|
|
|
SmiltysUžgeso Antano Mončio sūnaus Žano Kristofo gyvybė
Prancūzijoje savo kūryba išgarsėjusio išeivijos skulptoriaus, nuo Grūšlaukės kilusio kraštiečio Antano Mončio gerbėjus, gimines ir A. Mončio namų-muziejaus Palangoje darbuotojus pasiekė liūdna žinia: birželio 12-osios rytą savo namuose Paryžiuje dėl ligų mirė vyriausias skulptoriaus sūnus – aktorius, režisierius, pjesių autorius, aktorystės meno dėstytojas Žanas Kristofas, kuriam šią gegužę sukako 70 metų. Tarp Lietuvos, Paryžiaus ir Berlyno Pasak A. Mončio namų-muziejus vadovės, A. Mončio dukterėčios ir Žano Kristofo pusseserės Loretos Birutės Turauskaitės, ši netikėta žinia labai nuliūdino Lietuvoje dar gyvenančius artimiausius gimines,skulptoriaus seserį 98-uosius einančią jos motiną palangiškę Birutę Turauskienę bei jaunėlės skulptoriaus sesers Stasės vaikus. Prancūzijoje vyro gedi žmona Daniela, kurią Žanas Kristofas vadino savo gyvenimo ramsčiu, duktė Roksane ir sūnus Feliksas, taip pat – Berlyne gyvenantys sesuo Sabina ir brolis Andreas su šeimomis. O pats Ž. K. Mončys tebegedėjo prieš du mėnesius iškeliavusios savo motinos Florence Martel Langer. „Ligi tol, kol pašlijo sveikata, Lietuvoje Žanas Kristofas lankydavosi kone kasmet, jis labai apgailestavo, kad nebegalės atvykti šią vasarą. Mums jo labai trūks: kiekvienas jo atvykimas, kiekvienas susitikimas būdavo labai laukiamas ir šiltas. Artimieji matė, kad Žanas Kristofas perėmė labai daug gerųjų tėvo savybių, jo dorybių“, – „Pajūrio naujienoms“ kalbėjo dėdės atminimo puoselėtoja L. B. Turauskaitė. Savo vadovaujamame muziejuje ji buvo surengusi ir Žano Kristofo koliažų parodą.
Premjera įprasmins tautai lemtingą naktį
Kretingos rajono kultūros centro Egidijaus Radžiaus teatras pristato premjerą – Antano Škėmos pjesę „Vienas ir kiti“, kurios peržiūra įvyko vakar ir dar vyks šiandien, birželio 13–14 dienomis, nes šios datos, akcentavo vyriausiasis režisierius Nerijus Gedminas, yra itin svarbios Lietuvos istorijai dėl pirmųjų mūsų tautos trėmimų 1941 metais – juos ir atspindi šis kretingiškių į sceną perkeltas kūrinys. Kūrinys persekiojo 20 metų „Prisipažinsiu: Antanas Škėma ir šis jo kūrinys mane persekioja jau 20 metų, – suintrigavo N. Gedminas. – Nuo to laiko, kai rengiau magistro darbą apie išeivijos dramaturgiją ir jų autorius, iš kurių didelį įspūdį man paliko būtent A. Škėma. Mažai kam žinoma, kad A. Škėma pirmiausia buvo dramaturgas, aktorius, vienas pirmųjų lietuvių moderniosios dramos kūrėjų, nors jį labiausiai išgarsino kūrinys „Baltoji drobulė“. Esu įsitikinęs: jeigu šis kūrinys būtų parašytas anglų kalba, A. Škėma būtų stojęs į pasaulio modernistų gretas.“ N. Gedminas, tuomet dar studentas, prisiminė atvežęs pjesę „Vienas ir kiti“, pasiūlęs ją statyti tuometiniam šviesaus atminimo Kretingos teatro režisieriui Egidijui Radžiui, kurio 95-ąsias gimimo metinės šiemet minimos. Tačiau E. Radžius, pasvarstė N. Gedminas, turbūt manė, kad šiai pjesei dar ne laikas, jis dvejojo dėl jos patrauklumo auditorijai – skaudūs praeities įvykiai tik buvo pradėti viešinti, visuomenė dar tebebuvo labai įsiaudrinusi. Pjesės veiksmas vyksta dviejuose erdviniuose laukuose: birželio 13–14 dienomis gana uždaroje aplinkoje – troboje prie miško, kur naktį prieš trėmimus susirinko apie tai įspėti žmonės; ir po 12 metų, 1953-aisiais, Jungtinėse Amerikos Valstijose.
Kai tapytojas nukelia ten, kur neturėtume būti
„Kitapus“ – taip pavadinta neįprasta, drąsi ir savaip šokiruojanti 34-erių profesionalaus tapytojo Nojaus Petrausko dviejų dalių paroda, veikianti Kretingos muziejaus parodų salėse ir lauko erdvėse priešais rūmus. Paslaptingas, mistiškas, siurrealizmo ir magiškojo realizmo krypties kūrėjas parodos lankytojus įveda į visiškai kitokį pasaulį, liekantį už matymo ribų, kviesdamas nors trumpam atitrūkti nuo realybės ir persikelti kitapus – į spalvingą magijos, mistikos ir burtų kupiną kitokią pasaulio versiją.
Meną – į viešumą Ši neįprasto reginio paroda į Kretingą atkeliavo projekto „Kretingos meno įvykis“, apimančio kelis profesionalius kultūros įvykius, renginius, organizatorių dėka. Parodą pristatydamas projekto kuratorius Darius Vaičekauskas apgailestavo, kad pats menininkas, surengęs jau kone dešimtį parodų, šįkart negalėjo joje dalyvauti.
„Nojus Petrauskas – jaunosios kartos lietuvių menininkas, vienas paslaptingiausių tiek savo gyvenimo būdu, tiek kūryba, tačiau jau subūręs nemažą savo gerbėjų ratą. Ir aš džiaugiuosi, kad neįprastais jo darbais kone visą vasarą galės džiaugtis kretingiškiai ir miesto svečiai. Juolab kad ekspozicija iš salių iškeliavo ir į lauko erdves: mačiau, kaip žmonės stebi, fotografuoja, analizuoja ir tarpusavyje diskutuoja. O tai ir buvo mūsų, projekto organizatorių, vienas pagrindinių tikslų – išnešti meną į viešumą“, – kalbėjo D. Vaičekauskas. N. Petrausko, šio itin savito braižo jaunosios kartos tapytojo kūryba tarsi peraugusi erdvę ir laiką. Šioje parodoje – keliasdešimt sodriomis spalvomis, šokiruojančiais siužetais patraukiančių paveikslų, kuriuose dominuoja atskiros detalės – visa matanti akis, žuvis-roplys, kaldinta saulutė, viduramžiškos draperijos – ir šviesos blyksniai tamsos bei chaoso apsuptyje. Nebesupranti, ar panyri į tautosakos ir pasakų magijos pripildytą erdvę, ar žvelgi į šiuolaikinio vienišo žmogaus patiriamus apokaliptinius vidinius išgyvenimus, pateiktus per savotišką humoro ir sarkazmo prizmę.
Suviliojo pastelinis akvarelės ažūras
„Kai pajaučiu, kad pavargau nuo darbo, imuosi teptuko“, – teigė kretingiškė 47-erių grožio meistrė Lina Žilytė-Ganusauskienė, šiomis dienomis arbatinėje „Špitolė“ surengus savo akvarelių parodą. Tai – pirmoji menininkės mėgėjos darbų paroda. Išdrįsti savo kūryba pasidalinti su kitais ją paskatino šeima, draugai, pažįstami – jų pastebėjimu, Linos akvarelės tikrai vertos, kad jas pamatytų ir kiti. „Man dabar ir yra akvarelių metas – toks pavasario gėlių, įkvėpimo ir atsipalaidavimo laikas, akvarelės spalvų užpildyti vakarai, – sakė moteris, kuriai piešti patiko nuo vaikystės. – Aš visą laiką piešdavau, tačiau niekur dailės nesimokiau – tėvai mane nukreipė muzikuoti.“ Iki atrasdama akvarelę L. Žilytė-Ganusauskienė daug tapė akrilu, tačiau tų darbų niekam taip ir neparodė, kalbant parodų prasme, nors jie papuošė ne vienus namus ar biurus, buvo išdovanoti. Akrilinių darbų tema keitėsi pagal situaciją: moteris piešė veidus, gėles, gamtą, abstrakcijas. Buvo kūrybinis etapas, kai žmonių portretai atsidūrė ant marškinėlių, dabar kūrėja vis dažniau pamąsto apie savo darbų printus. „Akriliniams darbams jie tinka, bet akvarelėms – ne. Tačiau joms reikia subtilaus ir gražaus įrėminimo, stiklo spindesio, kas akvarelei suteikia tam tikrą įvaizdį“, – pastebėjo Lina. Ji tęsė mintį: „Akvarelė yra žavi savo lengvumu, tyrumu, skaidrumu. Ji man – tarsi pastelinis ažūras, visur tinkantis. Akvarelė turi kažką tokio, kas ne visada ir žodžiais yra nusakoma.“
Nežemiška „Būčių sinergija“ – transliacija į žiūrovo intelektą
Nuo gegužės 3-iosios Kretingos Motiejaus Valančiaus viešosios bibliotekos parodų erdvė pasipuošė grafikos darbų paroda „Būčių sinergija“ – ryškių spalvų paveikslais, tarp kurių jaukiai žiūrisi ir juodai-balti grafikos darbai. Dauguma šių paveikslų priskiriami meta-postmodernizmo krypčiai, kuriai menininkas Gediminas Bytautas yra ištikimas daugiau negu dešimtmetį. Unikalūs jo kūrybos darbai tiesiog hipnotizuoja žiūrovą, įtraukdami jį lyg į daugiasluoksnių išmatavimų dimensiją, kuri užburia savo formų grakštumu ir gyliu. Pasak šių darbų kūrėjo, paveikslai – tai būties suvokimas tarp kuriančiojo ir žvelgiančiojo į jį. Tai tarytum transliacija į žiūrovo intelektą, nes kiekvienas juos gali interpretuoti savaip, atskiras išryškintas kūrinio detales suvesdamas į visumą. Viename paveikslų lyg netyčia įsipynęs įrašas sako: „Lyg žvelgtum į šalimais esančią būtį įžvelgtum joje būtinumą būti“. Ir tuo pačiu, uždengus vieną įrašo dalį, it veidrodyje atsispindinti kita dalis sukuria atsakymą žiūrinčiajam, nuvesdama jį giliau tyrinėti būties visumos. „Visumą sudaro visa, kas yra nuo paveikslo kūrėjo iki į šį paveikslą žvelgiančiojo“, – sakė Gediminas, savo kūrybinį kelią pradėjęs nuo eilėraščių. Šiuo metu autorius yra išleidęs 4 autorines knygas ir 4 almanachus. Menininkas taip pat kuria muziką. Gediminas prisipažino, kad filosofijos studijos jam padarė nemažą įtaką, todėl filosofinė būties ir egzistencijos tema atsispindi tiek jo poezijoje, tiek muzikoje, tiek paveiksluose. Autoriaus daugiaplaniškumas neleidžia įgrimzti į kūrybines duobes: „Viskas, ko aš negaliu, – tai negaliu nekurti. Kai nekuriu muzikos ar netapau, – rašau eilėraščius“, – Gediminas tvirtino, kad šiuo metu jo kūrybinis etapas – paveikslai. „Jei visi nutapyti paveikslai atkeliautų į mano namus, tai darbų būtų gerokai per 150. Mano paveikslų yra įsigiję ir privatūs žmonės, ir muziejai. Toliausiai į privačią kolekciją nukeliavęs darbas yra Maskvoje. Esu dalyvavęs apie 50-yje parodų, iš jų – per 30 personalinių. Kai kurie šios parodos darbai yra gana nauji, o kiti iš esmės – beveik nuo mano grafikos darbų kūrybos pradžios.“
Viliaus Orvido „taiklus nepataikymas“
Kretingos pranciškonų vienuolyne buvo surengtas atminimo vakaras, skirtas dviejų iš Žemaitijos kilusių garsių asmenybių – medžio ir akmens skulptoriaus pranciškono Viliaus Orvido ir jam didžiulę įtaką dariusio mąstytojo disidento Justino Mikučio – atminimui. Lietuvoje – šaknys ir Orvidų trauka Į vienuolyno refektorių rinkosi V. Orvidą pažinoję žmonės, menininkai, vienuoliai, o jų centre – garsus ukrainiečių režisierius, operatorius, scenaristas Oleksandras Dirdovskij (Oleksandr Dirdovskyi), sukūręs daugiau kaip 45 filmus, laimėjęs ne vieno tarptautinio kino festivalio prizą. Į Kretingą jis atvežė kelis Viliui skirtus savo filmus ar jų fragmentus: „Allusion“ – 2007 m., „Vilius Gabrielius. VII sąsiuvinys“ – 1992 m., „Orvidų sodybos medinės skulptūros. Aware“ – 2023 m. Menininkas tvirtino, kad abu su žmona Larisa Dirdovska, kuri taip pat dalyvavo atminimo vakare, jau 31-erius metus domisi V. Orvido kūryba. 1990 m. jis gyveno Orvidų sodyboje, o 1992-aisiais, praėjus vos dviem mėnesiams po jo mirties, kūrė ten pirmąjį filmą „Vilius Gabrielius“, vėliau – dar kelis filmus. Prasidėjus karui Ukrainoje, pasitraukė iš Kijevo ir apsistojo Vilniuje. Jis tvirtino, kad jo šaknys – Lietuvoje, todėl ši šalis jam ypatinga: ne vien dėl protėvių, bet ir todėl, kad čia gyveno genialus kūrėjas Vilius Orvidas. Režisierius prisiminė, kaip pirmąsyk su grupe Ukrainos bohemos atstovų atkako į Orvidų sodybą Gargždelėje – ši tuomet jam priminė rojų žemėje: „Fantastinė vieta, laisvesnės vietos tuo metu neįmanoma buvo rasti. Vienas vienuolis tuomet pasakė: jeigu dabar gyventų Jėzus, jis gyventų būtent šioje sodyboje.“
Sodyba – tarsi Nojaus laivas Po V. Orvido mirties, O. Dirdovskij dar kelissyk atvyko į Lietuvą, suko filmus apie Viliaus gyvenimą ir kūrybą. Apie paskutinį jo buvimo žemėje laiką prieš kamerą dalinosi bičiuliai ir liudininkai. Parodžiau ir kitokią sodybos pusę, tai nepatiko Viliaus artimiesiems, paveldėjusiems sodybą. Todėl, režisierius atviravo, Gargždelėje jis tapęs „persona non grata“, į sodybą filmuoti patekdavęs kone partizaniniu būdu, o sykį – persirengęs moterimi. Labai apmaudu, sakė jis, kad kaskart atvykus, jis pamato, kaip nuo laiko nyksta medinės Viliaus skulptūros, kurias su džiaugsmu priimtų bet kuris muziejus. Kuo gi filmų kūrėją Oleksandrą taip traukė ši vieta? „Įsižiūrėję į sodybos kūrinius, jaučiame tiesos paprastumą, amžinumą laikinume, lacrime rerum (lotyniškai – verkiančius daiktus). Besilankant sodyboje, pavergia netobulas grožis, o kartu – ir nerimas, kad mes, Viliaus pasekėjai, nepajėgiame išsaugoti daugelio skulptūrų, prislopintas jų gelmių grožis – jau beišeinąs į nebūtį.
Filmuojant ir apima graudulys – išgyvename ir savo vienatvę tarsi bendrą žmogaus ir skulptūros likimą. Tėvo ir sūnaus Orvidų, jo bičiulių sukurtą trikampę erdvę – tokia buvo unikalios sodybos forma, pokyčius, praregėjimus drįstame vadinti lietuviškuoju Aware (Žinančiuoju). Ši sodyba mums visiems tarsi Nojaus laivas, apie kurį paskutiniame savo interviu ir kalbėjo Vilius Orvidas“, – tokiomis įžvalgomis dalijosi režisierius.
Palangos tiltą papuošė jam dedikuoti haiku
Septintąjį kartą Palangos kurorto muziejaus iniciatyva surengtame poezijos konkurse „Haiku Palangai“ šiemet dalyvavę kūrėjai savo eiles buvo kviečiami skirti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajoro, didiko, karinio veikėjo Mykolo Tiškevičiaus Palangos valdos įsigijimo 200 metų sukakčiai paminėti, o pagrindinė konkurso tema – „Palangos tiltas“. Sveikindama į Palangos kurorto muziejaus salę gausiai susirinkusius haiku kūrėjus ir tuos, kuriems patinka šis iš Japonijos kilęs eilėraščių žanras, muziejaus direktorė Virginija Paluckienė pasidžiaugė, kad konkursas kasmet auga ir sukviečia vis daugiau poetų iš visos Lietuvos, prie kurių jungiasi ir kitose šalyse gyvenantieji: pirmajame konkurse 2018 metais dalyvavo 38, šiemet – 136 dalyviai, kurių amžius – nuo 7 iki 74 metų. Plečiasi ir konkurso dalyvių geografija: įmantriuosius trieilius kūrė palangiškiai ir šventojiškiai, kretingiškiai ir klaipėdiečiai, vilniečiai, mažeikiškiai, šiauliškiai bei autoriai ne tik iš visos Lietuvos, bet ir Rumunijos, Vokietijos. Konkurso komisijai: pirmininkei žurnalistei Livijai Grajauskienei, nariams filologui, poetui, redaktoriui Danieliui Milašauskui ir poetei, anglų kalbos mokytojai Godai Bendoraitienei, – šiemet teko nelengva užduotis išrinkti geriausius haiku. Pagal konkurso nuostatus kūrėjai, kurių pavardės komisijai nėra žinomos, buvo suskirstyti į tris amžiaus grupes. Gausiausia – suaugusiųjų amžiaus grupė, kurioje sulaukta 89 dalyvių, 21 dalyvis išbandė jėgas vyresniojo mokyklinio amžiaus grupėje, jaunesniojo mokyklinio amžiaus dalyvių buvo 26. Iš viso konkursui buvo atsiųsta 540 haiku. G. Bendoraitienė pasveikino visus ir pradedančius, ir jau žinomus haiku – žodinės fotografijos – meistrus ir pristatė vertinimo kriterijus: į ką atsižvelgė kiekvienas komisijos narys ir į ką buvo atsižvelgiama skaičiuojant galutinius rezultatus. Visiems autoriams ji palinkėjo patirti haiku akimirkos – čia ir dabar – išgyvenimus ir perteikti juos taip, kad skaitytojai galėtų medituoti ir kurti savo tyliąją poeziją. D. Milašauskas savo ruožtu pabrėžė konkurso dalyvių kūrybiškumą, išmoningumą, žodinės paletės spalvų gausą ir pacitavo jam įsiminusius haiku, kurie nepateko į laureatų ir apdovanotųjų sąrašą.
Apie menininkę, kuri muziką ir dailę deda „ant svarstyklių“
Palangos sporto centro vestibiulyje šiuo metu eksponuojama apie 50 Nijolės Dargužienės įvairaus formato grafikos darbų. Tai – maždaug 10-metį trukusios kūrybos rezultatas. Grafiką tiesiog pamėgo Kaip kalbėjo Nijolė, ši paroda dienos šviesos ko gero nebūtų išvydusi, jeigu ne 2022-aisiais „Pajūrio naujienose“ išspausdintas straipsnis ir ne Palangos sporto centro bendradarbiai. „Tas laikraštis ėjo per rankas – niekas iki tol apie mane kaip kuriantį žmogų nežinojo. Paprašęs, kad atneščiau parodyti vieną kitą paveikslą, iniciatyvos surengti parodą ėmėsi Sporto centro direktoriaus pavaduotojas ūkiui Martynas Kedys, direktorius Saulius Simė pritarė ir, kad ta diena būtų įsimintinesnė, netgi pakvietė renginių vedėją Nerijų Stasiulį – jaučiuosi nustebinta“, – atviravo N. Dargužienė. Ji yra baigusi tuometinį Telšių taikomosios dailės technikumą, ten įgijusi pramonės gaminių iš metalo ir plastmasės meninio konstravimo specialybę. Tačiau pačiai sau netikėtai pamėgo grafiką – pirmiausia, ne dėl kitų, ne dėl parodų – dėl savęs. O viskas prasidėjo nuo vienos Justino Marcinkevičiaus poezijos knygelės, kurią tiesiog pasiėmė paskaityti – eilėraščiai ten buvo iliustruoti šviesaus atminimo Gražinos Didelytės. Grafika tokia įspūdinga, kad, anot Nijolės, norėjosi pačiai kažką panašaus pabandyti. „Būdavo, po darbo minu dviračiu namo, ir jau įsivaizduoju, kaip sėsiu prie stalo, kaip pasiėmusi tušą, pieštuką ir juodą akvarelę baltame popieriaus lape „paišysiu“ tuos mažyčius rutuliukus, brūkšniukus, taškiukus, žiūrėsiu, kas iš to išeis – medžiai, smilgos, gal vanduo, kopos, lieptas, durys, paukštis, žolės ar žmonių siluetai... Pradedi viena, o kuo baigsi, niekada nežinai“, – pasakojo nuo šaknų palangiškė.
|
|
