|
Ankštakiškiai jaučiasi valstybės posūniais
Ankštakiškiai turi tik vieną gatvę, bet joje nėra nė vieno šviestuvo, o duobės buvo užpiltos tik praėjusią savaitę. Nors Ankštakiai yra vos už septynių kilometrų nuo Kretingos, žmonės jaučiasi gyvenantys taip, tarsi būtų ne Lietuvos piliečiai. Jie 21-ajame amžiuje palikti klaidžioti tamsoje, duobėse ir purve. Papūtus vakarų vėjui, kaimas kvėpuoja šalia esančio sąvartyno smarve, o papūtus iš kitos pusės – Kurmaičių paukštyno dvoku.
„Kolūkio laikais turėjom ir darbus, ir asfaltuotą gatvę, ir šviestuvus joje, - neslėpdama nuoskaudos kalbėjo gatvėje sutikta Jadvyga Ūbienė. – Viskas baigėsi pasikeitus laikams. Žemės ūkio bendrovė nupjaustė šviestuvus, kurių daugiau niekas taip ir nebepakabino, niekas nebetaisė nė gatvės“. Buvęs minėtos žemės ūkio bendrovės vadovas Vytautas Raminas sakė, kad šviestuvai buvo atjunginėti per Lietuvos blokadą. Kol visi taupė, kol valstybei buvo sunku, kentėjo ir ankštakiškiai. Tik tie laikai seniai pasibaigė, o Ankštakius valdžia pamiršo. V.Ramino žmona Sofija, kaip ir dar ne vienas ankštakiškių, dirba pamainomis, todėl į darbą ir iš jo tenka grįžti tamsoje. Moteris, vakare iš darbo grįždama dviračiu, pataikė į duobę ir krito. Jai tąkart medikų neprireikė. Bet kaime gyvena vaikų, kurie į mokyklą išeina tamsoje, o pasukus laikrodžius ir grįš temstant. Kaime yra ir senų žmonių, kurie vos nusileidus saulei priversti likti namuose. „Ankštakiuose gimiau ir augau, kolūkio laikais šviesoje ir asfaltuota gatve vaikščiojau, - pasakojo garbaus amžiaus Valerija Petrulienė. – O dabar esu įkalinta savo troboje, negaliu nė pas kaimynus vakare nueiti – nes gatvė tamsi ir duobėta“. Moters žodžiais, jos vaikai, atvažiuojantys aplankyti motinos, neatsistebi, kaip čia žmonės gyvena. Prašo bent dviejų šviestuvų Stanislovas Ūbis bandė savo sodybą ir gyvatvorę saugoti įkalęs stulpelį su atšvaitu. Tik neilgai truko ramybė – kažkas išvertė. Ne tyčia, o kad per duobes priverstas lipte lipti į gyvatvorę. „Padėkit mums gauti bent du šviestuvus, - „Pajūrio naujienų“ prašė Emilija Jūrevičienė. – Pakabintų vieną gatvės gale, kitą – pradžioje, kaip būtų gerai.“ Buvęs Žemės ūkio bendrovės vadovas Vytautas Raminas sakė, kad šviestuvų buvo atsisakyta per Lietuvos blokadą.
Vyresnieji ankštakiškiai daug neprašo. Jie išmoko susitaikyti su tuo, ko patys nesugeba pakeisti, o kiti jų nemato ir negirdi. Jie džiaugiasi savo namu, džiaugiasi, kad sodo medžiuose neberanda iš sąvartyno atneštų šiukšlių. Autobusai į Ankštakius neužsuka. Ir mažiems, ir dideliams tenka eiti iki Žibininkų kelio. Atstumas nedidelis. Bet jis tampa labai ilgas, kai vyresnio amžiaus žmogui iš miesto reikia grįžti su pirkiniais. O į miestą apsipirkti tenka važiuoti dažnai, nes kaime nėra nei parduotuvės, nei kiosko. Kažkada buvo kioskas, bet jis greitai užsidarė, nes neišsilaikė. Dabar triskart per savaitę į kaimą užsuka parduotuvė ant ratų. Praėjusią savaitę žmonės džiaugėsi pamatę, kad ant kelio pilamas žvyras. Tuo pasirūpino ūkininkas Stasys Pielikis. Jis davė žvyro ir savo transportą. Seniūnijai liko tik sugreideriuoti vienintelę Ankštakių gatvę.
|