Pajūrio naujienos
Help
2025 Vasaris
Pi 3101724
An 4111825
Tr 5121926
Ke 6132027
Pe 7142128
Še181522
Se291623
Apklausa

Ar susitelks Europa po JAV prezidento D. Trumpo trenksmo?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės Trinti
Komentarų topas

Smiltys

  • Smiltys
  • 2025-02-14


Pavasarėjant duris atvers Virgilijaus Vaičiūno meno galerija Kiauleikiuose.

Vydmantų seniūnijos Kiauleikių kaime gyvenantis profesionalus architektas, skulptorius, Lietuvos respublikos meno kūrėjas Virgilijus Vaičiūnas savo sodyboje baigia rengti savo darbų meno galeriją, kuri lankytojams duris atvers šį pavasarį. Menininkas sakė jau sugalvojęs jai ir pavadinimą pagal erdvių dydį ir kūrinių skaičių „100 kvadratų – 100 skulptūrų“, nors, pastebėjo, kad, prijungus verandą, patalpos dydis prasiplėtė iki 130 kv. m.

Meno galerijoje menininkas įkurdino, kaip sakė, retrospektyvinę – viso savo kūrybinio laikotarpio – darbų ekspoziciją, atspindinčią jo talentą, įžvalgas ir natūralaus medžio grožio pajautimą. Jo iš medžio išskaptuotos išlakios stilizuotos skulptūros – angelai, paukščiai, žmonių figūros, abstraktūs kūriniai tarsi pakylėja nuo žemės, skatina mąstyti, pajausti pagarbą medžiui ir kūrėjui už jo talentą. Garsusis etnologas Libertas Klimka, parašęs įvadinį straipsnį 2017 m. išleistai knygai-meno albumui „Iš medžio iškirsti stebuklai“, jį pavadino meistru, įminusiu medžio burtažodį.

„Visą laiką turėjau didžiulę svajonę atidaryti savo meno galeriją ir parodyti žmonėms, ką moku. Įsikūręs savo sodyboje Kiauleikiuose, talkinant žmonai Rūtai, šį sumanymą ėmiausi realizuoti – galeriją kuriu dvejus metus ir, prisipažinsiu, nė pats nesitikėjau, kad pavyks. Iš Kauno jau apsilankę architektai pastebėjo, kad tai ne šiaip realizuotas projektas, bet projektas su vizija. Džiaugiuosi, kad nuo šiol turėsiu konkrečią erdvę, kur žmonės galės atvykti ne tik pasigrožėti mano darbais, bet ir pabendrauti, užsukti į dirbtuves pažiūrėti, kaip vyksta kūrybinis procesas“, – kalbėjo V. Vaičiūnas, kaip sakė, galeriją pasidovanojęs savo 70-mečiui, kurį atšventė pernai.


Kretingiškis poetas Linas Daugėla sudarė Juozo Kėkšto eilėraščių rinktinę „Ruduo žydi aguonom“.

Kretingiškis poetas Linas Daugėla sudarė Juozo Kėkšto eilėraščių rinktinę „Ruduo žydi aguonom“. „Paskutinį kartą jo kūryba buvo dar kartą išleista prieš beveik keturis dešimtmečius. Norėjau, kad jo kūryba būtų prieinama ir šiandieniniam skaitytojui“, – kodėl pasirinko sudaryti šio poeto eilėraščių rinktinę, atskleidė jis.

Dėmesį patraukė spalvinga biografija

Išleisti Juozo Kėkšto poeziją kretingiškiui mintis kilo apie ateities planus diskutuojant su leidyklos „Slinktys“ vadovu poetu Juozu Žitkausku. „Svarstėme, kokias knygas galėtume leisti, ką įdomaus norėtųsi padaryti ir kažkaip išsikalbėjome, kad J. Kėkšto kūryba leista gana seniai. Nusprendžiau pabandyti tai padaryti“, – prisiminė jis, įvardinęs, kad poeto eilės paskutinį kartą išleistos 1986 m.

J. Kėkšto poeziją Linas atrado dar mokykloje, kuomet jo akį patraukė keli poeto eilėraščiai. „Atmintyje išliko eilėraštis apie žmogų, išmestą iš kamionetės, einantį saulėtekio pusėn. Jame poetas kalba apie nelaimingą, pavargusį nuo visko žmogų, – kalbėjo knygos sudarytojas, pajuokavęs, kad eilėraštis jam priminė jį patį. – Nespėjęs į paskutinį troleibusą vėlyvą vakarą, eidamas į namus Saulėtekio mikrorajone Vilniuje, pagalvojau, kad gerai tas J. Kėkštas parašė.“

Ne vien kūryba patraukė jaunojo poeto dėmesį. L. Daugėlai įdomi pasirodė ir išeivijos rašytojo biografija, kadangi, kaip jis teigė, J. Kėkštas – vienas svarbiausių žemininkų kartos poetų, tačiau labiausiai pamirštas: „Jis nėra toks ryškus kartos balsas, kaip, pavyzdžiui, Alfonsas Nyka-Niliūnas, tačiau J. Kėkšto biografija – spalvinga. Iš pradžių panorėjęs viską keisti, lėkęs į kraštus, kur vyko karas, dalyvavęs mūšiuose, po to – nusivylęs gyvenimu. Tuomet jo kūryboje atsirado daugiau skausmo, liūdesio.“

Kodėl Juozas Kėkštas buvo primirštas, knygos sudarytojas tikino, kad tai – retorinis klausimas, neturintis konkretaus atsakymo. „Tam įtakos galėjo turėti daug kas, tačiau tikslių atsakymų nėra. Įdomu tai, kad J. Kėkštas – vienas svarbiausių žemininkų, kurio poezija įtraukta į žemininkų almanachą išeivijoje, tačiau jo eilėraščiai leisti labai seniai“, – svarstė L. Daugėla.


Kasmet, artėjant renginių ciklui „Palangos dienos“, Palangos kurorto muziejus kviečia kūrėjus kurti haiku trieilius su Palanga susijusia tema, o M. K. Čiurlionis ir Palanga yra labai artimi. Pirmą kartą gintarinės Baltijos pakrantę keturiolikmetis M. K. Čiurlionis pamatė, kai 1889–1893 m. mokėsi kunigaikščio Mykolo Oginskio orkestro mokykloje Plungėje. Tada neišdildomą įspūdį jam paliko išvykos į Palangą, kai kartu su orkestru vasaromis čia koncertuodavo.

1908 m. liepą kompozitorius į kurortą sugrįžo kartu su savo sužadėtine Sofija Kymantaite. Ta vasara Palangoje buvo kupina romantiškų pasivaikščiojimų, saulės palydėjimų. Įspūdžių pripildytos M. K. Čiurlionio dienos su sužadėtine prie jūros įkvėpė jį kūrybai. Būdamas Palangoje, jis sukūrė penktąją – „Jūros“ – sonatą, diptiką „Preliudas ir fuga“, triptiką „Fantazija“.

M. K. Čiurlioniui skirtam konkursui „Haiku Palangai 2025“ savo trieilius – vienas autorius gali pateikti nuo 1 iki 5 (ne daugiau) anksčiau niekur neskelbtų haiku, – atsiuntę autoriai, kaip ir kasmet, bus suskirstyti į tris amžiaus grupes: jaunesniojo mokyklinio amžiaus (iki 8 kl.), vyresniojo mokyklinio amžiaus (9-12 kl. (I-IV gimnazijos kl.) ir suaugusieji. 

Kūrinius konkursui reikia pateikti iki šių metų vasario 28 d. el. paštu haiku.konkursas@gmail.com arba atnešti į Palangos kurorto muziejų (Birutės al. 34A) užklijuotame voke, arba siųsti paštu: Konkursas „Haiku Palangai 202į“, Palangos kurorto muziejus, Birutės al. 34A, Palanga, LT-00135.

Siunčiant būtina kartu su haiku pateikti dalyvio anketą (joje nurodyti duomenys vertinimo komisijai nepateikiami) . Specialiais konkurso prizais bus įvertinti trys kiekvienos amžiaus grupės laureatai, kaip ir kasmet, numatoma papildomų apdovanojimų. Nugalėtojų apdovanojimo ceremoniją Palangos kurorto muziejuje planuojama surengti balandžio 5 d.

„P. n.“ informacija


Apie Mažąją Lietuvą kalba ne tik novelėmis

  • Audronė PUIŠIENĖ
  • Smiltys
  • 2025-02-14

Naujausio Odilės Norvilaitės leidinio-knygos viršelis

Kūrybingumo nestokojanti ir rašyti bei tapyti nesustojanti mūsų krašto kūrėja literatė dailininkė Odilė Norvilaitė, iš Gargždų vėl sugrįžusi gyventi į Palangą, savo kūrybos gerbėjus pradžiugino nauju leidiniu – knyga „Myliu juodą pagal Mažąją Lietuvą“. Joje kūrėja susižavėjimą charakteringais šio krašto niuansais išreiškia novelėmis, miniatiūromis, fotografijomis ir tapybos darbais.

Šis nuotykis, arba, kaip sakė pati literatė, pasija atsirado staiga – lyg meilė iš pirmo žvilgsnio.

„Su Mažąja Lietuva susipažinau keliaudama iš vieno renginio į kitą. Šilutėje pajutau architektūros kitoniškumą, bendravimo kultūrą, nuotaikas, krašto vibracijas. Dalyvavau vasaros poezijos skaitymuose Agluonėnuose ir pravažiuodama pastebėjau senovines kapines su metaliniais kryžiais ir krikštais, lietuvininkų ąžuolyną... Po to jau – „kafija šrunde pas Eve“ memorialinio Ievos Simonaitytės muziejaus jubiliejaus renginys Priekulėje“, – O. Norvilaitė prisipažino, kad iš to susižavėjimo pradėjo domėtis Mažąja Lietuva ir jos papročiais, daug bendravo su Gargždų krašto muziejaus specialistais-istorikais.

Kūrėjos pastebėjimu, šis nedidelis muziejus yra gana įtakingas Klaipėdos krašte – rengia temines parodas, bendradarbiauja su tautodailininkais, kultūros organizacijomis. Šalia viso to moteris daug skaitė, tapo nuolatine Klaipėdos rajono J. Lankučio bibliotekos lankytoja.


Lėlininkė sukūrė ir Šv. Magdalenos bėgimo simbolį

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Smiltys
  • 2025-02-14

Lėlininkės Ingos Jonušienės sukurtos lėlės iškeliauja į savus gyvenimus, jų istorijas, kaip ir Magdutės (dešinėje) tęsia tie, kurie jas įsigyja.

Lėlės į palangiškės 46-erių kūrėjos Ingos Jonušienės gyvenimą atkeliavo senokai: iš pradžių tai buvo preciziškai pasiūtais rūbais aprengti zuikučiai, vėliau jų kolekciją papildė angelai, fėjos, avytės, lėlytės, tapę  specifiniu kūrėjos stiliaus ženklu „InJoy Handmade“. Prieš kelerius metus išpopuliarėjusiam Šv. Magdalenos nakties bėgimui, vienijančiam onkologinėmis ligomis sergančias moteris, ji sukūrė lėlę Magdutę, kuri tapo šio bėgimo simboliu.

Magdutę išpopuliarino gydytoja

„Lėlę Magdutę sukūriau kaip padėką mane gydančiai gydytojai Agnei Čižauskaitei, žinodama, kad ji yra šio, krūties vėžiu sergančias moteris ir jų artimuosius suburiančio, judėjimo iniciatorė, o gydytoja ją išpopuliarino. Taip Magdutė tapo Šv. Magdalenos nakties bėgimo simboliu“, – kalbėjo I. Jonušienė, ir pati dėl šios ligos patyrusi gyvenimo išbandymus.

Inga vadina save vis dar ieškančia ir augančia ligi savos profesijos: ji dirbo prekybos ir vadybos srityse, ilgą laiką – grožio sektoriuje. O pastaruoju metu ji įniko į studijas – ketina tapti bendrosios praktikos slaugytoja. „Su savo liga šios profesijos nesieju, bet galvoju – gal mano tokia misija žemėje, kad turiu padėti žmonėms“, – filosofiškai į netolimą ateitį žvelgė pašnekovė.


  • Smiltys
  • 2025-01-10


Knygoje – posmų ir vaizdo duetas

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Smiltys
  • 2025-01-10

Renata Širvinskienė savo eilėmis eina per žmonių širdis.

Žiemai įsisupant į snieguotą naujametinį rūbą, renovuoto Kretingos dvaro kluono erdvėse buvo surengtas šiltas ir jaukus vilnietės poetinio žodžio meistrės 54-erių Renatos Širvinskienės kūrybos vakaras, kuriame ji pati ir jos bičiuliai skaitė eiles iš jos debiutinės poezijos knygos „Smėlio laiptais“. Tai dvigubas meniškas albumas, kuriame prie kiekvieno eilėraščio – išraiškinga nuotrauka, – jas autorei dovanojo daugiau kaip pusšimtis žinomų šalies fotografų.

Gamta suvedė su fotografija

R. Širvinskienė atviravo, kad jos eilės taip ir gimsta – iš vaizdo į žodį: pirmiausia ji pamato konkretų vaizdą, jį fotografuoja, analizuoja, tyrinėja. Tačiau dažniausiai ją traukia meniškos, emociškai stiprios kitų kūrėjų nuotraukos, kurių motyvai išsikristalizuoja į konkrečią mintį, įspūdį ir įkvepia tai sueiliuoti. „Galiu eiliuoti ir be vaizdo, vien – iš minčių, bet man tai būtų tarsi suknelė be rankovių“, – vaizdingai palygino poetė.

Šiame albume – kelerių pastarųjų metų, arba išgyvento karantino, eilės. Tuo metu su šeima, pasakojo kūrėja, persikėlė į sodybą Dzūkijoje, prie ežero. Daug laiko praleisdavo gamtoje, kur supo sugrįžę paukščiai, gausybė augalų, vandens gyvybė. „Kaip pati juokauju: ką mačiau, apie tai ir dainavau – pirmieji mano eilėraščiai labiau iš gamtos ir apie ją. Tarp mano draugų yra gamtininkų – ornitologų, mikologų ir, bendraujant su jais, apžiūrinėjant jų nuotraukas socialiniuose tinkluose, šios man susisiedavo su tam tikra emocija. Ir kuo toliau, tuo labiau tie vaizdai persisunkdavo kuo įvairiausių jausmų, išgyvenimų“, – „Pajūrio naujienoms“ kalbėjo R. Širvinskienė.

Per neilgą laiką susibičiuliavo su menininkais, fotografais, tarp jų – ir žinomais gamtos pasaulio tyrinėtojais Mariumi Čepuliu ir Dariumi Babeliu, kurie sutiko, kad kūrėja apdainuotų ir jų nuotraukas.


Tai, ko nepastebi akys, pamato širdis

  • Jurga BRAUKYLIENĖ
  • Smiltys
  • 2025-01-10

Menininkė Angelė Šimoliūnienė šalia pačios tapytų trimačio vaizdo paveikslų.

Kretingos rajono M. Valančiaus viešosios bibliotekos parodų erdvėje sausio pradžioje parodą „Praskleidus uždangą“ pristačiusi, Panevėžyje gyvenanti Angelė Šimoliūnienė pasidžiaugė, kad per gana trumpą laikotarpį nuo 2022 metų su savo tapytais paveikslais jai pavyko apvažiuoti ne tik kone visą Lietuvą, bet ir dalyvauti ne vienoje užsienio parodoje, konkurse ar eksponuoti juos galerijose.

Romantikė, jautusi trauką literatūrai, menui, medicinai

Pasvalyje gimusi ir augusi Angelė piešė nuo vaikystės. Jos talentą buvo pastebėję Vilniaus M. K. Čiurlionio menų mokyklos pedagogai, kurie anuomet mėgino įkalbėti jaunos merginos tėvus leisti mokytis pas juos, bet tėvai nesutiko.

„Buvau romantikė, man patiko literatūra, poezija, tad Vilniuje nusprendžiau studijuoti lietuvių kalbą ir literatūrą. Dirbdama Panevėžio „Vyturio“ vidurinėje mokykloje lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, dar įstojau mokytis į Klaipėdos muzikos akademiją režisūros. Turėjau dramos studiją, pastačiau 32 spektaklius. Už indėlį į Lietuvos kultūrą Lietuvos kultūros ministerijos buvau įvertinta medaliu. 22-jus metus išdirbau lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, 16-ka metų režisiere ir, išėjusi iš mokyklos, vidumi jaučiau, kad kažkas nauja turi prasidėti mano gyvenime“, – pasakojo A. Šimoliūnienė, atvertusi naują gyvenimo lapą. Pašnekovė, turinti medicinos sesers diplomą, nusprendė medicinines žinias pagilinti Rytų medicinoje. Tam įtakos turėjo pirmojo sutuoktino gana ankstyva mirtis, paskatinusi domėtis ir studijuoti kinų mediciną, Ajurvedos akademijoje, pasimokyti Indijoje. Supratusi, kad Rytų medicina į žmogų žiūri kaip į visumą, ne tik kaip į kūną, bet ir į nematomus, dvasinius, psichologinius aspektus, pašnekovė baigė art-terapijos kursą, neuroedukaciją pas Mariją Mendelę-Leliugienę, vėliau Mykolo Riomerio universitete studijavo dailės terapijos mokymus ir psichiatriją dėstomą psichoterapeuto E. Laurinaičio, paskui genetikos kursą pas profesorių D. Serapiną. Taip pat mokėsi Naujų technologijų ir koučingo institute psichologinio konsultavimo taikant dailės terapijos metodus. Ketverius metus gilino vakarų medicinos žinias, holistinį požiūrį į žmogų Vilniaus sveikatos universiteto medicinos fakultete.


Vėriniuose – gintaro gyvastis ir natūralus grožis

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Smiltys
  • 2025-01-10

Mėgstanti kurti masyvius vėrinius, Ingrida Herulcaitė-Ašmontienė mano šitaip išryškinanti natūralų, gamtos sukurtą gintaro grožį.

Kretingiškės tautodailininkės 44-erių Ingridos Herulcaitės-Ašmontienės, kuriančios iš gintaro, stiliaus nesupainiosi su kitų gintaro kūrėjų: masyvūs vėriniai iš natūralių gintaro gabalų yra tarsi jos vizitinė kortelė. Toks vėrinys atspindi tikrąjį, natūralų – nesusmulkinto, prireikus tik vos šlifuoto – gintaro grožį, nes kiekvienas jų yra gyva gamtos sukurta ir laike sustingusi kompozicija.

Gintaras padiktuoja sprendimus

„Kai paimu gintaro gabalą, iš anksto nežinau, kas išeis. Gintaras pats padiktuoja sumanymą: dėlioju tuos gabalus vienus prie kito, negalvodama, kiek kūrinys kainuos, koks bus galutinis rezultatas. Užvaldo absoliuti laisvė – kiekvienas gabalas pasako, kas dera šalia jo. Susidedu ir palieku gulėti. Apmąstymui. Kitądien – aha, gerai, pradedam darbą, o kitąkart imuosi tik po mėnesio. Būna, kad dėl vieno ar kito gabalo specifinės formos nepavyksta sujungti – mąstau, kaip išgręžti skylę, kokias detales panaudoti, kad nepakistų forma, ir vėrinys gražiai kristų ant kaklo“, – kūrybos procesą apibūdino meistrė.

Tačiau gintaras retsykiais kūrėjai pasufleruoja ir kitokį sprendimą: „Turėjau štai tokį, sakytum, neišvaizdų juodo gintaro gabalą, primenantį širdelę. Bet jis nederėjo prie kitų ir ilgai laukė savo valandos. Sykį, vaikščiodama pajūriu, pamačiau jūros bangų nušlifuotą pagaliuką, pakėliau – o, derės prie širdelės. Jūra, medis, gintaras – išsyk gimė ir vėrinio pavadinimas „Eglė – žalčių karalienė“. Beliko tik sujungti su žalvario detalėmis ir gintaro karoliukais: tamsūs karoliukai vaizduoja 3 Eglės sūnus, šviesus – dukterį drebulę“, – rodydama itin originalų kūrinį, I. Herulcaitė-Ašmontienė pasakojo jo priešistorę.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas