|
|
|
SmiltysKŪRYBOS KRAITĖ
Orkestras – kaip „Skambantis miškas“
Koks instrumentas vadinamas sielos veidrodžiu, kodėl orkestrui reikia dirigento ir kodėl muzikuojant būtina klausytis vienas kito – atsakymus į šiuos ir kitus klausimus naujojoje edukacinėje programoje vaikams „Skambantis miškas“ kviečia atrasti „Palangos orkestras“. Pirmosios muzikinės kelionės mažųjų klausytojų laukia jau gruodžio 17 d. Palangos kurhauzo teatro salėje. Kurti edukacinę programą vaikams „Palangos orkestras“ ėmėsi siekdamas dar labiau sustiprinti ryšius su bendruomene, kurioje jau daugybę metų muzikuoja, ir suvokdamas, kad alkis kultūrai, tvirtumas įvairioms jos formoms turi būti skatinamas nuo mažens. Taip gimė edukacinis užsiėmimas-koncertas su teatriniais elementais, padėsiantis jauniausiems klausytojams geriau suprasti, kas yra orkestras, pažinti kiekvieną jo instrumentą ir atliekamą muziką. Idėjai įgyvendinimui suburta talentingų jaunų žmonių komanda: aktorė, edukacijos scenarijaus autorė ir režisierė kretingiškė kraštietė Aistė Šeštokaitė, kompozitorius Tadas Šileika, scenografė ir kostiumų dailininkė Guoda Korsakaitė, grafikos dizainerė Martyna Jucevičiūtė, prie dirigento pulto stojo „Palangos orkestro“ atlikėjas Gytis Girdauskas. T. Šileikos muzika užpildytas pasakojimas užsiėmimo dalyvius ves į „Skambančio miško“ gilumą, kur mažieji susipažins su įvairiausiais stebuklingais padarais, turinčiais supergalių – gebančiais įvaldyti, prakalbinti pučiamuosius ir mušamuosius instrumentus. Mažuosius klausytojus kelionėje lydės aktorė A. Šeštokaitė. Ji rūpinsis užsiėmimo dramaturgija, tarpininkaus tarp dalyvių ir orkestro, padėdama bendrauti su miško gyventojais, įsiklausyti į jų balsus.
Išaukštino žinomas, bet nepažintas Kretingos moteris
Kretingos rajono viešojoje Motiejaus Valančiaus bibliotekoje buvo pristatyti du originalūs kūrybiniai projektai – paroda „Nepažintos“ ir 2022-ųjų sieninis kalendorius „Kretingos krašto moterys“, kuriais pagerbtos istorinės asmenybės, nusipelniusios mūsų miestui, o tuo pačiu ir visai Lietuvai. Nors tai du atskiri projektai, tačiau jų tikslas tas pats – priminti visuomenei, kuo Kretingos kraštui nusipelnė juose atspindėtos moterys, kokia jų įtaka visuomenei ir kaip jos vertinamos šiandien. Projektą, kurį vainikavo paroda „NEpažintos“, sumanė ir įgyvendino Motiejaus Valančiaus viešosios bibliotekos Skaitytojų aptarnavimo skyriaus vedėja Birutė Naujokaitienė, o kalendorių parūpino Kretingos moterų informacijos ir mokymo centras. Uždegė 100-mečio garsenybių pavyzdys „Prieš 2-jus metus, kai Kretingos moterų informacijos ir mokymo centras šventė savo veiklos 20-metį, Kretingos Motiejaus Valančiaus viešojoje bibliotekoje buvo surengta keliaujanti paroda „100 moterų, kūrusių Lietuvą“. Ji buvo skirta Lietuvos nepriklausomybės 100-mečiui. Tačiau šioje parodoje neradome nė vienos įžymios kretingiškės. Kilo mintis: o kuo Kretingos moterys prastesnės už jas? Taip išvien su bibliotekininkėmis pradėjome brandinti mintį, kad reikia pagerbti ir savas moteris. Rengėme projektus juos įgyvendinti, ir štai šiandien matome jų rezultatus“, – kalbėjo Kretingos moterų informacijos ir mokymo centro vadovė Jurgita Cinskienė. Abiejų projektų sumanytojos, tikino, tarpusavyje bendravę, derinant istorines asmenybes pagal jų atliktų darbų svarbą ir jų rezonansą šiandien. Informaciją rinko Motiejaus Valančiaus bibliotekos Kraštotyros ir informacijos skyriaus vyresnioji bibliotekininkė Rita Vaitkienė. Kalendoriaus leidybai lėšų – 700 Eur – skyrė Kretingos rajono savivaldybė.
Parodoje – dviejų tautodailės grandų kūriniai
Tebesitęsiant Kretingos muziejaus menų festivaliui „Mėnuo su žvaigžde čia būti norėjo“, surengta tautodailės paroda, skirta pagerbti du Kretingos krašto kūrėjus medžio skulptorius, Kretingos rajono garbės piliečius – Juozą Lukauską (1906–1999) jo gimimo 115-ųjų ir Anicetą Puškorių (1911–1994) jo gimimo 110-ųjų metinių progomis. Į parodą susirinko būrys abiejų meistrų artimųjų, tautodailės bičiulių, festivalio svečių. Kai kurie eksponuojami pirmąkart Kretingos muziejaus parodų salėje eksponuojama apie 40 abiejų meistrų darbų, sukurtų tarp 1930 ir 1984 metų: skulptūros, bareljefai, verpstės, suvenyrai. Kai kurie jų ligi šiol nebuvo eksponuoti ir tik šia proga iškelti iš muziejaus fondų, kiti į parodą atgabenti kūrėjų artimųjų: A. Puškoriaus sūnūs Raimondas ir Linas Puškoriai pirmąkart į parodą pristatė tėvo sukurtą bareljefą „Napoleonas“, o J. Lukausko sūnus Feliksas – bareljefą „Žalgirio mūšis“. Žvelgiant į abiejų meistrų, dievdirbių tradicijų puoselėtojų, gyvenusių kone tuo pačiu laikmečiu, patyrusių varguolių dalią ir savarankiškai siekusių mokslo bei pažinimo, darbus, išsiveda paralelė, kad kažkuo panašus ir jųdviejų kūrybos braižas, temos, ir netgi – biografijos. Prieškario kūrybai abiem būdingi patriotiniai motyvai, sovietmečiu per meilę motinai, tėvynei, pagarbą gyvybei, o A. Puškorius dar – ir šmaikščiomis skulptūromis bei kaukėmis, išreiškė tai, kas glūdėjo jų prigimtyje ir ką, priklausomai nuo valdžios, viešai galėjo parodyti.
Karpiniais atskleis Kretingos dvaro istoriją
Jau šį savaitgalį Kretingos muziejaus veranda pasipuoš baltais karpiniais: muziejaus etnografė karpinių meistrė 55-erių Nijolė Kalvienė šioms Kalėdoms, kaip ir pernai, iš popieriaus sukūrė kompoziciją, – šįkart ji pasakos Kretingos dvaro istoriją. Erdvinės dvaro šeimininkų figūros tarsi kvies pasivaikščioti po šerkšnu padengtą senąją Kretingą su puošniais statiniais, eglėmis ir šių metų Kretingos kalėdiniu simboliu – nykštukais. Sudėtingiausia – suformuoti veidus „Kai pernai pirmąkart įstiklintoje ir apšviestoje dvaro verandoje iš karpinių sukūrėme ir įgarsinome kalėdinę pasaką pagal Salomėjos Nėries „Senelės pasaką“, žmonėms tai labai patiko. Todėl ir šiemet norėjosi tęsti sumanytą idėją – sukurti karpinių kitokia tema. Muziejaus direktorė Vida Kanapkienė pasiūlė sukurti ponus, ji neįvardijo, kad tai turėtų būti grafai. Tad pirmiausia jų ir ėmiausi“, – N. Kalvienė pasakojo, kaip dar vasarą pradėjo realizuoti karpytą Kretingos istorijos idėją. Žmogaus ūgio figūros sukurtos vien iš popieriaus, nenaudojant vielos karkaso: karkasą meistrė išsilanksto iš storesnio popieriaus ir ant jo formuoja kūnus, veidus, plaukus, drabužius, apavą, kitas detales. Ponios drabužiai sukurti taip plastiškai, kad krinta tarsi ažūrinis audeklas. „Sudėtingiausia buvo išgauti veido bruožus – teko išsikarpyti ir priklijuoti blakstienas, išgaubti lūpas, kad atrodytų tikroviškiau, fenu suraityti ponios plaukus“, – meistriškumo pamoką dėstė N. Kalvienė. Nameliams – braižybos tikslumo Kūrėja tikino dirbanti be išankstinių brėžinių – vien pagal savo matymą. „Netgi karpinių ažūrui turiu savo viziją, šiek tiek užmetu popieriuje kontūrą, o paskui karpymo eigoje matau, ko reikia: kur iškarpyti gėlytes, kur patupdyti paukščiuką ar sukurti kitokią detalę. Viskas – iš galvos, na, nebent smulkmenoms idėjų pasigaudau, vartydama pasakų knygas“, – kalbėjo karpinių meistrė, patikindama, kad antros tokios pat figūros ji nebesukurtų. Ji sakė iš pradžių sugalvojusi kurti ponų šeimą – dar norėjosi ir mažos mergaitės, tačiau kūrybos proceso eigoje suprato, kad užteks ir dviejų – pono ir ponios – figūrų. Beje, poną teko kurti iš antro karto, nes pirmas variantas jai pačiai nepatikęs. Aristokratai įkurdinti Kretingos dvaro alėjoje, vedančioje į senąją Kretingą, su daugybe karpytų namelių. „Namelius iškarpyti ir suklijuoti yra paprasčiau, negu sukurti žmonių figūras, tačiau ir čia reikia braižybos tikslumo – nukrypai nuo linijos, ir namelis išeis sukrypęs“, – kalbėjo meistrė, patikindama, kad, kuriant karpinius, reikia ne vien išmonės ir fantazijos, bet ir daug atidumo, kruopštumo, taip pat – kantrybės.
KŪRYBOS KRAITĖ
„Palangos langai“ atsivėrė krašto istorijai
„Naujasis „Palangos langų“ numeris atskleidė tokių faktų, kurių mes su Mikeliu Balčiumi rengdami medžiagą leidiniui „Palangos istorija“ neturėjome, tad galime pasveikinti leidėjus, kruopščiai pildančius krašto istorijos metraštį“, – pristatant antrąjį etnokultūros metraščio „Palangos langai“ numerį kalbėjo archeologas akademikas Vladas Žulkus. Skyrė jubiliejinei datai Pristatydamas Palangos miesto savivaldybės viešosios bibliotekos darbuotojų Auros Banevičienės, Dainoros Kaniavienės, Kęstučio Rudžio ir Bronislavos Spevakovienės sudarytąjį leidinį, vienas jų – bibliotekos direktorius K. Rudys – akcentavo, kad antrasis „Palangos langų“ numeris skirtas jubiliejinei datai: Palangos grąžinimo ir teritorijos iki Būtingės prijungimo prie Lietuvos šimtmečiui. Šimtmečio istorijos pėdsakai atsispindi Latvijos karo muziejaus Rinkinių skyriaus vedėjo dr. Krišs Kapenieks publikacijoje „Palangos valsčius Laisvės kovų laikotarpiu (1918–1920)“. Autorius, pasinaudojęs gausia Latvijos ir Lietuvos archyvų medžiaga, pasakoja apie istorinius įvykius Latvijoje ir jos sudėtyje buvusį Palangos valsčių. Palangos kurorto muziejaus direktorės Virginijos Paluckienės straipsnyje „Palangos savivaldos raida“ išsamiai analizuojamos Palangos savivaldos kūrimosi aplinkybės, kai iš kurorto pasitraukė Latvijos civilinė ir karinė valdžia. Pirmą kartą publikuojami Palangos valsčiaus ir miesto tarybų bei valdybų narių sąrašai, tikslūs burmistrų kadencijų laikotarpiai. Ir, pabrėžė K. Rudys, vos tik išspausdinus leidinį, pavyko gauti dar niekur nepublikuotų to meto nuotraukų bei patikslinti kai kurių anuometinių vietos politikų pavardes. Prisimenamos ir ilgos prieš šimtmetį vykusios derybos su latviais dėl Palangos pajūrio atgavimo. Apie Palangos istorijai ypač svarbias asmenybes: škotą Džeimsą Jangą Simpsoną ir Prezidentą Antaną Smetoną, jų svarų indėlį, lėmusį, jog šiandien Palanga yra Lietuvos Respublikos sudėtyje, – pasakojama B. Spevakovienės ir D. Kaniavienės publikacijose.
Menininkė, pripažįstanti tik dvi spalvas
Pedagogė ir menininkė arba menininkė ir pedagogė – tokį savo paveikslą piešia iš šaknų palangiškė Ieva Litvaitytė. Palangos „Baltijos“ pagrindinėje mokykloje moksleiviams ji dėsto technologijas, o Kretingos Jurgio Pabrėžos universitetinėje gimnazijoje – ir technologijas, ir dailę. Nuo pat mažų dienų ir iš suaugusiųjų, ir iš bendraamžių girdėdavusi komplimentus „kaip tu gražiai pieši“, kuo toliau, tuo stipriau pamėgusi dailę, su ja nutarė sieti tolesnį gyvenimo kelią – baigusi gimtojo miesto II vidurinę mokyklą, dabar vadinamą Vlado Jurgučio vardu, įstojo ir baigė tuometinį Šiaulių instituto Dailės fakultetą. „Niekada negalvojau, kad būsiu ir technologijų mokytoja, o še tau – 20 metų, kai esu, ir visai nieko“, – juokėsi „Pajūrio naujienų“ pakalbinta pedagogė. Ji atviravo, kad pastaruoju metu, pasibaigus pamokoms, nebe visada ant peties benutupia mūza: ypač karantino metu išvargindavo nuotolinis darbas prie kompiuterio, o dabar, kai pamokos vyksta „gyvai“, taip pat reikia laiko joms pasiruošti, savaitgaliais randasi kitų reikalų.
„Aš nemėgstu ką nors daryti per prievartą, išlaukiu, kada ateis įkvėpimas“, – sakė menininkė, tušu dažniausiai ant įvairaus formato drobės kurianti, anot jos, vien tik juodai baltą grafiką. Jos kūriniai – abstrakcinės kompozicijos, nors jose galima įžvelgti ir paukštį, ir medžio žievę, ir kitą gamtos motyvą. Vieni didelio kruopštumo reikalaujantys paveikslai gimsta greičiau, kitus tenka brandinti ilgai. Būna, kad menininkė į drobę perkelia eskizus, o būna, kad iškart piešia ant drobės. Savo darbus I. Litvaitytė daugiausia eksponuoja Palangos miesto savivaldybės viešojoje bibliotekoje – parodas kartu su bendraminčiais „Mosto“ kūrybinės grupės nariais kasmet rengia prieš šv. Kalėdas. Pašnekovę labiausiai žavi taip pat juodai baltą grafiką kurianti neatsitiktinai klasike vadinama Gražina Oškinytė-Eimanavičienė, mažai spalvų savo paveiksluose naudojanti Reda Rimkutė-Ščerbakovienė. Parodos čia turi temas, kurios kasmet vis kitokios. „Pavyzdžiui, buvo „Raudona“, todėl ir mano grafikoje turėjo sušvytėti kad ir vos pastebimas raudonos spalvos akcentas“, – pasakojo I. Litvaitytė. Kokia bus šių metų tema, pašnekovė neatskleidė, esą pagyvensim – pamatysim.
Palangos bibliotekoje – karikatūrų paroda „Žmogus“
Palangos miesto savivaldybės viešosios bibliotekos parodų salėje niūrų rudenį praskaidrina žaismingą nuotaiką kurianti tradicinė jau 52-oji Lietuvos karikatūristų paroda „Žmogus“, kurioje 33 autoriai pristato 80 naujausių kūrinių. Ši paroda kasmet rengiama Vilniuje balandžio 1-osios proga, o vėliau pasklinda po visą Lietuvą. Tradiciškai ji atkeliauja ir į Palangą. Parodos kuratorius palangiškis karikatūristas Vidmantas Eidukaitis akcentavo, kad kūrinius parodai pristatė gausus būrys šio žanro puoselėtojų: Valentinas Ajauskas, Alvydas Ambrasas, Jonas Balvočius, Antanas Bartašiūnas, Rokas Beresniovas, Vladimiras Beresniovas, Ilja Bereznickas, Donatas Bilius, Rimantas Dovydėnas, Vidmantas Eidukaitis, Andrius Gruzdaitis, Algimantas Inčiūra, Antanas Jankauskas, Gintaras Jocius, Alvydas Jonaitis, Juozas Juozapavičius, Vladas Kudaba, Jonas Lenkutis, Ojaras Mašidlauskas, Saulius Medžionis, Mindaugas Milinavičius, Amalijus Narbutas, Justina Puidokaitė, Andrius Šiuša, Algimantas Snarskis, Gintautas Stankevičius, Edmundas Unguraitis, Kęstutis Vaičiulis, Ramūnas Vaitkus, Jonas Varnas, Rolandas Vičys, Romans Vitkovskis, Adomas Žilinskas.
Kai muzika yra sielos atlaidai
Autoriniais koncertais Klaipėdos Šv. Pranciškaus Asyžiečio koplyčioje šį sekmadienį, lapkričio 14-ąją, 17 val., ir Kauno filharmonijos koncertų salėje lapkričio 13-ąją bus paminėtas dvigubas kompozitoriaus, vargonininko, buvusio ilgamečio pedagogo ir muzikos terapeuto Alvido Remesos jubiliejus – 50 metų kūrybinės veiklos ir 70 metų gimimo sukakties. Jei liko batai, sugrįš Kretingiškiai A. Remesą pažįsta kaip ilgametį katalikų bažnyčios vargonininką – jo kūrybos kelias čia prasidėjo dar pranciškonų sugrįžimo priešaušriu ir su pertraukomis tęsėsi ligi pandemijos pradžios. „Lina Pudžiuvelytė-Plienienė diriguodavo Sumos chorui, aš grodavau vargonais. Prasidėjus pandemijai ir nebegalint laisvai judėti, nustojau vargonininkauti. Tačiau Kretingoje liko mano gaidos ir... batai – grodamas persiaudavau į patogesnius. Yra tokia patarlė: jei liko batai, vadinasi, sugrįši. Labai to tikiuosi, nes mane, kaip kompozitorių, Kretingos bažnyčia augino, o jos choras išaugintas mano kūriniais“, – „Pajūrio naujienoms“ prieš jubiliejinius koncertus kalbėjo A. Remesa. Jubiliejiniuose koncertuose skambės įvairiais jo gyvenimo periodais sukurti vokaliniai kūriniai – 4 giesmės, kurias atliks aukšto meninio lygio Kauno valstybinis choras, vadovaujamas dirigento tarptautinės klasės žvaigždės Roberto Šerveniko. Nuo giesmių bus pereita į A. Remesos VII simfoniją „In Assumptione BMV“, skirtą Mergelės Marijos ėmimui į dangų. Ją atliks choras ir Kauno miesto simfoninis orkestras, vadovaujamas Algimanto Treikausko, diriguos Konstantinas Orbelianas iš JAV. Kūriniai skamba pasaulio scenose „Koncerte dalyvaus apie 150 atlikėjų, tai – didžiulė dovana klausytojams ir man. Žinau, kad JAV neįmanoma būtų išklausyti mano kūrinių, nes suburti orkestrą, sumokėti atlikėjams iš savos kišenės nebūtų įmanoma. O pas mus Lietuvoje puoselėjama kultūra ir menas, ir toks koncertas virsta realybe, – džiūgavo A. Remesa ir tikino esąs laimingiausias kompozitorius. – Parašau, už daugumą kūrinių nė nelaukdamas atlygio, ir žmonės jų klauso, ko gi daugiau norėti. Savo muzika šlovinu Viešpatį ir tuo, kaip pasaulietis pranciškonas, tarnauju Bažnyčiai“, – savo kūrybos esmę atskleidė menininkas, jau pasitraukęs nuo profesinės veiklos – pastaruoju metu jis vien savanoriauja kaip vargonininkas ir muzikos terapeutas Šv. Pranciškaus Asyžiečio koplyčioje. A.Remesa mintimis primetė, kad per 50 kūrybos metų jis sukūręs gerokai per pusantro šimto kūrinių: 12 Šv. Mišių, 7 simfonijas, 5 dalių kūrinį fortepijonui „Stigmos“, oratorijų, kompozicijų, ciklų, giesmių, didžiuma jų – sakraliniai kūriniai. Jo muzika skamba ne tik Lietuvos, bet ir užsienio bažnyčiose, koncertų salėse, tarptautiniuose konkursuose, kūriniai įtraukti į Lietuvos chorų antologijos (mokomąjį) katalogą.
|
|
