Pajūrio naujienos
Help
2021 Sausis
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Orų prognozė
Dieną1°C debesuotumas 4 %
Naktį2°C debesuotumas 5 %
Apklausa

Ar Kretingai reikia šunų išvedžiojimo aikštelės, kainuosiančios apie 30 tūkst. Eur?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas

Smiltys

Skulptorius Petras Baronas šiuo metu kuria medalių ciklą grafams Tiškevičiams.

„Šiuo metu kuriu medalių ciklą, skirtą grafams Tiškevičiams. Ne visai dinastijai, o tai giminės šakai, kuri prisidėjo prie Palangos kurorto atsiradimo. Jie – Mykolas Juozapas, nupirkęs čia dvarą ir žemes, jo sūnūs ir anūkai, įkūrę ir išplėtoję kurortą,– tikrai nusipelnė padėkos“, – sakė skulptorius Petras Baronas, kurio sukurti proginiai medaliai buvo įteikti visiems, prisidėjusiems prie neseniai iškilmingai atidarytos kurorto simboliu vadinamo Palangos kurhauzo medinės dalies atkūrimo.

Mintį pasiūlė kolega

Lietuvos dailininkų sąjungos narys, Palangos Stasio Vainiūno meno mokyklos mokytojas, Šventosios herbo autorius skulptorius Petras Baronas, kurio sukurti medaliai bei jų ciklai pelnė ne vieną prestižinį apdovanojimą įvairiuose konkursuose, prisipažino, jog mintį sukurti mažaisiais paminklais vadinamų medalių ciklą grafų Tiškevičių giminei pasiūlė grafikas, medalių kūrėjas Petras Repšys.

„Kolega Petras Repšys, su kuriuo kasmet dalyvaujame nuo 1985 m. vykstančiose tarptautinėse medalių ir mažųjų skulptūrų kūrėjų stovyklose Telšiuose, prieš kokius penketą metų, žinodamas, kad aš kuriu medalių ciklus, užklausė: „O kodėl tu nekuri ciklo grafams Tiškevičiams?“ Sakau, kad nespėju: turiu, ką užbaigti. Po metų kitų jis vėl: „Kodėl tu nedarai?..“ Jau, sakau, tuoj pradėsiu ciklą, bet ne visai plačiai dinastijai, o būtent tai grafų Tiškevičių giminės šakai, kuri susijusi su Palanga, kuri kūrė čia kurortą“, – prisiminė P. Baronas.

Pirmasis šio ciklo medalis gimė besirengiant atidaryti grafienės Sofijos Tiškevičienės viloje įkurdintą Palangos kurorto muziejų. „Iš pradžių buvau sukūręs medalį tik grafienei Sofijai: vienoje jo pusėje – jos atvaizdas, giminės herbai, užrašas Sofija Horvataitė Tiškevičienė bei gyvenimo datos 1837–1919. Po parodos „Balta drobulė“ gavau pasiūlymą sukurti medalį, kurio kitoje pusėje būtų pavaizduota ne tik grafienės Sofijos vila ir jos statybos data 1898 m., bet ir atsirastų įrašai „Vila Sofija–vila Anapilis – Palangos kurorto muziejus“ bei datos 2013 m., kai įkurtas muziejus, ir 2019 m., kai atidaryta nuolatinė ekspozicija“, – papasakojo skulptorius.

Medaliu pagerbė Juozapą Tiškevičių

Tuo pačiu metu menininkas kūrė ir medalį grafienės Sofijos vyrui, Palangos kurorto kūrėjui ir Kretingos dvaro savininkui grafui Juozapui Tiškevičiui: „Taip sutapo, kad gipsinį šio medalio modelį prieš rengiantis atidaryti restauruotą medinę Palangos kurhauzo dalį pamatė kurorto meras Šarūnas Vaitkus. Ir pasakė, jog labai tiktų ta proga sukurti medalį šiam įvykiui įamžinti“.

Pasak P. Barono, medalį, skirtą Juozapui Tiškevičiui, jis ketino daryti kiek kitokį. Vienoje jo pusėje, kaip ir dabar yra, turėjo būti grafo portretas, kitoje – ne vien kurhauzas, juolab kad medinė jo dalis ne grafo Juozapo iniciatyva pristatyta buvo.

„Norėjau grafą pristatyti kaip viso Palangos kurorto įkūrėją, tad, be šio medalio, sukūriau ir antrąją jo versiją, kurią pristatysiu parodose. Šio medalio reverse yra pirmasis Juozapo Tiškevičiaus dvaras, tiltas su garlaiviu, medinė Palangos bažnyčia, pirmasis kurhauzas, laikraštis „La Limande“ („Plekšnė“), pasirodęs dar tebegaliojant spaudos draudimui 1886 m., rotonda, skirta pučiamųjų orkestro koncertams, vilos „Ursus“, „Danuta“, „Zbyšekas“ – žodžiu, visa to meto kurorto istorija“, – vardijo skulptorius.


Jauną menininkę įkvepia tyros žmogaus emocijos

  • Audronė PUIŠIENĖ
  • Smiltys
  • 2020-11-13
Vaikas su žirklėmis – tai autorės sūnus Adomas. „Šį momentą pagavau netikėtai ir jis man pasirodė labai žavus, todėl nusprendžiau jį perteikti ant drobės“, – prisipažino Kristina.

„Manau, kad kūryboje dar tik pradedu atrasti save. Net pačiai įdomu, kur ji mane nuves toliau“, – pasvarstė mūsų kraštietė, į realizmą tapyboje pasukusi Kristina Gedminaitė.

Kraštietė Pranciškonų gimnazijos absolventė Kristina Gedminaitė, prieš kelerius metus atradusi save kaip menininkę ir kurį laiką tapiusi tik sau, pamažu savo darbus perkelia į viešumą: jos darbai buvo eksponuojami Dailės akademijos organizuotose parodose, šiuo metu Kristinos ir kitų kelių autorių darbai kabo bendroje parodoje Kauno miesto savivaldybėje.

Į Kauną atvažiavusi studijuoti 2004-aisiais šiame mieste K. Gedminaitė ir pasiliko. „Iškart pajutau, kad tai – mano miestas, ir likau čia gyventi, – prisipažino ji. – Ir nors studijos nebuvo susijusios su menais – Kauno technologijos universitete įgijau verslo administravimo specialybę, visada rasdavau, kaip išreikšti savo kūrybinį polėkį: dar studijuodama įsidarbinau fotopaslaugų įmonėje, kurioje turėjau galimybę iš arti susipažinti su fotografijos menu. Tai buvo mano pirmasis žingsnis menų link.“

Vėliau Kristina keitė profesiją ir pastaruosius 10 metų dirba amerikiečių informacinių technologijų kompanijoje duomenų analitike. Su tapyba K. Gedminaitė artimiau susipažino maždaug prieš 5-erius metus, vedama vidinio noro kurti. Pradėjusi nuo labai paprastų ir primityvių, kaip pati sakė, tapybos darbų, prieš kurį laiką nusprendė lankyti akademinio piešimo kursus Klasikinio realizmo ateljė, kuri yra Vilniaus dailės akademijos Kauno skyriaus dalis.

„Norėjau tobulėti, ir šie kursai tapo proveržiu mano kūryboje. Įgijau tapybos žinių, susipažinau su meno istorija ir netgi atradau save, kaip meno žmogų. O būti tokiu nėra labai paprasta, ypač šiais laikais, kai viskas yra taip vartotojiška ir laikina, kai tiek mažai dalykų turi išliekamąją vertę. Tad, norint sukurti kažką, kas suteiktų žiūrovui emociją, reikia labai stipriai išjausti ir mažiausius dalykus“, – savo pastebėjimais pasidalino kūrėja.


KŪRYBOS KRAITĖ

  • Smiltys
  • 2020-10-09

Vlado Žiliaus grafika

Kretingos rajono savivaldybės M. Valančiaus viešosios bibliotekos galerijoje atidaryta iš Žemaitijos kilusio, labiausiai Niujorke atsiskleidusio unikalaus dailininko Vlado Žiliaus iliustracijų paroda, kuri veiks visą spalį.

Parodos anotacijoje rašoma, kad V. Žilius (1939–2012) – ryški netolimos epochos figūra. Gimęs Šilalės apskrityje, 1964 m. Lietuvos dailės institute baigė grafikos studijas. Jo meninė karjera klostėsi tuo laiku, kai dailininkai, nepataikavę autoritarinio režimo primetamoms normoms, buvo persekiojami, o jų kūriniai atmetami vertintojų. Užsispyręs talentingas modernistas V. Žilius nieku gyvu nesitaikė prie sovietinės sistemos, buvo apkaltintas formalizmu ir išmestas iš Lietuvos dailininkų sąjungos. Buvo persekiojamas, galiausiai priverstas emigruoti. Iki pat savo mirties dailininkas kūrė Niujorke.

Dramatiško likimo dailininko gyvenimo ir kūrybos kelias driekėsi nuo numylėto Žemaitijos vienkiemio iki Niujorko dangoraižių ir atgal. Priverstas išvykti iš gimtosios šalies, V. Žilius daugeliui įsiminė ne tik kaip talentingas, bet ir – drąsus menininkas: jis vienas iš nedaugelio sovietiniais laikais išdrįso nusiųsti laišką aukščiausiajai to meto valdžiai – Lietuvos komunistų partijos Centro Komiteto pirmajam sekretoriui Petrui Griškevičiui ir atvirai išdėstyti savo neigiamas pažiūras apie sovietinę ideologiją. Stebėtina, kad Žilius neatsidūrė lageryje, – jam buvo liepta per 72 valandas palikti Lietuvos Tarybų Socialistinę Respubliką. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, V. Žilius dažnai lankėsi tėvynėje, rengė individualias tapybos parodas.

Prieš išvykdamas svetur menininkas iliustravo daugybę knygų – poezijos, prozos, taip pat skirtų vaikams: Maironio, Justino Marcinkevičiaus, Marcelijaus Martinaičio, Eduardo Mieželaičio, Janinos Degutytės, Mykolo Sluckio ir kt.

„P. n.“ informacija


Ateitis yra būsimoji praeitis

  • Vitalija VITKAUSKIENĖ
  • Smiltys
  • 2020-10-09
Kretingos muziejaus direktorė Vida Kanapkienė

1935-aisiais įkurtas Kretingos muziejus mini savo veiklos 85-erių metų sukaktį. Jau keturis dešimtmečius – nuo 1980 metų muziejui vadovauja Vida Kanapkienė už nuopelnus atkuriant dvaro sodybą kretingiškių šmaikščiai pavadinama grafiene. Muziejus iš broliams pranciškonams sugrąžintų vienuolyno patalpų į Kretingos dvaro sodybą – grafų Tiškevičių rūmus persikraustė 1992 metais.

– Su muziejaus kolektyvu jau paminėjote ne vieną įstaigos sukaktį. Kuo jubiliejiniai metai skiriasi nuo eilinių?

– Jubiliejiniai metai yra ypatingi tuo, kad įvertinu save, bandau įvertinti kolektyvą – kas yra padaryta, ką dar reikėtų nuveikti, kokios galėtų būti tolimesnės perspektyvos. Dirbame, kuriame kasdien, tačiau jubiliejiniai metai yra veiklos apibendrinimo laikas. Džiaugiuosi, kad muziejui persikrausčius į dvaro sodybą, su kolektyvu galėjome realizuoti tai, kas mano suvokimu, buvo svarbiausia – įrodyti, kad Kretinga turi išskirtinę dvaro sodybą, su Žiemos sodu, istoriniu parku, kad šioje sodyboje yra dvarvietė ir mūsų didžiojo karvedžio Jono Karolio Chodkevičiaus, kitų didikų, daug padariusių krašto vystymuisi. J. K. Chodkevičius nusipelnė ne tik Kretingai, bet ir visai Europai. Jis yra dydis karvedys, bet per mažai įvertintas.

– Kretingos muziejaus ženklas – grifas su kardu – yra Chodkevičių šeimos herbe.

– Ir, ačiū Dievui, kad atėjus man dirbti į muziejų, šovė mintis dėl muziejaus ženklo – grifonas pakėlęs kalaviją. Mes taip pat muziejaus, ypač infrastruktūros, kūrime nuolatos ėjome su tuo grifono kalaviju: reikėjo iškovoti, kad žemės ūkio technika nevažinėtų po dvaro parką, kad tvenkinio pakrantėje dabartinio kryžiaus vietoje nestatytų degalinės, nes buvo kažkoks ar proto aptemimas, ar nesuvokimas, ar toks pataikavimas dvarų kultūrą, jos reikšmę menkinusiai ideologijai. Dabar yra kitas kraštutinumas – mes labai pataikaujame viskam, kas vakarietiška, pamiršdami, kad turime savo kalbą, tradicijas. Per daug esame įsitraukę ir į tą technologijų žaidimą. Užmirštam savo krašto, žemės savitumą, kas mes tokie.

– Dvaro sodyba nuo 1992-ųjų iki dabar pasikeitė: atnaujinta ratinė, ūkvedžio namas, atkurtas Mergaitės su skėčiu fontanas, veranda, nugriautas sovietmetį pastatytas baltų silikatinių plytų rūmų priestatas, parką darkiusi katilinė, parke įrengtas astronominis kalendorius. Puoselėjant dvarą darbų padaryta gerokai daugiau, negu čia išvardinta. Kaip pavyko tą padaryti?

– Kadangi esu užsispyrusi žemaitė, visas savo pastangas ir kolektyvą nukreipiau Kretingos dvarui atstatyti. Tą sėkmės istoriją nuo 1992-ųjų, kai mes čia įsikėlėme, rašėme sunkiai. Mums pavyko: išvadavome iš sovietmečio bjaurios urbanizacijos dvaro parko erdves, jas išgryninome. Dabar vietoj buvusio rūmų priestato žydi hortenzijos, pasodintos rožės, o šį pavasarį buvusios katilinės vietoje magnolijų giraitė džiugino lankytojus pirmaisiais žiedais. Na štai, pasidaviau romantikai, bet po tuo slypi titaniškas darbas.

Mūsų sėkmės metraštyje – ir grafų Tiškevičių šeimos sarkofagų suradimas. Tiek metų nežinojome, kur Žiemos sodo statytojų ir Palangos kurorto įkūrėjų amžino poilsio vieta. Pavyko rasti sarkofagus ir iš muziejaus specialiųjų lėšų (uždirbtų iš lankytojų) juos restauruoti, identifikuoti palaikus. Tai didelis, brangus darbas. Senosiose miesto kapinėse atstatėme grafų Tiškevičių koplyčią. Mane visą tą laiką lyg kažkoks angelas sargas vedė. Gal kai stengiesi, dirbi nuosekliai, tai ir Chodkevičių ar Tiškevičių angelas padeda (juokdamasi). Per 28-erius muziejaus dvare metus atstatyti 6 pastatai, parengtos 7 naujos ekspozicijos, suvienytomis Europos Sąjungos ir valstybės biudžeto lėšomis, prisidedant Savivaldybei įgyvendinta daug kitų projektų. Mes be projektų negyvename. Štai per 2016–2020 metų laikotarpį įgyvendinome 3 projektus, ir dabar pradėjome 4-ą – Žiemos sodo modernizavimo ir pritaikymo neįgaliesiems. Grafų Tiškevičių koplyčios renovacija 2018 metais kainavo 228 tūkst. eurų, tradicinio amatų centro ir Kretingos dvaro pastatų ansamblio plėtra – 109 tūkst. eurų, dvaro sodybos rūmų tvarkybos, rekonstravimo darbai atkuriant verandą – 224 tūkst. eurų. Žiemos sodo remontas kainuos apie 700 tūkst. eurų – bus pakeisti visi stogo stiklo paketai, sutvarkytos sodo vėdinimo sistemos, pakeisti vandens siurbliai, kad žuvims baseinuose būtų tiekiamas švarus vanduo, bus įrengtos ant langų žaliuzės, Žiemos sodą perdažys.


Į papuošalus suveria žemės spalvas

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Smiltys
  • 2020-10-09
Buvusią vilnietę Dovilę Viskontienę įkvepia Kretingos dvaro parko, Akmenos pakrančių ir miesto augmenijos spalvos, jų kaita skirtingais metų laikais.

Žemiškų atspalvių akmenų dermės D. Viskontienės papuošaluose.

Kretingoje gyvenanti 26-erių buvusi vilnietė Dovilė Viskontienė kuria papuošalus iš natūralių akmenų – auskarus, apyrankes, vėrinius, sages. Jos darbų, tarsi kvepiančių žeme, sugėrusių jos spalvas, galime išvysti dažnoje Žemaitijos mugėje. Jauna moteris taip pat įkūrė savo virtualius papuošalų namus „ŽaVu“.

„Nors kuriančiųjų papuošalus iš natūralių akmenų, atrodytų, yra nemažai, tačiau kiekvieno braižas – skirtingas, kiekvienas mėgsta ir turi kažką ypatinga. Maniškiai išsiskiria natūraliomis, prigesintomis žemės spalvomis. Kiekvieną karoliuką imdama įdėmiai apžiūriu, tarp jų derinu detales, keičiu, klijuoju – rezultatas pirmiausia turi patikti pačiai ir tik tuomet jau galiu jį rodyti būsimai pirkėjai“, – kalbėjo moteris, kilnodama papuošalus iš akmenų – agato, larvikito, hovlito, jaspio, o tarp jų lavos, stiklo, keramikos karoliukų. Kiekvieną jų iš kitų išskiria įvertas Dovilės pamėgtas skiriamasis ženklas – metalinis veidukas.

Ji sakė verianti papuošalus ir vyrams, ypač – apyrankes, ir jau turi savo gerbėjų būrį.

Pradėjus nuo papuošalų iš polimerinio molio, ilgainiui D. Viskontienę patraukė akmenys. Su jais, sakė, eksperimentuojanti pastaruosius metus, susikūrė savąjį stilių, kurį pasiryžo pristatyti savo pačios įkurtuose virtualiuose papuošalų namuose „ŽaVu“, ir labai norėtų, kad tai taptų jos asmeniniu prekiniu ženklu.

Papuošalai iš natūralių akmenų tapo jaunos moters, auginančios dukrelę Vakarę, ne tik pomėgiu, bet ir nedideliu šeimos verslu – jai taip pat talkina anyta Vilma Viskontienė.

Dovilė su džiugesiu pasakojo, kaip ji, tikra vilnietė – gimusi ir augusi triukšmingame daugiabutyje, buvusi vienturtė, juokavo, savo tėvų Ritos ir Ryčio numylėta gėlelė, baigusi Justino Vienožinskio dailės mokyklą ir bepradedanti dirbti viename prestižinių sostinės grožio salonų, atvyko paskui mylimą vyrą į Kretingą.

„Mano vyras Žilvinas – profesionalus kariškis, tarnaujantis Klaipėdos dragūnų batalione. Įsikūrėme Kretingoje, prie dvaro, ir čia labai patiko – tokia ramybė, parko grožis, įleidau šaknis ir jau niekur nebenorėčiau iš čia išvykti. Tėvai netgi juokiasi, kad jau ir žemaičiuoju“, – kalbėjo 5-tus metus Kretingoje gyvenanti jaunoji kūrėja.


„Šachas Prūsijai. Luizė Mėmelyje“, – taip vadinasi naujoviškas modernus, 60 min. trukmės šokio spektaklis, kurį Kretingos žiūrovai netradicinėje erdvėje – Kretingos dvaro parke, išvys šį sekmadienį, spalio 11-ąją, 14 val.

Tai – Agnijos Šeiko šokio teatro sukurtas šokio spektaklis-istorinė ekskursija apie Mėmelį, kuriame prieš 200 metų, bėgdami iš Berlyno nuo Napoleono kariuomenės, apsistojo karalienė Luizė ir Prūsijos karališkasis dvaras.

Vaikštinėdami paskui aktorius po dvaro parką, žiūrovai ausinėse girdės grožinės literatūros tekstą istorine tema. Skambant šiuolaikiškai dekonstruotai ano laikmečio muzikai, miesto garsams bei šokėjams įkūnijant karalienės Luizės aplinką, žiūrovai pasijus tarsi istoriniame filme, kur susilieja šiuolaikinės Klaipėdos ir senojo Mėmelio pulsai.

Šiuo spektakliu Kretingoje prasidės tradicinė rudens meno akcija–festivalis “Kita erdvė [30] Vakarų krantas”.

Pasak šio festivalio rengėjo Kretingos rajono kultūros centro Egidijaus Radžiaus teatro vyriausiojo režisieriaus Nerijaus Gedmino, tai – novatoriškas, tačiau savo forma ir atlikimo maniera itin patrauklus spektaklis.

“Ne tradicinėje scenoje, o istorinėje aplinkoje girdėdamas ištraukas iš karalienės Luizės ir dvariškių atsiminimų, žiūrovas įsitraukia į veiksmą, – tarsi tampa tos aplinkos liudytoju, o Luizės mėgstama violončelės muzika ir lakoniškas judesys miesto erdvėse sukuria magišką patirtį”, – kalbėjo festivalio organizatorius.

Šį šokio spektaklį-istorinę ekskursiją „Šachas Prūsijai. Luizė Mėmelyje“ jo autoriai rekomenduoja suaugusiems ir vaikams nuo 5-erių metų.

Žiūrovams rinktis reikės šiek tiek anksčiau – 13.45 val. prie Kretingos muziejaus, automobilių aikštelėje juos pasitiks N. Gedminas ir išdalins ausines. Režisierius įspėjo – jeigu oras būtų itin prastas, lytų lietus, šį spektaklį tektų atidėti.

---

Kiti meno akcijos „Kita erdvė [3°] Vakarų krantas“ renginiai numatyti spalio 15 dieną: 15 val. atidengiamas Atminimo ženklas buvusios Kretingos sinagogos vietoje, po to Kretingos rajono kultūros centro fojė atidaroma paroda „Vienas amžius iš septynių. Lietuva. Lita. Lite“ iš renginių ciklo, skirto Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metams.


Kūryba – lyg žaisminga kelionė

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Smiltys
  • 2020-10-09
Savo, kaip menininko, kelią pradėjęs nuo scenos, Rytis Zenkevičius šiandien šaknis įleido į metalo skulptūrą.

Klaipėdietį kūrėją Rytį Zenkevičių galėtume vadinti žmogumi-orkestru: jo vardą pirmiausia išgirdo scenos žmonės, po to – automobilių puošyba, vadinamuoju tiuningu, besidomintieji. Pastaruosius du dešimtmečius jis išgarsėjo kaip metalo plastikos meistras, išradęs savo kūrybos techniką – šaltkalvystę pavertė juvelyrika: jo darbuose metalas tarsi šėlsta išvien su medžiu, oda, akmeniu, popieriumi.

Menininko sukurtos skulptūros „Šokėja“, „Gyvatė“, „Skrynia“, „Šv. Apolonija“, „Sakura“ šiandieną puošia Klaipėdos miesto viešąsias erdves. Mūsų rajono Baublių koplyčiai jis sukūrė kryžių su Nukryžiuotuoju, o kitą kryžių pašventė negimusiems kūdikiams.

Gausybė menininko darbų – skulptūrų, šviestuvų, laiptų turėklų, kabyklų, laikrodžių, sukurtų iš įvairių medžiagų – odos, juodmedžio, vario, nerūdijančio plieno, akmens – puošia šalies ir užsienio užsakovų asmenines erdves. R. Zenkevičiaus darbai pabuvoję šalies parodose, taip pat – ir šį rudenį Kretingos muziejuje surengtoje Kretingos krašto kuriančių žmonių kūrybos darbų parodoje.

Susikūrė savąją techniką

„Kritikai mano kūrybą vadina metalo plastika, o aš sakau, kad tai – šaltkalvystė, metalo drožinėjimas, panašiai kaip juvelyro, tik šis tai atlieka smulkiai, o aš – stambiai. Susigalvojau ne kalimo, o virinimo ir medžiagų miksavimo techniką, – kalbėjo 50-metis menininkas. – Man įdomu viskas – metalas, medis, popierius ir jų dermės.“

Jo žodžiais, šauna į galvą – ir iš vyniojamojo popieriaus arba iš žalvario ir veršio bei stručio odos gabalų gimsta prabangūs šviestuvai. Būna, darbas lengvai pasiduoda širdžiai ir rankoms, o kartais metų metus praguli kertėje ir staiga pats „pašaukia“ kūrėją, – per kelias valandas gimsta laikrodis, driežo skulptūra ar, kaip pats pavadino, koks mažmožis.

„Nesu klasikinis kūrėjas, jei nepatinka – nedarau. Sudominti gali bet kokia medžiaga: štai pajūry aptikau gerokai įmirkusį medžio gabalą, su kuo bepjautum – nepasiduoda. Pabendravęs su drožėjais išsiaiškinau, kad tai prabangus medis – juodasis ąžuolas, nežinia kiek jūroje pragulėjęs. Iš jo išėjo puikiausios skulptūrėlės“, – kalbėjo R. Zenkevičius. Naujų techninių sprendimų sakė mokęsis bendradarbiaudamas su žymiais meistrais – kalviu Algirdu Stankumi bei odininku Dainiumi Malecku.

„Neužsiciklinu nei ties formomis, nei medžiagomis. Man kūryba yra tarsi gyvenimo kelionė: panašiai kaip žmogus – gimsta, ropoja, vaikšto ir galop vos paeina su lazdele. Neretai su medžiu, oda ar metalu lengviau susitarti negu su žmogumi – šis turi per daug ambicijų“, – filosofavo menininkas.


KŪRYBOS KRAITĖ

  • Smiltys
  • 2020-09-11

Trečiojo poezijos konkurso „Haiku Palangai“ dalyvius ir laureatus sveikino konkurso sumanytoja Audronė Levickytė-Bumbulienė, iš ekrano sveikinimus perdavė komisijos pirmininkė poetė Elena Karnauskaitė.

Trečią kartą Palangos kurorto muziejaus iniciatyva surengtame poezijos konkurse „Haiku Palangai“ šiemet dalyvavo rekordinis skaičius kūrėjų. Šiemet haiku tema buvo „Vanduo“. Sveikindama į jaukią, vila „Anapilis“ tebevadinamą, Palangos kurorto muziejaus salę susirinkusius haiku kūrėjus ir šio poezijos žanro gerbėjus konkurso sumanytoja ir organizatorė, muziejaus kultūrinės veiklos vadybininkė Audronė Levickytė-Bumbulienė pasidžiaugė, kad kasmet konkursas auga ir sukviečia vis daugiau poetų iš visos Lietuvos.

Konkurso komisijai – jos pirmininkei, poetei, eseistei, Ievos Simonaitytės literatūrinės premijos laureatei Elenai Karnauskaitei, poetui, eseistui, dramaturgui, vertėjui, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatui Rolandui Rastauskui ir žurnalistei Livijai Grajauskienei šiemet teko nelengva užduotis išrinkti geriausius iš net 111 kūrėjų atsiųstų haiku – konkursui kiekvienas autorius pateikė nuo vieno iki šešių trieilių. Pirmajame konkurse 2018 metais dalyvavo 38, pernai – 65 autoriai.

Pagal konkurso nuostatus poetai, kurių pavardės komisijai nėra skelbiamos, buvo suskirstyti į tris amžiaus grupes. Gausiausia – suaugusiųjų amžiaus grupė, kurioje buvo 65 dalyviai, jaunesniojo mokyklinio amžiaus grupėje kūrybines jėgas išbandė 40, vyresniojo mokyklinio amžiaus grupėje sulaukta tik 6 autorių, todėl šioje grupėje buvo išrinktas tik vienas nugalėtojas.

Prieš paskelbdama trečiojo poezijos konkurso „Haiku Palangai“ laureatus, A. Levickytė-Bumbulienė padėkojo tiems žmonėms, nuo kurių, pasak jos, konkursas „atsispyrė“ ir dideliais šuoliais šoko į viršų – Palangos poetams bei literatams, kasmet pasidalijančiais savo kūryba: Nerijui Stasiuliui, Loretai Gliožerienei, Nijolei Fultinavičienei, Daliai Rakauskienei, Eglei Baranauskaitei, Dovilei Oškinytei, Almai Viskontienei, Virginijai Semenavičienei, Astai Brazaitienei, Stefanijai Šaltienei, Adelei Daukantaitei, Janinai Vambutienei, Audronei Žukauskaitei ir Julijai Paškevičiūtei.

Šiais metais viena iš temų buvo „Vanduo“, todėl konkurso organizatoriai bendradarbiavo su Palangos baseinu. Jo administracija atrinko keletą haiku, kurie, įrašyti specialiuose stenduose, pasitiks baseino lankytojus prie registratūros ir SPA zonoje. Įmonės „Palangos investicijų valdymas“ vadybininkė Eglė Rupulevičienė įteikė atminimo dovanas geriausius haiku vandens tema sukūrusiems autoriams: Anelei Tamošiūnaitei (Vilnius), Armintai Bilinskytei-Milkovičiūtei (Palanga), Adrijai Maciulevičiūtei (Palanga), Martynai Pacevičiūtei (Vilnius) ir Aleksandrui Sakui (Klaipėda).

Jau antrus metus prie konkurso viešinimo prisijungė ir specialius prizus įsteigė Haiku gimnazija. Šiemet prizus palangiškėms Arminai Bilinskytei-Milkovičiūtei ir Austėjai Daukšaitei įteikė rašytoja, Haiku gimnazijos vadovė Rugilė Audenienė, pabrėžusi, jog Austėjos kūryba ir pernai buvo įvertinta specialiu gimnazijos prizu.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas