|
|
|
SmiltysSusivieniję Palangos muziejai kviečia dėlioti istorijos mozaiką
Minėdami Tarptautinę muziejų dieną keturi Palangos muziejai susivienijo akcijai, kurios kulminacija – nemokamas dalyvavimas išskirtinėse jų parengtose programose gegužės 18 d. Pirmą kartą visi kurorto muziejai – Palangos gintaro muziejus, Jono Šliūpo muziejus, Antano Mončio namai-muziejus ir Palangos kurorto muziejus – susitelkė bendram tikslui ir kviečia lankytojus juos atrasti kaip visumą. Ne konkuruojant, o papildant vienas kitą, kiekvienas jų lankytojams parengė keturias nemokamas programas apie Palangą, kurios istorijos mozaiką kurorto svečiai ir gyventojai pradėjo dėlioti jau šią savaitę. Jono Šliūpo muziejus pasakoja istorijas apie tarpukario Palangą: apie tai, kokiais rūpesčiais gyveno Palangos gyventojai tarpukariu, kokie buvo poilsiautojų įpročiai, mados ir pasilinksminimai, kokių pikantiškų istorijų jiems nutikdavo. Po ekskursijos svečiai kviečiami piknikui muziejaus kiemelyje, kur, skambant gyvai muzikai, vaišinsis arbata ar cikorijos kava. Palangos gintaro muziejus siūlo stabtelėti trijose ekskursijos stotelėse, kuriose bus atskleistos gintaro paslaptys, į jį naujai bus kviečiama per Karinos Kazlauskaitės provokuojančią parodą, o Mėlynajame salone galima pavartyti virtualų Tiškevičių šeimos ir rūmų istorijos albumą. Antano Mončio namų-muziejaus lankytojai nuolatinėje ekspozicijoje galės pamatyti tai, ką A. Mončys kūrė, panaudodamas gintarą, o visus darbus su gintaru atradusieji mažieji lankytojai bus apdovanoti knyga „Antano Mončio kūrybos palikimas Palangoje“. Muziejaus svečiams taip pat bus parodytas ukrainiečių režisieriaus Aleksandr Dirdovsky filmas „Allusion“. Palangos kurorto muziejus pakvies lankytojus į pasivaikščiojimą „Anapilio paslaptys“ apie mistiškiausios pajūrio vilos ir jos savininkų gyvenimo istorijas, kurias iki šiol gaubia mistika, legendos ir šiurpūs pasakojimai, o ekskursijos dalyvius, žadama, lydės paslaptingas pakeleivis. Gegužės 18 d. nemokamų ekskursijų bilietas – žemėlapis su keturių muziejų lipdukais.
„Smilčių“ informacija
Klubas „9 puslapis“ – kelionė po pasaulį knygų bendrystėje
Kretingos rajono viešosios Motiejaus Valančiaus bibliotekos vyresniosios bibliotekininkės Paulinos Sutkutės įkurtas bendraminčių klubas „9 puslapis“ šiomis dienomis švenčia trečiąjį veiklos gimtadienį. Klubas vienija 10–15 skaitytojų, kurių siekis – su knyga keliauti po pasaulį, bendrai pažįstant skirtingų šalių autorius ir jų kūrybą. „Vos įsikūrėme, užėjo pandemija, ir bendrauti teko per nuotolį. Užtat koks džiaugsmas dabar susitikti gyvai, dalintis tuo, ką bendrai perskaitome. O į mūsų gimtadienį pasižadėjo atvykti ir kolegės iš Plungės“, – prieš šventę džiūdavo P. Sutkutė. Ji pasakojo, kad poreikis suburti skaityti mėgstančius žmones jai gimęs spontaniškai; „Perskaitai ir taip norisi pasidalinti, aptarti ir kartu nuspręsti, ką galėtume sykiu skaityti, kad vienytų skaitymo džiugesys“, – kalbėjo Paulina, į pačios suburtą klubą iš pradžių pakvietusi bendraminčius. Vėliau šis klubas pildėsi, žiniai apie jį sklindant iš pažįstamų lūpų. Kas mėnesį sykį vakarais po darbų susibėgę klubo „9 puslapis“ žmonės, pasak P. Sutkutės, pirmiausiai atsitiktine tvarka išsirenka pasaulio šalį, tuomet – rašytoją ir konkretų kūrinį. Tą kūrinį visi klubo nariai perskaito per mėnesį. Knygų ieškoma ne tik Kretingos viešojoje bibliotekoje, bet ir jos filialuose, taip pat – kaimyninėse Palangos ir Klaipėdos bibliotekose, dalijamasi tarpusavyje. O susibūrę kitąkart tarpusavyje dalijasi ne knygos turiniu, bet įžvalgomis, labiausiai įsimintinomis vietomis ar sąsajomis su asmeniniu gyvenimu.
Viltį nešantis koncertas Palangos bažnyčioje
Gegužės 15 dieną 13 val. Palangos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje suskambės paramos Ukrainai koncertas „Sveika, Taikos Karaliene“, kurio programoje – įvairių šalių ir laikų kompozitorių sukurtos giesmės „Ave Maria“, atliekamos Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solisčių. Dešimties „Ave Maria“ rožinį savo balsais suvers Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistės Oksana Auškalnytė, Viktorija Stanelė, Vitalija Trinkė. Joms fortepijonu akompanuos koncertmeisterė Inga Maknavičienė. Rainerio Maria Rilke‘s, Henriko Nagio, Justino Marcinkevičiaus eiles tarp giesmių skaitys Klaipėdos dramos teatro aktorė Nijolė Sabulytė. Koncerte skambės dešimt populiariausių „Ave Maria“ giesmių, sukurtų Johanno Sebastiano Bacho / Charles‘io Gounod, Franzo Schuberto, Pietro Mascagni, Giuseppe Verdi ir kitų praeities bei nūdienos kompozitorių. Pasaulyje yra daugybė dainininkų, atliekančių visų žinomas giesmes „Ave Maria“, bet mažai kas žino, kad šie kūriniai nebuvo sumanyti kaip giesmės lotyniškos maldos tekstu. Prancūzų kompozitorius romantikas Ch. Gounod sukūrė savąją „Ave Maria“ kaip improvizaciją – pridėjęs melodiją virš savo mėgstamo J. S. Bacho Preliudo C-dur iš „Gerai temperuoto klavyro“ I tomo. Koncerte pastarąją versiją atliks solistė V. Trinkė. Panašiai nutiko ir populiariajai F. Schuberto giesmei: kompozitorius ją sukūrė 1825 m. kaip savo 52-ojo opuso šeštąją dalį – „Trečioji Elenos giesmė“ iš dainų ciklo pagal Walterio Scotto epinę poemą „Ežero valdovė“. Originaliai sukurta į vokiečių kalbą Adamo Storcko išverstu Walterio Scotto tekstu, vėliau ji dažniau buvo atliekama lotynišku maldos „Sveika, Marija“ tekstu ir tapo viena žymiausių šio kompozitoriaus kūrinių. XX a. antroje pusėje F. Schuberto „Ave Maria“ itin subtiliai perdainavo ir dar labiau išgarsino ne tik pirmo ryškumo operos žvaigždės Maria Callas bei Luciano Pavarotti, bet ir tokie populiarūs dainininkai kaip Andrea Bocelli ar Céline Dion. Koncerte „Sveika, Taikos Karaliene“ ją atliks solistė V. Stanelė. Giesmės Švč. Mergelei Marijai, kaip palaikymas nuo karo kenčiantiems Ukrainos žmonėms, skambėjo ir Muzikinio teatro surengtame paramos koncerte Klaipėdoje. Renginys nemokamas, koncerto metu „Caritas“ rinks aukas Ukrainai paremti.
„P. n.“ informacija
Pienės fotografijos – lyg plevenanti gamtos muzika
Vakar Kretingos rajono kultūros centro Vitražo salėje atidaryta kretingiškės kūrėjos – fotomenininkės, giesmių autorės, poetinio žodžio meistrės – Rasos Lapienės, viešojoje erdvėje labiau žinomos Pienės slapyvardžiu, fotografijos paroda „Flora šypsosi lėtai“. Augmenijos fragmentai, atskiros gamtos detalės 15-je nuotraukų – lyg slėpiningas vaizdų plevenimas, skambant muzikai, pagautas budrios ir pastabios menininkės akies. Per fragmentus – kūrinijos esmė „Pasaulis, į kurį vieną dieną atėjome, Kūrėjo mums duotas. Jis – iš daugybės fragmentų sudėliotas į tobulą visumą. Ir tas pasaulio visumos matymas atskiruose jo fragmentuose yra nepaliaujamas stebėjimosi, nuostabos ir dėkojimo procesas. Iš to man ir kyla stiprus poreikis fiksuoti akimirkos grožį, parodyti jį tiems, kurie nejučiomis pro jį prabėga. Stebint tylųjį floros pasaulį, nurimsta vidinis lėkimas, imi tarsi pro visus paviršius įžvelgti kūrinijos esmę. Ateina asmeninis egzistencinės prasmės suvokimas“, – taip savo parodą apibūdino menininkė. Fotografuoti, juokėsi Rasa Pienė, jai – kaip liga, arba atvirkščiai – terapija. Ji negalinti ramiai praeiti pro augalus ne tik pajūrio kopose, laukuose, miške ar vaikščiodama miesto „paprūdžiais“, bet ir nuosavame darže. Anot jos, svarbu pirmiausia pamatyti širdimi, o po to fiksuoti akimi. „Pažiūrėkit, koks krapo grožis, kai pažvelgi į jį akylai. Arba vėjy linguojančios smilgos. Virvę apsivijęs ūglio ūsas. Visa tai nepakartojama. Natūralus grožis. Tačiau reikia ne vien pagauti akimirką, bet tam, kad išryškėtų vaizdo esmė, ir pasėdėti prie fotoprogramos: kažką paryškinti, o tai, ko nereikia, nutrinti. Tada pasimato vaizdas – galbūt vos multimilijardinė kūrinijos fragmento dalis, bet nuotraukoje sufokusuota visa jos esmė“, – vaizdingai apie savo darbus, sukurtus per pastaruosius 5-erius metus, tačiau į parodą atrinktus pačiai labiausiai patinkančius, pasakojo Pienė. Mokosi iš gamtos ir kolegų Parodos atidarymą lydėjo pačios Pienės sukurta muzika, tarsi nuplevenusi viršum įrėmintų, kaip pati autorė įvardijo, besišypsančios floros vaizdų. „Džiaugiuosi, kad galiu dalintis su žmonėmis savo kūryba – fotografija ir muzika. Gal atrodys, kad giriuosi, bet tai, kad mano nuotraukose vaizdai tarytum dainuoja, pastebėjo ir garsus šalies fotomenininkas Rimantas Dichavičius. Sakė, kad mano nuotraukos – labai muzikalios. Skatino ir toliau daryti tai, ką darau. Susidraugavome, vykau pas jį į svečius. Man šis įžymaus menininko paskatinimas yra labai svarbus, nes nesu fotografijos profesionalė, pati mokausi iš gamtos, iš savęs, iš draugų. Dalijamės socialiniuose tinkluose, daug patarimų gaunu iš bičiulio architekto Gintauto Survilos, kuris yra Lietuvos fotomenininkų ir dailininkų sąjungų narys“, – kalbėjo parodos autorė. Kretingos bažnyčios chorvedė ir Simono Daukanto progimnazijos Rūdaičių skyriaus muzikos pedagogė, giesmių kūrėja R. Lapienė, savyje slypėjusius kūrybos klodus atvėrusi fotografijai, kiekvieną užfiksuotą vaizdą dar geba įvilkti į gilią, jį sustiprinančią mintį. „Pagaliau darau tai, ką tikrai noriu, ką mėgau nuo vaikystės ir seniai brandinau savyje – fotografuoju“, – džiūgavo menininkė.
KŪRYBOS KRAITĖ
Vakarais išleidžia pasivaikščioti širdį
Į knygą suguldyti eilėraščiai, o dabar jau ir antroji papuošalų paroda, šiuokart surengta Skuodo rajono Mosėdžio gimnazijoje, kurioje dirba bibliotekininke, – tokia yra „Imbariečių draugijos“ pirmininkės Daivos Stonkuvienės kūrybos kraitė. Užvedė tautodailininkės pamokos Pirmosios prie koncertinių suknelių tinkančios segės mėlynais ir baltais lapeliais iš atlaso juostų buvo skirtos Salantų kultūros centro Žvainių skyriaus dainininkėms. Tokias seges gaminti D. Stonkuvienė išmoko, anot jos, palandžiojusi po interneto platybes. „Pasipuošiau pati, o kai žvainiškės pamatė ir pagyrė, nusprendžiau papuošti visas“, – juokėsi pašnekovė. Kurti papuošalus ją dar labiau suviliojo vienetiniais rankų darbo odos gaminiais Lietuvoje garsėjanti tautodailininkė Dalia Pocienė, kurią kaip kraštietę, kažkada besimokiusią tuometinėje Salantų vidurinėje mokykloje, į edukacinius užsiėmimus buvo pasikvietusi Salantų kultūros centro Žvainių skyriaus vedėja Vitalija Valančiutė. „Tos pamokos užvedė. Kad gali padovanoti atlikusių odos atraižų, viešai buvo pasiskelbęs pinigines, diržus ir daug kitų gražių dalykų iš jos kuriantis, mugėse prekiaujantis darbėniškis tautodailininkas Tautvydas Rudys. Su vyru nuvažiavom, parsivežėm, bet dalį medžiagų, taip pat visus reikalingus įrankius pirkau internetu“, – pasakojo Daiva. Savo odinius papuošalus ji mėgsta dekoruoti natūraliu gintaru, kurio atraižų gavo iš šiuo verslu užsiimančio kaimyno Ferdinando Kaubrio. Atskirų dirbtuvių namuose Daiva teigė neturinti, kūrybos procesas vyksta tame pačiame kambaryje, kuriame po darbo dienos bibliotekoje ir namų ruošos prie kompiuterio tvarko ir visus su „Imbariečių draugija“ susijusius reikalus. „Į kūrybą pasineriu vakarais, kai namiškiai nueina miegoti. Tuomet visas laikas yra mano, nė nepastebiu, kada ateina naktis“, – sakė pašnekovė, išmokusi papuošalus gaminanti dar ir iš epoksidinės dervos.
Kretinga vienai dienai tapo šalies teatro sostine
Minint Tarptautinę teatro dieną, pirmąkart į Kretingą atkeliavo Lietuvos mėgėjų teatro šventė „Tegyvuoja teatras“: į ją suvažiavo visos Lietuvos vaikų ir jaunimo mėgėjų teatrai: dešimt geriausiųjų už pasiekimus buvo apdovanoti tradiciniais šios šventės simboliais – Arlekino statulėlėmis. Namo išsivežė apdovanojimus Arlekino statulėlė buvo įteikta ir pagrindiniam šios šventės organizatoriui – Kretingos rajono kultūros centro vaikų ir jaunimo teatrui „Atžalynas“, pelniusiam nominaciją už ryškiausią scenarijų, sukurtą šešėlių spektakliui „Kretingos istorija vaikų pasakose“. Mūsiškis kolektyvas taip pat pelnė diplomus už scenarijų ir muzikinį sprendimą, o šio kolektyvo vyriausiajai režisierei Auksei Antulienei buvo įteiktas tradicinis aktorės ir režisierės Kazimieros Kymantaitės vardo apdovanojimas už ilgametę kūrybinę veiklą. „Tai mums – ir pasitikėjimas, ir didžiulė garbė. Profesionalusis šalies teatras turi Auksinius scenos kryžius, o mes – Arlekinus“, – laimėjimais džiaugėsi A. Antulienė, ji – ir Lietuvos mėgėjų teatrų sąjungos viceprezidentė. Kretingos rajono kultūros centro, kuris tądien mirgėjo ir aidėjo nuo jaunų žmonių susitikimo džiaugsmo, scenoje taip pat buvo įteikti diplomai 2020 m. įvykusio Lietuvos lėlių teatrų konkurso „Molinuko teatras“ ir praėjusiais metais įvykusios XI Lietuvos vaikų ir jaunimo teatrų apžiūros-šventės „Šimtakojis“ laureatams. Arlekino statulėles, be Kretingos, dar pelnė teatrai iš Pasvalio, Ignalinos, Alytaus, Vilniaus, Plungės, Punsko, Raseinių, Šiaulių ir taip pat – Ramunė Korenkienė už geriausią liaudies teatrui skirtą metų leidinį „Teatro gyvybės ratas“. Į šventę atvyko garbių svečių: Lietuvos mėgėjų teatro sąjungos prezidentė Vita Vadoklytė. ilgametė teatro pedagogė festivalio „Šimtakojis“ vertinimo komisijos pirmininkė Elena Savukynaitė, Lietuvos nacionalinio kultūros centro teatrų specialistai Irena Maciulevičienė ir Ramūnas Abukevičius.
Chorų festivalis – sceninei kultūrai ugdyti
Kretingos meno mokykloje įvyko II respublikinis jaunučių chorų festivalis „Spalvinga nata“. Ir, jeigu praėjusiais metais toks festivalis įvyko per nuotolį, tai šiemet buvo pasitelkta hibridinė jo forma: vilniečiai dainavo nuotoliu, o mūsų krašto chorams pavyko susitikti gyvai. Festivalio sumanytoja ir organizatorė Kretingos meno mokyklos chorinio dainavimo mokytoja Jūratė Norkuvienė sakė svajojanti festivalio tradiciją pratęsti ir kitąmet: „Ir tikiuosi, kad galėsime susirinkti visi, gal ir gausiau, nes visų noras vienas – kad neliktų nuotolinių pasirodymų.“ Festivalyje „Spalvinga nata“ pasirodė: Kretingos meno mokyklos Chorinio dainavimo skyriaus jaunučių choras „Saulainė“ (vad. J. Norkuvienė, akomp. Vigilija Smilgytė-Mockevičienė), Kretingos meno mokyklos jaunučių choras (vad. Milda Trušauskaitė, akomp. Vaida Turauskė), Salantų meno mokyklos jaunučių choras (vad. Vita Baužytė, akomp. Jekaterina Samulionienė), Palangos Stasio Vainiūno meno mokyklos I–II kl. ansamblis (vad. Greta Kleinauskaitė, akomp. Tamara Prokopovič) ir Vilniaus Petro Vileišio progimnazijos jaunčių choras „Garsų sparnai“ (vad. Ramunė Pūdžiuvelienė). Solo dainavo Kretingos meno mokyklos auklėtinės Auksė Gedvilaitė ir Andrėja Ramonaitė, kurias dainuoti moko J. Norkuvienė ir kurios mokytojai talkino vesti renginį. Jaunučių chorai, pagal savo – pradinių klasių – amžių pajėgūs dainuoti dviem balsais, per festivalį atliko lietuvių ir užsienio autorių kūrinius. Anot J. Norkuvienės, dėl repertuaro tokio amžiaus choristams problemų nekyla: ir poetai, ir kompozitoriai noriai rašo dainas vaikams, yra ir smagių liaudies dainų. „Amžius toks – kada vaikams norisi dainuoti apie tėtį, mamą, gamtą, būtinas ir judesys – kad būtų smagu ir linksma“, – vaikų pasirodymą apibūdino festivalio sumanytoja.
Kurti gyvenimą ant kūno yra džiaugsmas
Kretingoje augusi, Salantuose gimnaziją baigusi, šiandieną Vilniuje gyvenanti ir kurianti 40-metė grimo ir tapybos ant kūno dailininkė Simona Broks šioje kūrybos srityje per pastaruosius kelerius metus pasiekė neregėtų aukštumų: iš mokinės tapo dėstytoja ir šio meno moko dviejose sostinės mokyklose – „Grimo akademijoje“ ir tarptautinėje „Art of Beauty“. Menininkė dalyvauja pasaulinio lygio Body painting – tapybos ant kūno – konkursuose, rengia įvairius performansus, puošia žinomas kino ir televizijos žvaigždes, garsius politikus. Gyva instaliacija – dedikacija Ukrainos moterims Neseniai sostinės gatvėse S. Broks surengė Ukrainos moterų palaikymo akciją: ji sukūrė gyvąją instaliaciją, siekdama atkreipti dėmesį į moters padėtį karo metu. Vilniaus centre vaikščiojo moterys, kurių kūnai išraiškingai buvo ištapyti Ukrainos spalvomis, o piešiniai skleidė tam tikrą žinią. „Šis metas verčia susimąstyti, ką išgyvena moterys Ukrainoje, kai jų vyrai kovoja. Moteris privalo pasirūpinti vaikais ir senoliais, ištverti visus baisumus ir netektis, alkti ir trokšti, ir dar būti prievartaujamai. Moteris aprauda žuvusius, bet nepasiduoda, nes joks priešas negali išrauti su šaknimis jos vidinės stiprybės“, – kalbėjo menininkė, kuriai performansai su gyvais žmonėmis, kurių ištapyti kūnai skleidžia tam tikrą žinią išoriniam pasauliui, nėra naujiena. Prieš trejus metus S. Broks kartu su keliasdešimt menininkų iš įvairių pasaulio šalių, tokių, kaip JAV, Pietų Korėjos, Prancūzijos, Švedijos, dalyvavo pasauliniame Body painting konkurse, kur kamufliažo kategorijoje pelnė 6-tą, o makiažo 12-tą vietas. „Kamufliažo tapyba yra toks būdas, kai modelis paslepiamas aplinkoje – miesto infrastruktūros, augalijos, arba tampa meno kūrinio dalimi. Sėkmė labai stipriai priklauso nuo to, kokią užduotį gausi: jeigu tenka atspindėti aplinką, gamtą, užduotis yra labai sunki, nes gamta yra tobula, ir ant kūno atkurti jos kūriniją gana sudėtinga“, – pasakojo Simona. Jai itin įsiminė dailininkės Monishos Modestos Boti surengtas projektas, kai pati menininkė pasislėpė paveiksle – tapo jo dalimi.
KŪRYBOS KRAITĖ
|
|
