- Nei aš, nei mano tėvai nebegaunam ir neberašom sveikinimų. Anksčiau esu rašęs pusbroliams, net nebeatsimenu, kiek man metų buvo. Dabar mano mažesnieji broliai rašo Kalėdų seniui laiškus ir meta juos į dėžes, mano vaikystėj tokios mados nebuvo. Smagu būtų gauti laišką, bet mažai tikėtina, kad laiškų rašymo tradicija atgytų, kai yra internetas.
Steponas Navickas:
- Tokiais dalykais užsiima mano žmona. Kasmet ji rašo giminėms į Kanadą ir Ameriką. Aš pats vakar išsiunčiau tuos laiškus. Ir kasmet iš giminių gaunam sveikinimo atvirukus. Anksčiau kaip kokį stebuklą tuos atvirukus apžiūrinėdavo kaimynės. Dabar jau „svieto“ niekuo nebenustebinsi ir pas mus. Aš tai jau niekam neberašau: kas žino – gal pasenau?
Regina Trakienė:
- Ir neberašau, ir nebegaunu. Nebėr giminių: mirė ir sesuo, ir brolis. Seniau draugai buvo išsibarstę po visą Sovietų sąjungą. Žmonės buvo kažkokie draugiškesni. Šiandien nors ir brangūs atvirukai ir pašto išlaidos, bet dar juk sukrapštytume tiems dalykams. Visi dabar per daug užsiėmę; bendrauja telefonais. Mano anūkas – dar pyplys, bet kad maigo tą telefoną, tik pyp –pypt...
Stasys Adamkevičius:
- Oi, seni laikai. Gal prieš kokius penkiolika metų rašiau paskutinius sveikinimus. Nebeturiu kam rašyti; namiškiai – vietoj, o draugai – vieni išmirę, kiti išsivažinėję. Ir aš laiškų nebegaunu. Sovietmečiu labiau bendravome, dabar kažkaip susvetimėjome. O ir tempai – kiti, jaunimas labiau bendrauja SMS-ais, internetu.
