Pajūrio naujienos
Help
2021 Balandis
Pi 5121926
An 6132027
Tr 7142128
Ke18152229
Pe29162330
Še3101724
Se4111825
Orų prognozė
Dieną20°C debesuotumas 3 %
Naktį9°C debesuotumas 7 %
Apklausa

Ar kiekvienas rajono Savivaldybės tarybos narys turėtų atsiskaityti rinkėjams?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas

Smiltys

KŪRYBOS KRAITĖ

  • Smiltys
  • 2021-02-12

Poetas iš obelų baltumo vienkiemio

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Smiltys
  • 2021-02-12
Už žodinės kūrybos puoselėjimą prieš kelerius metus Juozas Maksvytis buvo apdovanotas Kretingos rajono savivaldybės kultūros ir meno premija, o vietiniai kūrėjai – Aloyzas Žilys, Gintaras Pucas, Pranas Razmus – jo eilėms sukūrė muziką.

Šį vasarį buvęs ilgametis pedagogas, krašto poetas Juozas Maksvytis, savo kūryba gerai žinomas ir „Smilčių“ skaitytojams, atšventė 70-mečio jubiliejų. Gyvendamas atokiame Peldžių kaimo vienkiemyje, kur sodybą supančios obelų šakos linksta nuo baltumo, pavasarį – žiedų, o žiemą – sniego, poetas tikino nejaučiąs nei vienatvės, nei karantino sunkumo.

Tyloje išgirsta save

„Aš mėgstu vienatvę, o karantinas vienkiemyje – visai neblogai: nereikia nei kaukių, nei žmonių saugotis. Gyvenu vienas, bet nesu vienišas: turiu 8 šunis, 8 kates, 6 ožkytes. Aplinkui – ramybė, tyla ir grožis. Išeinu į kiemą: priešais plyti didžiulis baltas laukas, o tolumoje jį supa miškas. Anksti rytą matau, kaip kyla saulė, o vakare gula. Atbėga stirnos, kapstosi, vargsta ieškodamos maisto.

Sodybą supa senos obelys, dabar apsunkę nuo sniego. Atskrenda pulkai zylių: pakabinu joms lašinių, paberiu grūdų. Grožis, gerumas...“, – poetiškai apie kasdienybę, nuo kurios ne kažkiek tesiskyrė ir jubiliejinis gimtadienis – tik atvyko pasveikinti sūnėnas Kazys, – pasakojo J. Maksvytis.

Jis atviravo, kad vienatvė ir gamtos grožis jį labiausiai ir įkvepiantys kūrybai – jo eilės tarsi plaukte plaukia ritmingais žodžiais ir iškylančiais tėviškės vaizdais, nuspalvintos poeto vidinėmis pajautomis.

„Triukšme nieko neparašyčiau, man tiesiog patinka spengianti tyla – joje išgirstu save. Vaizdai, aplinkos grožis, tėviškė – žiūriu į visa tai su meile ir atjauta“, – kalbėjo šimtus eilėraščių sueiliavęs krašto poetas. Nemažai jų publikuota, perskaityta įvairiuose literatų ir bendruomenių renginiuose, į kuriuos J. Maksvytis noriai kviečiamas. Mėgsta eiliuoti šmaikščius posmus ir žemaitiškai.

Motina skatino kurti

Kūryba, samprotavo J. Maksvytis, tarsi užkoduota genuose – eiliuodavo jo motina Petronėlė, kilusi nuo Salantų, savamokslė, baigusi vos 4 skyrius. „Ji anksti tapo našlaite, nebuvo galimybių mokytis, nors turėjo kūrybos talentą. Rašė eilėraščius apie sunkią vaikystę, ligi šiol tebemoku jos poemą apie Adomėlį. Mums vakarais deklamuodavo ir mokydavo užjausti našlaičius. Vėliau jos tėvas Kazimieras Beniušis – beje, su rašytojos Žemaitės vyru buvę trečios kartos pusbroliai – vedė antrąkart. Iš viso šeimoje augo 8 vaikai, iš jų tik Antanas Beniušis dar gyvas“, – prie savo šeimos šaknų sugrįžo pašnekovas.

Senelio jis nepažinojo, nes šis su šeima buvęs ištremtas į Sibirą, o jo tėvas, taip pat Juozas, irgi tremtinys – buvo ištremtas į Sachalino salą, šalia Japonijos. Motina Petronėlė su 4 vaikais liko Lietuvoje, – Juozas ir jo jaunesnysis brolis Adomas tuomet dar nebuvo gimę. Dabar iš 6 brolių ir seserų gyvi tebėra 4-iese: iškeliavo vyriausioji sesuo ir jaunėlis brolis.

„Mama mums daug skaitydavo, turėjo labai gražų balsą, buvo viso kaimo „giedorka“. Labai brangino spausdintą žodį ir vis skatino mane rašyti. Didžiavosi Vienuoliu, Jonu Biliūnu, sakydavo – rašyk ir tu tapsi įžymus“, – jautriai motinos skatinimą kurti prisiminė J. Maksvytis.


Į pasaulį paleido žodžius

  • Audronė GRIEŽIENĖ
  • Smiltys
  • 2021-02-12
„Visiems kuriantiems žmonėms linkiu neužsisklęsti, viešinti tai, ką geriausiai sugeba. Ir nebijoti klysti“, – teigė poetė Irena Grabienė.

Poezijos knyga „Išsiblaškiusios mintys“ išleista 100 egzempliorių tiražu.

„Matyt, ta drąsa atėjo su metais: savo žodžius nusprendžiau paleisti į pasaulį, suguldyti juos į knygą“, – atviravo pirmąją savo eilėraščių rinktinę „Išsiblaškiusios mintys“ šiemet išleidusi pedagogė Irena Grabienė.

Padrąsino draugai ir kolegos

Poetiškos sielos moteris teigė, jog vaikystėje jos eilėraščiai gimdavo stebint gamtą, reiškinius. „Užrašydavau, kas man įdomu, ir... padėdavau į slaptą stalčiuką, kad niekas nematytų, neskaitytų. Galbūt gėdijausi, kad neišjuoktų, neįžeistų kaip nors“, – tolimų dienų prisiminimais dalijosi ji.

Pasiryžti išleisti knygą Klaipėdoje gimusią, nuo 1981-ųjų Kretingoje gyvenančią mokytoją paskatino jos geriausių draugų, vaikų, seserų, bendradarbių, kuriems atsiverdavo, šilti atsiliepimai. Sužinojusios, kad kuria eiles, drąsos jas viešinti, prašydamos paskaityti Vydmantų gimnazijos renginiuose, įkvėpė kolegės. Be to, dvejus metus iš eilės skaityti poezijos Irena buvo kviečiama ir į Kretingos krašto kūrėjų vakarus.

I. Grabienė Klaipėdos universitete yra baigusi etikos studijas, dabar šias pamokas dėsto Vydmantų gimnazijoje ir Jokūbavo Aleksandro Stulginskio mokykloje-daugiafunkciame centre. Galbūt todėl poezijos knyga „Išsiblaškiusios mintys“, kaip pati autorė įvardino, atspindi žmogaus egzistencinius būties klausimus, meilės, draugystės, gėrio paieškas. Nemažai eilėraščių skirti atskleisti gamtos grožį, jos santykį su žmogumi. „Į knygą sudėjau ir jaunystėje parašytus posmus. Galbūt pasirodys naivūs, bet juose juntamas jaunatviškas nerimas, pirmosios meilės išgyvenimai, kurie taip pat turi teisę būti išgirsti“, – neabejojo pašnekovė.

„Išsiblaškiusios mintys“ – mėgstantiems lyriką

Knygą „Išsiblaškiusios mintys“ sumaketavo nemažai savo knygų išleidęs kaunietis poetas Gintaras Karlauskas, o iliustravo buvusi Vydmantų gimnazijos mokinė Elena Trakimaitė-Žaromskienė.

„Ant viršelio puikuojasi Elenos nupiešta mergaičiukė. Kolegės šmaikštauja, kad ten esu aš. Žinoma, džiugu girdėti“, – juokavo poetė. Į pirmąją savo knygą ji sudėjo 156 eilėraščius ir miniatiūras. Ši kūryba skirta lyrikos mėgėjams, kai kurie jų malonių atsiliepimų nuolat palieka socialiniame tinkle autorės susikurtame poezijos puslapyje „Irenos G. išsiblaškiusios mintys“.

I. Grabienės eilėraščius pamėgo ir į rusų kalbą verčia profesionali vertėja ir poetė iš Maskvos Elena Pečerskaja. Vertimai yra publikuoti šios autorės rinktinėse „Tau, Lietuva“ (2015 m.), poezijos almanachuose „Literatūrinės pažintys“ (2016 m.) ir „Lietuvos gėlės“ (2018 m.). Keletą kretingiškės eilėraščių išspausdino poezijos almanachas „Minčių pakeleiviai“ (2020 m.).

„Esu laiminga, kad šiandien galiu didžiuotis ne tik nuostabia savo šeima – vaikais, anūkais, – bet ir talentu“, – atviravo poetė.


Išleido tapybos albumą

  • Smiltys
  • 2021-02-12
Andriaus Miežio naujasis albumas ir keletas darbų iš jo

Vizualių vitaminų dozė – taip prieš kelias dienas išleistą savo naująjį, beje, jau trečiąjį, kūrybos darbų albumą pavadino kretingiškis menininkas Andrius Miežis. Albume iš viso publikuojami 57 per pastarąjį dešimtmetį, ir kaip mano pats dailininkas, brandžiausi jo nutapyti paveikslai.

Albume – vien darbai ir jų pavadinimai, be A. Miežiui socialiniuose tinkluose būdingos saviironijos ar šmaikščių pastebėjimų. „Tai – tarsi mano darbų apžvalga, suvestinė, kurią atlieku kas dešimtmetį. Albume pats save galiu pamatyti tarsi vienoje vietoje, nes darbai iškeliavę po pasaulį, o žmonės – susipažinti su mano kūryba, jos kaita ir branda“, – apie tai, kodėl išleido albumą, kalbėjo menininkas, pats parengęs jo, išleisto 200 egz. tiražu, dizainą.

A. Miežis neslėpė esąs labai nustebintas, kad jau atsirado tiek daug norinčių jį įsigyti, vadinasi, įsitikinęs, kad tiek turi prielankių savo kūrybai žmonių.

Menininkas sakė iš esmės naująjį albumą skiriąs tiems žmonėms, kuriuos myli, nes be meilės nebūtų ir kūrybos – tėvams, šeimai, bičiuliams. „Negali gyventi ir kurti sėdėdamas vienas ant kelmo, visąlaik supa aplinka, sociumas – žmonės, kurie ir inspiruoja kurti“, – atviravo A. Miežis.

„P. n.“ informacija


Jubiliejų sutiko ne scenoje, bet karantine

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Smiltys
  • 2021-02-12
„Labai pasiilgau scenos, norisi kuo greičiau grįžti dainuoti“, – atviravo su šeima – žmona Kamile ir dukrele Lėja – Klaipėdoje įsikūręs operos solistas Mindaugas Rojus.

Dėl ypatingo balso tembro ir artistinių gebėjimų Mindaugas Rojus itin mėgiamas žiūrovų.

Iš Darbėnų kilęs kraštietis Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistas Mindaugas Rojus sausio pabaigoje, karantinui įšaldžius visą kultūrinį gyvenimą, tik su šeima atšventė savo 40-mečio jubiliejų ir 15 metų kūrybinės veiklos sukaktį. Nors, kaip tikino dukart scenos Aukso kryžiams nominuotas operos solistas, ir šį įšalo laiką teatro artistai nesėdėjo nuleidę rankų – atskirai repetavo kūrinius.

Laimėjo tarptautiniame konkurse

Dar prieš jubiliejų, Naujųjų išvakarėse, M. Rojų pasiekė džiugi žinia iš Vokietijos – jis laimėjo pirmąjį prizą Karlsrūhės tarptautiniame muzikos festivalyje. „Per karantiną vis vien vyko judėjimas, repetavome su atskirais koncertmeisteriais, nors ir be orkestro. Koncertmeisterės Ingos Maknavičienės iniciatyva išsiuntėme atskirų mano įdainuotų operų, operečių įrašus festivaliui, ir štai – puiki dovana jubiliejui: skirta pirmoji vieta.

Šiandieną, vasario 12-ąją, Klaipėdos valstybinio teatro artistai, pasak M. Rojaus, oficialiai grįžta į darbą: „Ruošiamasi statyti naują operą – tai bus Gaetano Donicečio „Pulko duktė“, ligi tol reikia atgauti arstistinę formą, nes balsui taip pat, kaip ir sportininkams, reikia trenažo. Kovo 1-ąją iš Nacionalinio operos ir baleto teatro turėtų atvykti vadovai, režisieriai paskirstyti ir užtvirtinti vaidmenis. Jeigu pandemija baigsis, šis kūrinys scenos šviesą turėtų išvysti rudeniop“, – kalbėjo kraštietis.

Balsui tenka įveikti iššūkius

Ligi šiol M. Rojus repetavo atskiras arijas, kurias operoje „Pulko duktė“, jis mano, teksią atlikti tenoru, nors šiaip ypatingo tembro balsu apdovanotas atlikėjas save laiko baritonu – taip jam dainuoti esą lengviau ir patogiau. Tačiau tokia likimo ironija: netgi Herkaus Manto partiją G. Kuprevičiaus operoje „Prūsai“, kuri specialiai buvo sukurta scenos grandui Virgilijui Noreikai, jam teko atlikti būtent tenoru.

„Iš pradžių galvojau: neįveiksiu, dainuojant teko vos ne „žarnas pakabinti“, bet susidorojau, sulaukiau pagyrų ir net aukšto įvertinimo“, – juokavo greitakalbe su žemaitišku akcentu žodžius berdamas pašnekovas.

Klaipėdoje baigęs Stasio Šimkaus konservatoriją, o po jos – Lietuvos muzikos ir teatro akademijos fakultetą, M. Rojus uostamiestyje ir pasiliko dainuoti. Per 15 solinės karjeros metų Muzikiniame teatre jis sukūrė daugiau kaip 30 vaidmenų operose, operetėse, miuzikluose. Iš jų labiausiai jam įsimintini vaidmenys, kuriuos atliko Nacionaliniame operos ir baleto teatro scenoje, ypač – „Traviatoje“ ir „Sevilijos kirpėjuje“. „Išeini į nacionalinės operos sceną – jaudulys suspaudžia ne tik širdį, bet ir gerklę“, – atviravo solistas.


KŪRYBOS KRAITĖ

  • Smiltys
  • 2021-01-15


Kurti – vadinasi, gyventi

  • Audronė PUIŠIENĖ
  • Smiltys
  • 2021-01-15
Dailininkas poezijos ir muzikos kūrėjas Gediminas Bytautas prisipažino, kad neįsivaizduoja savo gyvenimo be kūrybos.

Klibiuose gyvenančių menininkų Odilės Norvilaitės-Bytautienės ir Gedimino Bytauto namai, regis, sprogsta nuo čia kylančių kūrybinių idėjų, kai po vienu stogu puikiai sutaria kelios meno mūzos – dailė, muzika, poezija.

„Koronaviruso pandemija sustabdė visas mūsų keliones, o mano kūryboje atsirado daugiau pilkų spalvų ir atspalvių: dangus – pilkas, dienos – irgi pilkos, niūrios“, – O. Norvilaitė-Bytautienė kalbėjo, kad įprastų kelionių automobiliu jiems labai trūksta, nes jos būdavo skirtos ir kraštui pažinti, ir kūrybinėms idėjoms užgimti.

G. Bytautas prisipažino šiuo metu paniręs į muzikos kūrybinius ieškojimus ir sakė laukiąs to laiko, kai galės surengti atšauktas jo ir žmonos dailės darbų parodas mūsų rajone ir Klaipėdoje – jų buvo planuotos 4.

Susidomėjo įrašų studija iš JAV

Prieš septynerius metus, 2013-aisiais, išleidęs muzikos albumą „Nonexistence of existence“ – jo leidyba pasirūpino Rusijos, Maskvos, leidybos kompanija „United Studios Corporation“, G. Bytautas Naujųjų išvakarėse socialiniame tinkle „YouTube“ paleido savo singlą „Midnight dance“, kuriuo susidomėjo Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) leidybos kompanija CDBaby. Ji, išleidusi Gedimino kūrinį, vasario pradžioje ketina pristatyti antrąjį šio kūrėjo muzikos albumą „World will disappear“.

„Buvo galimybė ir toliau bendradarbiauti su Rusijos kompanija, tačiau dėl profesionalumo, bendravimo kultūros, teisinių dalykų pasirinkau Amerikos leidybos kompaniją“, – prasitarė G. Bytautas, savo kuriamą muziką apibūdinęs kaip elektroninį avangardą, kuriame vokalas naudojamas tik kaip ritmo akcentas.

Iš klausos pajaučiantis, kokia turi būti sekanti sekundė, niekur specialiai muzikos nesimokęs 32-jų metų G. Bytautas save įvardino kaip universalų kūrėją: „Kurdamas muziką ir eiles, piešdamas aš nepatenku į kūrybines duobes – nepatiriu kūrybinės krizės. Tarkim, dabar nėra kaip rengti parodų, vadinasi, „pajudėjo“ muzika. Be to, planuoju išleisti ir trečiąją savo poezijos knygą, tik šiuo metu sunkiau per nuotolį komunikuoti su leidėjais.“

Ieškodami išeičių, kaip būtų galima paįvairinti kasdienybę, ir jaukindamiesi dabartines aplinkybes, O. Norvilaitė-Bytautienė ir G. Bytautas, kol dar nebuvo judėjimo ribojimų savivaldybės ribose, keliaudami rengė Gedimino sukurtos poezijos skaitymus pačiose netikėčiausiose vietose: piliakalniuose, sakraliose vietose, gamtos prieglobstyje. Skaitymų įrašus jie transliuoja socialiniuose tinkluose ir taip ne tik įprasmina poetinį žodį, bet ir parodo, kiek visko gražaus yra mūsų rajone ir Lietuvoje.

„Man, užaugusiai ir ilgą laiką gyvenusiai Kaune, Žemaitija, kaip ir kitiems kauniečiams, visada siejosi su jūra, pajūriu. Kai atsikėliau čia gyventi, pamačiau, kad Žemaitija yra ypač įspūdingas kraštas, ir tuo įspūdžiu labai norisi pasidalinti su kitais“, – savo atradimais pasidžiaugė Odilė, kuriai didelį įspūdį paliko vaizdo klipo pagal vieną Gedimino sukurtų muzikinių kūrinių filmavimas Erškėtyne.


Ypatinga proga – laisvės angelas

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Smiltys
  • 2021-01-15
Pirmoji Genovaitės Žukauskienės išdrožta laisvės angelo skulptūrėlė

Kretingiškė tautodailininkė Genovaitė Žukauskienė Sausio 13-osios jubiliejaus proga išdrožė savo pirmąją skulptūrėlę, kurią simboliškai pavadino laisvės angelu.

Ją, ryškią ir įvairiapusę kūrėją – dar kuriančią medžio raižinius, papuošalus iš odos, veliančią iš vilnos, tapančią ant šilko, audžiančią – imtis drožybos paskatino siekis išbandyti save naujoje srityje.

„Namie – pilna įrankių, nes vyras Antanas yra medžio meistras, restauratorius. Davė nedidelę pliauską, iš jos ir išskaptavau 24 cm aukščio angelą. Pasirinkau angelą, nes namie turiu jų kolekciją. Nesakau, kad labai pavyko, net ranką susižeidžiau, bet šis darbas – labai mielas. Ir labai prasminga, kad užbaigiau sausio 13-ąją, nes jis ir skirtas iškovotos laisvės 30-mečiui“, – kalbėjo G. Žukauskienė.

Ji prisiminė, kaip sausio 13-osios naktį prieš 30 metų, su 17-mečiu sūnumi Juozapu, dabartiniu Kretingos katalikų parapijos klebonu Juozapu Marija Žukausku, vyko į Vilnių, negalvodami, kad daro kažką ypatinga. „Tiesiog tai buvo pareiga išsaugoti taip sunkiai pasiektą nepriklausomybę. Nebuvo jokios baimės, kai kažkas, stovėjęs ant barikadų pranešdavo, kad atvažiuoja tankai. Tik stipriau susikibę rankomis giedojom, meldėmės, dainavom dainas. Neišdrįso pulti, mūsų buvo tiek daug, su mumis širdimis buvo visa Lietuva. O penkiametis sūnus Justinas, su tėčiu likęs namie Šiauliuose, vis klausė, ar neužvažiuos tankai ant brolio ir mamos. Sausio 13-oji sūnums buvo amžiams išmoktos tėvynės meilės pamokos“, – viešai prisiminimais pasidalijo G. Žukauskienė.

Ligi šiol tautodailininkę labiau traukė tradicinė, Kretingos kraštui būdinga, liaudies meno sritis – medžio raižiniai. Pernai sukūrė 2 raižinius, vaizduojančius arkangelą Mykolą, su palinkėjimu, kad saugotų tautą nuo koronos, ir šv. Pranciškų.

G. Žukauskienė, pagal specialybę inžinierė radiotechnikė, ilgus metus dirbo Šiaulių „Aušros“ muziejuje, kuriam priklausė Dviračių bei Radijo ir televizijos muziejai, vykdavo į ekspedicijas. Ją itin žavėdavo savamoksliai konstruktoriai, jų išmonė. Todėl ir pačiai, tikino ji, maga išbandyti realizuoti save kuo plačiau. Ji dar veda užsiėmimus Klaipėdos šv. Pranciškaus onkologijos centre, rengia parodas ir savanoriauja Trečiojo amžiaus universiteto rankdarbių klube.


Kretingiškės sumanymas – škaplierankė

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Smiltys
  • 2021-01-15
Primirštą katalikų religinį reikmenį – škaplierių – kretingiškė menininkė Rasa Statkuvienė siekia paversti prasmingu ant rankos nešiojamu papuošalu.

Kretingiškė menininkė Rasa Statkuvienė, garsėjanti savo kūrybiniu ženklu „Plunksnos linija“, manoma, vienintelė Lietuvoje ėmėsi kurti originalų ant rankos nešiojamą papuošalą, kurį ji pati pavadino škaplieranke. Jos žodžiais, tai religinio simbolio – škaplieriaus ir apyrankės derinys, nešantis krikščioniškojo tikėjimo žinią, o kartu – estetiškas ir madingas kasdien nešiojamas papuošalas.

Sujungė tradiciją ir modernumą

„Škaplierankę sukūriau lyg alternatyvą iš kitų kraštų atkeliavusiam raudonam siūlui, kurį tapo madinga nešioti, nežinant nei jo tikrosios prasmės, nei kilmės. Mes, krikščionys, per mažai kuriame ir į viešumą nešame savo tikėjimo ženklų, todėl rinka greit užpildoma svetimų kraštų simboliais, ypač, kai kelionės daugeliui buvo tapusios kone kasdienybe“, – tikino menininkė, kurios kūrybos spektras – labai platus: nuo paveikslų tapybos iki papuošalų, dėžučių, karpytų ir pieštų atvirukų gamybos, indų ir pagalvėlių dekoravimo.

Škaplierankė, tikino jos sumanytoja, yra krikščionybės simbolis, tarkim, kaip ir ant kaklo nešiojamas kryželis – per krikštą gauto kryžiaus simbolis.

Nors škaplierankę, pasakojo kūrėja, pirmąkart pabandžiusi sukurti prieš kelerius metus, tačiau ją vėl prisiminė pernai, kai Lietuvoje buvo minimi Tautodailės metai. Jai norėjosi sukurti neįprastą papuošalą, kuris būtų patrauklus nešioti šiuolaikiniam žmogui ir tuo pačiu – kad jame būtų išlaikyta senoji škaplierių kūrimo tradicija ir jų dvasia.

Menininkė mano, kad jai tai pavyko – jos škaplierankes pamėgo žmones, o Kretingos rajono savivaldybės Kultūros ir sporto skyrius pristatė tautinio paveldo kūrinio sertifikatui gauti.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas