Pajūrio naujienos
Help
2022 Rugpjūtis
Pi18152229
An29162330
Tr310172431
Ke4111825
Pe5121926
Še6132027
Se7142128
Komentarų topas

Išsaugojo meilę ir pagarbą tautiniam kostiumui

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Pirmas puslapis
  • 2006-03-10
Pagal savąjį, prieš penkiasdešimt metų išaustą tautinį kostiumą (ant sofos – kairėje), tautodailininkė Leokadija Kaukėnienė pasiūlo ir kitoms tremtinėms derinti prijuosčių, sijonų, liemenių spalvas, išsisiuvinėti palaidinukes raštais, būdingais etnografiniams Lietuvos kraštams.

Septyniasdešimt šešerių kretingiškė tautodailininkė, dukart tremtinė Leokadija Kaukėnienė šiomis dienomis pagelbsti savo kolegėms tremtinėms susikurti tautinius rūbus. Tautiniais kostiumais pasipuošusios tremtinės Kovo 11-ąją koncertuos prie Nepriklausomybės paminklo ir stovės prie vėliavos garbės sargyboje bažnyčioje.

Puoselėti tautinius rūbus ir jais pasipuošti per svarbiausias valstybines šventes, L.Kaukėnienės žodžiais, yra bendras tremtinių sumanymas.

„Visos esame garbaus amžiaus ir tautinis kostiumas mums – vaikystės laisvoje Lietuvoje priminimas. Visąlaik širdyje gyveno viltis, kad Lietuva kada nors bus laisva. Ir šiandien esame laimingos, kad atgimusi Nepriklausomybė leidžia laisvai pasipuošti tautiniais rūbais“, - sakė L.Kaukėnienė, prisimindama, jog dar paauglė pirmąkart per atlaidus bažnyčioje užsivilko tautinį kostiumą. Tuomet kostiumas jai buvo tikras išsigelbėjimas, nes gyvendama skurde neturėjusi kuo pasipuošti. „Dievinau tą kostiumą ir daviau sau žodį kada nors pati išsiausti“, - tikino pašnekovė. Šį pasižadėjimą ji tesėjo prieš pusšimtį metų ir savo sukurtu kostiumu tebesipuošia iki šiol.

Tautiškumo šaknys - šeimoje

L.Kaukėnienė, kilusi iš Ignalinos rajono, augo stipriai lietuvybę puoselėjančioje šeimoje. Jos tėvas Zigmantas Bielinis buvo kaimo seniūnas, o vokiečių okupacijos laikais dirbo viršaičiu. Iki karo lenkams priklausiusioje Leokadijos gimtinėje tėvas išsikovojo, kad būtų prenumeruojami lietuviški laikraščiai ir namie vaikus būtų leidžiama mokyti lietuviškai.

„Šeimoje buvome šeši vaikai: penki broliai ir aš. Nuo trečios klasės buvo privalu lankyti lenkišką mokyklą, tačiau popiet pas mus ateidavo mokytojas iš Lietuvos. Mat, riba tarp Lietuvos ir Lenkijos ėjo netoli mūsų kaimo. Namie buvo saugoma lietuviška vėliava, o laikraščiai rišami į knygas, - stebėtinai gražia lietuvių kalba pasakojo pašnekovė. – Tėvai labai skiepijo tikėjimą. Mūsų parapijoje nebuvo lenkų, ir klebonas lenkas pamaldas stengdavosi pravesti lietuviškai. Jei sekmadieniais nenueidavome į bažnyčią, esančią už 9 km, visa šeima susėsdavome ir kalbėdavome rožančių namie. Tikėjimas labai pagelbėjo ištverti visas vėlesnes šeimos ir mano patirtas negandas ir netektis“.

Baigiantis karui, Leokadijos tėvui ir visai šeimai kilo pavojus. Klebonas ir gydytojas siūlė trauktis į Vakarus, tačiau tėvas, vokiečių laikais išgelbėjęs ne vieno gyvybę, netikėjo, jog tie patys žmonės jį gali išduoti. „Metus jis slapstėsi. Kai motiną, abu 90-mečius senelius ir mus, keturis mažesniuosius vaikus, ištrėmė į Permę, tėvą kurį laiką slėptuvėse globojo giminės. Kai jiems iškilo pavojus, tėvas išėjo į mišką ir po pusmečio žuvo“, - prisiminė L.Kaukėnienė.

Išgyveno dvejopą tremtį

Miškingose Permės vietose vyravo badas ir skurdas. Leokadijos seneliai vienas po kito mirė, vos atlaikę kelionę ešelonuose. Motiną darbe netrukus užgriuvo ir sužalojo medis. Rusų valdžia, matydama mirštančius vaikus, nusprendė gelbėti juos, įsteigdama tremtinių vaikų internatą.

„Ten patekau ir aš su broliais. Apie našlaičius per Raudonojo Kryžiaus organizaciją sužinojo Lietuvos valdžia, ir Justo Paleckio paliepimu 1946 m. buvome parvežti į gimtinę. Rusai norėjo uždaryti internatą, ir mes buvome užregistruoti kaip našlaičiai. Pakliuvome į Vilniaus vaikų namus. Parašiau dėdei, ir jis atvažiavo aplankyti, - prisiminimus atgaivino L.Kaukėnienė. – Dėdė mus visus keturis parsivežė namo. Jo šeimoje augo irgi keturi vaikai. Iš kariuomenės sugrįžo ir vyresnis brolis, - dėdės šeimoje jau buvome vienuolika žmonių. Jie gyveno skurdžiai, nuolatos badavome. Tuomet išsiprašėme valdžios, kad mums leistų sugrįžti į savo namus. Juos radome tuščius ir nusiaubtus. Kaimynai skolino arklį apdirbti žemės plotelį, vištą, kad išsiperinčiau viščiukų. Broliai išėjo ganyti karvių. Man buvo tik septyniolika, ir mažiesiems atstojau motiną“.

Leokadija išmoko verpti, austi, siūti. Dvejus metus išsiprašė pati namie mokyti brolį Stasį. Kai jau galėjo jį aprengti, išleido į trečią skyrių. Kitą iš mažiausių brolių - Algį - į mokyklą išleido dar po dvejų metų. Tačiau beprotiškai norėjosi ir pačiai mokytis. „Norėjau nors amato išmokti. Išvažiavau į siuvėjų kursus. Juos baigusi, važinėjau po kaimus ir siuvau žmonėms. Susitaupiau pinigų. Mama labai prašė, kad atvežčiau jai nors mažuosius brolius. Taip 1953 m. antrąkart išvažiavau į Permę. Laikai ir ten jau buvo pasikeitę – gyvenimas žymiai pagerėjęs. Ištekėjau už tremtinio ir pasilikau gyventi iki jo tremties pabaigos, - 1963 m.“, - tvirtino L.Kaukėnienė.

Moters nepalaužė nė sunki liga

Grįžusi į Lietuvą su vyru ir dukra, L.Kaukėnienė pradėjo megzti, teikti savo darbus į parodas ir tapo liaudies meistre. Per 20 metų ji išdirbo Klaipėdos dailės kombinate.

Moteris išgyveno dar vieną lūžį, kai prieš 22-jus metus jai buvo diagnozuotas vėžys. „Ligą kažkaip vis sąmoningai nuslepiu, tiesiog jos nejaučiu. Dievo apvaizda man buvo lemta anksti ją pajausti, diagnozuoti ir ją išgydyti. Nemanau, kad tai buvo atsitiktinumų grandinė. Viskas buvo surikiuota iš aukščiau – matyt, ne viską dar buvau padariusi šioje žemėje: turėjau nusargdinti ir mamą, ir vyrą“, - įsitikinusi pašnekovė.

Leokadija šypsodamasi tvirtino, jog dabar gyvena dėl savęs. Ji rengia savo asmenines parodas, dalyvauja Politinių kalinių ir tremtinių draugijos veikloje, dainuoja Kultūros centro tremtinių chore. Lanko parapijoje veikiančius: onkologinių ligonių grupę, „Gyvojo rožančiaus“ būrelį, yra „Marijos legiono“ narė, bendrauja su Padvarių pensionato globotiniais.

„Ką pati žinau, ką moku, norisi perteikti kitiems, dalintis tuo turtu, kurį gavau iš Dievo“, - tvirtino garbaus amžiaus ir turtingos gyvenimiškos patirties moteris.

Pašnekovė tvirtino, jog įgyvendinti svajonę išsiausti tautinį kostiumą jai, tapus tautodailininke, jau nebebuvę sudėtinga. Dabar gi buvusioms tremtinėms nepalyginamai sunkiau: tautodailės salonuose tautiniai kostiumai – brangūs, todėl moterys ieško medžiagų „labdarynuose“, pačios siuva ir siuvinėja palaidinukes, prijuostes. Ji tik patarianti, kaip derinti medžiagų ir siuvinėjimo raštus, pasidaryti karūnas.

„Ir džiaugiasi širdis, kad nors vyresnės kartos moterys vis dar puoselėja tautinių rūbų tradicijas“, - sakė L.Kaukėnienė, kurios numegztą tautinį kostiumą, beje, jos žodžiais, labai pagarbiai nešiojo ir anūkė.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas