Pajūrio naujienos
Help
2021 Rugsėjis
Pi 6132027
An 7142128
Tr18152229
Ke29162330
Pe3101724
Še4111825
Se5121926
Orų prognozė
Dieną14°C debesuotumas 96 %
Naktį9°C debesuotumas 100 %
Apklausa

Ar jums įtikėtina, kad Lietuvoje skursta kas penktas žmogus?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas

Prakaitu ir krauju aplaistytos kuršių piliavietės

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Kultūra
  • 2013-06-25

Akmenos bei jos intakų pakrantės senovėje buvo tarsi nusagstytos piliakalnių. Kurmaičių žemėje įsikūrę mūsų protėviai kuršiai Akmenos ir jos intako Pilsupio santakoje įkurdino gynybinę piliavietę, o Tenžės upelio slėnyje buvo sukasę Joskaudų piliakalnį, kurį per Antrąjį pasaulinį karą vokiečiai pavertė masiniu žydų kapu.

Kurmaičių piliakalnis, žvelgiant į jį iš kitapus Akmenos, primena laivo pirmagalį.

Supylė milžinišką „kurmiarausį“

Kurmaičių žemė, manoma, kažkada buvusi taip gausiai kurmių išrausta, o žmonės – darbštūs kaip tie kurmiai, dėl to gyvenvietei ir prilipęs toks pavadinimas.

Gyvenvietė jau I tūkstantmetyje prieš Kristų buvo tankiai apgyvendinta, dėl to šiandien archeologams bei istorikams jos pilkapiai, kapinynai, piliakalnis – tikras mūsų protėvių buities ir papročių pažinimo lobynas.

Itin vaizdingoje Kurmaičių gyvenvietės vietoje, kur į Akmeną suteka ir Pilsupio - šio upelio pavadinimas reiškia „pilį supa“ - vandenys, yra aukštuma: į Akmeną besileidžiantys jos šlaitai statūs, siekia 10-12 m aukščio. Tai – Kurmaičių piliakalnis, nuo seno vietinių žmonių Pilale vadinamas.

Žvelgiant į jį iš kitapus Akmenos buvusio dvaro teritorijos, kurioje ligi šiolei išlikęs vešlus ąžuolynas, matosi viršum upės pakibęs netaisyklingo trikampio pylimas. Pylimas plūktas moliu, apkrautas akmenimis.

Stanislovo Montrimo gyvenimas suaugęs su Kurmaičių istorija.

Šį piliakalnį mūsų protėviai supylė ir jame apsigyveno jau I tūkstantmetyje prieš Kristų. Kaip gyvenvietė jis tarnavo ligi I – III a. Sunku net įsivaizduoti, kaip primityviais žemdirbystės įrankiais, kurių archeologai aptinka kasinėdami gyvenvietę, darbštieji šių vietovių „kurmiai“ supylė tokį milžinišką „kurmiarausį“.

Viršuje buvusi netaisyklingo trikampio formos, 60 m ilgio ir 30 m pločio, aikštelė. Jos pietrytinėje dalyje, prie dabartinio įvažiavimo į viršukalnę, Lietuvos istorijos instituto archeologai atkasė 18 m skersmens pastato liekanų: viduje rado 2,6x3 m dydžio akmenų grindinį ir 4 židinių duobes. Viršukalnėje aptikta ankstyvosios brūkšniuotos ir lygiu paviršiumi keramikos, geležinių peilių, ylų, akmeninių galąstuvų. Šie radiniai dabar yra saugomi Lietuvos nacionaliniame muziejuje.

Paminklai fiksuoti ranka

Tai, kad Kurmaičių žemė – itin turtingas archeologinis kompleksas, pastebėjo Kretingos muziejaus muziejininkas Juozas Mickevičius. 1966 m. jis pats aprašė ir šią, tuomet krūmynais gausiai apžėlusią kalvą, įžvelgęs, jog tai - senovės piliakalnis.

Kurmaičių bibliotekos bibliotekininkė Rimanta Žilinskienė išsaugojo šios bibliotekos šviesuolių dar sovietmečiu sudarytą vertingą Kurmaičių archeologinių paminklų pasą. Tai – originalus ranka rašytas ir pačių sudarytais žemėlapiais iliustruotas Kurmaičių paminklų sąvadas. Jame nurodyta, jog ant piliakalnio buvusi alka, kurioje ligi pat XIV amžiaus vykdavo pagoniškos apeigos.

Kurmaičių bibliotekininkė Rimanta Žilinskienė saugo kaligrafiškai sudarytą paminklų sąvadą.

Remdamasi šiuo sąvadu, R.Žilinskienė surinko ir pati sudarė Kurmaičių gyvenvietės istoriją. Anot jos, nors Kurmaičių istorija – gili, tačiau rašytiniuose šaltiniuose Kurmaičių vardas tebuvęs paminėtas tik 1566 m. Šioje Kretingos valsčiui priklausančioje gyvenvietėje tuomet tegyveno 48 šeimos. Dabar – apie 700 gyventojų.

Laumių orgijų pašlaitė

Kurmaičių gyvenvietės pakraštyje, priešais piliakalnį, įsikūrę šio kaimo senbuviai Danutė ir Stanislovas Montrimai. 79-erių Stanislovas sakė čia gimęs ir augęs, vaikystėje apie šią vietovę prisiklausęs visokių pasakojimų ir legendų.

„Dar mano tėvai pasakojo, kad čia kažkada stovėjusi tvirtovė, o narsūs kurmaitiškiai gynėsi nuo visokio plauko užpuolikų: žemės geros, derlingos, netoli – pajūris, tad ir užklysdavo visokie atėjūnai, norėdami pavergti šį kraštą“, - kalbėjo vyras.

Kaime mokyklą pastatė tik 1937 m., o ligi tol po namus važinėdavo mokytojos, dažniausiai ne vietinės, nepažinojusios šio krašto istorijos. Tad tėvų žinios apie krašto istoriją dažniausiai būdavę vienintelis pažinimo šaltinis.

S.Montrimui yra tekę girdėti pasakojimų, kad prie piliakalnio, kur nuo upių vandenų kildavo rūkas, sutemus rinkdavosi visų apylinkių laumės, raganos, velniai ir keldavę orgijas. Prie Pilsupio buvusi linmarka, kur žmonės merkdavę linus, - vakarais ši klampi vieta buvusi itin slėpininga.

Apie šią vietą Stanislovui įstrigęs toks prisiminimas: „Mano motinos teta Elena Valotienė buvo itin drąsi moteris. Sykį vidurnaktį ji viena išsiruošė į linmarką. Sugrįžo su linų gniūžtėmis: „Nesutikau nė vieno velnio nei angelo“,- paneigdama gandus, išrėžė drąsuolė. Vakarai ilgi, ką kita žmonės veiks – nebuvo nei televizorių, nei radijo, susieidavo pas kurį kaimyną ir kurdavo kits už kitą baisesnes legendas“.

Kurmaitiškiai sutvarkė piliakalnį

Karo metais prie piliakalnio vokiečiai, teigė S.Montrimas, buvo įsirengę bunkerius, iškasę apkasus, kurių žymės išlikę ligi šiol. „Sovietmečiu kasinėjo šias vietas: mokiniai eidavo pagelbėti archeologams, tarp jų – ir mano sūnus Stasys. Ilgai kasinėję nieko nerado, tik galop grįžęs sako – senovės ugniakurą aptikome“, - kalbėjo kurmaitiškis.

Po Nepriklausomybės paskelbimo S.Montrimui buvo patikėta prižiūrėti piliakalnį – šienauti, stebėti, kad nevogtų medžių.

Prieš kelerius metus, vyras tvirtino, išvien su kitais kurmaitiškiais suorganizavę talką ir apvalę piliakalnį. Nuo šiol ten vyksta kaimo šventės, skautų stovyklos, atvyksta pavienių poilsiautojų.

„Kažkada buvo minčių ant piliakalnio rengti kaimo gegužines, bet šio sumanymo atsisakėme. Sudėtinga nutiesti elektrą, o, be to, mūsų protėviams ši vieta buvo šventa, gal nereikia jos trypti“, - samprotavo R.Žilinskienė. Jos manymu, geriausiai būtų piliakalnio papėdę ar viršukalnę papuošti koplytstulpiu arba žynio skulptūra.

Skausmą sugėrusi žemė

Joskaudų piliakalnis, skirtingai nuo Kurmaičių, yra giliai Kadagyno miške ir gana sunkiai privažiuojamas. Ši vietovė tarytum pati ligi šiol tebesaugo neišgydomą skausmą: šis piliakalnis pirmomis Antrojo pasaulinio karo dienomis tapo masiniu kapu daugiau negu 500 Darbėnų, Skuodo ir aplinkinių vietovių žydų.

Anot Darbėnų seniūno Edvardo Stalmoko, senųjų Dimitravo kaimo žmonių atmintyje dar išliko pasakojimai, kaip šio piliakalnio viršukalnėje buvo iškastos didžiulės duobės, prie jų suvaryti žmonės – šaudomi, daužomi buožėmis ir verčiami į kapą. Žmonės kalbėjo, kad dar kurį laiką po egzekucijos toje vietoje kilnojosi žemė.

„Prieš kelerius metus išvalėme piliakalnį, išvežėme virtuolius medžius. Piliakalnio pašlaitėje yra nuoroda, kad tai – masinė žydų žudynių vieta. Ši vieta taip ir liks kaip skausmo ženklas mūsų žemėje“, - pabrėžė seniūnas.

Didelį balną primenanti kalva yra tarp daubų, jo šlaitai – statūs – apie 20 m aukščio. Vietinių žmonių teigimu, ant piliakalnio ligi karo stovėjęs aukuro akmuo, kur protėviai degindavę aukas.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas