|
|
|
Moters valia jos palaikai buvo kremuoti
Kapsulę su mirusios motinos pelenais kretingiškis Juozas Gricius laiko namuose. Aštuoniasdešimt penkerių metų Jadvygos Griciutės kūnas buvo kremuotas. Tokia buvo mirusiosios valia, kurią įvykdė sūnus. Kapsulė yra uždaryta metaliniu dangčiu, ant kurio nurodytas mirusios ir kremuotos moters asmens kodas, gimimo, mirimo ir kremavimo datos. Ant kapsulės dangčio įspaustas Rygos krematoriumo pavadinimas. Pati kapsulė – panaši į nedidelę juodą statinaitę. Vietoj neprižiūrėto kapo - pelenai J.Griciutė buvo kilusi nuo Salantų pusės, kurį laiką gyveno ir dirbo Kretingoje, Klaipėdoje, o gyvenimo saulėlydžio sulaukė su sūnumi grįžusi gyventi į Kretingą. Pasak J.Griciaus, pirmą kartą apie kremavimą motina prabilo pabuvojusi Lėbartų kapinėse. Jose tuo metu buvo plotas, kuriame buvo laidojami rusai. Lietuvai tapus nepriklausoma valstybe, daugelis jų išvyko, o kapinės prižėlė. J.Griciutei slogų įspūdį paliko tankiai prilaidotas plotas, kuriame vienas šalia kito, aptverti aukštomis tvoromis, rikiavosi kapai. Žolės jau buvo taip įsigavusios, kad rankomis vargu ar bebuvo galima išrauti. Šį įspūdį moteriai sustiprino apleisti kapai Salantuose. Tuo pat metu moteris atsitiktinai pamatė televizijos laidą apie tai, kaip kitose šalyse mirusieji kremuojami. Motina, J.Griciaus žodžiais, nutarė, kad nenori neprižiūrėto kapo. Turėdama vienintelį sūnų, motina pagalvojo ir apie tai, kas bus, kas prižiūrės kapą, kai mirs ir sūnus. Galimybė būti kremuotai jai pasirodė pati tinkamiausia išeitis. Prašė nenešti vainikų J.Griciutė norėjo, kad artimieji jos nešarvotų. Dėl pelenų paliko apsispręsti sūnui – jai buvo tas pats, kur jie liks – palaidoti, saugomi namuose ar išbarstyti. Motinos valios jos nešarvoti sūnus neįvykdė. Vyriškis neslėpė neišdrįsęs taip drastiškai pasipriešinti tradicijoms. Giminės murmėjo iš pačios J.Griciutės išgirdę jos norą būti kremuojamai, tai koks bebūtų kilęs nepasitenkinimas, jeigu artimieji nebūtų gavę pabūti prie mirusiosios karsto. J.Griciutės artimieji, pranešdami apie mirtį, visų prašė, kad neneštų nei gėlių krepšelių, nei vainikų. Tačiau dauguma elgėsi nepaisydami prašymo – jie darė taip, kaip įpratę mūsų žmonės. Todėl vainikus ir krepšelius teko palikti ant kitų kapų. Visiems buvo įdomu, kaip visa vyks, jei mirusioji nebus laidojama. Sutartą valandą atvyko katafalkas, į kurį buvo įdėtas karstas su mirusiosios palaikais. Tik skirtingai nuo įprastų laidotuvių, nei karstas, nei katafalkas nebuvo puošiami vainikais ar krepšeliais, o automobilis pasuko ne į kapines, o tolyn nuo kapinių. Kapsulę saugo namuose Ne vienas žmonių kremavimo paslaugų atsisako dėl to, kad jos labai išaugina ir taip nepigias laidotuves. J.Gricius sakė teiravęsis keliose Klaipėdos įmonėse, kurios teikia kremavimo paslaugas, t.y. veža mirusiuosius kremuoti į Rygą. Kretingiškio motina mirė beveik prieš metus. Jam pavyko surasti įmonę, kuriai už paslaugą nesumokėjo nė pusantro tūkstančio litų. Už šiuos pinigus įmonė pardavė karstą, drabužius, palaikus nuvežė kremuoti į Rygą ir kapsulėje parvežė pelenus. Nors jų galima ir nepasiimti. Kapsulę su motinos pelenais J.Gricius tebelaiko namuose. Motina nenorėjo kapo, o kolumbariumo Lietuvoje dar nėra. Jis įrenginėjamas prie Klaipėdos esančiose Lėbartų kapinėse ir turėtų pradėti veikti kitą birželį. J.Gricius sako, kad dažnai prie kapsulės su motinos pelenais uždega žvakę. Vyriškio nuomone, gal ne kiekvienas galėtų gyventi tokioje kaimynystėje, o jam tai yra ryšys su motina. Nori būti kremuoti abu su sūnumi J.Gricius yra išsiskyręs, o pavasarį tapo ir našliu. Jo sūnus motinos palaikus taip pat kremavo, bet urna buvo palaidota kapinėse. J.Griciui nekyla net abejonių, kad jis turėtų būti palaidotas kitaip. Abu su sūnumi jiedu irgi po mirties nori būti kremuoti. O ką daryti su pelenais, jie palieka spręsti artimiesiems. Po motinos palaikų kremavimo J.Gricius sulaukė įvairių reakcijų – nuo neslepiamos nuostabos iki smalsumo. Gal buvo ir smerkiančių, bet į akis jam to niekas nepasakė. To neleido ir motina. Ji visiems buvo tvirtai pareiškusi, kad po mirties nori būti kremuota, kad tai yra jos valia. J.Gricius sakė kuo toliau, tuo daugiau sutinkąs žmonių, kurie apsisprendė arba jau svarsto tokią galimybę. Tai nebėra tik žmogaus valia. Atsivėrus sienoms, daug žmonių, ypač jaunų, išvyko į užsienį. Tėvai suvokia, kad jų palaidoti ar prižiūrėti kapus nebus kam. Kiek bebūtų kuriama kapinių, jos greitai prisipildo. Todėl, J.Griciaus nuomone, yra tik vienintelė racionali išeitis – palaikus kremuoti.
|
|
