|
|
|
Smiltys„Liūdnojo veido riteris“, tapęs kančią ir savo paties vienatvę
Iš Kretingos krašto kilęs, Palangoje gyvenęs ir kūręs architektas dailininkas Vytautas Moncevičius-Mončys šį pasaulį prieš penkerius metus paliko taip ir neįgyvendinęs savo didžiausios svajonės – kad pagal jo projektą būtų pastatyta Vydmantų bažnyčia. „Jo svajonė dėl objektyvių ir subjektyvių priežasčių sudužo į šipulius. Sukniubo ir jis pats, nebepakeldamas savo gyvenimo kryžiaus“, – kalbėjo menininko sesuo Rūta Paulikienė, pasidalinusi prisiminimais apie brolį, kuris kaip dailininkas, jos požiūriu, buvo nuvertintas ir nesulaukęs deramo dėmesio. R. Paulikienės rūpesčiu 5-ųjų V. Moncevičiaus-Mončio mirties metinių proga, padedant Vydmantų parapijos klebonui Karoliui Petravičiui, Kretingos rajono kultūros centro Vydmantų skyriaus vedėjai Jolantai Japertienei, Vydmantuose buvo surengta menininko tapybos darbų paroda „Išėjusiems atminti“ – tarsi pavėluota duoklė Vytauto prigimtiniam talentui, jo liūdesiui ir vienišumui... Nežinojo, bet pasirinko V. Moncevičus-Mončys gimė 1950-aisiais balandžio 2 d. Darataičių kaime Kretingos rajone – gražioje sodyboje, pastatytoje ant kalnelio, pakalnėj – Akmenos upelis. Tėvai neišvengė Sibiro, kur tremtyje Tomsko srityje išbuvo 1950–1956 m. Ten Vytautas lankė darželį, todėl rusiškai geriau mokėjo negu lietuviškai. „Kai grįžo į Lietuvą, vis klausinėdavo, kada grįšime namo, tai yra į Rusiją, – prisiminė sesuo. – Vaikui tai paliko daug įspūdžių: visą gyvenimą Vytautas skaitė rusų literatūros klasiką, domėjosi ikonomis, rusų dailininkų kūryba – mat, Rusijoje namuose ant sienos buvo pakabintos Savrasovo reprodukcijos, iki gyvenimo pabaigos klausėsi rusiškų dainų.“ Mokėsi anuometinėje Darbėnų Jono Šimkaus vidurinėje mokykloje, dabartinėje Darbėnų gimnazijoje. Mėgo skaityti knygas, pradėjo jas iliustruoti, mokykloje buvo suorganizuota jo piešinių paroda. „Jis visada su didele meile kalbėjo apie mokytojus, kurie kaimo vaikams labai daug davė. Ir vadindavo šią mokyklą Darbėnų akademija, taip akcentuodamas aukštą mokyklos lygį, mokinių parengimą, – R. Paulikienė papasakojo, kad brolis labai nenorėjo būti traktorininku, veterinaru, buhalteriu ar kuo kitu, kas susiję su žemdirbyste. – Buvo skaitęs eilėraštį apie Vytuką, kuris norėjo būti architektu. Nežinodamas, kas toji profesija, nesuvokdamas, ką architektai veikia, išvyko į Vilnių, įstojo į statybos technikumą, kur studijavo architektūrą.“ Vėliau V. Moncevičius-Mončys mokėsi Dailės akademijoje, kur įgijo interjero ir įrenginių specialybę, jam suteikta dekoratyvinės dailės dailininko (architekto) kvalifikacija.
Mokinių kūrybos vainikas – Kretingos miesto legendoms
Kūrybinis jaunimo žiedas iš Kretingos ir aplinkinių rajonų savo meniniais darbais įprasmino dvi mūsų krašto istorines asmenybes – Kretingos miesto įkūrėją, karvedį, didiką Joną Karolį Chodkevičių ir kunigą, botaniką, mokslininką Jurgį Ambraziejų Pabrėžą. Orientyrai – jubiliejinės datos Mokinių pleneras buvo surengtas Jurgio Pabrėžos universitetinėje gimnazijoje, šios mokyklos pedagogėms Valdonijai Karaliūnienei ir Eglei Litvinienei išvien su Lituanistikos centro vadove Milda Šukiene įgyvendinant projektą „Pažinkime Kretingą“. Mokinių kūryba vienos dienos plenere „Jono Karolio Chodkevičiaus ir Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos atmintys Kretingoje“ tarsi vainikavo bendrą lituanistų ir dailės pedagogų darbą. Plenero dalyviai iš Kretingos meno mokyklos, Simono Daukanto progimnazijos, Jurgio Pabrėžos universitetinės ir Pranciškonų gimnazijų, Jokūbavo mokyklos-daugiafunkcio centro, taip pat svečiai iš Klaipėdos Adomo Brako dailės ir Šilutės meno mokyklų įvairia technika perteikė savo vizijas – kaip jie įsivaizduoja J. K. Chodkevičių ir J. A. Pabrėžą, jų nuopelnus ir Kretingoje įspaustus pėdsakus. Šilutės meno mokyklos Švėkšnos klasės dailės mokytojas Vytautas Bliūdžius atviravo: „Labai džiaugėmės, sužinoję, kokį turtingą palikimą turi Kretinga. Tokie žmonės jį kūrė. O mes taip menkai juos pažinome.“ Įspūdžio pagautas jis pats ėmėsi grafiškai vaizduoti simbolines duris, vedančias į Kretingos bažnyčios zakristiją, iš kurios lyg Dievo kūriniai veržėsi J. A. Pabrėžos aprašytieji augalai. Į plenerą V. Bliūdžius atvyko su dviem mokinėmis Emilija Eidukyte ir Liepa Martinkute, kurios taip pat grafiškai vaizdavo senąją Kretingos bažnyčią ir Žiemos sodo fragmentus.
Antano Mončio atminimas įvyniotas į jo motinos skarą
Šiemet birželio 8-ąją sukanka šimtas metų, kai Grūšlaukės apylinkėse, jau išnykusiame Mončių kaime, gimė pasaulinio garso menininkas Antanas Mončys, išgarsėjęs pirmiau Prancūzijoje, kur kūrė pasitraukęs į Vakarus, ir tik po Atgimimo labiau – savo tėviškėje. Į gimtinę per 100-mečio minėjimą A. Mončio atminimas sugrįžo senovinėje motinos skaroje, kurioje jis buvo įsuptas vežamas krikštyti – ją išsaugojo giminaitė Antano Mončio namų- muziejaus Palangoje vadovė Loreta Birutė Turauskaitė. Išsaugojo iš močiutės kraičio „Šitą skarą, žemaitiškai kuską-atkočką, išsaugojo ir prieš mirtį man perdavė A. Mončio motina, mano senelė Barbora Mončienė, mergautine pavarde Piktuižytė. Tai – jos kraičio skara, austa kažkokiu ypatingu suktiniu būdu. Žinau, kad Grūšlaukės apylinkėse buvo garsi šitaip audusi audėja. Tuomet dar nebuvo Palangoje muziejaus, bet ši, kandžių per daugiau kaip 100 metų pragraužta kuska man buvo labai brangi – ir kaip močiutės, ir kaip dėdės atminimas“, – glėbyje laikydama storą vilnonį audeklą prie A. Mončio kapo Grūšlaukės kapinėse sodriai žemaitiškai kalbėjo L. B. Turauskaitė. Su šia skara, ji neslėpė, nesiskirianti visuose tądien vykusių renginių vietose: atidarant skverą prie muziejaus, Palangos bažnyčioje, Mončių sodybos, kur gimė būsimas skulptorius dailininkas, atminimo vietoje. Nebėra gimtosios A. Mončio sodybos, kaip ir paties Mončių kaimo, tik šviesaus atminimo miškininko Rimanto Kviklio rūpesčiu įamžinta sodybos vieta. „Kai pirmąsyk po ilgo išsiskyrimo 1989-aisiais dėdė atvyko čia, sakė – savo akimis negaliu patikėti, kad vietoj kaimo – lygūs laukai, kaimą nušlavė melioracija,– L. B. Turauskaitė prisiminė tolimus įspūdžius. – Jau tuomet dėdė buvo apsisprendęs savo darbus dovanoti Lietuvai.“ Jos žodžiais, iniciatyvos įkurti muziejų Palangoje ėmėsi Kultūros ministerija, kuri skyrė lėšų įrengti ekspoziciją ir pargabenti iš Prancūzijos jo darbus. Šiandieną muziejaus ekspozicijoje – per 230 A. Mončio darbų: skulptūros, švilpiai, kaukės, tapybos, grafikos, akvarelės darbai, knygų iliustracijos, o fonduose – keli šimtai dokumentų.
Kūrybos kraitė
Medinių žuvų dienos
Žuvies diena“ – taip pavadintą parodą Palangos miesto savivaldybės viešojoje bibliotekoje surengė medžio drožėjas Giedrius Venckus. Iš Salantų kilusio, šiuo metu Palangoje kuriančio tautodailininko išdrožtomis ar medyje išraižytomis žuvimis ir tais, kas jas gaudo bei laimikiu džiaugiasi, grožėtis galima visą gegužę. Žemaitija garsi medį prašnekinti mokančiais meistrais. Tačiau ir kolegos drožėjai, ir menotyrininkai, ir parodų lankytojai – visi, kam teko matyti G. Venckaus kūrinius, pabrėžia: jo drožinių braižas – išskirtinis. Didžioji dalis tautodailininko kūrinių – o būtent tokie šįkart eksponuojami Palangos miesto savivaldybės viešosios bibliotekos parodų salėje – akį traukia savo gyvumu, šmaikštumu, kartais – lengva ironija, kartais – sodriu humoru. G. Venckus moka įžvelgti ir kitiems parodyti pačios gamtos kuriamą meną – medžio žievės rieves, mato grožį ir perteikia jį per laiko paliktus pėdsakus net, regis, pačioj paprasčiausioj lentoj. Kuria jis ir Užgavėnių kaukės, ir itin plastiškus skulptūros darbus, ir žaislus, kokių niekas daugiau nedaro. Šiai parodai G. Venckus, pats mėgstantis laisvalaikį leisti su meškere rankose, išdrožė gausybę pačių įvairiausių žuvų: nuo didžiulės ką tik sugautos ir dar nuo kabliuko nenukabintos plekšnės iki smulkių kilbukų, kurių kiekvienas – vis kitoks. Ir – su savo charakteriu. Yra čia ir neįtikėtino dydžio plūdė, ir žuvies formos krėslas, kuriame taip smagu žvejui pasėdėt. Ir – įspūdingi bareljefai, su tik G. Venckui būdinga maniera pasakojantys įvairiausius siužetus, kuriuos perskaitę parodos lankytojai nušvinta šypsena.
Livija GRAJAUSKIENĖ
Ketvirtoji „Balta drobulė“ skirta jubiliejinei Palangos datai
Palangos kurorto muziejuje eksponuojama jau ketvirtą kartą rengiama projekto „Balta drobulė“ paroda. Šiemet jos temą „Seserys“ savo kūriniuose atskleidžia 32 menininkai, o pati paroda skirta ypatingai progai – Palangos krašto prijungimo prie Lietuvos šimtmečiui. „Visada malonu matyti, kai sumanymai prigyja, kai jie pamažu perauga į tradiciją, – „Pajūrio naujienoms“ prisipažino projekto „Balta drobulė“ sumanytoja ir kuratorė Palangos kurorto muziejaus kultūrinės veiklos vadybininkė Audronė Levickytė-Bumbulienė. – Šiais metais jau ketvirtąjį kartą rengiamoje parodoje dalyvauja 24 Lietuvos ir 8 Latvijos kūrėjai, atsiliepę į mūsų kvietimą ir sutikę interpretuoti temą „Seserys“. Projekto sumanymas gimė 2017-aisiais, kai Palangos kūrybinės grupės „Mostas“ dailininkai muziejuje buvo surengę savo parodą „Mostas mano miestui“. Tada, bekalbant su kūrėjais, ir nuskambėjo pasiūlymas kasmet, pavasariui įsibėgėjus, rengti parodas, kurias vienytų vienas pavadinimas, o temos būtų skirtingos.
Nuo eilėraščių – mokslinės literatūros ir prozos link
Mūsų kraštietė poezijos kūrėja dr. Gražina Pranauskienė, ilgus metus gyvenanti Australijoje, nenutraukė saitų su Lietuva, Kretinga ir su nekantrumu laukia, kada galės vėl čionai atvykti. Su „Smiltimis“ dr. G. Pranauskienė pasidalino mintimis apie kūrybą, poetinį žodį ir jo vietą šiandieniniame gyvenime. – Papasakokite apie save – ką veikiate, kuo užsiimate, kokių pokyčių yra įvykę Jūsų gyvenime? – Kai 1989 metais atvykau į Australiją, gyvenimą tarsi pradėjau iš naujo. Teko išmokti anglų kalbą, priprasti prie kultūrinių skirtumų, klimato, o 2012 m. pakeisti chorinio dirigavimo specialybę. Keturioliktus metus darbuojuosi Melburno universiteto vizualinių menų ir muzikos fakultete. Šeši milijonai Viktorijos valstijos gyventojų keturis mėnesius laikėsi griežtų COVID-19 karantino taisyklių, ir šiuo metu viruso plitimas sustabdytas. Antri metai dirbu namuose. – Jūsų kūrybiniai darbai, pasiekimai. Ką esate parašiusi, ką sukūrusi, kur publikuojatės? – Pradėjau rašyti nuo trylikos metų. Pamenu, per lietuvių kalbos ir literatūros egzaminą visada pasirinkdavau laisvą temą. 1979–1988 m., dirbama Gargždų kultūros namuose, aprašydavau renginius laikraštyje „Banga“ ir be galo didžiavausi, gaudama kokį rublį už straipsnį! Nuo pat atvykimo į Australiją savanoriškai rašau lietuvių laikraščiams „Mūsų pastogė“, „Tėviškės aidai“, pasaulio lietuvių ir Lietuvos spaudai. Didžiausiu pasiekimu laikau galimybę studijuoti ir po Vilniaus konservatorijoje baigtos chorvedybos siekti garbės bakalauro, magistrantūros, doktorantūros diplomų, įsigyjant žurnalistikos, kultūrinių studijų ir kūrybinio rašymo specialybes. Tėviškėje išleisti eilėraščių rinkiniai „Eukaliptų tyloj“ ir „Abu krantai“. Anglų kalba parašytas knygas „Lietuvybė anapus žemės: tautinė ir kultūrinė lietuvių priklausomybė Australijoje“ bei „Tarybinės pasakos“ „Australian Scholarly Publishing“ leidykla išleido nemokamai, rengimo spaudai išlaidas padengė Australijos lietuvių fondas.
Gimnazisto kūryba vainikuota auksu ir sidabru
Kretingos pranciškonų gimnazijos abiturientas 19-metis Linas Daugėla, pasak jo lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos Daivos Ataitės, gimnaziją baigia su pergalės trenksmu – vaikino ilgametės kūrybinės pastangos Lietuvos mokinių jaunųjų filologų konkurse šiemet buvo įvertintos 2 medaliais: aukso – publicistikos ir esė sekcijoje bei sidabro – poezijos sekcijoje. Kretingoje gimęs ir augęs L. Daugėla savo kūryba jau yra žinomas ir „Smilčių“ skaitytojams. Jis taip pat – ir jaunimui skirto mūsų laikraščio priedo „Kuprinė“ korespondentas, „Pajūrio naujienų“ jaunųjų žurnalistų akademijos narys. Apie tokius žmones, kaip Linas, sakoma, kad jo pilna visur: jis dar dalyvauja respublikiniuose mokinių kūrybiniuose, filosofiniuose konkursuose, fotografuoja, o jo meninės nuotraukos stebina pagautų akimirkų gelme ir jautrumu. Kretingiškiai jau kelerius metus mato Liną savanoriaujant parapijoje – jis patarnauja per šv. Mišias, talkina bažnyčios renginiuose. Tačiau šįkart su mąsliu ir ramiai mintis dėstančiu L. Daugėla pokalbis – apie tai, kas jam yra literatūra, kaip į ją atėjo ir atsivėrė savo kūrybiniam polėkiui. – Kas paskatino tave rašyti, gal giminėje yra kūrybingų žmonių? Kurgi toji pradžia? – Kurti pradėjau seniai, o rimčiau – nuo penktos klasės, kai pradėjau lankyti Pranciškonų gimnaziją. Ligi tol parašinėdavau, labiau patikdavo vaizduoti gamtą. Prisimenu ir savo pirmąjį eilėraštį, šiandien jis, aišku, skamba naivokai. Bet tai, kad literatūra bus manoji sritis, didysis pomėgis, supratau gana anksti: jau penktoje klasėje dalyvavau respublikiniame mokinių epistolinio rašymo konkurse, šeštoje – patekau į 10-tuką, o septintoje laimėjau pirmąją vietą.
Kūrybos kraitė
Siuvinėti skirtukai – malonios staigmenos draugams
Meniški kryželiu siuvinėti skirtukai knygoms su senovės baltų ženklais, žmonių inicialais, gamtos vaizdais, geometrinėmis figūromis ir vaikiškais piešiniais. Kelias dešimtis jų, sukurtų Kretingos rajono kultūros centro darbuotojos Dianos Žukauskaitės, bus galima išvysti balandžio pabaigoje šio centro tinklalapyje surengtoje virtualioje personalinėje parodoje. Nuo seno siuvinėjanti, tik labiau – paveikslus, D. Žukauskaitė sakė, kad prieš porą metų jai kilusi mintis sukurti meniškus skirtukus knygoms. „Labai patogu tokias savo rankomis padarytas, o dažnai – ir kiekvienam atskirai apgalvotas, smulkmenas išdovanoti draugams, įvairių švenčių dalyviams, skaitovams. Tiesiog nešiojuosi jų ir kuprinėje: einu gatve ir staiga pamatau mielą pažįstamą veidą – šast išsitraukiu ir padovanoju. Žmogus nustemba – padovanoju gerą nuotaiką, malonu ir jam, ir man pačiai“, – kalbėjo kūrėja. Jos sukurti knygų skirtukai – dviejų rūšių: tradiciniai stačiakampiai per knygos ilgį ir keturkampiai, užmaunami ant knygos lapo kampo. Kiekvienam darbui D. Žukauskaitė iš anksto pasiruošia eskizą, pagal kurį į specialią skirtingų tankių drobę – kanvą – perkelia siuvinėjamą motyvą. Nors, atviravo, siužetų – pilnas internetas, tačiau iš esmės ji mėgstanti juos susigalvoti pati. „Buvo metas, kai labai domėjausi baltų ženklais, – buvau sukūrusi visą seriją paveikslų. Tai atsirado iš to, kad bičiulių latvių folkloro kolektyvo nariams sumaniau padovanoti specialias kišenes – dalmonų imitacijas. Tuomet ir pradėjau domėtis, ką gi ant jų išsiuvinėjus. Kadangi abi mūsų tautas sieja istorinė praeitis, pagalvojau, kad reikia paieškoti baltiškų motyvų. Ir taip kuo toliau, tuo giliau – buvo labai įdomu panagrinėti baltų ženklus, simbolius, sužinoti jų prasmę. Todėl tie ženklai vis dar gyvena manyje, sukirba mintis, ir retkarčiais sumanau juos perkelti į skirtukus“, – kalbėjo kūrėja. Įprastai D. Žukauskaitės kuriamų užmaunamų skirtukų dydis – 7x7 cm, pagal pasirinktą tankį viename piešinyje jai tenka išsiuvinėti per tūkstantį akelių. „Kuriant ilsisi galva. Kaip ir vasarą, dirbant gėlyne ir darže tėviškėje, Kūlupėnuose, kur, į amžinybę iškeliavus abiem tėvams, liko jų butas. Kretingoje žiemoju, o vasaras leidžiu tėviškėje. Esu žemdirbio vaikas: nuo vaikystės visas piktžoles pažinojau, visų mamos puoselėtų, ir ne tik, gėlių pavadinimus. Kai manęs paklausia, kam tau to daržo reikia, atsakau: kad negalvočiau, ar darbas atitinka teisinį aktą, ar teisingai padariau“, – šmaikštavo pašnekovė.
|
|
