Pajūrio naujienos
Help
2024 Liepa
Pi18152229
An29162330
Tr310172431
Ke4111825
Pe5121926
Še6132027
Se7142128
Komentarų topas

Namai, kur seni ir neįgalūs sutinka gyvenimo saulėlydį

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Pirmas puslapis
  • 2006-11-17
Padvarių pensionato direktorė Rima Narmontienė, čia išdirbusi vienuolika metų, žino kiekvieno gyventojo gyvenimo istorijas, atvedusias juos į šiuos valdiškus namus. Ji prisėdo šnektelti su seniausiu pensionato gyventoju Kazimieru Baubliu (dešinėje), įsikūrusiu čia prieš 45–erius metus. Viduryje – neseniai pensionate apsigyvenęs Alfonsas Šalnis, kurio sūnus čia gyvena jau dešimt metų.

Gruodžio pradžioje Padvarių pensionatas švęs 60-ąjį įkūrimo ir veiklos jubiliejų. Per šešis dešimtmečius ši globos įstaiga tūkstančiams neįgalių bei senų vienišų žmonių tapo tikraisiais ir dažniausiai paskutiniais jų gyvenime namais. Pensionate per kelis dešimtmečius užaugo ir kelios darbuotojų kartos.

Seniausiai pensionate – 46 - erius metus – gyvena Kazimieras Baublys. Seniausia pensionato darbuotoja - 48-erius metus virtuvėje triūsianti Justina Stonkienė. Per 60 metų pasikeitė penkiolika vadovų. Nuo birželio mėnesio Padvarių pensionatui vadovauja 36-erių Rima Narmontienė, čia dirbanti vienuolika metų.

Šiuo metu Padvarių pensionate, kurio steigėja yra Klaipėdos apskrities administracija, gyvena 230 gyventojų iš apskrities rajonų su fizine ir proto negalia bei seni vieniši žmonės. Pensionate dirba 110 darbuotojų, tarp jų daugiausiai – 42 - yra socialinių darbuotojų.

Kiekviena pavardė – sava istorija

Nuo 1961 m. tuometiniuose Padvarių senelių – invalidų namuose apsigyvenęs K.Baublys gerai atmena tuos laikus, kada šių namų gyventojai dirbo žemės darbus, augino gyvulius, veisė sodą. Archyvai byloja, kad ši globos įstaiga tuo metu turėjo 136 ha dirbamos žemės plotą. Joje tuo metu gyveno 115 globotinių, turinčių fizinę ir protinę negalią, bei seneliai. Iš Tūbausių kilęs K.Baublys tvirtino, jog šiuose namuose jam yra gerai, didelių valdžios pokyčių per tuos dešimtmečius jis nepajautęs. R.Narmontienė patikino, jog vyriškis ir šiandien – pirmasis pagalbininkas, tvarkant pensionato aplinką.

Prieš pusmetį pensionate apsigyvenęs garbaus amžiaus Alfonsas Šalnis sakė, jog šitie namai jam ir anksčiau nebuvę svetimi: prieš dešimt metų jis čia atvežęs proto negalią turintį sūnų Aleksą.

37-erių šilutiškis Robertas Šadauskas Padvariuose gyvena trejus metus. Nė neįtartum, jog šis koridoriumi kulniuojantis žmogus į pensionatą buvo atvežtas visiškai nevaikštąs. „Vieną rytą staiga atsibudau nejausdamas kojų. Prasidėjo „kryžiaus žygiai“ po ligonines, bet viskas - nesėkmingai“, - pasakojo vyriškis, neslėpdamas, jog dėl staigių gyvenimo posūkių buvęs kaltas ir jo potraukis alkoholiui.

Šilutiškis Robertas Šadauskas į pensionatą buvo atvežtas nevaikštantis. Slaugytojų dėka, pradėjęs nuo invalido vežimėlio, jis atsistojo ant kojų ir šiandien svajoja apie darbą.

R.Šadauskas prarado savo šeimą: žmoną ir dukrą. Abu Roberto tėvai buvo medikai. Robertas taip pat studijavo mediciną, tačiau mokslų nebaigė. Jo tėvas mirė, o mama dienas baigė Šilutės pensionate. Sesuo su šeima gyvena Amerikoje. „Turiu būti dėkingas likimui, kad pakliuvau čia: slaugytojų ir socialinių darbuotojų rūpesčiu pradėjau judėti, mankštintis ir galop atsistojau ant kojų“, - atviravo vyriškis. Jis sakė dienas pensionate leidžiąs skaitydamas, dalyvaudamas saviveikloje. Gerai groja akordeonu, nes šito kažkada mokėsi muzikos mokykloje. Tačiau Robertas prisipažino, jog jam norėtųsi save realizuoti kokiame nors darbe: jo neįgalumo lygis leidžia dalyvauti profesinės reabilitacijos programoje.

Tam yra pateikti jo dokumentai. Tačiau nežinia, kada ir koks darbdavys pasiūlys darbą žmogui, tegalinčiam dirbti kelias valandas per dieną.

„Keliauji per pavardžių sąrašus ir matai: kiekvieno pensionato gyventojo istorija – sudėtinga, su netikėčiausiais likimo posūkiais. Kone apie kiekvieną galėtum parašyti atskirą knygą“, - vartydama registracijos žurnalą tvirtino direktorė R. Narmontienė. Pensionate gyvena ne viena dešimtis žmonių, čia praleidusių didžiąją savo gyvenimo dalį.

Vadovė pasidžiaugė išskirtiniu dviejų globotinių, fizinę negalią turinčių - Alberto Urbonavičiaus ir Ginto Bružo – draugyste. „Jie vienas kitu be galo rūpinasi: Alberto dėka invalido vežimėlyje sėdintis Gintas gyvena visavertį gyvenimą, o Gintas Albertui yra tarsi dvasinis vadovas ir įkvėpėjas. Per visą pensionato istoriją nėra buvę tokio žmoniškumo pavyzdžio“, - teigė R.Narmontienė.

„Dauguma žmonių atvyko iš gerokai blogesnių gyvenimo sąlygų, ir čia jaučiasi neblogai. Dauguma apsipratę su mintimi, kad čia sutiks ir savo gyvenimo saulėlydį“, - tvirtino ilgametė pensionato darbuotoja, vyriausia slaugytoja Regina Martinkienė, dirbanti čia 36–erius metus.

Pensionatas daugeliui – vienintelė darbovietė

Pasak R.Narmontienės, nuo praėjusių metų liepos 1 dienos pasikeitė gyventojų priėmimo į Padvarių pensionatą tvarka. Pensionate daugės senų žmonių. Dabar yra priimami tik pensinio amžiaus žmonės su dideliu specialiųjų poreikių lygiu (visiška negalia) arba turintys I invalidumo grupę; asmenys, kuriems reikalinga slauga ir globa, bei tie, kurie negali gyventi savarankiškai, o artimieji jų negali prižiūrėti; taip pat asmenys, kuriems - per 75 metus.

Jaunuoliai pensionate buvo apgyvendinti iki tvarkos pakeitimų. Tačiau jie, direktorės žodžiais, taip pat turi lengvesnę ar stipresnę proto arba fizinę negalias ir vieni negebėtų adaptuotis visuomenėje. Vadovės nuomone, kai kurie jų galėtų gyventi savarankiško gyvenimo namuose. Juose asmenys gyvena po kelis, bet atskirai tvarko savo buitį. Jiems pagelbsti ateinanti socialinė darbuotoja. Tokie savarankiško gyvenimo namai jau kuriasi Respublikoje.

Šiemet vieno gyventojo išlaikymas pensionate kainavo 1 tūkst. 206 Lt. Iš gyventojų pensijų ar pašalpų išlaikymui yra atskaičiuojama 80 proc. jų pajamų. Likę 20 proc. paliekama pačių gyventojų reikmėms. Nuo sausio 1 dienos, direktorės žodžiais, pensionato gyventojo mokamų valstybei pajamų dydį lems ir jo turėtas turtas.

Turėdama mintyse profesinę reabilitaciją, gyventojų apgyvendinimą globos įstaigose, suskirstant pagal amžių ir neįgalumą, R.Narmontienė įsitikinusi, kad valstybės socialinės politikos naujovių grandinėje dar trūksta atskirų grandžių, kad ta grandinė būtų vientisa.

Anksčiau neįgaliuosius apgyvendindavo už miesto, nes tuometinėje visuomenėje neįgalieji tarsi nepritapo. Todėl ir Padvarių senelių – invalidų namai buvo įkurti atokiau nuo Kretingos, buvusio moterų vienuolyno patalpose. Šis buvęs vienuolyno pastatas - prie tvenkinio esantis dabartinis trečiasis korpusas - perstatytas 1975 metais.

Sovietmečiu prie trijų pensionato gyvenamųjų korpusų buvo pastatytos ir darbo terapijos dirbtuvės. Dabar jose įkurti 4 butai pensionato darbuotojams. 1986 m. buvo pastatyti 2 šešiabučiai namai internato darbuotojams.

Ir atokesnė nuo miesto gyvenamoji vieta, ir žmogiškasis faktorius, R.Narmontienės nuomone, lėmė, kad daugumai darbuotojų pensionatas tapo ilgalaike, o kai kam - ir vienintele darbo vieta. „Bet kas negalėtų dirbti su senais ir neįgaliais žmonėmis. Atjauta tampa padvariškių bendru bruožu. Kai kurie jų čia atbėgdavo pas mamas ir tėčius, o dabar pas juos ateina jų vaikai“, - šiltai apie savo darbuotojus kalbėjo direktorė. Ji pavardijo daugiau kaip dvi dešimtis darbuotojų, išdirbusių Padvarių pensionate apie 30 - 40 metų.Tai: Stanislava Žilienė, Janina Žilienė, Adelija Žilienė, Liuda Kasnauskienė, Irena Balsevičienė, Anelė Leonauskienė, Roma Kaklienė, Regina Kuprienė, Zita Songailienė, Ona Laimutė Lukšienė, Jovita Mickaitė ir kt.

Padvariuose ir dabar tebegyvena Vladas Sevelionis, vienas iš buvusių pensionato direktorių. Ilgiausiai – 28 metus - pensionatui vadovavo Janina Budrienė.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas