|
|
|
SmiltysKŪRYBOS KRAITĖ
Augustė Gerikaitė: „Jeigu filmas kelia diskusijų, jis – gyvas“
Yra žmonių, kurie jau vaikystėje žino, ką gyvenime nori veikti. Tokia yra ir kretingiškė 21-erių Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) režisūros antro kurso studentė Augustė Gerikaitė: „Mokydamasi šeštoje klasėje susidomėjau filmais, kinu ir supratau, kad noriu atsidurti kine, jį kurti.“ Bandymų – daug Kino užuomazgos kretingiškės gyvenime atsirado dar mokykloje: 2016-aisiais ji bandė ieškoti bendraminčių Kretingoje ir sukurti trumpą mėgėjišką filmą, tačiau šios idėjos neįgyvendino. Kiek vėliau ji bandė įkurti nedidelį kino teatrą, tačiau vėl nepasisekė. „Tais metais pavyko suorganizuoti kasmetiniu tapusį renginį „Menų naktis“ Jurgio Pabrėžos universitetinėje gimnazijoje“, – apie savo autorinį renginį kalbėjo Augustė. Mokykliniai bandymai po kurio laiko persikėlė į universitetą. Merginai kilo daugybė su kino industrija susijusių klausimų, į kuriuos ją supantys žmonės nebegalėjo atsakyti. „Man tai atrodė nepaprastai įdomus, stebuklingas dalykas. Kilo begalė klausimų: kaip jie sukuria tokį tikrovišką pasaulį kine? Iš kur atsiranda tokie personažai, kaip pavyzdžiui, Robert Zemeckis filme Forrestas Gumpas, tokie tikri, nuoširdūs? Kaip sukuriamas filmas, kurį žmonės gali 2 valandas, o kartais ir ilgiau, žiūrėti sėdėdami tamsioje kino salėje ir nenuobodžiauti, o kaip tik, priešingai, jame tuo metu gyventi, verkti, juoktis, palaikyti personažus. Kai kilo tiek daug klausimų apie kino kūrimo procesą, kad į juos nebegalėjo atsakyti nei tėvai, nei draugai, tada ir supratau, kad reikia ieškoti informacijos plačiau ir kad noriu studijuoti kiną“, – apie savo pasirinkimą sakė ji. Stojant į LMTA kino režisūrą yra pakankamai didelė konkurencija, nes stojančiųjų yra kelios dešimtys, o vietų – tik 7. „Iškart po mokyklos neįstojau, bet nepasidaviau – akademija į kino režisūrą studentus priima kas dvejus metus, vadinasi, tiek turėjau ir laisvo laiko“, – sakė A. Gerikaitė.
Leonardas Skirpstas – pusę amžiaus su kamera
„Mane kartais pavadina fotomenininku, aš gi manau esąs tiesiog fotokorespondentas, kuriam kartais pasiseka pagauti neprastų dokumentinių kadrų, iš kurių susidėlioja fotometraščiai“, – sakė iš Užkanavės kilęs, dabar Vilniuje gyvenantis profesionalus žurnalistas Leonardas Skirpstas, Palangai minint grąžinimo Lietuvai šimtmetį surengęs parodą „Šventoji per pusę amžiaus“. Šaknys – prie Baltijos „Gimiau prie Baltijos jūros, pirmosiose mano nuotraukose taip pat – ji. Ir dabar, apkeliavęs per 40 įvairiausių pasaulio vietų, su didžiausiu malonumu grįžtu į gimtinę, į Užkanavės gatvę, kur gyvena mano mama. Pro namų langus matau kopas, ir, išvydęs gražų saulėlydį, einu fotografuoti. Gal ir banalu, bet, turėdamas keletą tūkstančių kadrų, pradėjau galvoti, kad gal vertėtų bent jau parodą surengti“, – pradėjo pasakojimą L. Skirpstas. Latvių, po Palangos grąžinimo ir teritorijos iki Būtingės prijungimo prie Lietuvos vadintų kuršininkais, Skirpstų giminė istoriniuose dokumentuose pirmąkart paminėta 1800-aisiais. Ir, kiek iš mamos ir močiutės pasakojimų žino bei pats prisimena pašnekovas, šeimos gyvenimas buvo susijęs su jūra, su žvejais. Senelis kartu su broliu žvejodavęs, kol per vieną audrą grįždamas iš žvejybos brolis nuskendo, o pats Mikelis Skirpstas vos išsigelbėjęs – tada žvejybą metęs. Ir mama, ir krikšto tėvas, ir dėdė dirbo žvejybos ūkyje „Pajūris“, tad, dar vaikas būdamas, L. Skirpstas sukiodavosi tarp žvejų, o tik pradėjęs fotografuoti nuotraukose fiksavo jų kasdienybę. „Didžioji dalis tų nuotraukų buvo padarytos 1973–1974 m., jos buvo eksponuotos ir mano pirmojoje personalinėje parodoje, 1975-iaisiais surengtoje Vilniuje, Fotografijos meno draugijos salone, – tada tapau jauniausiu šios draugijos nariu. Šios archyvinės nuotraukos kartu su senųjų šventojiškių portretais sudėtos į parodą „Šventoji per pusę amžiaus“, – sakė fotografas, prisipažinęs, kad jaučiasi esąs skolingas gimtajam kraštui ir nuotraukomis bandąs tą skolą savaip grąžinti. – Apmaudu, kad koronavirusas neleidžia man įgyvendinti sumanymą užfiksuoti senuosius šio krašto gyventojus – o juk jie taip greitai išeina“.
Kretingai dovanos savo nutapytų paveikslų kolekciją
Žinomas kretingiškis menininkas, 1996–2000-aisiais buvęs Kretingos rajono meras Juozas Šakinis autorinę savo tapybos darbų parodą, surengtą 75-ojo gimtadienio proga, dėl pandemijos nukėlė į rudenį – 32 ryškiaspalvės aliejinės drobės ir grafikos darbai, kuriuose užfiksuotos istorinės miesto vietos, peizažai, natiurmortai, papuošė Kretingos muziejaus parodų salę.
Pasibaigus parodai dailininkas visus paveikslus pasiryžęs ten ir palikti. Tai bus jo dovana mylimam miestui, kuriame, kaip tikino, praleidęs didžiąją savo gyvenimo dalį. Drobėse – laiko ir statinių kaita „Eksponuojamus paveikslus žadu dovanoti Kretingos muziejui. Norėtųsi kažką palikti ir Plungės Žemaičių dailės muziejui. Esu dėkingas, kad dar galiu kūrybiškai dirbti... Gal Dievas ir toliau dar leis su juo susitarti“, – rodydamas naujausius penkių būsimų paveikslų eskizus, kalbėjo J. Šakinis. Juose – kai kurie dar atpažįstami, o kiti vien iš nuojautos įspėjami vaizdai: prieškario Kretingos geležinkelio stotis, koplytėlė ant vadinamojo Marijos kalnelio J. Basanavičiaus gatvėje, buvusios pirmosios bažnyčios vietoje, Erškėtyno koplyčia ir Jurgio Pabrėžos koplyčia senosiose miesto kapinėse, gimtojo Pakutuvėnų kaimo bažnyčia. Drobėse prikeldamas prieškario Kretingą ir jos apylinkes, gimtojo Pakutuvėnų kaimo vaizdus, menininkas tikino, pasitelkiąs ne vien vaizduotę, bet ir senąją fotografiją – ieško nuotraukų muziejuje, o ir pats yra sukaupęs nemažą jų kolekciją. Todėl ir apie kiekvieną vaizduojamą objektą J. Šakinis galėtų pasakoti atskiras istorijas: tarkim, kad ir apie prieškariu Lietuvoje gyvenusio vokiečių architekto Edmundo Alfonso Fryko statytą medinę kurorto stiliaus Kretingos geležinkelio stotį, kurią sudegino priartėjęs sovietų armijos frontas. O pats naujausias užbaigtas paveikslas „Kelias“ vaizduoja medžiais abipus apsodintą vieną Klaipėdos krašto kelių, tarkim, kad ir senąjį kelią, vingiavusį iš Kretingos į Klaipėdą.
KŪRYBOS KRAITĖ
Kretingos miesto erdvėse – dvigubas meno festivalis
Jau daugel metų, nuo 2000-ųjų, kone kasmet rudenį Kretingoje vykstanti meno akcija „Kita erdvė [3] Vakarų krantas“ šiemet taps tarptautine, nes pasipildys tarptautinio menų festivalio „PLartFORMA“ renginiais – dviem šokio spektakliais, sukurtais choreografų iš Danijos ir Estijos. Klaipėdiečiai dalinsis su kretingiškiais Meno akcijos „Kita erdvė [3] Vakarų krantas“ organizatorius Kretingos rajono kultūros centro vyriausiasis režisierius Nerijus Gedminas, šiuo metu besisemiantis kūrybinės patirties Estijoje, „Pajūrio naujienoms“ sakė labai besidžiaugiąs, kad šiemet pavyko susieti du svarbius renginius į vieną ir pristatyti juos kretingiškiams. „Daugel metų išvien su menininkų grupe „Žuvies akis“ Klaipėdoje rengiame festivalį „PLartFORMA“. Senokai brandinau viltį jo renginius pristatyti ir kretingiškiams, juolab kad mūsų judėjimas siekia kūrybinės sklaidos regionuose. Tapo labai populiaru bendradarbiauti, derinat festivalius, tačiau ligi šiol vis iškildavo kliūčių dėl finansinių ir techninių dalykų. Todėl šįkart labai džiaugiuosi, kad pavyks surengti dvigubą festivalį ir tradicinė Kretingos meno akcija „Kita erdvė [3] Vakarų krantas“ taps tarptautiniu renginiu“, – kalbėjo N. Gedminas.
Palangą saugos „Angelas“ iš Paryžiaus
„Angelas yra belytė būtybė, bet aš pasirinkau angelą – moterį, nes būtent iš moters, iš moteriškumo sklinda daug jausmų: jautrumas, užuojauta, globa, saugumas. Tad šis „Angelas“ visa tai perduos Palangai, o kartu – ir ramybę bei moterišką atjautą kitam žmogui“, – sakė menininkė Rūta Jusionytė, kurios sukurta skulptūra „Angelas“ rugpjūčio pabaigoje buvo atidengta Palangos skulptūrų parke. Atskrido iš Paryžiaus Iš Klaipėdos kilusi, šiuo metu Prancūzijoje gyvenanti skulptorė Rūta Jusionytė „Angelą“ sukūrė specialiai Palangai. Skulptūros atidengimo ceremonijos metu vienas jos pastatymo iniciatorių galerijos „Menų tiltas“ vadovas Edvidas Žukas sakė, jog už iš Paryžiaus atskridusį „Angelą“ reikia dėkoti ne tik jį per septynerius mėnesius sukūrusiai Rūtai Jusionytei, bet ir – Palangoje gyvenusiam tikram kultūros žmogui Zigmui Stankevičiui ir jo šeimai. Būtent Z. Stankevičiaus žentas Andrius Pranckevičius pasirūpino, kad būtų įgyvendinta itin mėgusio Palangos skulptūrų parką šviesuolio svajonė kurortui padovanoti kokią nors gražią skulptūrą ir šitaip papuošti miestą ir jo pamėgtą erdvę. Per E. Žuką Z. Stankevičiaus artimieji susirado V. Jusionytę: šiuolaikinio meno mugėje „ArtVilnius“ pamatę jos skulptūrą, jie panoro būtent „Angelą“ padovanoti Palangai. „Sukurti skulptūrą atvirai erdvei buvo tam tikras iššūkis, – prisipažino V. Jusionytė, kurios skulptūrų yra įsigiję muziejai, tačiau lauke jų dar nebuvo pastatyta. – Iššūkis buvo ir ją išlieti: skulptūra iš bronzos, dengta šviesia patina. Paprastai patina būna ruda, kartais žalia, tačiau būtent šviesi – o tokia ir tinka angelui – geriausiai atlaiko net pačias ekstremaliausias oro sąlygas“. Skulptūra, išlieta garsioje Prancūzijos Paumelle liejykloje, Palangos skulptūrų parke pastatyta ant juodo granito postamento-kolonos, kurią baltajam angelui nutašė nuo Salantų kilęs žymus akmentašys Juozas Žilinskis. R. Jusionytė pabrėžė, kad J. Žilinskis puikiai perteikė jos sumanymą, o išvydusi savo kūrinį, ji pasidžiaugė ir tuo, kad „Angelas“ stovės šalia lietuvių skulptūros korifėjų Mindaugo Navako ir Dalios Matulaitės kūrinių. Iš jų skulptorė mokėsi, iš jų sėmėsi įkvėpimo, o su D. Matulaite teko dalyvauti bendroje lietuvių ir prancūzų menininkų parodoje Paryžiuje.
Restauruota Romeo ir Džiuljetos meilės istorija
Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras rugsėjo 17–19 dienomis Žvejų rūmuose pristatys Sergejaus Prokofjevo baleto „Romeo ir Džiuljeta“ premjerą. Baletas sukurtas pagal to paties pavadinimo Viljamo Šekspyro tragedijos siužetą, atspindi amžinąsias žmonijos aktualijas – kovą dėl įtakos, meilę, neapykantą, pasiaukojimą, tiesos paieškas. Meninę spektaklio koncepciją sukūrė tarptautinė statytojų komanda: baletmeisteris Kirilas Simonovas iš Rusijos, muzikos vadovas ir dirigentas Robertas Šervenikas, scenografė ir kostiumų dailininkė Jekaterina Zlaja, šviesų dailininkas Andrius Stasiulis ir vaizdo projekcijų autorius Linartas Urniežis. Dirigentą R. Šerveniką S. Prokofjevo „Romeo ir Džiuljetos“ muzika lydi nuo pat jo tarptautinės karjeros pradžios – 1997 m., kuomet Mstislavas Rostropovičius jį pakvietė asistentu į Eviano festivalį statyti šio baleto. Įvairiems orkestrams R. Šervenikas dirigavo beveik visose Europos šalyse, taip pat Japonijoje, Pietų Afrikos Respublikoje, Brazilijoje, Izraelyje, Rusijoje. Jis – Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro dirigentas, nuo 2021 m. – Kauno valstybinio choro meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas.
Kuria švytintį Jurgio Pabrėžos sodą
Jau kitą savaitgalį, rugsėjo 18-osios vakarą ant Kretingos rajono kultūros centro pastato gulant sutemoms, viršum fasado nušvis erdvinė kompozicija „Švytintis Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos sodas“. Kompoziciją sukūrė ir šiomis dienomis ant pastato stogo ją montuoja vilnietis garso režisierius ir programuotojas 27-erių Džiugas Antulis. Savo darbu „nusilenks“ šviesuoliui Šio projekto sumanytoja Kretingos rajono kultūros centro vaikų ir jaunimo teatro „Atžalynas“ vyriausioji režisierė Auksė Antulienė, beje ji – ir Džiugo mama, sakė, kad, prasidedant naujajam teatro sezonui norėjosi „nusilenkti“ Kretingos šviesuoliui – kunigui, mokslininkui, botanikui, visuomenininkui – Jurgiui Ambraziejui Pabrėžai, kurio metus šiemet pažymime visoje Lietuvoje. „Pamaniau, kad šį iškilų žmogų reikia pavaizduoti per jo darbus – prie Kretingos pranciškonų vienuolyno Jurgis Pabrėža buvo įveisęs sodą, kurį puoselėjo mokslo ir gydymo tikslais. Todėl išsyk ir kilo mintis, kad reikėtų kažkaip pavaizduoti sodą. Be to, įsiminė, kad pačiam Jurgiui Pabrėžai tebesant gyvam, nebuvo išleisti nei jo moksliniai raštai, nei garsusis veikalas „Taislius auguminis“. Sugalvojau, kad jo sodas turėtų švytėti ir šiandien. Švytėti taip, kad tamsiu paros metu būtų matomas ir iš Kretingos miesto centro“, – apie tai, kaip gimė kompozicijos idėja, pasakojo A. Antulienė. Ji sakė pasidalinusi šiuo sumanymu su sūnumi Džiugu, kuris jau turėjo patirties puošiant Kretingos miestą: prieš 4-erius metus prie Kultūros centro tvenkinio per miesto šventę jis sukūrė erdvinę instaliaciją „Nakties spinduliai“. Tad ir šįkart ėmėsi techninių instaliacijos kūrimo bei programavimo darbų. Idėjos – iš paties Pabrėžos „Gavus pasiūlymą sukurti „Švytintį J. A. Pabrėžos sodą“, apėmė geras kūrybinis jaudulys. Šis darbas turi kūrybinę ir techninę puses. Abi sritys mane labai domina. Smagu kaskart grįžus į Kretingą matyti kaip miestas puošiasi, gražėja, ir savo kūryba prisidėti prie jo gražinimo. Smagu, kad nedideliame mieste vyksta tokie projektai, kokių nėra net Vilniuje, ir kad Kretingoje yra galimybių reikštis kūrybiškumui. Džiaugiuosi suteikta kūrybine laisve“, – pasidalijo D. Antulis. D. Antulio žodžiais, instaliacijos pagrindas – LED girliandos, lituojant tvirtinamos ant išlankstytos kompozicijos, daliai jų pritaikant programuotą apšvietimą. Karkasą sudarys išlankstyti augalų motyvai, kuriuos inspiravo instaliacijos sumanytojų A. ir D. Antulių tyrinėtas internete paskelbtas veikalo „Taislius auguminis“ rankraštis. „Kokie įdomūs paties botaniko sukurti kai kurių augalų pavadinimai, prie kiekvieno – išsamūs aprašai. Įdėtas titaniškas darbas. Todėl mes savo kūriniu stengėmės nors iš dalies vizualiai perteikti Jurgio Pabrėžos indėlį į Lietuvos mokslą, švietimą, kultūrą ir mūsų miesto garsinimą“, – sakė režisierė.
KŪRYBOS KRAITĖ
|
|
