Pajūrio naujienos
Help
2023 Birželis
Pi 5121926
An 6132027
Tr 7142128
Ke18152229
Pe29162330
Še3101724
Se4111825
Apklausa

Ar žinote, kad Kretinga senesnė už Vilnių ir Kauną?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas

Smiltys

Dailininkė ir bardė Žydrė Adomaitienė savo muzika ir spalvomis užpildė kūrybos vakarą.

Pūgoms įsisiautėjus kovo 7-osios vakarą Kretingos rajono kultūros centro Parodų salė nušvito sodriomis spalvomis ir prisipildė gitaros garsų: buvo atidaryta kretingiškių bičiulės menininkės Žydrės Adomaitienės tapybos darbų paroda „Prisilietimai“, kurioje skambėjo pačios autorės atliekamos dainos.

Ž. Adomaitienės drobėse atspindėta tematika – labai įvairi: nuo Lietuvos ir egzotiškų šalių, po kurias keliavo pati, gamtos vaizdų, įvairių portretų, muzikos instrumentų iki jausmų ir nuotaikų žaismo, abstrakcijų. Nors tapyti pradėjo neseniai, Žydrės sukurtų paveikslų kolekcijoje jau per 80 darbų, nuo 2022-ųjų Lietuvoje surengtos aštuonios personalinės parodos.

Menininkė yra kilusi iš vaizdingo Pamario krašto – Šilutės, apjuostos upėmis, įtekančiomis į Nemuną ir marias. „Gal potvynių vandens užliūliuota, netikėtai, fantazijų įkvėpta, pasineriu į muziką ir tapybą?“ – samprotavo menininkė, per tris dešimtmečius dirbanti pedagoginį darbą Šilutės meno mokykloje.

Atlikėja yra išleidusi du autorinius kompaktinius diskus: „Tu negirdėjai“ – 2014-aisiais, ir „Atspindžiai“ – 2019 m. Trečiasis, anot autorės, skirtas vaikams, greitu metu džiugins mažųjų širdis.

Ž. Adomaitienė yra įvairių šalies dainuojamosios poezijos festivalių ir tradicinio Kretingos miesto šventės bardų vakaro „Baltas paukštis“ ištikima dalyvė. Kasmet ji nudžiugina kretingiškius, atlikdama savo naujausius muzikos kūrinius, o šį kartą pasidalino su meno gerbėjais vienais pirmųjų savo tapybos darbų.

„P. n.“ informacija


KŪRYBOS KRAITĖ

  • Smiltys
  • 2023-03-10


Sugrąžino lopšinių tradiciją

  • Audronė PUIŠIENĖ
  • Smiltys
  • 2023-03-10

Kompozitorius Aloyzas Žilys – 19-os muzikos leidinių autorius.

Kretingiškis kompozitorius Aloyzas Žilys su Kaune gyvenančiu poetu ir publicistu Stanislovu Abromavičiumi išleido bendrą leidinį „Padainuok man lopšinę“. Jame – 25 kūriniai, kuriems žodžius parašė S. Abromavičius, muziką – A. Žilys.

Į bendrystę suvedė „Tipu tapu“

Poetas, prozininkas, publicistas S. Abromavičius yra išleidęs 50 įvairaus žanro knygų, iš kurių pusė skirta vaikams. Šiuo metu savo kūrybą jis spausdina vaikams skirtame „Tipu tapu“ žurnale, jis yra ir šio žurnalo kūrybinės grupės vadovas.

„Vyresnės kartos žmonės, ko gero, prisimena vaikams skirtą leidinį „Genys“. Nutrūkus jo leidybai, poetas Juozas Nekrošius su savo dukra Imandra sumanė jį atgaivinti, tačiau kažkas jau buvo užpatentavęs „Genio“ pavadinimą. Teko galvoti naują, taip gimė žurnalas „Tipu tapu“, kuris leidžiamas ir dabar ir kuriame spausdinama nemažai kūrybos vaikams“, – papasakojo S. Abromavičius, neslėpdamas, kad būtent „Tipu tapu“ jį ir suvedė bičiulystėn su kretingiškių kompozitoriumi A. Žiliu, kuris vienam eilėraščių sukūrė muziką ir atsiuntė į žurnalo redakciją. Nuo to ir prasidėjo dviejų kūrėjų bendrystė, davusi gražių kūrybinių vaisių.


Muzika ir dainos buvo Kovo 11-osios dalis

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Smiltys
  • 2023-03-10

Poetas, vaikų rašytojas ir režisierius Vytautas V. Lansbergis (dešinėje) Kretingos publikai pristatė savo tėvo Vytauto Lansbergio kūrybą, atvežė ir paties sukurtą filmą apie jį „Senis prie jūros“.

Kretingos muziejuje su visuomene susitiko garsus šalies politikas Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo signataras, menotyrininkas, muzikologas, vertėjas Vytautas Landsbergis ir jį atlydėjęs sūnus poetas režisierius Vytautas V. Lansbergis.

Išvien su prisiminimais apie Kovo 11-ąją, kurią V. Lansbergis pavadino Dainuojančia revoliucija, buvo pristatyta ir naujausia politiko įžvalgų, tekstų rinktinė „Laikinas Numas“ bei jo išversta indų poeto mąstytojo Rabindranato Tagorės eiliuotų tekstų knyga „Į anapus“.

Vytautas Landsbergis jaunesnysis neslėpė, kad improvizuotas susitikimas su kretingiškiais įvykęs Kretingos muziejaus istoriko Tado Šaulio iniciatyva, kuris pakvietęs, kai jie ilsėjosi Palangoje – atvykę pasitikti pavasarį ir pasiklausyti grįžtančių varnėnų. Kartu atvežęs ir savo sukurtą naujausią filmą apie tėvą „Senis prie jūros“.

Kūryba – tarsi pamuzikavimas

Pradėjęs nuo tėvo kūrybos, jis akcentavo, kad šioji esanti esminė jo gyvenimo dalis: kurti, improvizuoti, džiazuoti ir tam tikra prasme per tai atsitraukti, kad nebūtų pernelyg stipriai pažeidžiamas. Jo tėvui kūryba – tarsi pamuzikavimas. Anot Vytauto jaunesniojo, tėvui itin imponavo Jonas Mekas ir avangardinis menininkų judėjimas „Fluxus“ bei šio judėjimo „dzenžaidimo“ filosofija – į rimtus dalykus žiūrėti nerimtai, bet nepametant pagrindinės minties ir gyvenimo ritmo, nepasiduoti skausmui ir liūdesiui. „Tai, anot J. Meko, ir padėjo Landsbergiui atsilaikyti per 1990-ųjų įvykius. Kartu tai – ir asociacija į šiandienos įvykius Ukrainoje, kas padeda kariams atsilaikyti, neišprotėti“, – kalbėjo V. V. Landsbergis.

V. Lansbergio paklausus, kiek politikoje reikia humoro jausmo, šis atsakė: „Humoras yra gyvenimas. Dideli politikai be humoro yra pavojingi. Humoras – tai ir požiūris į save, kuris gelbsti, kad nepasiduotum beprotybei, kai nori geriau, o tau neišeina.“

Kodėl pamilęs R. Tagorės kūrybą, kad pasiryžo ją išversti – išleisti keli leidimai, V. Landsbergis sakė, kad Lietuva su Indijos kultūra susijusi per sanskritą, Vydūną, jis įžvelgė bendrumo ir per senąsias tradicijas: „Pas mus dabar vyrauja išėjimo kultūra per juodumą, neviltį, o anksčiau – per gėrį, šviesą. Indija, jos tikėjimas ir krikščionybė netikėtai susieina per R. Tagorę, jo filosofiją ir kūrybą.“


Senasis pasaulis tekstilėje virsta meno kūriniais

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Smiltys
  • 2023-03-10

Vienas įspūdingiausių Audronės Baronienės tekstilės darbų – kompozicija „Jorinėjimai“.

Lygiagrečiai šalia tapybos 64-erių Audronės Baronienės, Palangos meno mokyklos dailės klasės Šventojoje pedagogės, kūryboje eina įvairūs eksperimentai iš tekstilės – siūlų, medžiagos ir jos atraižų, netgi senovinių drabužių, kuriuos ji paverčia stulbinančiais meno kūriniais.

Tekstilės kompozicijos – iš savojo „lobyno“

Ant vidinių durų, prie įėjimo į jaukius menininkų Audronės ir skulptoriaus medalininko Petro Baronų namus Šventojoje, dėmesį išsyk patraukia įspūdinga tekstilės kompozicija – ant daugiasluoksnio audeklo pagrindo iš skirtingų spalvų atraižų, draiskalų, siūlų sukurtas pano „Jorinėjimai“, skirtas Palangoje švenčiamos Jorės, arba Jurginių, proga.

Žvelgi ir matai jame pavaizduotą mišką anksti pavasarį, kai medžiai šakomis stiebiasi į saulę, o ši dar gana šykščiai teprasiskverbia pro šakas. Miško paklotė dar padengta senais nurudavusias lapais, pro kuriuos galvas jau kelia pirmoji žolė. Paklausta, kaipgi gimė toks svetimai akiai sunkokai techniškai suvokiamas daugiasluoksnis kūrinys, menininkė juokėsi: „Esu labai praktiška – skudurynuose prisiperku krūvas audinių, drabužių, ir, prireikus kokiam konkrečiai sumanytam darbui, naršau po savo „lobynus“, derindama spalvas, faktūras. Susikarpau formas, ir, pradėjus jas dėlioti, pačios mintys vedžioja rankas.“ Stambesnes detales ant audeklo pagrindo siuvanti mašina, smulkesnes tvirtinanti ranka.

Kitas ne mažiau įspūdingas A. Baronienė tekstilės darbas „Žemė“ buvo eksponuotas ir Pasaulio žemaičių parodoje Plungėje. Rašytojai Žemaitei skirta proga A. Baronienė sukūrė skiautinę skarą „Močiutės pasaka“, kurią, tarsi dėlionę, sudaro daugybė mažų tarpusavyje raštais ir spalvomis derančių gabalėlių.


KŪRYBOS KRAITĖ

  • Smiltys
  • 2023-02-10


Kretingos rajono kultūros centro Kartenos skyriaus grupė „Vo tep“, atšventusi jubiliejinę sukaktį: (iš kairės) Dalia Bertašienė, Rimantas Varkojus ir Janina Vaičekauskienė.

Kretingos rajono kultūros centro Kartenos skyriaus grupei „Vo tep“ šie metai – jubiliejiniai. „Dešimt mūsų veiklos metų – tai gausybė dainų, išvykų, koncertų ir, žinoma, branda, kurią pajaučiame dainuodami“, – teigė grupės meno vadovas Rimantas Varkojus.

Galima sakyti, kad folkšoko, vėliau – postfolkloro grupę jis į Karteną perkėlė iš S. Įpilties, kur buvo suburtas tokio pat pobūdžio kolektyvas „Kėtep“. „Atsitiko taip, kad Kultūros centre susiformavo jaunimo folkloro kolektyvas „Kitep“, tad teko keisti pavadinimą, – prisiminė R. Varkojus. – Kažkaip mums – be manęs, kolektyve dar dainuoja Dalia Bertašienė ir Janina Vaičekauskienė – lipo toks tvirtas aiškus žemaitiškas pasakymas „vo tep“ – padainavai ir užtvirtinai, tarsi savo nuomonę.“

Folkšoką arba vėliau atsiradusį išsireiškimą postfolkloras turėtume suvokti kaip modernųjį folklorą – šiuolaikinėmis priemonėmis perteiktą liaudies dainą, kurią aranžavus – nekeičiant kūrinio jo originalią faktūrą pritaikius instrumentų galimybėms, parinkus ritmą – klausytojui liaudies kūryba suskamba patraukliau, linksmiau, suprantamiau.

Tačiau grupė „Vo tep“, gerokai perlipusi per postfolkloro rėmus, šios tapatybės neteko, ir tam buvo priežasčių. „Pamatėme, kad trūkstame liaudies dainų, kurias būtų galima aranžuoti. Ne kiekviena daina tam tinka – yra gausybė liaudies kūrybos, kuri nepasiduoda būti pritaikyta instrumentui. Teko į repertuarą įtraukti ir poetų žodžiais sukurtų dainų, vadinasi, nebeatitikome pagrindinio postfolklorui taikomo reikalavimo – dainuoti tik aranžuotas liaudies dainas“, – situaciją apibendrino R. Varkojus, kurio kūrybos kraitėje – per 50 aranžuotų ir pagal eiles sukurtų kūrinių. Kasmet meno vadovas sukuria po 2–3 dainas. Kurti originalius kūrinius R. Varkojus pradėjo nuo kretingiškės poetės žemaičių tarme ne vieną eilėraštį parašiusios Juzefos Jucienės. Tai buvo „Senmergės končės“. Pavykus, pagal šios krašto poetės žodžius sukūrė ir daugiau dainų, kurios skamba „Vo tep“ repertuare.


Salantiškių scenoje – Laukžemės mišrus vokalinis ansamblis „Žiburys, kuriam vadovauja Alvydas Višinskas.

Salantų kultūros centre buvo surengta tradicinė solistų ir vokalinių ansamblių rajoninė apžiūra-šventė „Sidabrinių balsų aidai“. Ši šventė, Salantų kultūros centro vadovės Stasės Preibienės žodžiais, vyksta jau daugiau kaip 50 metų – pirmąsyk surengta 1971-aisiais, ir tapo labai laukiama visų miestelėnų ir svečių. „Nuostabus dalykas vienu metu išgirsti tiek kolektyvų ir pavienių atlikėjų. Salė buvo pilnutėlė: žmonės labai laukė šios šventės, kuri jiems visuomet dovanoja daug gerų emocijų“, – džiaugėsi S. Preibienė.

Muzikinę šventės įžangą sukūrė Kretingos rajono kultūros centro kamerinis choras „Kristale“ (vad. Kristina Rimienė).

Apžiūroje-šventėje dalyvavo Kretingos rajono kultūros centro mišrus vokalinis ansamblis „Svaja“ (vad. Aloyzas Žilys), Vydmantų skyriaus moterų vokalinis ansamblis „Perlanta“ (vad. Jolanta Japertienė ), Laukžemės skyriaus solistas Gedeminas Jepšas (vad. Alvydas Višinskas), Baublių skyriaus moterų kvartetas (vad. Gintaras Pucas), Raguviškių skyriaus vokalinis ansamblis „Raguva“ (vad. Laura Povilaitienė), Laukžemės skyriaus mišrus vokalinis ansamblis „Žiburys“ (vad. Alvydas Višinskas), Kartenos skyriaus moterų vokalinis duetas (vad. Rimantas Varkojus), Jokūbavo skyriaus moterų vokalinis ansamblis „Baltos ievos“ (vad. Rita Valiukienė), Kartenos skyriaus moterų vokalinis ansamblis „Rapsodija“ (vad. Jūratė Norkuvienė), Salantų kultūros centro vokalinis ansamblis (vad. Irmantas Norkus), Žvainių skyriaus moterų vokalinis ansamblis (vad. Antanas Žvinklys), Juodupėnų skyriaus vokalinis kvartetas (vad. Jurgita Girdžiūnienė).

Apžiūros komisijai – jos pirmininkui Kretingos rajono kultūros centro direktoriui Pranui Razmui, komisijos narėms Kretingos rajono kultūros centro meno skyriaus vedėjai Dianai Brazdeikienei ir kamerinio choro „Kristale“ vadovei Kristinai Rimienei – teko nelengva užduotis į tolimesnį regioninį turą atrinkti geriausius atlikėjus ir kolektyvus.

„Komisija dar turės darbo: kol kas nenorime išskirti nė vieno kolektyvo – džiugu, kad šis muzikos žanras ypač išpopuliarėjo, matosi nuoseklus kolektyvų ir jų vadovų darbas. Kolektyvai labai atjaunėję ir visi scenoje atrodė itin estetiškai“, – kalbėjo S. Preibienė.

Šventės metu buvo prisimintas ir pagerbtas prieš 4-erius metus amžinojo poilsio atgulęs kraštietis pedagogas, muzikas, chorvedys Petras Pučkorius, kurio 80-osios gimimo metinės minimos šiemet. Salantuose išlikęs P. Pučkoriaus suburtas kolektyvas „Strazdelis“, pavadintas pagal jo paties aranžuotą lietuvių liaudies dainą. Trumpą pranešimą susirinkusiems apie iškilųjų kraštietį perskaitė Salantų kultūros centro renginių organizatorius Aurimas Rapalis, po šventės jos dalyviai Gargždelės kapinėse aplankė P. Pučkoriaus kapą ir pagerbė jo atminimą.

„P. n.“ informacija


Vadybininku dirbantis 35-erių kretingiškis Gvidas Taurinskas dažniausiai fotografuoja jau sutemus. Viena tokių nuotraukų (kairėje), autobusų stotelėje sėdintis senyvo amžiaus vyras, – išspausdinta ir „National geographic“ žurnale.

Visą gyvenimą su menu siejęs kretingiškis Gvidas Taurinskas, kad ir bandė nuo jo pabėgti, vienu ar kitu būdu sugrįždavo, o dabar vienu pagrindiniu pomėgiu tapo fotografija.

Fotografuoja naktį

Fotografuoti Gvidas pradėjo maždaug prieš 7-erius metus. „Ilgai ieškojau savęs, bet visą gyvenimą krypau į menų pusę. Prisimenu, kai pradinių klasių mokytoja man pasakė, kad būsiu menininkas, aš tam nepritariau. O štai dabar ir esu menininkas“, – šypsojosi pašnekovas.

Nepaisant to, kad kurį laiką bandė nusigręžti nuo menų, tačiau jie jį lydėjo visą gyvenimą. „Piešdavau, mokykloje padėdavau puošti erdves šventėms, kurdavau dekoracijas. Piešimo išmokė mano dėdė amžinatilsį architektas Edmundas Giedrimas“, – įvardijo Gvidas.

Baigęs mokyklą kretingiškis įstojo į Klaipėdos paslaugų ir verslo mokyklą, kur mokėsi kompiuterinio projektavimo, kiek vėliau išbandė ir multimedijos mokslus. Mokydamasis Klaipėdoje vyras sutiko savo fotografijos mokytoją Joraną Bružinską, kuris ir atskleidė jam fotografijos grožį. „Jis pastūmėjo mane toliau eiti fotografijos keliu“, – tikino G. Taurinskas.

Pirmose nuotraukose kretingiškis daugiausiai fiksavo gamtą, peizažus. Ir dabar fotografas koncentruojasi į gamtą, bet jo kūryba – tai gatvės fotografija. „Nepakanka mokėti dirbti su fotoaparatu, reikia ir savyje turėti pajautimą to momento, kurį nori sustabdyti“, – kalbėjo fotografas.


Ant šilko perkėlė Kristijono Donelaičio kūrybą

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Smiltys
  • 2023-02-10

Kelerius metus tapanti ant šilko, kretingiškė Rita Kupienė ėmėsi atsakingo sumanymo – savaip interpretuoti K. Donelaičio „Metus“.

Kretingiškė 56-erių Rita Kupienė, panaudodama tapybos, grafikos ir karšto vaško techniką tapo paveikslus Kristijono Donelaičio kūrinio „Metai“ motyvais: ant dviejų natūralaus šilko gabalų ji jau nutapė du įspūdingus šios poemos ciklus „Rudens gėrybės“ ir „Žiemos vargai“, o pavasariop ketina imtis likusių dviejų – „Pavasario linksmybės“ ir „Vasaros darbai“.

Žavi žmogaus ir gamtos vienovė

R. Kupienė atviravo, kad visą gyvenimą mėgusi piešti, kurti įvairius rankdarbius, megzti ir siūti, o tapybos ant šilko ėmėsi prieš 7-erius metus, kai pradėjo lankyti Palangoje veikiantį „Šilko klubą“. Įprastai ji tapo skareles, šalikus, pagalvėlių užvalkalus, o išbandyti didelius pano – tokie yra darbai pagal K. Donelaičio „Metus“ – ją paskatino Palangoje „Šilko klubo“ surengta paroda, kuriai reikėjo sukurti kūrinį rudens motyvais.

„Mane visąlaik žavėjo mūsų literatūros klasiko Kristijono Donelaičio kūrybos gylis, jo poemoje vaizdingai perteikta žmogaus gyvenimo ir gamtos vienovė, jos virsmas metų bėgyje, prasmė. Todėl ir ėmiausi kurti šalnos pakąstų liepų lapų gausą, tarytum poemoje atspindėtą saulės ilgesį: „Ak, kur dingot, giedros jūs gi pavasario dienos, kaip mes, pirmąsyk stubos atverdami langus, šildantį šiltos saulelės spindulį jautėm? Lyg kaip sapnas koks, kurį miegodami matom....“. Po šiltomis geltonomis-rusvomis spalvomis nutapytų lapų piešiniu kaligrafiškai karštu vašku išrašyti ir šie K. Donelaičio hegzametro žodžiai.

Tuo pačiu stiliumi Rita nutapė ir „Žiemos vargų“ motyvą, kuriame dominuoja poeto pavadintos „žiemos kvietkos“, o po jomis – taip pat teksto ištrauka. Kiti du, sakė šių kūrinių autorė, turėtų būti ryškesnių sodresnių spalvų, atgimusios ir suvešėjusios gamtos motyvais, taip pat su pasirinktais „Metų“ poemos tekstais.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas