bei jų ciklai pelnė ne vieną prestižinį apdovanojimą įvairiuose konkursuose, prisipažino, jog mintį sukurti mažaisiais paminklais vadinamų medalių ciklą grafų Tiškevičių giminei pasiūlė grafikas, medalių kūrėjas Petras Repšys. „Kolega Petras Repšys, su kuriuo kasmet dalyvaujame nuo 1985 m. vykstančiose tarptautinėse medalių ir mažųjų skulptūrų kūrėjų stovyklose Telšiuose, prieš kokius penketą metų, žinodamas, kad aš kuriu medalių ciklus, užklausė: „O kodėl tu nekuri ciklo grafams Tiškevičiams?“ Sakau, kad nespėju: turiu, ką užbaigti. Po metų kitų jis vėl: „Kodėl tu nedarai?..“ Jau, sakau, tuoj pradėsiu ciklą, bet ne visai plačiai dinastijai, o būtent tai grafų Tiškevičių giminės šakai, kuri susijusi su Palanga, kuri kūrė čia kurortą“, – prisiminė P. Baronas. Pirmasis šio ciklo medalis gimė besirengiant atidaryti grafienės Sofijos Tiškevičienės viloje įkurdintą Palangos kurorto muziejų. „Iš pradžių buvau sukūręs medalį tik grafienei Sofijai: vienoje jo pusėje – jos atvaizdas, giminės herbai, užrašas Sofija Horvataitė Tiškevičienė bei gyvenimo datos 1837–1919. Po parodos „Balta drobulė“ gavau pasiūlymą sukurti medalį, kurio kitoje pusėje būtų pavaizduota ne tik grafienės Sofijos vila ir jos statybos data 1898 m., bet ir atsirastų įrašai „Vila Sofija–vila Anapilis – Palangos kurorto muziejus“ bei datos 2013 m., kai įkurtas muziejus, ir 2019 m., kai atidaryta nuolatinė ekspozicija“, – papasakojo skulptorius. Medaliu pagerbė Juozapą Tiškevičių Tuo pačiu metu menininkas kūrė ir medalį grafienės Sofijos vyrui, Palangos kurorto kūrėjui ir Kretingos dvaro savininkui grafui Juozapui Tiškevičiui: „Taip sutapo, kad gipsinį šio medalio modelį prieš rengiantis atidaryti restauruotą medinę Palangos kurhauzo dalį pamatė kurorto meras Šarūnas Vaitkus. Ir pasakė, jog labai tiktų ta proga sukurti medalį šiam įvykiui įamžinti“. Pasak P. Barono, medalį, skirtą Juozapui Tiškevičiui, jis ketino daryti kiek kitokį. Vienoje jo pusėje, kaip ir dabar yra, turėjo būti grafo portretas, kitoje – ne vien kurhauzas, juolab kad medinė jo dalis ne grafo Juozapo iniciatyva pristatyta buvo. „Norėjau grafą pristatyti kaip viso Palangos kurorto įkūrėją, tad, be šio medalio, sukūriau ir antrąją jo versiją, kurią pristatysiu parodose. Šio medalio reverse yra pirmasis Juozapo Tiškevičiaus dvaras, tiltas su garlaiviu, medinė Palangos bažnyčia, pirmasis kurhauzas, laikraštis „La Limande“ („Plekšnė“), pasirodęs dar tebegaliojant spaudos draudimui 1886 m., rotonda, skirta pučiamųjų orkestro koncertams, vilos „Ursus“, „Danuta“, „Zbyšekas“ – žodžiu, visa to meto kurorto istorija“, – vardijo skulptorius.
Jauną menininkę įkvepia tyros žmogaus emocijos
Kraštietė Pranciškonų gimnazijos absolventė Kristina Gedminaitė, prieš kelerius metus atradusi save kaip menininkę ir kurį laiką tapiusi tik sau, pamažu savo darbus perkelia į viešumą: jos darbai buvo eksponuojami Dailės akademijos organizuotose parodose, šiuo metu Kristinos ir kitų kelių autorių darbai kabo bendroje parodoje Kauno miesto savivaldybėje. Į Kauną atvažiavusi studijuoti 2004-aisiais šiame mieste K. Gedminaitė ir pasiliko. „Iškart pajutau, kad tai – mano miestas, ir likau čia gyventi, – prisipažino ji. – Ir nors studijos nebuvo susijusios su menais – Kauno technologijos universitete įgijau verslo administravimo specialybę, visada rasdavau, kaip išreikšti savo kūrybinį polėkį: dar studijuodama įsidarbinau fotopaslaugų įmonėje, kurioje turėjau galimybę iš arti susipažinti su fotografijos menu. Tai buvo mano pirmasis žingsnis menų link.“ Vėliau Kristina keitė profesiją ir pastaruosius 10 metų dirba amerikiečių informacinių technologijų kompanijoje duomenų analitike. Su tapyba K. Gedminaitė artimiau susipažino maždaug prieš 5-erius metus, vedama vidinio noro kurti. Pradėjusi nuo labai paprastų ir primityvių, kaip pati sakė, tapybos darbų, prieš kurį laiką nusprendė lankyti akademinio piešimo kursus Klasikinio realizmo ateljė, kuri yra Vilniaus dailės akademijos Kauno skyriaus dalis. „Norėjau tobulėti, ir šie kursai tapo proveržiu mano kūryboje. Įgijau tapybos žinių, susipažinau su meno istorija ir netgi atradau save, kaip meno žmogų. O būti tokiu nėra labai paprasta, ypač šiais laikais, kai viskas yra taip vartotojiška ir laikina, kai tiek mažai dalykų turi išliekamąją vertę. Tad, norint sukurti kažką, kas suteiktų žiūrovui emociją, reikia labai stipriai išjausti ir mažiausius dalykus“, – savo pastebėjimais pasidalino kūrėja.
KŪRYBOS KRAITĖ
Iš Niujorko – į Kretingą
Kretingos rajono savivaldybės M. Valančiaus viešosios bibliotekos galerijoje atidaryta iš Žemaitijos kilusio, labiausiai Niujorke atsiskleidusio unikalaus dailininko Vlado Žiliaus iliustracijų paroda, kuri veiks visą spalį. Parodos anotacijoje rašoma, kad V. Žilius (1939–2012) – ryški netolimos epochos figūra. Gimęs Šilalės apskrityje, 1964 m. Lietuvos dailės institute baigė grafikos studijas. Jo meninė karjera klostėsi tuo laiku, kai dailininkai, nepataikavę autoritarinio režimo primetamoms normoms, buvo persekiojami, o jų kūriniai atmetami vertintojų. Užsispyręs talentingas modernistas V. Žilius nieku gyvu nesitaikė prie sovietinės sistemos, buvo apkaltintas formalizmu ir išmestas iš Lietuvos dailininkų sąjungos. Buvo persekiojamas, galiausiai priverstas emigruoti. Iki pat savo mirties dailininkas kūrė Niujorke. Dramatiško likimo dailininko gyvenimo ir kūrybos kelias driekėsi nuo numylėto Žemaitijos vienkiemio iki Niujorko dangoraižių ir atgal. Priverstas išvykti iš gimtosios šalies, V. Žilius daugeliui įsiminė ne tik kaip talentingas, bet ir – drąsus menininkas: jis vienas iš nedaugelio sovietiniais laikais išdrįso nusiųsti laišką aukščiausiajai to meto valdžiai – Lietuvos komunistų partijos Centro Komiteto pirmajam sekretoriui Petrui Griškevičiui ir atvirai išdėstyti savo neigiamas pažiūras apie sovietinę ideologiją. Stebėtina, kad Žilius neatsidūrė lageryje, – jam buvo liepta per 72 valandas palikti Lietuvos Tarybų Socialistinę Respubliką. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, V. Žilius dažnai lankėsi tėvynėje, rengė individualias tapybos parodas. Prieš išvykdamas svetur menininkas iliustravo daugybę knygų – poezijos, prozos, taip pat skirtų vaikams: Maironio, Justino Marcinkevičiaus, Marcelijaus Martinaičio, Eduardo Mieželaičio, Janinos Degutytės, Mykolo Sluckio ir kt.
„P. n.“ informacija
Ateitis yra būsimoji praeitis
1935-aisiais įkurtas Kretingos muziejus mini savo veiklos 85-erių metų sukaktį. Jau keturis dešimtmečius – nuo 1980 metų muziejui vadovauja Vida Kanapkienė už nuopelnus atkuriant dvaro sodybą kretingiškių šmaikščiai pavadinama grafiene. Muziejus iš broliams pranciškonams sugrąžintų vienuolyno patalpų į Kretingos dvaro sodybą – grafų Tiškevičių rūmus persikraustė 1992 metais. – Su muziejaus kolektyvu jau paminėjote ne vieną įstaigos sukaktį. Kuo jubiliejiniai metai skiriasi nuo eilinių? – Jubiliejiniai metai yra ypatingi tuo, kad įvertinu save, bandau įvertinti kolektyvą – kas yra padaryta, ką dar reikėtų nuveikti, kokios galėtų būti tolimesnės perspektyvos. Dirbame, kuriame kasdien, tačiau jubiliejiniai metai yra veiklos apibendrinimo laikas. Džiaugiuosi, kad muziejui persikrausčius į dvaro sodybą, su kolektyvu galėjome realizuoti tai, kas mano suvokimu, buvo svarbiausia – įrodyti, kad Kretinga turi išskirtinę dvaro sodybą, su Žiemos sodu, istoriniu parku, kad šioje sodyboje yra dvarvietė ir mūsų didžiojo karvedžio Jono Karolio Chodkevičiaus, kitų didikų, daug padariusių krašto vystymuisi. J. K. Chodkevičius nusipelnė ne tik Kretingai, bet ir visai Europai. Jis yra dydis karvedys, bet per mažai įvertintas. – Kretingos muziejaus ženklas – grifas su kardu – yra Chodkevičių šeimos herbe. – Ir, ačiū Dievui, kad atėjus man dirbti į muziejų, šovė mintis dėl muziejaus ženklo – grifonas pakėlęs kalaviją. Mes taip pat muziejaus, ypač infrastruktūros, kūrime nuolatos ėjome su tuo grifono kalaviju: reikėjo iškovoti, kad žemės ūkio technika nevažinėtų po dvaro parką, kad tvenkinio pakrantėje dabartinio kryžiaus vietoje nestatytų degalinės, nes buvo kažkoks ar proto aptemimas, ar nesuvokimas, ar toks pataikavimas dvarų kultūrą, jos reikšmę menkinusiai ideologijai. Dabar yra kitas kraštutinumas – mes labai pataikaujame viskam, kas vakarietiška, pamiršdami, kad turime savo kalbą, tradicijas. Per daug esame įsitraukę ir į tą technologijų žaidimą. Užmirštam savo krašto, žemės savitumą, kas mes tokie. – Dvaro sodyba nuo 1992-ųjų iki dabar pasikeitė: atnaujinta ratinė, ūkvedžio namas, atkurtas Mergaitės su skėčiu fontanas, veranda, nugriautas sovietmetį pastatytas baltų silikatinių plytų rūmų priestatas, parką darkiusi katilinė, parke įrengtas astronominis kalendorius. Puoselėjant dvarą darbų padaryta gerokai daugiau, negu čia išvardinta. Kaip pavyko tą padaryti? – Kadangi esu užsispyrusi žemaitė, visas savo pastangas ir kolektyvą nukreipiau Kretingos dvarui atstatyti. Tą sėkmės istoriją nuo 1992-ųjų, kai mes čia įsikėlėme, rašėme sunkiai. Mums pavyko: išvadavome iš sovietmečio bjaurios urbanizacijos dvaro parko erdves, jas išgryninome. Dabar vietoj buvusio rūmų priestato žydi hortenzijos, pasodintos rožės, o šį pavasarį buvusios katilinės vietoje magnolijų giraitė džiugino lankytojus pirmaisiais žiedais. Na štai, pasidaviau romantikai, bet po tuo slypi titaniškas darbas. Mūsų sėkmės metraštyje – ir grafų Tiškevičių šeimos sarkofagų suradimas. Tiek metų nežinojome, kur Žiemos sodo statytojų ir Palangos kurorto įkūrėjų amžino poilsio vieta. Pavyko rasti sarkofagus ir iš muziejaus specialiųjų lėšų (uždirbtų iš lankytojų) juos restauruoti, identifikuoti palaikus. Tai didelis, brangus darbas. Senosiose miesto kapinėse atstatėme grafų Tiškevičių koplyčią. Mane visą tą laiką lyg kažkoks angelas sargas vedė. Gal kai stengiesi, dirbi nuosekliai, tai ir Chodkevičių ar Tiškevičių angelas padeda (juokdamasi). Per 28-erius muziejaus dvare metus atstatyti 6 pastatai, parengtos 7 naujos ekspozicijos, suvienytomis Europos Sąjungos ir valstybės biudžeto lėšomis, prisidedant Savivaldybei įgyvendinta daug kitų projektų. Mes be projektų negyvename. Štai per 2016–2020 metų laikotarpį įgyvendinome 3 projektus, ir dabar pradėjome 4-ą – Žiemos sodo modernizavimo ir pritaikymo neįgaliesiems. Grafų Tiškevičių koplyčios renovacija 2018 metais kainavo 228 tūkst. eurų, tradicinio amatų centro ir Kretingos dvaro pastatų ansamblio plėtra – 109 tūkst. eurų, dvaro sodybos rūmų tvarkybos, rekonstravimo darbai atkuriant verandą – 224 tūkst. eurų. Žiemos sodo remontas kainuos apie 700 tūkst. eurų – bus pakeisti visi stogo stiklo paketai, sutvarkytos sodo vėdinimo sistemos, pakeisti vandens siurbliai, kad žuvims baseinuose būtų tiekiamas švarus vanduo, bus įrengtos ant langų žaliuzės, Žiemos sodą perdažys.
Į papuošalus suveria žemės spalvas
Kretingoje gyvenanti 26-erių buvusi vilnietė Dovilė Viskontienė kuria papuošalus iš natūralių akmenų – auskarus, apyrankes, vėrinius, sages. Jos darbų, tarsi kvepiančių žeme, sugėrusių jos spalvas, galime išvysti dažnoje Žemaitijos mugėje. Jauna moteris taip pat įkūrė savo virtualius papuošalų namus „ŽaVu“. „Nors kuriančiųjų papuošalus iš natūralių akmenų, atrodytų, yra nemažai, tačiau kiekvieno braižas – skirtingas, kiekvienas mėgsta ir turi kažką ypatinga. Maniškiai išsiskiria natūraliomis, prigesintomis žemės spalvomis. Kiekvieną karoliuką imdama įdėmiai apžiūriu, tarp jų derinu detales, keičiu, klijuoju – rezultatas pirmiausia turi patikti pačiai ir tik tuomet jau galiu jį rodyti būsimai pirkėjai“, – kalbėjo moteris, kilnodama papuošalus iš akmenų – agato, larvikito, hovlito, jaspio, o tarp jų lavos, stiklo, keramikos karoliukų. Kiekvieną jų iš kitų išskiria įvertas Dovilės pamėgtas skiriamasis ženklas – metalinis veidukas. Ji sakė verianti papuošalus ir vyrams, ypač – apyrankes, ir jau turi savo gerbėjų būrį. Pradėjus nuo papuošalų iš polimerinio molio, ilgainiui D. Viskontienę patraukė akmenys. Su jais, sakė, eksperimentuojanti pastaruosius metus, susikūrė savąjį stilių, kurį pasiryžo pristatyti savo pačios įkurtuose virtualiuose papuošalų namuose „ŽaVu“, ir labai norėtų, kad tai taptų jos asmeniniu prekiniu ženklu. Papuošalai iš natūralių akmenų tapo jaunos moters, auginančios dukrelę Vakarę, ne tik pomėgiu, bet ir nedideliu šeimos verslu – jai taip pat talkina anyta Vilma Viskontienė. Dovilė su džiugesiu pasakojo, kaip ji, tikra vilnietė – gimusi ir augusi triukšmingame daugiabutyje, buvusi vienturtė, juokavo, savo tėvų Ritos ir Ryčio numylėta gėlelė, baigusi Justino Vienožinskio dailės mokyklą ir bepradedanti dirbti viename prestižinių sostinės grožio salonų, atvyko paskui mylimą vyrą į Kretingą. „Mano vyras Žilvinas – profesionalus kariškis, tarnaujantis Klaipėdos dragūnų batalione. Įsikūrėme Kretingoje, prie dvaro, ir čia labai patiko – tokia ramybė, parko grožis, įleidau šaknis ir jau niekur nebenorėčiau iš čia išvykti. Tėvai netgi juokiasi, kad jau ir žemaičiuoju“, – kalbėjo 5-tus metus Kretingoje gyvenanti jaunoji kūrėja.
Šokio spektaklis – istorinė ekskursija
„Šachas Prūsijai. Luizė Mėmelyje“, – taip vadinasi naujoviškas modernus, 60 min. trukmės šokio spektaklis, kurį Kretingos žiūrovai netradicinėje erdvėje – Kretingos dvaro parke, išvys šį sekmadienį, spalio 11-ąją, 14 val. Tai – Agnijos Šeiko šokio teatro sukurtas šokio spektaklis-istorinė ekskursija apie Mėmelį, kuriame prieš 200 metų, bėgdami iš Berlyno nuo Napoleono kariuomenės, apsistojo karalienė Luizė ir Prūsijos karališkasis dvaras. Vaikštinėdami paskui aktorius po dvaro parką, žiūrovai ausinėse girdės grožinės literatūros tekstą istorine tema. Skambant šiuolaikiškai dekonstruotai ano laikmečio muzikai, miesto garsams bei šokėjams įkūnijant karalienės Luizės aplinką, žiūrovai pasijus tarsi istoriniame filme, kur susilieja šiuolaikinės Klaipėdos ir senojo Mėmelio pulsai. Šiuo spektakliu Kretingoje prasidės tradicinė rudens meno akcija–festivalis “Kita erdvė [30] Vakarų krantas”. Pasak šio festivalio rengėjo Kretingos rajono kultūros centro Egidijaus Radžiaus teatro vyriausiojo režisieriaus Nerijaus Gedmino, tai – novatoriškas, tačiau savo forma ir atlikimo maniera itin patrauklus spektaklis. “Ne tradicinėje scenoje, o istorinėje aplinkoje girdėdamas ištraukas iš karalienės Luizės ir dvariškių atsiminimų, žiūrovas įsitraukia į veiksmą, – tarsi tampa tos aplinkos liudytoju, o Luizės mėgstama violončelės muzika ir lakoniškas judesys miesto erdvėse sukuria magišką patirtį”, – kalbėjo festivalio organizatorius. Šį šokio spektaklį-istorinę ekskursiją „Šachas Prūsijai. Luizė Mėmelyje“ jo autoriai rekomenduoja suaugusiems ir vaikams nuo 5-erių metų. Žiūrovams rinktis reikės šiek tiek anksčiau – 13.45 val. prie Kretingos muziejaus, automobilių aikštelėje juos pasitiks N. Gedminas ir išdalins ausines. Režisierius įspėjo – jeigu oras būtų itin prastas, lytų lietus, šį spektaklį tektų atidėti. --- Kiti meno akcijos „Kita erdvė [3°] Vakarų krantas“ renginiai numatyti spalio 15 dieną: 15 val. atidengiamas Atminimo ženklas buvusios Kretingos sinagogos vietoje, po to Kretingos rajono kultūros centro fojė atidaroma paroda „Vienas amžius iš septynių. Lietuva. Lita. Lite“ iš renginių ciklo, skirto Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metams.
|
|
