- Ne. Aš moku taupyti. Visą gyvenimą gyvenau taupiai. Gyvename dviese su vyru, ir dar nuo abiejų pensijų sutaupome pinigėlių, kad pagelbėtume našlei dukrai išsipirkti butą. Su vyru maisto išsiverdame tiek, kiek suvalgome. Kai suvažiuoja 4 vaikai, 8 anūkai ir 4 proanūkiai, ruošiu daugiau. Bet neatsimenu, kad būčiau ką nors valgoma išmetusi į kibirą.
Antanas Litvinas:
- Tenka. Po švenčių išmetame daug ką, bet dažniausiai - mišraines. Toks jau lietuvio būdas – kad tik ant stalo nepritrūktų maisto. Na, žmona ir nepaskaičiuoja, ko kiek pirkti, ko kiek ruošti. Šuniui negaliu atiduoti atliekų: „čiau čiau“ veislės šuo maistui – įnoringas. Su alkanais paukšteliais ar valkataujančiais katinais nėra kada prasidėti.
Steponas Domarkas:
- Neišmetame maisto. Gyvename dviese su žmona, valgyti pakaitomis gaminame abudu. Sriubos stengiamės išsivirti tiek, kiek suvalgome. Jei lieka kokia lėkštė, nunešame kaimynei. Ji gyvena „biedniau“, - mažą pensiją tegauna. Duona irgi nespėja supelyti, perkame tik tam sykiui. Maistas dabar – labai brangus, būtų nuodėmė jį išmesti.
Ponia Zofija:
- Kaip kada. Kartais nusiperki, rodos, gerą produktą, ypač mėsos gaminį, o išpakuoji, žiūrėk – ir su kvapeliu. Turiu namų sargybinį: atlikusį skanų kąsnelį atiduodu jam, o neskanų – į šiukšliadėžę. Šiaip, gyvendama viena, stengiuosi pasiskaičiuoti, kiek suvalgysiu.
