|
|
|
SmiltysGyventi – sparnais į viršų
Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienos išvakarėse Kretingos rajono kultūros centre kraštietis menininkas medžio meistras 68-erių Virgilijus Vaičiūnas surengė naujausių savo darbų parodą „Paukščiai neša taiką“, skyręs ją Lietuvos laisvei ir Ukrainos taikos siekiui įprasminti. Paukščiai ir angelai – iš nugenėtų šakų Parodoje – per pastaruosius 4-erius metus sukurtos 35 paukščių ir angelų skulptūros, šių politinės įtampos kupinų dienų kontekste tapusios laisvės simboliais. Vos laiptais užkopus į Kultūros centro holą, kur jos eksponuojamos, užvaldo lengvumo, gracingumo pojūtis: V. Vaičiūno sukurti paukščiai ir angelai tarytum sklando, nutūpia ir vaikšto, nemačiom žvilgčiodami per petį juos apžiūrintiems parodos lankytojams. Tartum iš paties medžio šerdies ar jo šakų išnirę mediniai paukščiai į žemę remiasi ir nuo jos atsispiria grakščiomis metalinėmis kojomis. Tokių įvairių formų paukščių parodoje – ištisas ciklas. „Kai sodyboje genėju medžius, pamatau kokią įdomesnę šaką, ir atidedu į šoną. Atėjus laikui, dažniausiai – rudeniop, imu ją ir improvizuoju. Lyg ir pats metų laikas – ruduo, kai krinta lapai, apnuogindami šakas, o padangėse – išskrendančių paukščių voros, padiktavo paukščių ciklą. Nieko per daug nei per mažai iš medžio neišspausi, tik tai, ką jis leidžia, tiksliau – ką pati šaka pasufleruoja“, – apie tai, kaip gimė naujausios skulptūros, kalbėjo V. Vaičiūnas pagal specialybę – architektas landšaftininkas, savo kūrybinius sumanymus dažniausiai įgyvendinantis benzininiu pjūklu. Jo meninė koncepcija, tikino kūrėjas, remiasi natūralumu, todėl paukščio kūnas lieka medžio spalvos, o snapas – šviesus.
KŪRYBOS KRAITĖ
Kūrėjos teptukui jūra dar nepaklūsta
lgus metus pradinių klasių mokytoja dirbusi Angelė Skurdauskienė visą tą laiką ilgėjosi laisvės – laisvės kurti, būti ten, kur traukė širdis. O traukė ji prie meno, prie dailės, to grožio, kurį galima išreikšti spalvomis, kompozicija ar įdomiu siužetu. isa, kas susiję su daile. Ir studijuoti norėjau būtent ją, bet pabijojau reikalavimo būti baigus meno mokyklą“, – teigė 70-ies moteris, pedagoginiam darbui pradinėse klasėse atidavusi 42-jus metus, iš kurių Kretingos mokyklose – dabartinėse Jurgio Pabrėžos universitetinėje ir Pranciškonų gimnazijose, „Pasakoje“ ji dirbo nuo 1985-ųjų iki 2012 m. Gimė ji ir užaugo Palangoje, čia baigė tuometinę I vidurinę mokyklą. Išėjusi užtarnauto poilsio sugrįžo į gimtuosius tėvų namus, kur ir prabėgo mokykliniai metai. „Mokykloje man viskas sekėsi gerai: matematika, kalbos, patiko fizinė kultūra. Tačiau gi tuomet niekas nekalbėjo apie profesijos pasirinkimą, todėl pasidaviau draugės raginimui rinktis pedagogiką. Pagalvojau, kodėl gi ne? Juk dirbant su vaikais reikia įvairių gebėjimų“, – kalbėjo studijas tuometiniame Šiaulių pedagoginiame institute pasirinkusi A. Skurdauskienė, akcentuodama, kad nėsyk nepasigailėjusi dėl savo pasirinkimo ir jo neatsisakiusi nė tada, kai buvo kviečiama dirbti administracinio darbo į švietimo skyrių.
Prasideda penktasis konkursas „Haiku Palangai“
Palangos kurorto muziejus jau penktą kartą kviečia visus Lietuvos haiku kūrėjus bei norinčius išbandyti savo kūrybines jėgas šiame žanre dalyvauti poezijos konkurse „Haiku Palangai 2022“. Konkurso tikslas – kūrybiškai skleisti žinią apie Palangos kraštą, autoriai šiemet kviečiami kurti haiku tema „Susitikimų miestas“. Kaip ir kasmet, konkurse dalyvaujantys autoriai skirstomi į tris amžiaus grupes: jaunesniojo mokyklinio amžiaus (iki VIII kl.), vyresniojo mokyklinio amžiaus (IX–XII kl., I–IV gimnazijos kl.) ir suaugusieji. Vienas autorius gali pateikti nuo 1 iki 5 (ne daugiau) anksčiau niekur neskelbtų haiku. Pateikiant klasikinės formos haiku, būtina išlaikyti 3 eilučių 5–7–5 skiemenų intervalą. Pateikiant šiuolaikinės formos haiku, būtina išlaikyti 3 eilučių formą. Vertindama pateiktus kūrinius, komisija, vadovausis trimis kriterijais: savita, originali temos interpretacija; sustabdyto momento, netikėtumo atskleidimas; vaizdo ir emocijos dermė. Kūrinius konkursui reikia pateikti iki šių metų kovo 12 d. adresu haiku.konkursas@gmail.com arba atnešti į Palangos kurorto muziejų (Birutės al. 34A) užklijuotame voke, arba siųsti paštu adresu: Konkursas „Haiku Palangai 2022“, Palangos kurorto muziejus, Birutės al. 34A, Palanga, LT-00135. Siunčiant būtina nurodyti autoriaus vardą ir pavardę (vertinimo komisijai ši informacija nėra pateikiama), amžių, gyvenamąją vietą, telefono numerį ir elektroninio pašto adresą.
„Laiko tėkmėje“ – spalvingas Romo Pauliko pasaulis
„Mums visiems įtaką daro laikas. Jis eina, jis nesustabdomas. Man jo tėkmė atsispindi spalvose, kurias perkeliu į drobę“, – Palangos kurorto muziejuje atidarant parodą „Laiko tėkmėje“, kuri dar veiks vasarį, kalbėjo palangiškis tapytojas Romas Paulikas. Tapytojas, kalbantis spalvomis „Romas Paulikas – tapytojas, kalbantis spalvomis“, – yra pasakiusi R. Pauliką, vieną iš trijų palangiškius dailininkus 1993-iaisiais suvienijusios kūrybinės grupės „Mostas“ steigėjų, ne vienerius metus pažįstanti, bendrose parodose ir „Mosto“ pleneruose kartu dalyvaujanti dailininkė Reda Rimkutė-Ščerbakovienė. „Šiandien, atidarydami ilgai lauktą parodą, galime pasidžiaugti tuo, kad Romas paėmė ir nuspalvino mūsų gyvenimą pačiomis gražiausiomis spalvomis“, – šiuos susirinkusiųjų į dailininko parodos atidarymą kolegų ir R. Pauliko kūrybos gerbėjų aplodismentais bei linkėjimais ir toliau kurti ryškiaspalviais potėpiais palydėtus žodžius ištarė Palangos kurorto muziejaus kultūrinės veiklos vadybininkė Audronė Levickytė-Bumbulienė. Pats dailininkas paatviravo, kad jo braižas po 2019-ųjų, po kelionės į JAV, kažkiek pasikeitė. „Pagrindas – spalvos – išliko, tačiau paveiksluose atsirado daugiau abstrakcijos, daugiau, dailės kanonais kalbant, modernizmo: kurti akademinius piešinius nelabai besinori. Darau tai, ką jaučiu, bandau perkelti, perduoti savo vizijas ir noriu, kad žiūrintis žmogus taptų tam tikra prasme bendraautorius: kad jis pats pagautų, pats atrastų mintį, idėją, per mano spalvas susikurtų savo paveikslą“, – kalbėjo keliolika autorinių parodų surengęs, vien jūros peizažų – nors marinistu savęs nelaiko – per 700 nutapęs, o kiek peizažų, natiurmortų, koliažų jau ir nebeskaičiuojantis R. Paulikas.
Šiaudo magija baubliškės kūryboje
Baubliuose gyvenanti tautodailininkė, garsi krašto puokščių ir verbų kūrėja 76-erių Stasė Gideikienė pastaruoju metu paniro į kitą sritį – ji riša šiaudinius sodus. Permatomos, tarsi audinio ažūras, tiksliai matematiškai suskaičiuotos ir į vientisą kūrinį sujungtos šiaudų detalės virsta palubėse kabančiais sodais, aplinkoje kuriančiais magišką atmosferą. Struktūra dėliojama matematiškai Kabančius sodus baubliškė kuria iš rugių šiaudelių. Rugių pėdus būtina nusipjauti ligi žydėjimo. Išsidžiovina juos, susikarpo 5–7 cm ilgio šiaudeliais, žiūrint, kokio dydžio sodą ketina rišti. Daug darbo, kone tiek pat, kiek ir surišti kompoziciją, užtrunka pasiruošti medžiagas. Nuo kiekvieno šiaudo nuvelka „marškinėlius“. Tada rūšiuoja. Yra įvairių būdų, kaip šiaudą paruošti, bet, pasak S. Gideikienės, kiekvienas meistras susiranda sau labiausiai tinkantį. Kiekvieną šiaudelį ji veria ant lininio siūlo – šis dėl spalvos ir savo struktūros kompozicijoje geriausiai žiūrisi. Verti pradeda nuo sodo apačios. Kompozicijas susigalvoja pati. „Kažko ypatingo ir nesugalvosi, nes sodo struktūra – linijos, kampai – yra matematiškai suskaičiuojama. Rišant privaloma išlaikyti simetriją. Nemėgstu jokių „cackų pacackų“ – kiti dar prikabinėja šiaudinių paukščiukų, gėlyčių, mano sodus sudaro vien geometrinės figūros“, – savąjį braižą apibūdino meistrė. Tautodailininkės žodžiais, pernai Baubliuose rugiai dar laukuose plaukė, ir nebuvo jokių sunkumų jų iš ūkininkų įsigyti, bet dėl medžiagų šiems metams jau įžvelgia problemą: aplinkui niekas rugių nebesėja, teks ieškoti svetur.
KŪRYBOS KRAITĖ
Paveikslus kurti įkvepia užburianti taškelių magija
„Taškuoti pramokau tik rugsėjo mėnesį, bet šis kūrybinis procesas mane iškart pagavo. Tiesiog pasinėriau į taškelių magiją. Priemones veiklai sukuria žmogus, bet polėkio sparnus man dovanojo Dievas. Kitaip negalėčiau paaiškinti – kaip per tokį trumpą laiką man pavyko ir techniką perprasti, ir parodą parengti“, – atidarydama parodą „Metų laikai“ sakė jos autorė Vaiva Krikščiūnaitė-Buitvydė. Susirinkę į parodos atidarymą Kretingos rajono švietimo centre, Pranciškonų gimnazijos direktoriaus pavaduotojos ugdymui V. Krikščiūnaitės-Buitvydės kolegos ir jau spėję įvertinti jos talentą gerbėjai, apžiūrinėdami dvylikos originalia taškavimo technika sukurtų darbų, grožėjosi jų ornamentų, kiek primenančių budistų mandalas, įvairove, stebėjosi autorės kruopštumu ir gebėjimu spalvomis perteikti kiekvieno metų laikų mėnesio savitumą. Pasak juvelyro Gražvydo Kasparavičiaus, į parodą jis atėjo, nes, išvydęs autorės darbus socialiniuose tinkluose, „užsikabino“, ir norėjo juos pamatyti gyvai, o ir sūnų, mėgstantį piešti, supažindinti su taškavimo technika. „Puikūs darbai, nuostabios mandalos. Visi žinome, kad tame pasaulyje, iš kurio jos atkeliavo, jas kuriantieji taip perteikia savo jausmus, savo mintis. Mandalos, kaip ir runos, yra tam tikri ženklai, koduotas raštas, apjungiantis dvi dimensijas: tą, kurioje mes dabar esame, ir tą, kuri yra anapus, kurios mes neregime. Tai padaroma spalvų, ornamentų kalba. Ir kiekvienas, tai kuriantis, yra savotiškas išrinktasis, perduodantis tam tikrą žinią kitiems. Man labai gražu, kad Vaivos darbuose iš rytų atėję motyvai persipina su mūsiškais, su baltiškais“, – kalbėjo G. Kasparavičius, kaip ir visi atėjusieji į parodos atidarymą linkėjęs autorei ne tik įkvėpimo kuriant naujus paveikslus, bet ir perduodant technikos paslaptis tiems, kam tai įdomu.
V. Krikščiūnaitė-Buitvydė tikino, kad „taškuoti“ gali kiekvienas – tai nėra sudėtinga. Tam reikia tik noro ir kai kurių priemonių: kartono, kuris padengiamas specialiu gruntu, skriestuvo ir liniuotės, kuriais padaromas norimo ornamento eskizas, akrilinių dažų ir įrankių taškavimui, kuriuos ji pavadino „taškuoliais“. O pats procesas jai kiek primenąs servetėlių nėrimą: pradedi nuo centro ir – „neri akutes“, taškuoji. „Dailės niekada nesimokiau, o ir mokykloje nesijaučiau esanti gabi piešimui. Dainuoti, šokti – taip, „Atžalyną“ esu lankiusi, bet dailė – ne, ne mano. Tiesa, pirmoji specialybė susijusi su menais: studijavau choreografiją bei etiką Klaipėdos universitete. Paskui gyvenimas visai kitu keliu nuvedė: ir buhalterijos mokiausi, ir teisę studijavau – jos žinių prireikė, kai pradėjau dirbti administracinį darbą“, – pasakojo tris vaikus auginanti ir save visų pirma mama, o paskui jau mokytoja vadinanti V. Krikščiūnaitė-Buitvydė. Anot parodos autorės, „taškavimas“ pats ją susiradęs. Prieš pat naujus mokslo metus ji norėjusi sustiprinti kūno ir sielos sveikatą ir užsirašiusi į vienos dienos sveikos gyvensenos stovyklą, o ten pateko ir į taškavimo pradmenų kursus. „Procesas iškart pagavo: visiškas atsipalaidavimas, visiškas minčių išvalymas, visiška ramybė. Tiesiog meditacija. Yra žmonių, sakančių, kad jiems neužtektų kantrybės taškelius į raštus dėlioti, aš gi nejaučiu, kad čia kokios papildomos kantrybės reikėtų. Pataškuoju, jei pavargstu – padedu į šoną, po to vėl grįžtu. Didesniems darbams, tokiems, kaip parodoje, sukurti prireikia kokių 8 valandų. Bet juk nebūtina nuo didelių pradėti, pradėti galima ir nuo atviruko formato. Svarbiausia, kad laikas, praleistas taškuojant, skiriamas sau pačiai, o tai dabartiniame skubančiame, lekiančiame, darbų ir rūpesčių kupiname pasaulyje labai svarbu. Nuoširdžiai kviečiu – pabandykite, pajusite malonumą“, – paragino Vaiva Krikščiūnaitė-Buitvydė, pajuokavusi, jog taškavimo procesas subalansuotas moterims, bet – ką gali žinoti, gal tiktų ir vyrams.
Livija GRAJAUSKIENĖ
Gediminas Bytautas: „Meno kūrėjo statusas – pradžia, o ne pabaiga“
Naujųjų išvakarėse mūsų kraštietį dailininką, poetą ir kompozitorių 33-jų Gediminą Bytautą geros naujienos – kad jam suteiktas meno kūrėjo statusas – pasiekė iš Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos. Šia žinia menininkas dalinasi su tais, kurie sekė jo kūrybinį kelią, ir svarbiausia – juo tikėjo. „Tik sužinojus, kad man suteiktas meno kūrėjo statusas, buvau pakviestas įstoti į Nepriklausomųjų rašytojų sąjungą. Man tai – irgi džiugi žinia, svarbus įvertinimas“, – kalbėjo menininkas, prisipažinęs, kad iki meno kūrėjo statuso jis ėjęs ilgą kelią: iš pradžių – kūrybos, kai 2003-aisiais pradėjo rašyti poeziją, po to – kurti muziką, galų gale ėmėsi tapybos, grafikos. „Nemažai laiko užtruko ir parengti dokumentus, kurių reikalaujama, norint gauti meno kūrėjo vardą. Viskas būtų buvę gal ir lengviau, jeigu ne pandemija, kuri apribojo gyvus kontaktus, galimybę gyvai paviešinti savo kūrybą, kas menininkui būtina kaip mums visiems grynas oras“, – kūrėjui paantrino jo žmona taip pat menininkė Odilė Norvilaitė-Bytautienė. Meno kūrėjo statusas G. Bytautui suteiks daugiau laisvės dalyvauti įvairiuose valstybės finansuojamose projektuose, suteiks pirmumo teisę teikiant paraiškas ir panašiai. „Kūrėjui šis statusas – pradžia, o ne pabaiga“, – kad jo laukia dar daugybė kūrybinių sumanymų, suplanuotų susitikimų, parodų, teigė G. Bytautas, šiuo metu intensyviai kuriantis muziką savo trečiajam albumui, taip pat – eiles ketvirtai poezijos knygai, kuri dar neturi pavadinimo. Kovą Kaune menininko laukia vadinamoji inauguracija į Nepriklausomųjų rašytojų sąjungą – bus rengiamas kūrybinis vakaras, kuriame Gediminas skaitys savo eiles, Odilė – prozą. „Su jauduliu laukiame ir susitikimo Pagėgiuose, iš kur yra kilęs Gedimino senelis ir tėvas – abu turėję Juozo vardą. Angelas sargas į kūrėją žvelgia ir iš koplytstulpių
Šiandien salantiškis tautodailininkas Alioyzas Pocius savo 70-mečio proga Kretingos muziejuje atidaro jubiliejinę darbų – žemaitiškų Užgavėnių kaukių, vadinamųjų „ličynų“, tekintų indų, kryžių, koplytstulpių, koplyčių, atspindėtų fotografijose, – parodą. Savo nueitą netrumpą kūrybos kelią apžvelgęs A. Pocius sakė, kad visą gyvenimą turėjęs globėją – savąjį angelą sargą, kuris jį pernešė per visas negandas, apsaugojo nuo blogų nutikimų. Meistrystė įaugusi į kraują „Esu globojamas pačia tikriausia prasme: aplinkybėms susiklosčius, atsiradau ir tebesu tame kelyje, kuriame norisi būti“, – pokalbio pradžioje patikino A. Pocius, kurį Salantų krašto žmonės pažįsta kaip ilgametį Salantų gimnazijos pedagogą ir medžio meistrą. Medį drožia, ir kaip juokavo, myluoja nuo pat vaikystės, kiek save prisimena: būdamas vos trejų jau kalė vinis į grindų plyšius mažoje trobelėje, kur gyveno Salantų bažnyčios pašonėje. O besimokydamas septintoje klasėje sugalvojo ir pasidirbo sau krėslą. Šis ligi šiol tebetarnauja jo namų dirbtuvėse. „Todėl ir sakau, kad meistrauju beveik 70 metų, – nuotaikingai kalbėjo meistras, nuo kurio lūpų per visą pašnekesį nedingo šypsena. – Tai įaugę į kraują: mano bočius Jonas, o ir visi protėviai buvo nagingi amatininkai. Tėvas Pranas buvo universalus medžio meistras: ir namus statė, ir langus, duris darė. Giminė kilusi nuo Kūlupėnų, jos garbei buvusioje tėviškėje, palei kelią, pastačiau didelį kryžių. Protėvių pėdomis pasekiau ir aš.“ Tačiau, samprotavo tautodailininkas, kūrybai dėkingos aplinkybės susiklostė, pabaigus Plungės statybos technikumą ir patekus tarnauti į Baltijsko karinį jūrų laivyną: „Laivyne buvo geros sąlygos, galėdavome ir gintaro, ir metalo gauti. Ko tik nesugalvodavo sukurti nagingi jūreiviai: ir iš suspausto metalo įvairius paveikslus iškaldavome, ir iš gintaro-metalo visokių konstrukcijų, suvenyrų pridarydavome.“
|
|
