|
|
|
SmiltysPienės fotografijos – lyg plevenanti gamtos muzika
Vakar Kretingos rajono kultūros centro Vitražo salėje atidaryta kretingiškės kūrėjos – fotomenininkės, giesmių autorės, poetinio žodžio meistrės – Rasos Lapienės, viešojoje erdvėje labiau žinomos Pienės slapyvardžiu, fotografijos paroda „Flora šypsosi lėtai“. Augmenijos fragmentai, atskiros gamtos detalės 15-je nuotraukų – lyg slėpiningas vaizdų plevenimas, skambant muzikai, pagautas budrios ir pastabios menininkės akies. Per fragmentus – kūrinijos esmė „Pasaulis, į kurį vieną dieną atėjome, Kūrėjo mums duotas. Jis – iš daugybės fragmentų sudėliotas į tobulą visumą. Ir tas pasaulio visumos matymas atskiruose jo fragmentuose yra nepaliaujamas stebėjimosi, nuostabos ir dėkojimo procesas. Iš to man ir kyla stiprus poreikis fiksuoti akimirkos grožį, parodyti jį tiems, kurie nejučiomis pro jį prabėga. Stebint tylųjį floros pasaulį, nurimsta vidinis lėkimas, imi tarsi pro visus paviršius įžvelgti kūrinijos esmę. Ateina asmeninis egzistencinės prasmės suvokimas“, – taip savo parodą apibūdino menininkė. Fotografuoti, juokėsi Rasa Pienė, jai – kaip liga, arba atvirkščiai – terapija. Ji negalinti ramiai praeiti pro augalus ne tik pajūrio kopose, laukuose, miške ar vaikščiodama miesto „paprūdžiais“, bet ir nuosavame darže. Anot jos, svarbu pirmiausia pamatyti širdimi, o po to fiksuoti akimi. „Pažiūrėkit, koks krapo grožis, kai pažvelgi į jį akylai. Arba vėjy linguojančios smilgos. Virvę apsivijęs ūglio ūsas. Visa tai nepakartojama. Natūralus grožis. Tačiau reikia ne vien pagauti akimirką, bet tam, kad išryškėtų vaizdo esmė, ir pasėdėti prie fotoprogramos: kažką paryškinti, o tai, ko nereikia, nutrinti. Tada pasimato vaizdas – galbūt vos multimilijardinė kūrinijos fragmento dalis, bet nuotraukoje sufokusuota visa jos esmė“, – vaizdingai apie savo darbus, sukurtus per pastaruosius 5-erius metus, tačiau į parodą atrinktus pačiai labiausiai patinkančius, pasakojo Pienė. Mokosi iš gamtos ir kolegų Parodos atidarymą lydėjo pačios Pienės sukurta muzika, tarsi nuplevenusi viršum įrėmintų, kaip pati autorė įvardijo, besišypsančios floros vaizdų. „Džiaugiuosi, kad galiu dalintis su žmonėmis savo kūryba – fotografija ir muzika. Gal atrodys, kad giriuosi, bet tai, kad mano nuotraukose vaizdai tarytum dainuoja, pastebėjo ir garsus šalies fotomenininkas Rimantas Dichavičius. Sakė, kad mano nuotraukos – labai muzikalios. Skatino ir toliau daryti tai, ką darau. Susidraugavome, vykau pas jį į svečius. Man šis įžymaus menininko paskatinimas yra labai svarbus, nes nesu fotografijos profesionalė, pati mokausi iš gamtos, iš savęs, iš draugų. Dalijamės socialiniuose tinkluose, daug patarimų gaunu iš bičiulio architekto Gintauto Survilos, kuris yra Lietuvos fotomenininkų ir dailininkų sąjungų narys“, – kalbėjo parodos autorė. Kretingos bažnyčios chorvedė ir Simono Daukanto progimnazijos Rūdaičių skyriaus muzikos pedagogė, giesmių kūrėja R. Lapienė, savyje slypėjusius kūrybos klodus atvėrusi fotografijai, kiekvieną užfiksuotą vaizdą dar geba įvilkti į gilią, jį sustiprinančią mintį. „Pagaliau darau tai, ką tikrai noriu, ką mėgau nuo vaikystės ir seniai brandinau savyje – fotografuoju“, – džiūgavo menininkė.
KŪRYBOS KRAITĖ
Vakarais išleidžia pasivaikščioti širdį
Į knygą suguldyti eilėraščiai, o dabar jau ir antroji papuošalų paroda, šiuokart surengta Skuodo rajono Mosėdžio gimnazijoje, kurioje dirba bibliotekininke, – tokia yra „Imbariečių draugijos“ pirmininkės Daivos Stonkuvienės kūrybos kraitė. Užvedė tautodailininkės pamokos Pirmosios prie koncertinių suknelių tinkančios segės mėlynais ir baltais lapeliais iš atlaso juostų buvo skirtos Salantų kultūros centro Žvainių skyriaus dainininkėms. Tokias seges gaminti D. Stonkuvienė išmoko, anot jos, palandžiojusi po interneto platybes. „Pasipuošiau pati, o kai žvainiškės pamatė ir pagyrė, nusprendžiau papuošti visas“, – juokėsi pašnekovė. Kurti papuošalus ją dar labiau suviliojo vienetiniais rankų darbo odos gaminiais Lietuvoje garsėjanti tautodailininkė Dalia Pocienė, kurią kaip kraštietę, kažkada besimokiusią tuometinėje Salantų vidurinėje mokykloje, į edukacinius užsiėmimus buvo pasikvietusi Salantų kultūros centro Žvainių skyriaus vedėja Vitalija Valančiutė. „Tos pamokos užvedė. Kad gali padovanoti atlikusių odos atraižų, viešai buvo pasiskelbęs pinigines, diržus ir daug kitų gražių dalykų iš jos kuriantis, mugėse prekiaujantis darbėniškis tautodailininkas Tautvydas Rudys. Su vyru nuvažiavom, parsivežėm, bet dalį medžiagų, taip pat visus reikalingus įrankius pirkau internetu“, – pasakojo Daiva. Savo odinius papuošalus ji mėgsta dekoruoti natūraliu gintaru, kurio atraižų gavo iš šiuo verslu užsiimančio kaimyno Ferdinando Kaubrio. Atskirų dirbtuvių namuose Daiva teigė neturinti, kūrybos procesas vyksta tame pačiame kambaryje, kuriame po darbo dienos bibliotekoje ir namų ruošos prie kompiuterio tvarko ir visus su „Imbariečių draugija“ susijusius reikalus. „Į kūrybą pasineriu vakarais, kai namiškiai nueina miegoti. Tuomet visas laikas yra mano, nė nepastebiu, kada ateina naktis“, – sakė pašnekovė, išmokusi papuošalus gaminanti dar ir iš epoksidinės dervos.
Kretinga vienai dienai tapo šalies teatro sostine
Minint Tarptautinę teatro dieną, pirmąkart į Kretingą atkeliavo Lietuvos mėgėjų teatro šventė „Tegyvuoja teatras“: į ją suvažiavo visos Lietuvos vaikų ir jaunimo mėgėjų teatrai: dešimt geriausiųjų už pasiekimus buvo apdovanoti tradiciniais šios šventės simboliais – Arlekino statulėlėmis. Namo išsivežė apdovanojimus Arlekino statulėlė buvo įteikta ir pagrindiniam šios šventės organizatoriui – Kretingos rajono kultūros centro vaikų ir jaunimo teatrui „Atžalynas“, pelniusiam nominaciją už ryškiausią scenarijų, sukurtą šešėlių spektakliui „Kretingos istorija vaikų pasakose“. Mūsiškis kolektyvas taip pat pelnė diplomus už scenarijų ir muzikinį sprendimą, o šio kolektyvo vyriausiajai režisierei Auksei Antulienei buvo įteiktas tradicinis aktorės ir režisierės Kazimieros Kymantaitės vardo apdovanojimas už ilgametę kūrybinę veiklą. „Tai mums – ir pasitikėjimas, ir didžiulė garbė. Profesionalusis šalies teatras turi Auksinius scenos kryžius, o mes – Arlekinus“, – laimėjimais džiaugėsi A. Antulienė, ji – ir Lietuvos mėgėjų teatrų sąjungos viceprezidentė. Kretingos rajono kultūros centro, kuris tądien mirgėjo ir aidėjo nuo jaunų žmonių susitikimo džiaugsmo, scenoje taip pat buvo įteikti diplomai 2020 m. įvykusio Lietuvos lėlių teatrų konkurso „Molinuko teatras“ ir praėjusiais metais įvykusios XI Lietuvos vaikų ir jaunimo teatrų apžiūros-šventės „Šimtakojis“ laureatams. Arlekino statulėles, be Kretingos, dar pelnė teatrai iš Pasvalio, Ignalinos, Alytaus, Vilniaus, Plungės, Punsko, Raseinių, Šiaulių ir taip pat – Ramunė Korenkienė už geriausią liaudies teatrui skirtą metų leidinį „Teatro gyvybės ratas“. Į šventę atvyko garbių svečių: Lietuvos mėgėjų teatro sąjungos prezidentė Vita Vadoklytė. ilgametė teatro pedagogė festivalio „Šimtakojis“ vertinimo komisijos pirmininkė Elena Savukynaitė, Lietuvos nacionalinio kultūros centro teatrų specialistai Irena Maciulevičienė ir Ramūnas Abukevičius.
Chorų festivalis – sceninei kultūrai ugdyti
Kretingos meno mokykloje įvyko II respublikinis jaunučių chorų festivalis „Spalvinga nata“. Ir, jeigu praėjusiais metais toks festivalis įvyko per nuotolį, tai šiemet buvo pasitelkta hibridinė jo forma: vilniečiai dainavo nuotoliu, o mūsų krašto chorams pavyko susitikti gyvai. Festivalio sumanytoja ir organizatorė Kretingos meno mokyklos chorinio dainavimo mokytoja Jūratė Norkuvienė sakė svajojanti festivalio tradiciją pratęsti ir kitąmet: „Ir tikiuosi, kad galėsime susirinkti visi, gal ir gausiau, nes visų noras vienas – kad neliktų nuotolinių pasirodymų.“ Festivalyje „Spalvinga nata“ pasirodė: Kretingos meno mokyklos Chorinio dainavimo skyriaus jaunučių choras „Saulainė“ (vad. J. Norkuvienė, akomp. Vigilija Smilgytė-Mockevičienė), Kretingos meno mokyklos jaunučių choras (vad. Milda Trušauskaitė, akomp. Vaida Turauskė), Salantų meno mokyklos jaunučių choras (vad. Vita Baužytė, akomp. Jekaterina Samulionienė), Palangos Stasio Vainiūno meno mokyklos I–II kl. ansamblis (vad. Greta Kleinauskaitė, akomp. Tamara Prokopovič) ir Vilniaus Petro Vileišio progimnazijos jaunčių choras „Garsų sparnai“ (vad. Ramunė Pūdžiuvelienė). Solo dainavo Kretingos meno mokyklos auklėtinės Auksė Gedvilaitė ir Andrėja Ramonaitė, kurias dainuoti moko J. Norkuvienė ir kurios mokytojai talkino vesti renginį. Jaunučių chorai, pagal savo – pradinių klasių – amžių pajėgūs dainuoti dviem balsais, per festivalį atliko lietuvių ir užsienio autorių kūrinius. Anot J. Norkuvienės, dėl repertuaro tokio amžiaus choristams problemų nekyla: ir poetai, ir kompozitoriai noriai rašo dainas vaikams, yra ir smagių liaudies dainų. „Amžius toks – kada vaikams norisi dainuoti apie tėtį, mamą, gamtą, būtinas ir judesys – kad būtų smagu ir linksma“, – vaikų pasirodymą apibūdino festivalio sumanytoja.
Kurti gyvenimą ant kūno yra džiaugsmas
Kretingoje augusi, Salantuose gimnaziją baigusi, šiandieną Vilniuje gyvenanti ir kurianti 40-metė grimo ir tapybos ant kūno dailininkė Simona Broks šioje kūrybos srityje per pastaruosius kelerius metus pasiekė neregėtų aukštumų: iš mokinės tapo dėstytoja ir šio meno moko dviejose sostinės mokyklose – „Grimo akademijoje“ ir tarptautinėje „Art of Beauty“. Menininkė dalyvauja pasaulinio lygio Body painting – tapybos ant kūno – konkursuose, rengia įvairius performansus, puošia žinomas kino ir televizijos žvaigždes, garsius politikus. Gyva instaliacija – dedikacija Ukrainos moterims Neseniai sostinės gatvėse S. Broks surengė Ukrainos moterų palaikymo akciją: ji sukūrė gyvąją instaliaciją, siekdama atkreipti dėmesį į moters padėtį karo metu. Vilniaus centre vaikščiojo moterys, kurių kūnai išraiškingai buvo ištapyti Ukrainos spalvomis, o piešiniai skleidė tam tikrą žinią. „Šis metas verčia susimąstyti, ką išgyvena moterys Ukrainoje, kai jų vyrai kovoja. Moteris privalo pasirūpinti vaikais ir senoliais, ištverti visus baisumus ir netektis, alkti ir trokšti, ir dar būti prievartaujamai. Moteris aprauda žuvusius, bet nepasiduoda, nes joks priešas negali išrauti su šaknimis jos vidinės stiprybės“, – kalbėjo menininkė, kuriai performansai su gyvais žmonėmis, kurių ištapyti kūnai skleidžia tam tikrą žinią išoriniam pasauliui, nėra naujiena. Prieš trejus metus S. Broks kartu su keliasdešimt menininkų iš įvairių pasaulio šalių, tokių, kaip JAV, Pietų Korėjos, Prancūzijos, Švedijos, dalyvavo pasauliniame Body painting konkurse, kur kamufliažo kategorijoje pelnė 6-tą, o makiažo 12-tą vietas. „Kamufliažo tapyba yra toks būdas, kai modelis paslepiamas aplinkoje – miesto infrastruktūros, augalijos, arba tampa meno kūrinio dalimi. Sėkmė labai stipriai priklauso nuo to, kokią užduotį gausi: jeigu tenka atspindėti aplinką, gamtą, užduotis yra labai sunki, nes gamta yra tobula, ir ant kūno atkurti jos kūriniją gana sudėtinga“, – pasakojo Simona. Jai itin įsiminė dailininkės Monishos Modestos Boti surengtas projektas, kai pati menininkė pasislėpė paveiksle – tapo jo dalimi.
KŪRYBOS KRAITĖ
Palangoje – menininkų portretų paroda
Iki liepos 10 d. Jono Šliūpo muziejuje Palangoje bus eksponuojama fotografo Rimanto Dichavičiaus darbų paroda „Vardai, tapę mūsų laiko ženklais“. Tai Lietuvos menininkų – tapytojų, grafikų, skulptorių, monumentalistų, ekslibrisų ir heraldikos kūrėjų – portretai. Fotografas atskleidė, kad iškiliausių Lietuvos dailininkų portretų ciklas, kurį dabar sudaro per 400 fotografijų, buvo kurtas dešimtmečius ir tarsi savaime susijungė į bendrą visumą. Parodoje „Vardai, tapę mūsų laiko ženklais“ pristatoma dalis šio ciklo fotografijų. Jono Šliūpo muziejuje eksponuojamose nuotraukose lankytojai atpažins išeivijos kūrėją, optinio meno meistrą Kazį Varnelį, skulptorių, tapytoją, grafiką Antaną Kmieliauską, grafiką, heraldikos kūrėją Arvydą Každailį, skulptorių Gediminą Karalių ir Stanislovą Kuzmą, grafikes Birutę Žilytę-Steponavičienę ir Aldoną Skirutytę, tekstilininką Andrių Valių, tapytojus Augustiną Savicką, Vincą Kisarauską, Arvydą Šaltenį, Šarūną Sauką, tapytoją, grafiką Algimantą Švėgždą ir kitus. „Nemaža dalis iškilių Lietuvos menininkų vienaip ar kitaip susiję su Palanga. Vasaromis jie čia laiką leisdavo Lietuvos dailininkų sąjungai priklausiusiuose Kūrybos namuose, ieškojo įkvėpimo ir kūrė tam pritaikytose studijose. Net ir dabar atrastume kai kurių jų ženklų miesto topografijoje – čia veikia Savicko paveikslų galerija, Skulptūrų parką puošia Stanislovo Kuzmos skulptūra, o pasigilinę apčiuoptume ir kitų dailininkų sąsajų su Palanga“, – neabejojo Jono Šliūpo muziejaus vedėja Nijolė Laužikienė. Didžiąją dalį parodoje pristatomų dailininkų fotografas įamžino išskirtinėje vietoje – jų asmeninėje erdvėje, dirbtuvėse, į kurias patenka ne kiekvienas. „Esu išgirdęs žodį „ne“. Būdavo įdomu, o kodėl? Aplinka labai daug pasako apie menininką, ir kiekviena dailininko studija turi savo charakterį“, – teigė R. Dichavičius, kurio asmeniniame archyve saugomas ne tik dailininkų portretų ciklas, bet ir per dešimtmečius sukaupti negatyvų ciklai Lietuvos etnografijos, peizažo, gamtos temomis.
„P. n.“ informacija
Klaipėdos muzikinis teatras žmogiškumą gina meno kalba
Rusijos įsiveržimas į Ukrainą sukrėtė Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro (KVMT) bendruomenę, kurios ketvirtadalį kūrybinio personalo sudaro užsieniečiai. Muzikiniame teatre dirba 15 Ukrainos piliečių: 14 – baleto trupėje ir 1 – chore. Sutapo, kad šeši baleto artistai – 3 vaikinai ir 3 merginos – buvo išvykę į Ukrainą laikyti studijų baigiamųjų egzaminų. Tačiau diplominių darbų jiems apsiginti nebeteko, nes paskirtąją dieną, vasario 24-ąją, prasidėjo karas. Vaikinai dėl paskelbtos mobilizacijos nebegali išvykti iš šalies, dvi merginos jau grįžo į Lietuvą, trečioji – dar pakeliui. Stengiasi padėti viskuo „Teatro vadovybė ėmėsi misijos padėti grįžti į Lietuvą Ukrainoje likusioms darbuotojoms. Nuolat palaikėme ryšį telefonu, patarėme ir kartu ieškojome išeičių, kaip greičiau ir sėkmingiau evakuotis. Visiems tai buvo pirmas kartas. Labai jaudinomės ir išgyvenome. Siūlėme vežtis į Lietuvą artimuosius, rūpinomės, kur juos apgyvendinti. Jaudinamės dėl visų Ukrainos žmonių, ypač dėl kolegų menininkų. Mūsų šokėjai buvo išvykę į Kijevą, siekdami baigti studijas aukštosiose mokyklose, tačiau... Susisiekiau su Lietuvos muzikos ir teatro akademijos vadovybe, klausdama, ar mūsų darbuotojai ukrainiečiai galėtų baigiamuosius egzaminus laikyti Lietuvoje, ir sulaukiau teigiamo atsakymo. Dar viena mūsų baleto artistė, atvykusi šiomis dienomis iš Ukrainos, nespėjo išlaikyti dvyliktos klasės baigiamųjų egzaminų mokykloje, panašioje į Nacionalinę M. K. Čiurlionio menų mokyklą Vilniuje. Tikimės, kad ji tai galės padaryti Lietuvoje“, – kalbėjo KVMT vadovė Laima Vilimienė. KVMT yra sudaręs laisvų darbo vietų, kurias galėtų pasiūlyti atvykstantiems Ukrainos kultūros ir meno darbuotojams, sąrašą. „Jau sulaukėme norinčių atvykti, tad padedame tvarkyti dokumentus. Rūpinamės kuo sėkmingiau juos integruoti. Savo pagalbą siūlome ir ukrainiečiams, studijuojantiems Klaipėdoje, norime jiems pasiūlyti atsikvėpti mūsų spektakliuose. Svarbiausia mūsų misija – rūpintis, kad spektakliai ir toliau vyktų, nors įdėti pastangų teks. Ukrainiečiai sudarė 70 proc. mūsų baleto trupės, o Ukrainoje liko trys vedantieji baleto trupės solistai. Turėsime skubiai ieškoti, kuo juos pakeisti, integruoti naujus šokėjus, taip pat ir bėgančius nuo karo Ukrainoje“, – pasakojo L. Vilimienė.
„Mano Tėvas Antas“: sustabdytos skulptoriaus gyvenimo akimirkos
Per Vilniuje įvykusią Knygų mugę šiemet buvo pristatyta ir mūsų kraštiečio skulptoriaus Antano Mončio (1921–1993) sūnaus Žano Kristofo (Jean Christophe) knyga „Mano Tėvas Antas. 100 prisiminimų apie Antaną Mončį“. Prancūzų kalba parašyti atsiminimai pirmiausiai buvo išleisti lietuvių kalba, po to – prancūzų, o balandį turėtų pasirodyti ir knygos leidimas anglų kalba. Kad knyga apie genialų skulptorių iš Žemaitijos pasiektų įvairiakalbę auditoriją, pasirūpino vertėjos Diana Bučiūtė, rankraštį išvertusi iš prancūzų į lietuvių kalbą, ir Rima Puniška, iš prancūzų kalbos vertusi į anglų. „Žano Kristofo Mončio rankraštis buvo gana „žalias“ – juk jis visų pirma yra teatralas, aktorius, o ne rašytojas ar literatas. Tačiau tai buvo labai gera medžiaga, galėjusi tapti knyga ir įgyti didesnės vertės. Tai buvo kažkas naujo – asmeniško ir kitu žvilgsniu pažiūrėto į nepakartojamą Antano Mončio asmenybę, kurią sūnus vertina vaiko, paauglio ir tik po daugybės metų – suaugusio žmogaus žvilgsniu“, – knygos kuratorė vertėja Dovilė Kėdikaitė papasakojo, kad apie Ž. K. Mončio parašytus atsiminimus, kuriais jis tarsi sustabdė savo tėvo skulptoriaus gyvenimo akimirkas, sužinojusi per savo bičiulę taip pat vertėją Karoliną Paliulis.
|
|
