|
|
|
SmiltysDailininkės darbus dedikavo Kretingai ir jos įkūrėjui
Ketvirtąjį kartą po šešerių metų pertraukos surengtame tapytojų plenere „Kretingos paletė“ dailininkai buvo pakviesti kurti darbus, skirtus Lietuvos didžiojo etmono Jono Karolio Chodkevičiaus, kurio 400-ąsias mirties metines šiemet mini visa Lietuva, jubiliejiniams metams ir jo įkurtam miestui. Liepos 6-ąją, minint Valstybės dieną, Kretingos rajono kultūros centre atidaryta baigiamoji plenero paroda, kurioje eksponuojamos 27 drobės, piešiniai ir akvarelės. Šešios dailininkės, šešios paros Pirmasis tapytojų pleneras „Kretingos paletė“ įvyko 2013-aisiais metais. Jo sumanytoja ir organizatorė Kretingos rajono kultūros centro dailininkė Jūratė Jonauskienė sakė, kad projektas labai patikęs dailininkams, ir po to į Kretingą jie atvykdavo kasmet: ir 2014, ir 2015 m. „Pirmuosiuose pleneruose dalyvaudavo nuo 10 iki 12 tapytojų, trukdavo jie apie 10 dienų. Į Kretingą suvažiuodavo dailininkai iš Vakarų Lietuvos regiono, pirmajame plenere dalyvavo ir kretingiškiai. Turime labai gražią plenerų darbų kolekciją, paveikslai puošia visas mūsų Kultūros centro erdves ir kabinetus. Ypač daug turime nutapytų Kretingos bažnyčios vaizdų, mat plenerai vykdavo prieš arba po miesto šventės, sutampančios su šv. Antano atlaidais“, – pasakojo projekto vadovė. Tačiau po trečiojo plenero ketvirtajam finansavimo nebebuvo skirta. Pernai rudenį dailininkės ėmė raginti J. Jonauskienę šiais metais vėl surengti plenerą, patapyti kartu, nes jau seniai nebendrauta ir to bendravimo pasiilgta. „Mūsų kultūros centro direktorius Pranas Razmus palaikė sumanymą, tad aš parengiau projektą ir pateikiau Savivaldybės administracijai. Gavom finansavimą, bet menką. Tada susimąstėm: ką daryti, nes bent savaitę žmonės turi gyventi kartu, kad galėtų tapyti, bendrauti, aptarti vienas kito kūrinius, vienas iš kito mokytis. Direktorius padrąsino, patarė ieškoti rėmėjų, o ir dailininkai sakė – nieko mums daug nereikia, drobių ir dažų turime patys. Pavyko rasti rėmėjų, tad ketvirtasis pleneras buvo atidarytas birželio 30 d., o liepos 6-ąją parengėme jo parodą“, – pasakojo J. Jonauskienė.
KŪRYBOS KRAITĖ
Kūrybos kraitė
„Liūdnojo veido riteris“, tapęs kančią ir savo paties vienatvę
Iš Kretingos krašto kilęs, Palangoje gyvenęs ir kūręs architektas dailininkas Vytautas Moncevičius-Mončys šį pasaulį prieš penkerius metus paliko taip ir neįgyvendinęs savo didžiausios svajonės – kad pagal jo projektą būtų pastatyta Vydmantų bažnyčia. „Jo svajonė dėl objektyvių ir subjektyvių priežasčių sudužo į šipulius. Sukniubo ir jis pats, nebepakeldamas savo gyvenimo kryžiaus“, – kalbėjo menininko sesuo Rūta Paulikienė, pasidalinusi prisiminimais apie brolį, kuris kaip dailininkas, jos požiūriu, buvo nuvertintas ir nesulaukęs deramo dėmesio. R. Paulikienės rūpesčiu 5-ųjų V. Moncevičiaus-Mončio mirties metinių proga, padedant Vydmantų parapijos klebonui Karoliui Petravičiui, Kretingos rajono kultūros centro Vydmantų skyriaus vedėjai Jolantai Japertienei, Vydmantuose buvo surengta menininko tapybos darbų paroda „Išėjusiems atminti“ – tarsi pavėluota duoklė Vytauto prigimtiniam talentui, jo liūdesiui ir vienišumui... Nežinojo, bet pasirinko V. Moncevičus-Mončys gimė 1950-aisiais balandžio 2 d. Darataičių kaime Kretingos rajone – gražioje sodyboje, pastatytoje ant kalnelio, pakalnėj – Akmenos upelis. Tėvai neišvengė Sibiro, kur tremtyje Tomsko srityje išbuvo 1950–1956 m. Ten Vytautas lankė darželį, todėl rusiškai geriau mokėjo negu lietuviškai. „Kai grįžo į Lietuvą, vis klausinėdavo, kada grįšime namo, tai yra į Rusiją, – prisiminė sesuo. – Vaikui tai paliko daug įspūdžių: visą gyvenimą Vytautas skaitė rusų literatūros klasiką, domėjosi ikonomis, rusų dailininkų kūryba – mat, Rusijoje namuose ant sienos buvo pakabintos Savrasovo reprodukcijos, iki gyvenimo pabaigos klausėsi rusiškų dainų.“ Mokėsi anuometinėje Darbėnų Jono Šimkaus vidurinėje mokykloje, dabartinėje Darbėnų gimnazijoje. Mėgo skaityti knygas, pradėjo jas iliustruoti, mokykloje buvo suorganizuota jo piešinių paroda. „Jis visada su didele meile kalbėjo apie mokytojus, kurie kaimo vaikams labai daug davė. Ir vadindavo šią mokyklą Darbėnų akademija, taip akcentuodamas aukštą mokyklos lygį, mokinių parengimą, – R. Paulikienė papasakojo, kad brolis labai nenorėjo būti traktorininku, veterinaru, buhalteriu ar kuo kitu, kas susiję su žemdirbyste. – Buvo skaitęs eilėraštį apie Vytuką, kuris norėjo būti architektu. Nežinodamas, kas toji profesija, nesuvokdamas, ką architektai veikia, išvyko į Vilnių, įstojo į statybos technikumą, kur studijavo architektūrą.“ Vėliau V. Moncevičius-Mončys mokėsi Dailės akademijoje, kur įgijo interjero ir įrenginių specialybę, jam suteikta dekoratyvinės dailės dailininko (architekto) kvalifikacija.
Mokinių kūrybos vainikas – Kretingos miesto legendoms
Kūrybinis jaunimo žiedas iš Kretingos ir aplinkinių rajonų savo meniniais darbais įprasmino dvi mūsų krašto istorines asmenybes – Kretingos miesto įkūrėją, karvedį, didiką Joną Karolį Chodkevičių ir kunigą, botaniką, mokslininką Jurgį Ambraziejų Pabrėžą. Orientyrai – jubiliejinės datos Mokinių pleneras buvo surengtas Jurgio Pabrėžos universitetinėje gimnazijoje, šios mokyklos pedagogėms Valdonijai Karaliūnienei ir Eglei Litvinienei išvien su Lituanistikos centro vadove Milda Šukiene įgyvendinant projektą „Pažinkime Kretingą“. Mokinių kūryba vienos dienos plenere „Jono Karolio Chodkevičiaus ir Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos atmintys Kretingoje“ tarsi vainikavo bendrą lituanistų ir dailės pedagogų darbą. Plenero dalyviai iš Kretingos meno mokyklos, Simono Daukanto progimnazijos, Jurgio Pabrėžos universitetinės ir Pranciškonų gimnazijų, Jokūbavo mokyklos-daugiafunkcio centro, taip pat svečiai iš Klaipėdos Adomo Brako dailės ir Šilutės meno mokyklų įvairia technika perteikė savo vizijas – kaip jie įsivaizduoja J. K. Chodkevičių ir J. A. Pabrėžą, jų nuopelnus ir Kretingoje įspaustus pėdsakus. Šilutės meno mokyklos Švėkšnos klasės dailės mokytojas Vytautas Bliūdžius atviravo: „Labai džiaugėmės, sužinoję, kokį turtingą palikimą turi Kretinga. Tokie žmonės jį kūrė. O mes taip menkai juos pažinome.“ Įspūdžio pagautas jis pats ėmėsi grafiškai vaizduoti simbolines duris, vedančias į Kretingos bažnyčios zakristiją, iš kurios lyg Dievo kūriniai veržėsi J. A. Pabrėžos aprašytieji augalai. Į plenerą V. Bliūdžius atvyko su dviem mokinėmis Emilija Eidukyte ir Liepa Martinkute, kurios taip pat grafiškai vaizdavo senąją Kretingos bažnyčią ir Žiemos sodo fragmentus.
Antano Mončio atminimas įvyniotas į jo motinos skarą
Šiemet birželio 8-ąją sukanka šimtas metų, kai Grūšlaukės apylinkėse, jau išnykusiame Mončių kaime, gimė pasaulinio garso menininkas Antanas Mončys, išgarsėjęs pirmiau Prancūzijoje, kur kūrė pasitraukęs į Vakarus, ir tik po Atgimimo labiau – savo tėviškėje. Į gimtinę per 100-mečio minėjimą A. Mončio atminimas sugrįžo senovinėje motinos skaroje, kurioje jis buvo įsuptas vežamas krikštyti – ją išsaugojo giminaitė Antano Mončio namų- muziejaus Palangoje vadovė Loreta Birutė Turauskaitė. Išsaugojo iš močiutės kraičio „Šitą skarą, žemaitiškai kuską-atkočką, išsaugojo ir prieš mirtį man perdavė A. Mončio motina, mano senelė Barbora Mončienė, mergautine pavarde Piktuižytė. Tai – jos kraičio skara, austa kažkokiu ypatingu suktiniu būdu. Žinau, kad Grūšlaukės apylinkėse buvo garsi šitaip audusi audėja. Tuomet dar nebuvo Palangoje muziejaus, bet ši, kandžių per daugiau kaip 100 metų pragraužta kuska man buvo labai brangi – ir kaip močiutės, ir kaip dėdės atminimas“, – glėbyje laikydama storą vilnonį audeklą prie A. Mončio kapo Grūšlaukės kapinėse sodriai žemaitiškai kalbėjo L. B. Turauskaitė. Su šia skara, ji neslėpė, nesiskirianti visuose tądien vykusių renginių vietose: atidarant skverą prie muziejaus, Palangos bažnyčioje, Mončių sodybos, kur gimė būsimas skulptorius dailininkas, atminimo vietoje. Nebėra gimtosios A. Mončio sodybos, kaip ir paties Mončių kaimo, tik šviesaus atminimo miškininko Rimanto Kviklio rūpesčiu įamžinta sodybos vieta. „Kai pirmąsyk po ilgo išsiskyrimo 1989-aisiais dėdė atvyko čia, sakė – savo akimis negaliu patikėti, kad vietoj kaimo – lygūs laukai, kaimą nušlavė melioracija,– L. B. Turauskaitė prisiminė tolimus įspūdžius. – Jau tuomet dėdė buvo apsisprendęs savo darbus dovanoti Lietuvai.“ Jos žodžiais, iniciatyvos įkurti muziejų Palangoje ėmėsi Kultūros ministerija, kuri skyrė lėšų įrengti ekspoziciją ir pargabenti iš Prancūzijos jo darbus. Šiandieną muziejaus ekspozicijoje – per 230 A. Mončio darbų: skulptūros, švilpiai, kaukės, tapybos, grafikos, akvarelės darbai, knygų iliustracijos, o fonduose – keli šimtai dokumentų.
Kūrybos kraitė
Medinių žuvų dienos
Žuvies diena“ – taip pavadintą parodą Palangos miesto savivaldybės viešojoje bibliotekoje surengė medžio drožėjas Giedrius Venckus. Iš Salantų kilusio, šiuo metu Palangoje kuriančio tautodailininko išdrožtomis ar medyje išraižytomis žuvimis ir tais, kas jas gaudo bei laimikiu džiaugiasi, grožėtis galima visą gegužę. Žemaitija garsi medį prašnekinti mokančiais meistrais. Tačiau ir kolegos drožėjai, ir menotyrininkai, ir parodų lankytojai – visi, kam teko matyti G. Venckaus kūrinius, pabrėžia: jo drožinių braižas – išskirtinis. Didžioji dalis tautodailininko kūrinių – o būtent tokie šįkart eksponuojami Palangos miesto savivaldybės viešosios bibliotekos parodų salėje – akį traukia savo gyvumu, šmaikštumu, kartais – lengva ironija, kartais – sodriu humoru. G. Venckus moka įžvelgti ir kitiems parodyti pačios gamtos kuriamą meną – medžio žievės rieves, mato grožį ir perteikia jį per laiko paliktus pėdsakus net, regis, pačioj paprasčiausioj lentoj. Kuria jis ir Užgavėnių kaukės, ir itin plastiškus skulptūros darbus, ir žaislus, kokių niekas daugiau nedaro. Šiai parodai G. Venckus, pats mėgstantis laisvalaikį leisti su meškere rankose, išdrožė gausybę pačių įvairiausių žuvų: nuo didžiulės ką tik sugautos ir dar nuo kabliuko nenukabintos plekšnės iki smulkių kilbukų, kurių kiekvienas – vis kitoks. Ir – su savo charakteriu. Yra čia ir neįtikėtino dydžio plūdė, ir žuvies formos krėslas, kuriame taip smagu žvejui pasėdėt. Ir – įspūdingi bareljefai, su tik G. Venckui būdinga maniera pasakojantys įvairiausius siužetus, kuriuos perskaitę parodos lankytojai nušvinta šypsena.
Livija GRAJAUSKIENĖ
Ketvirtoji „Balta drobulė“ skirta jubiliejinei Palangos datai
Palangos kurorto muziejuje eksponuojama jau ketvirtą kartą rengiama projekto „Balta drobulė“ paroda. Šiemet jos temą „Seserys“ savo kūriniuose atskleidžia 32 menininkai, o pati paroda skirta ypatingai progai – Palangos krašto prijungimo prie Lietuvos šimtmečiui. „Visada malonu matyti, kai sumanymai prigyja, kai jie pamažu perauga į tradiciją, – „Pajūrio naujienoms“ prisipažino projekto „Balta drobulė“ sumanytoja ir kuratorė Palangos kurorto muziejaus kultūrinės veiklos vadybininkė Audronė Levickytė-Bumbulienė. – Šiais metais jau ketvirtąjį kartą rengiamoje parodoje dalyvauja 24 Lietuvos ir 8 Latvijos kūrėjai, atsiliepę į mūsų kvietimą ir sutikę interpretuoti temą „Seserys“. Projekto sumanymas gimė 2017-aisiais, kai Palangos kūrybinės grupės „Mostas“ dailininkai muziejuje buvo surengę savo parodą „Mostas mano miestui“. Tada, bekalbant su kūrėjais, ir nuskambėjo pasiūlymas kasmet, pavasariui įsibėgėjus, rengti parodas, kurias vienytų vienas pavadinimas, o temos būtų skirtingos.
Nuo eilėraščių – mokslinės literatūros ir prozos link
Mūsų kraštietė poezijos kūrėja dr. Gražina Pranauskienė, ilgus metus gyvenanti Australijoje, nenutraukė saitų su Lietuva, Kretinga ir su nekantrumu laukia, kada galės vėl čionai atvykti. Su „Smiltimis“ dr. G. Pranauskienė pasidalino mintimis apie kūrybą, poetinį žodį ir jo vietą šiandieniniame gyvenime. – Papasakokite apie save – ką veikiate, kuo užsiimate, kokių pokyčių yra įvykę Jūsų gyvenime? – Kai 1989 metais atvykau į Australiją, gyvenimą tarsi pradėjau iš naujo. Teko išmokti anglų kalbą, priprasti prie kultūrinių skirtumų, klimato, o 2012 m. pakeisti chorinio dirigavimo specialybę. Keturioliktus metus darbuojuosi Melburno universiteto vizualinių menų ir muzikos fakultete. Šeši milijonai Viktorijos valstijos gyventojų keturis mėnesius laikėsi griežtų COVID-19 karantino taisyklių, ir šiuo metu viruso plitimas sustabdytas. Antri metai dirbu namuose. – Jūsų kūrybiniai darbai, pasiekimai. Ką esate parašiusi, ką sukūrusi, kur publikuojatės? – Pradėjau rašyti nuo trylikos metų. Pamenu, per lietuvių kalbos ir literatūros egzaminą visada pasirinkdavau laisvą temą. 1979–1988 m., dirbama Gargždų kultūros namuose, aprašydavau renginius laikraštyje „Banga“ ir be galo didžiavausi, gaudama kokį rublį už straipsnį! Nuo pat atvykimo į Australiją savanoriškai rašau lietuvių laikraščiams „Mūsų pastogė“, „Tėviškės aidai“, pasaulio lietuvių ir Lietuvos spaudai. Didžiausiu pasiekimu laikau galimybę studijuoti ir po Vilniaus konservatorijoje baigtos chorvedybos siekti garbės bakalauro, magistrantūros, doktorantūros diplomų, įsigyjant žurnalistikos, kultūrinių studijų ir kūrybinio rašymo specialybes. Tėviškėje išleisti eilėraščių rinkiniai „Eukaliptų tyloj“ ir „Abu krantai“. Anglų kalba parašytas knygas „Lietuvybė anapus žemės: tautinė ir kultūrinė lietuvių priklausomybė Australijoje“ bei „Tarybinės pasakos“ „Australian Scholarly Publishing“ leidykla išleido nemokamai, rengimo spaudai išlaidas padengė Australijos lietuvių fondas.
|
|
