Pajūrio naujienos
Help
2024 Liepa
Pi18152229
An29162330
Tr310172431
Ke4111825
Pe5121926
Še6132027
Se7142128
Komentarų topas

Antanų vyriausiajam - šešiasdešimt

  • Vitalija VITKAUSKIENĖ
  • Mūsų žmonės
  • 2006-11-10

Šį savaitgalį Barasų šeimyna su giminėmis, draugais ir artimaisiais rinksis į Kretingos Žiemos sodą švęsti šeimos galvos - Antano Barasos - garbingo jubiliejaus. Vyras, tėvas, senelis, verslininkas, politikas, poetas, fotografas - tai tik dalis pareigų, pomėgių, kuriems šis žmogus jau šešiasdešimt metų dalija save.

Trijų kartų Barasų šeimos Antanai (iš dešinės) - tėvas, jo anūkas ir sūnus. Visi trys gyvena po vienu stogu, šeimos pasistatytame name Tvenkinio gatvėje, Kretingoje.
- Kokios mintys apninka ties 60-ies slenksčiu?

- Patirties jau užtenka tos, kurią sukaupiau per penkiasdešimt metų, nors jos prisideda kasdien, ypač dabar, kai nuolat reikia kovoti, kad įmonė laimėtų konkursus, žmonės turėtų gerai apmokamo darbo. O artėjant šešiasdešimt vis dažniau pagalvoju apie laikinumą šioje žemėje. Tas miręs, anas. Kiek bendraamžių anapilin iškeliavę.

- Tai liūdnos mintys.

- Anaiptol. Tai gyvenimas. Atėjome ir išeisime.

- Esate “iki pašaknų” melioratorius. Kodėl nepasirinkote kitos profesijos - lietuvių kalbos mokytojo, rašytojo ar fotografo,- kurioms turėjote įgimtų gabumų?

- Esu melioratorius nuo 1969 metų. Pradėjau dirbti darbininku. Išsiuntė į kursus. Vėliau įstojau į tuometinį Panevėžio hidromelioracijos technikumą, kurį baigiau su pagyrimu. Dar vaikystėje melioratoriams matuoklį nešiojau. Tai buvo gimtinėje, prie Darbėnų, Juzumų kaimo laukuose. Dirbau ir meistru, darbų vykdytoju, gamybinio skyriaus viršininku, viršininko pavaduotoju ekonomikai, kol Melioracijos statybos valdyba suskilo į 6 dalis.

- Per tą skilimą ir tapote verslininku, dabartinės įmonės “Damba” vadovu?

- Gyvenimas pats privertė imtis verslo. O buvusios įmonės suskaidymą vertinu kaip klaidą. Taip maniau tada, kai šis procesas prasidėjo. Taip manau ir šiandieną. Suskaldžius MSV, Kretingoje neliko kitos tokios pajėgios organizacijos, kuri galėtų atlikti stambius melioracijos statybos darbus. Šiandieną Plungės “Jonis”, Gargždų “Hidrostatyba” rangos darbų atlieka 20 kartų daugiau negu mes, atlieka todėl, kad tuomet buvo protingesni, įžvalgesni - neišsidraskė.

- Tačiau jūsų vadovaujama “Damba” atsilaikė, šiandieną pripažįstama kaip stipri įmonė.

- Iš pradžių buvome priversti imtis tiltų, užtvankų, drenažo remonto darbų rajone, nes daugiau nebuvo kam. Tačiau vien iš to pelnytis ir išlikti buvo neįmanoma. Teko griebtis kitokių darbų: vandentiekio, kanalizacijos įrenginių, kelių statybos ir remonto.

Prieš trisdešimt metų su sūnumi Antanu
- Kada buvo lengviau - sovietmečiu ar dabar?

- Man - tada. Ateitis aiškesnė buvo. Dabar gi, atvažiavai į degalinę - kuro kainos šoktelėję. Šiandieną žmogui daugiau rūpesčių, streso. Gyvenimo smagratis nežmoniškai greit sukasi. Mes vejamės Europą, jie ten ramiai gyvena.

Šiandieną yra laisvė veikti. Kad ja pasinaudotum, reikia turėti galvą, drąsos savarankiškai veikti, priimti sprendimus.

- “Damboje” dirba ir jūsų žmona Ala, sūnus Antanas, marti Živilė. Darbinius rūpesčius parsinešate ir į namus?

- Būna. Kas nors paskambina, kad apvogė, prisigėrė. Ne kiekvieną vakarą, bet dažnai darbo reikalus aptariame šeimos rate.

- Sakoma, jog vyras be moters - lyg paukštis su vienu sparnu. Ar taip pat sėkmingai žengtumėt per gyvenimą, jeigu šalia nebūtų Alos?

- Ala man yra didelė atrama. Ne tik namuose, bet ir įmonėje. “Damba” turime namelius Šventojoje, ant žmonos pečių - ir visų įmonių svečių priėmimas. Ji valdo šeimos pinigus. Perka man švarkus, kostiumus ir kojines. Pats turbūt jau nenusipirkčiau. Susipažinau su Ala praktikoje. Kazachstane, plėšiniuose, Kokčetavo srities Červonij kolūkyke statėme gyvenamuosius namus. Valgėme valgykloje, kur ją ir pamačiau. Tokią nedidukę, su ilga kasa mergičką. Buvo iš Baltarusijos atvykusi pas seserį. Šešerius metus draugavome. Susirašinėjome laiškais. Atitarnavau armijoje ir po dvejų metų Baltarusijoje susirašėme. Grįžome į Lietuvą. Ją, kaip specialistę, priėmė į darbą MSV ir - iškart į laukus. Prasidėjo lietuvių kalbos mokymasis, pažintis su Lietuva. Ala - širdies žmogus. Kartais netgi per daug, iki smulkmenų, rūpestinga ne tik saviems, ir svetimiems.

- Kaip palepinat žmoną?

- Ji mane palepina, bulviniais blynais. Aš? Kartais kokį papuošalą nuperku, gėlių, geru žodžiu. Į koncertus, teatrus dažnai pakviečiu, keliones. Jai, kaip ir man, tai patinka.

- Kaip tapote politiku?

- Pats gyvenimas į politiką atvedė. Nepatiko partijų lyg grybų po lietaus dygimas, etikečių žmonėms klijavimas. Aš kaip buvau, taip ir likau socialdemokratu. Esu šio krašto žmogus. Žinau visus rajono kelius ir keliukus, tiltus, užtvankas, užrištomis akimis surasčiau. Tokių žmonių rajone nėra daug. Niekada nebuvau ir nebūsiu šiam kraštui abejingas. Antrą kadenciją esu išrinktas į rajono Savivaldybės Tarybą. Kandidatuosiu ir būsimuose rinkimuose. Dirbdamas Taryboje žinai pusmečio, metų ir ilgesnio laikotarpio Savivaldybės planus. Gali daryti įtaką sprendimams. Žinoma, vietos politikai nėra visagaliai, daug kas nuo jų ir nepriklauso.

Net 38 kruopščiai sudėliotų ir aprašytų nuotraukų albumuose Antanui Barasai sunkiausia surasti save. Pasitvirtino sena tiesa: batsiuvys - be batų, fotografas - be savo atvaizdo.
- Iš kur paties kūrybos upeliai srūva?

- Nuo Darbėnų vidurinės mokyklos. Lietuvių kalbą dėstė mokytoja Žemaitytė. Ji buvo subūrusi jaunųjų korespondentų būrelį. Rašydavome rajono laikraščiui “Stalinietis”. Mokykloje rašiniams rinkdavausi laisvas temas. “Antanai, tavo tema geriausia”,- dažnai mokytoja gyrė ir pranašavo - jeigu ne rašytoju, tai korespondentu tikrai tapsiu. Fotografas esu keturiasdešimt metų. Buvo mano nuotraukų rajono, respublikiniuose laikraščiuose, žurnaluose. Buvo ir fotoparodų. Namuose saugau 38 nuotraukų albumus. Mėgstu fotografuoti kelionėse - pastatus, peizažus. Turiu Popiežiaus Jono Pauliaus nuotrauką, nufotografau dviejų metrų atstumu.

Ir dabar rašau. Tylumoje, kai niekas netrukdo. Pasėdžiu, pagalvoju ir... “atsiriša”. “Dambos” himną parašiau, pernai, palydėdami senuosius, visas kolektyvas giedojome. Rašau sveikinimus, nes nepatinka standartiniai, nuolat kartojami, nors ir gražūs būna žodžiai, juos “sunešioja”.

- Antanas - tai Barasų šeimos vardas?

- Mano anūkas - šeštas pirmagimis sūnus, kuriam šeimoje suteiktas Antano vardas. Jam šešeri, anūkei Eglutei - dveji. Gimus anūkui, visiems šeimoje buvo aišku - į pasaulį atėjo Antanas. Kaip ir gimus mano sūnui Antanui. Dabar Antanų Lietuvoje sumažėjo. Buvo laikas, kuomet kas tryliktas vyras Lietuvoje buvo Antanas. - Per gimtadienį linkima svajonių išsipildymo. Apie ką svajojat?

- Kad nesušlubuotų sveikata. Norėčiau, kad įmonė dar labiau sustiprėtų. Artimiausiu metu - gauti ISSO standartą įmonei, įsigyti naujos technikos, kad žmonės daugiau uždirbtų. Norėčiau pamatyti pasaulį. Nuvažiuoti į Australiją. Labai mėgstu geografiją, turiu žemėlapių kolekciją, knygų, leidinių apie kiekvieną šalį. Norėtųsi, kad Kretingoje garsiai ir iškilmingai nuskambėtų Lietuvos tūkstantmečio jubiliejus, kad negyventume prasčiau už europiečius, kad anūkai dorais žmonėmis užaugtų.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas