|
|
|
SmiltysĮ pasaulį paleido žodžius
„Matyt, ta drąsa atėjo su metais: savo žodžius nusprendžiau paleisti į pasaulį, suguldyti juos į knygą“, – atviravo pirmąją savo eilėraščių rinktinę „Išsiblaškiusios mintys“ šiemet išleidusi pedagogė Irena Grabienė. Padrąsino draugai ir kolegos Poetiškos sielos moteris teigė, jog vaikystėje jos eilėraščiai gimdavo stebint gamtą, reiškinius. „Užrašydavau, kas man įdomu, ir... padėdavau į slaptą stalčiuką, kad niekas nematytų, neskaitytų. Galbūt gėdijausi, kad neišjuoktų, neįžeistų kaip nors“, – tolimų dienų prisiminimais dalijosi ji. Pasiryžti išleisti knygą Klaipėdoje gimusią, nuo 1981-ųjų Kretingoje gyvenančią mokytoją paskatino jos geriausių draugų, vaikų, seserų, bendradarbių, kuriems atsiverdavo, šilti atsiliepimai. Sužinojusios, kad kuria eiles, drąsos jas viešinti, prašydamos paskaityti Vydmantų gimnazijos renginiuose, įkvėpė kolegės. Be to, dvejus metus iš eilės skaityti poezijos Irena buvo kviečiama ir į Kretingos krašto kūrėjų vakarus. I. Grabienė Klaipėdos universitete yra baigusi etikos studijas, dabar šias pamokas dėsto Vydmantų gimnazijoje ir Jokūbavo Aleksandro Stulginskio mokykloje-daugiafunkciame centre. Galbūt todėl poezijos knyga „Išsiblaškiusios mintys“, kaip pati autorė įvardino, atspindi žmogaus egzistencinius būties klausimus, meilės, draugystės, gėrio paieškas. Nemažai eilėraščių skirti atskleisti gamtos grožį, jos santykį su žmogumi. „Į knygą sudėjau ir jaunystėje parašytus posmus. Galbūt pasirodys naivūs, bet juose juntamas jaunatviškas nerimas, pirmosios meilės išgyvenimai, kurie taip pat turi teisę būti išgirsti“, – neabejojo pašnekovė.
„Išsiblaškiusios mintys“ – mėgstantiems lyriką Knygą „Išsiblaškiusios mintys“ sumaketavo nemažai savo knygų išleidęs kaunietis poetas Gintaras Karlauskas, o iliustravo buvusi Vydmantų gimnazijos mokinė Elena Trakimaitė-Žaromskienė. „Ant viršelio puikuojasi Elenos nupiešta mergaičiukė. Kolegės šmaikštauja, kad ten esu aš. Žinoma, džiugu girdėti“, – juokavo poetė. Į pirmąją savo knygą ji sudėjo 156 eilėraščius ir miniatiūras. Ši kūryba skirta lyrikos mėgėjams, kai kurie jų malonių atsiliepimų nuolat palieka socialiniame tinkle autorės susikurtame poezijos puslapyje „Irenos G. išsiblaškiusios mintys“. I. Grabienės eilėraščius pamėgo ir į rusų kalbą verčia profesionali vertėja ir poetė iš Maskvos Elena Pečerskaja. Vertimai yra publikuoti šios autorės rinktinėse „Tau, Lietuva“ (2015 m.), poezijos almanachuose „Literatūrinės pažintys“ (2016 m.) ir „Lietuvos gėlės“ (2018 m.). Keletą kretingiškės eilėraščių išspausdino poezijos almanachas „Minčių pakeleiviai“ (2020 m.). „Esu laiminga, kad šiandien galiu didžiuotis ne tik nuostabia savo šeima – vaikais, anūkais, – bet ir talentu“, – atviravo poetė.
Išleido tapybos albumą
Vizualių vitaminų dozė – taip prieš kelias dienas išleistą savo naująjį, beje, jau trečiąjį, kūrybos darbų albumą pavadino kretingiškis menininkas Andrius Miežis. Albume iš viso publikuojami 57 per pastarąjį dešimtmetį, ir kaip mano pats dailininkas, brandžiausi jo nutapyti paveikslai. Albume – vien darbai ir jų pavadinimai, be A. Miežiui socialiniuose tinkluose būdingos saviironijos ar šmaikščių pastebėjimų. „Tai – tarsi mano darbų apžvalga, suvestinė, kurią atlieku kas dešimtmetį. Albume pats save galiu pamatyti tarsi vienoje vietoje, nes darbai iškeliavę po pasaulį, o žmonės – susipažinti su mano kūryba, jos kaita ir branda“, – apie tai, kodėl išleido albumą, kalbėjo menininkas, pats parengęs jo, išleisto 200 egz. tiražu, dizainą. A. Miežis neslėpė esąs labai nustebintas, kad jau atsirado tiek daug norinčių jį įsigyti, vadinasi, įsitikinęs, kad tiek turi prielankių savo kūrybai žmonių. Menininkas sakė iš esmės naująjį albumą skiriąs tiems žmonėms, kuriuos myli, nes be meilės nebūtų ir kūrybos – tėvams, šeimai, bičiuliams. „Negali gyventi ir kurti sėdėdamas vienas ant kelmo, visąlaik supa aplinka, sociumas – žmonės, kurie ir inspiruoja kurti“, – atviravo A. Miežis.
„P. n.“ informacija
Jubiliejų sutiko ne scenoje, bet karantine
Iš Darbėnų kilęs kraštietis Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistas Mindaugas Rojus sausio pabaigoje, karantinui įšaldžius visą kultūrinį gyvenimą, tik su šeima atšventė savo 40-mečio jubiliejų ir 15 metų kūrybinės veiklos sukaktį. Nors, kaip tikino dukart scenos Aukso kryžiams nominuotas operos solistas, ir šį įšalo laiką teatro artistai nesėdėjo nuleidę rankų – atskirai repetavo kūrinius. Laimėjo tarptautiniame konkurse Dar prieš jubiliejų, Naujųjų išvakarėse, M. Rojų pasiekė džiugi žinia iš Vokietijos – jis laimėjo pirmąjį prizą Karlsrūhės tarptautiniame muzikos festivalyje. „Per karantiną vis vien vyko judėjimas, repetavome su atskirais koncertmeisteriais, nors ir be orkestro. Koncertmeisterės Ingos Maknavičienės iniciatyva išsiuntėme atskirų mano įdainuotų operų, operečių įrašus festivaliui, ir štai – puiki dovana jubiliejui: skirta pirmoji vieta. Šiandieną, vasario 12-ąją, Klaipėdos valstybinio teatro artistai, pasak M. Rojaus, oficialiai grįžta į darbą: „Ruošiamasi statyti naują operą – tai bus Gaetano Donicečio „Pulko duktė“, ligi tol reikia atgauti arstistinę formą, nes balsui taip pat, kaip ir sportininkams, reikia trenažo. Kovo 1-ąją iš Nacionalinio operos ir baleto teatro turėtų atvykti vadovai, režisieriai paskirstyti ir užtvirtinti vaidmenis. Jeigu pandemija baigsis, šis kūrinys scenos šviesą turėtų išvysti rudeniop“, – kalbėjo kraštietis. Balsui tenka įveikti iššūkius Ligi šiol M. Rojus repetavo atskiras arijas, kurias operoje „Pulko duktė“, jis mano, teksią atlikti tenoru, nors šiaip ypatingo tembro balsu apdovanotas atlikėjas save laiko baritonu – taip jam dainuoti esą lengviau ir patogiau. Tačiau tokia likimo ironija: netgi Herkaus Manto partiją G. Kuprevičiaus operoje „Prūsai“, kuri specialiai buvo sukurta scenos grandui Virgilijui Noreikai, jam teko atlikti būtent tenoru. „Iš pradžių galvojau: neįveiksiu, dainuojant teko vos ne „žarnas pakabinti“, bet susidorojau, sulaukiau pagyrų ir net aukšto įvertinimo“, – juokavo greitakalbe su žemaitišku akcentu žodžius berdamas pašnekovas. Klaipėdoje baigęs Stasio Šimkaus konservatoriją, o po jos – Lietuvos muzikos ir teatro akademijos fakultetą, M. Rojus uostamiestyje ir pasiliko dainuoti. Per 15 solinės karjeros metų Muzikiniame teatre jis sukūrė daugiau kaip 30 vaidmenų operose, operetėse, miuzikluose. Iš jų labiausiai jam įsimintini vaidmenys, kuriuos atliko Nacionaliniame operos ir baleto teatro scenoje, ypač – „Traviatoje“ ir „Sevilijos kirpėjuje“. „Išeini į nacionalinės operos sceną – jaudulys suspaudžia ne tik širdį, bet ir gerklę“, – atviravo solistas.
KŪRYBOS KRAITĖ
Mokinių kūryba – Jurgiui Pabrėžai atminti
Kurti – vadinasi, gyventi
Klibiuose gyvenančių menininkų Odilės Norvilaitės-Bytautienės ir Gedimino Bytauto namai, regis, sprogsta nuo čia kylančių kūrybinių idėjų, kai po vienu stogu puikiai sutaria kelios meno mūzos – dailė, muzika, poezija. „Koronaviruso pandemija sustabdė visas mūsų keliones, o mano kūryboje atsirado daugiau pilkų spalvų ir atspalvių: dangus – pilkas, dienos – irgi pilkos, niūrios“, – O. Norvilaitė-Bytautienė kalbėjo, kad įprastų kelionių automobiliu jiems labai trūksta, nes jos būdavo skirtos ir kraštui pažinti, ir kūrybinėms idėjoms užgimti. G. Bytautas prisipažino šiuo metu paniręs į muzikos kūrybinius ieškojimus ir sakė laukiąs to laiko, kai galės surengti atšauktas jo ir žmonos dailės darbų parodas mūsų rajone ir Klaipėdoje – jų buvo planuotos 4. Susidomėjo įrašų studija iš JAV Prieš septynerius metus, 2013-aisiais, išleidęs muzikos albumą „Nonexistence of existence“ – jo leidyba pasirūpino Rusijos, Maskvos, leidybos kompanija „United Studios Corporation“, G. Bytautas Naujųjų išvakarėse socialiniame tinkle „YouTube“ paleido savo singlą „Midnight dance“, kuriuo susidomėjo Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) leidybos kompanija CDBaby. Ji, išleidusi Gedimino kūrinį, vasario pradžioje ketina pristatyti antrąjį šio kūrėjo muzikos albumą „World will disappear“. „Buvo galimybė ir toliau bendradarbiauti su Rusijos kompanija, tačiau dėl profesionalumo, bendravimo kultūros, teisinių dalykų pasirinkau Amerikos leidybos kompaniją“, – prasitarė G. Bytautas, savo kuriamą muziką apibūdinęs kaip elektroninį avangardą, kuriame vokalas naudojamas tik kaip ritmo akcentas. Iš klausos pajaučiantis, kokia turi būti sekanti sekundė, niekur specialiai muzikos nesimokęs 32-jų metų G. Bytautas save įvardino kaip universalų kūrėją: „Kurdamas muziką ir eiles, piešdamas aš nepatenku į kūrybines duobes – nepatiriu kūrybinės krizės. Tarkim, dabar nėra kaip rengti parodų, vadinasi, „pajudėjo“ muzika. Be to, planuoju išleisti ir trečiąją savo poezijos knygą, tik šiuo metu sunkiau per nuotolį komunikuoti su leidėjais.“ Ieškodami išeičių, kaip būtų galima paįvairinti kasdienybę, ir jaukindamiesi dabartines aplinkybes, O. Norvilaitė-Bytautienė ir G. Bytautas, kol dar nebuvo judėjimo ribojimų savivaldybės ribose, keliaudami rengė Gedimino sukurtos poezijos skaitymus pačiose netikėčiausiose vietose: piliakalniuose, sakraliose vietose, gamtos prieglobstyje. Skaitymų įrašus jie transliuoja socialiniuose tinkluose ir taip ne tik įprasmina poetinį žodį, bet ir parodo, kiek visko gražaus yra mūsų rajone ir Lietuvoje. „Man, užaugusiai ir ilgą laiką gyvenusiai Kaune, Žemaitija, kaip ir kitiems kauniečiams, visada siejosi su jūra, pajūriu. Kai atsikėliau čia gyventi, pamačiau, kad Žemaitija yra ypač įspūdingas kraštas, ir tuo įspūdžiu labai norisi pasidalinti su kitais“, – savo atradimais pasidžiaugė Odilė, kuriai didelį įspūdį paliko vaizdo klipo pagal vieną Gedimino sukurtų muzikinių kūrinių filmavimas Erškėtyne.
Ypatinga proga – laisvės angelas
Kretingiškė tautodailininkė Genovaitė Žukauskienė Sausio 13-osios jubiliejaus proga išdrožė savo pirmąją skulptūrėlę, kurią simboliškai pavadino laisvės angelu. Ją, ryškią ir įvairiapusę kūrėją – dar kuriančią medžio raižinius, papuošalus iš odos, veliančią iš vilnos, tapančią ant šilko, audžiančią – imtis drožybos paskatino siekis išbandyti save naujoje srityje. „Namie – pilna įrankių, nes vyras Antanas yra medžio meistras, restauratorius. Davė nedidelę pliauską, iš jos ir išskaptavau 24 cm aukščio angelą. Pasirinkau angelą, nes namie turiu jų kolekciją. Nesakau, kad labai pavyko, net ranką susižeidžiau, bet šis darbas – labai mielas. Ir labai prasminga, kad užbaigiau sausio 13-ąją, nes jis ir skirtas iškovotos laisvės 30-mečiui“, – kalbėjo G. Žukauskienė. Ji prisiminė, kaip sausio 13-osios naktį prieš 30 metų, su 17-mečiu sūnumi Juozapu, dabartiniu Kretingos katalikų parapijos klebonu Juozapu Marija Žukausku, vyko į Vilnių, negalvodami, kad daro kažką ypatinga. „Tiesiog tai buvo pareiga išsaugoti taip sunkiai pasiektą nepriklausomybę. Nebuvo jokios baimės, kai kažkas, stovėjęs ant barikadų pranešdavo, kad atvažiuoja tankai. Tik stipriau susikibę rankomis giedojom, meldėmės, dainavom dainas. Neišdrįso pulti, mūsų buvo tiek daug, su mumis širdimis buvo visa Lietuva. O penkiametis sūnus Justinas, su tėčiu likęs namie Šiauliuose, vis klausė, ar neužvažiuos tankai ant brolio ir mamos. Sausio 13-oji sūnums buvo amžiams išmoktos tėvynės meilės pamokos“, – viešai prisiminimais pasidalijo G. Žukauskienė. Ligi šiol tautodailininkę labiau traukė tradicinė, Kretingos kraštui būdinga, liaudies meno sritis – medžio raižiniai. Pernai sukūrė 2 raižinius, vaizduojančius arkangelą Mykolą, su palinkėjimu, kad saugotų tautą nuo koronos, ir šv. Pranciškų. G. Žukauskienė, pagal specialybę inžinierė radiotechnikė, ilgus metus dirbo Šiaulių „Aušros“ muziejuje, kuriam priklausė Dviračių bei Radijo ir televizijos muziejai, vykdavo į ekspedicijas. Ją itin žavėdavo savamoksliai konstruktoriai, jų išmonė. Todėl ir pačiai, tikino ji, maga išbandyti realizuoti save kuo plačiau. Ji dar veda užsiėmimus Klaipėdos šv. Pranciškaus onkologijos centre, rengia parodas ir savanoriauja Trečiojo amžiaus universiteto rankdarbių klube.
Kretingiškės sumanymas – škaplierankė
Kretingiškė menininkė Rasa Statkuvienė, garsėjanti savo kūrybiniu ženklu „Plunksnos linija“, manoma, vienintelė Lietuvoje ėmėsi kurti originalų ant rankos nešiojamą papuošalą, kurį ji pati pavadino škaplieranke. Jos žodžiais, tai religinio simbolio – škaplieriaus ir apyrankės derinys, nešantis krikščioniškojo tikėjimo žinią, o kartu – estetiškas ir madingas kasdien nešiojamas papuošalas. Sujungė tradiciją ir modernumą „Škaplierankę sukūriau lyg alternatyvą iš kitų kraštų atkeliavusiam raudonam siūlui, kurį tapo madinga nešioti, nežinant nei jo tikrosios prasmės, nei kilmės. Mes, krikščionys, per mažai kuriame ir į viešumą nešame savo tikėjimo ženklų, todėl rinka greit užpildoma svetimų kraštų simboliais, ypač, kai kelionės daugeliui buvo tapusios kone kasdienybe“, – tikino menininkė, kurios kūrybos spektras – labai platus: nuo paveikslų tapybos iki papuošalų, dėžučių, karpytų ir pieštų atvirukų gamybos, indų ir pagalvėlių dekoravimo. Škaplierankė, tikino jos sumanytoja, yra krikščionybės simbolis, tarkim, kaip ir ant kaklo nešiojamas kryželis – per krikštą gauto kryžiaus simbolis. Nors škaplierankę, pasakojo kūrėja, pirmąkart pabandžiusi sukurti prieš kelerius metus, tačiau ją vėl prisiminė pernai, kai Lietuvoje buvo minimi Tautodailės metai. Jai norėjosi sukurti neįprastą papuošalą, kuris būtų patrauklus nešioti šiuolaikiniam žmogui ir tuo pačiu – kad jame būtų išlaikyta senoji škaplierių kūrimo tradicija ir jų dvasia. Menininkė mano, kad jai tai pavyko – jos škaplierankes pamėgo žmones, o Kretingos rajono savivaldybės Kultūros ir sporto skyrius pristatė tautinio paveldo kūrinio sertifikatui gauti.
Operos solistė: „Nuo mažumės buvau tikra, kad žengsiu muzikos keliu“
Mecosopranas Gabrielė Kupšytė teigė dar vaikystėje žinojusi, kad savo gyvenimą sies su muzika. Iš Kretingos rajono, Baublių kaimo, kilusi solistė muzikos pasaulį ėmė tyrinėti sulaukusi vos šešerių, šiandien ji – neseniai baigusi Karališkąją muzikos akademiją Londone, ir toliau siekia pažinti muzikos pasaulį Mascarade operos studijoje Florencijoje. „Aš visada žinojau, kad noriu tapti dainininke, tai tarsi buvo užkoduota mano genuose. Visi turime gebėjimų, labai svarbu juos atrasti ir lavinti, džiaugiuosi, kad mano tėvai man padėjo surasti mano talentą labai anksti“, – G. Kupšytė tvirtino, kad tėvai yra didžiausi jos gerbėjai. Vertingos patirtys skatino tobulėti Anot pašnekovės, ji Kretingos meno mokyklą pradėjo lankyti šešerių, ten prabėgo jos gražiausi vaikystės ir paauglystės metai: „Širdyje nešiojuosi labai daug nuostabių atsiminimų apie šią mokyklą, o dainuoti chore „Saulainė“, kuriame praleidau beveik dešimtmetį, mane išmokė disciplinos ir atsidavimo.“ Jos teigimu, pirmoji mokytoja Violeta Andruškevičienė, išskirtinio profesionalumo choro vadovė, ją išmokė pamilti dainavimą. „Išvykos į užsienį, choro skinami laurai būdavo patys saldžiausi. Puikiai pamenu užplūstantį vienybės jausmą stovint užkulisiuose su visu mergaičių choru prieš žengiant ant labai svarbaus konkurso scenos ir begalinį norą pasirodyti kuo geriau“, – prisiminė G. Kupšytė. Vėliau ketverius metus pašnekovė mokėsi Klaipėdos S. Šimkaus konservatorijoje, kurioje ji pradėjo gilintis į operinio dainavimo subtilybes: „Galima sakyti, aš operos neieškojau, ji pati mane surado. Pirmoji operinio dainavimo mokytoja suteikė gerus techninius pamatus toliau vystytis mano balsui. Pirmaisiais dainininko metais labai svarbi gera pedagogo ausis ir priežiūra. Besimokydama čia supratau, kad operos solisto profesija yra labai sudėtinga ir reikalaujanti kantrybės, sunkaus darbo, atsidavimo ir nuolatinio mokymosi.“ Baigusi mokyklą, pašnekovė Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA) pradėjo mokytis klasikinio vokalo pas Sigutę Stonytę. „Labai norėjau studijuoti būtent pas ją. S. Stonytė – viena iškiliausių šalies solisčių, kelianti aukštus standartus ir sau, ir savo studentams. Didžiuojuosi buvusi jos studentė, S. Stonytė man yra didelis autoritetas. Ji išmokė interpretuoti skirtingą kompozitorių muziką, suprasti stiliaus ypatybes, visų svarbiausia – supratau, kaip valdyti savo instrumentą ir kokį repertuarą turėčiau dainuoti“, – tvirtino pašnekovė. Pasak jos, studijų LMTA metu įkvepianti patirtis buvo dirbti ir su Jurgiu Karnavičiumi, kuris akompanuodavo profesorės studentams. Studijos LMTA buvo orientuotos į vokalo technikos tobulinimą, muzikos teoriją, vaidybą, šokį. Studijuodama G. Kupšytė pradėjo bendradarbiauti su „Vilnius City Opera“, kuriai vadovauja Dalia Ibelhauptaitė. „Dainuoti ir girdėti Asmik Grigorian, Kosto Smorigino ir daugelio kitų įžymių solistų balsus man buvo neįkainojama patirtis. Atlikti vaidmenį yra nemažas iššūkis, reikalaujantis suformuoto balso, todėl džiaugiuosi, kad LMTA bakalauro studijos suteikė galimybę mokytis skirtingų stilių ir kompozitorių muzikos be reikalavimų dainuoti taip vadinamąsias pilnas roles. Studijuojant magistrantūroje, mano pirmas vaidmuo buvo Ciesca G.Puccini operoje „Gianni Schicchi“. Magistro studijas užbaigiau atlikdama Aličės vaidmenį Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje G.Verdi operoje „Falstafas“ kartu su LMTA simfoniniu orkestru, kuriam dirigavo Martynas Staškus“, – prisiminė G. Kupšytė.
Liaudiškos giesmės: iš širdies gelmių kylanti malda
Gieda nuo vaikystės Giesmės Margaritą Lizdenytę lydėjo nuo pat vaikystės: jauniausia aštuonis vaikus auginusioje Lizdenių šeimoje mergaitė giedoti pradėjo nuo trejų metų. Dainos ir giesmės skambėdavo tiek namuose, tiek įvairiose bažnyčiose: net tarybiniais laikais giliai tikinti šeima melsdavosi, dalyvaudavo šv. Mišiose, tėvas ir broliai giedodavo chore. Vėliau šeimos galva, mokęsis groti vargonais dar prieš karą, iki 85-erių metų vargonavo Viekšniuose, Plungėje, Žemaičių Kalvarijoje – kartu su juo giedodavo ir Margarita. Mokyklos metais chore bei ansambliuose dainuodavusi mergina, įstojusi studijuoti į Šv. Antano kolegiją Kretingoje, pasijuto patekusi į tikrą dainavimo ir giedojimo oazę. „Žanrų pasirinkimas buvo itin platus: nuo choralų iki džiazo. Laisvalaikiu mėgome dainuoti liaudies dainas: jos – tikras lobynas, padedantis suprasti, kuo gyveno mūsų protėviai, padedantis suvokti Lietuvos etnografinių rajonų tarmių bei gyvenimo būdo ypatumus. Ilgose, širdį ir sielą suvirpinančiose dainose perteikiamas visas žmogaus gyvenimas, ir tu, jas dainuodamas, tą gyvenimą pats išjauti“, – kalbėjo M. Lizdenytė.
Širdį ir sielą pakylėja ir liaudiškos giesmės – pasak pašnekovės, liaudiškais motyvais perteikiamas Dievo žodis, lyg perpasakojamos psalmės, padeda žmogui geriau tą žodį suprasti, išjausti ir įsijausti: „Prieš keletą metų teko dalyvauti per „Marijos radiją“ transliuotame liudijimo vakare, kurio metu giedojau liaudiškas giesmes. Ir pajutau, kad reikia pabandyti pakeisti požiūrį į šias giesmes, parodyti, kaip giliai jose skambantys žodžiai – ar pačių giedotojų sudėti, ar, pavyzdžiui, Antano Vienažindžio arba švento Augustino parašyti, – susiję su bažnyčia, su tikėjimu“.
Rengdamasi išleisti kompaktinę plokštelę, M. Lizdenytė įrašė 23 giesmes. Į pačios giedotojos piešiniu iliustruotą albumą, kurio viršelį sumaketavo dizainerė Giedrė Gagilaitė, sudėtos 9 giesmės: „Alsuok many, Šventoji Dvasia“, „Dieve, gėrybių šaltini“, „Oi gražus, gražus tolimasis dongus“, „Dieve, myliu Tave“, „Viešpatie, Karaliau“, „Amžinasis Visagali“, „Marija, Motina brangi“, „Džiūgaukit, širdys“, „Žinom širdį tokią“.
„Albumo įrašams pasirinkau tas liaudiškas giesmes, kurios man pačiai labiausiai patinka. Tai nėra labai populiarios giesmės, yra ir itin retų, mažai kam žinomų. Rinkau atsižvelgdama ir į šių metų, šių dienų aktualijas, realijas, dėjau jas taip, kad būtų aiški seka. Pavadinimui pasirinkau giesmės „Žinom širdį tokią“ pirmuosius žodžius: „Žinom širdį tokią, širdį maloningą“ – jie neša viltį, džiaugsmą. Ir nukreipia mus į maldą“, – pasakojo albumo sumanytoja.
|
|
