Pajūrio naujienos
Help
2022 Spalis
Pi 310172431
An 4111825
Tr 5121926
Ke 6132027
Pe 7142128
Še18152229
Se29162330
Komentarų topas

Darbėnų bažnyčios kunigas altarista Julijonas Tamošauskas švenčia 90 metų jubiliejų.

Garbaus amžiaus sulaukęs Julijonas Tamošauskas sakė, kad nepalūžti okupacijų metais padėjo tik stiprus tikėjimas.

Dvasininkas, pergyvenęs sovietų ir vokiečių okupacijas, spinduliuoja optimizmu.

“Nuvažiuoju pas daktarą ir sakau: “Tempkime dar iki šimto,” – šmaikštavo jubiliatas, pridūręs, kad nenorėtų tapti našta kitiems.

J.Tamošauskas mano: ilgai gyvena todėl, kad tiki italų patarle: “Kas juokiasi, tas iš savo karsto traukia vinis”.

J.Tamošauskas, nepaisant garbingo amžiaus, yra guvus, mėgsta bendrauti su žmonėmis, pajuokauti. Jis iki šiol tarnauja ir Darbėnų bažnyčioje.

Kunigas nevengia padiskutuoti su netikinčiais žmonėmis. “Rubežius tarp gėrio ir blogio eina per žmogaus vidurį. Žmogus turėtų svarstyti, ką pasirinkti - velnią ar Dievą,” – sakė jis.

Garbaus amžiaus dvasininkas doro gyvenimo pamoko ir darbėniškius. Kai mūsų laikraštyje paskelbiami neblaivių ir policijos pareigūnų nubaustų vairuotojų sąrašai, jis juose ieško pažįstamų pavardžių. Jei randa, tokius žmones šnekina mesti gerti. Rūkaliai taip pat sulaukia J.Tamošausko skatinimų mesti žalingą įprotį.

Kunigas turi būti geras psichologas – rasti žodį ir vestuvių proga, ir per laidotuves, išklausyti išpažinčių. Pasak J.Tamošausko, tarnauti padeda stiprus tikėjimas, susikaupimas.

Išpažintį kunigas laiko dvasios išvalymu. “Kodėl žmogus eina praustis? Kažkas iš vidaus šaukia būti švariam, tokiam ir išlikti. Taip ir su išpažintimi. Bažnyčia turi pamokinti, kaip žmogui reikia į save žiūrėti,” – aiškino J.Tamošauskas. Jis per išpažintį stengiasi kiekvieną žmogų paguosti.

Filosofuoti mėgstantis kunigas neatsistebi gyvenimo mįslingumu.

“Mes esame mažai mokyti. Negalime išsiveržti iš medžiaginės prigimties. Dievas – tai ne paveikslas, o priemonė, laipteliai į visų dalykų esmę,” – savo požiūrį dėstė Julijonas Tamošauskas.

Mokydamas kitus, kunigas pats visą gyvenimą griežtai laikėsi Katalikų bažnyčios nuostatų. Pareigas vykdė nesvarstydamas. “Negalima mokyti vyskupo. Juk daviau priesaiką, kad klausysiu bažnyčios vyriausios valdžios. Nereikia svarstyti, ką rinktis: naudą sau ar naudą visiems,” – savo požiūrį dėstė kunigas.

Susidūrė su “buldozeriniu” ateizmu

Į kunigus J.Tamošauską įšventino vyskupas Kazimieras Paltarokas 1947 m. Kunigavęs Mažeikiuose, Viešvilyje (Jurbarko r.), jis buvo paskirtas į Žemaičių Kalvariją vietoj suimto klebono kun. Jono Staškevičiaus.

Ten J.Tamošauskas susidūrė su sovietų valdžios priešiškumu. Žemaičių Kalvarija garsėja Didžiaisiais atlaidais. Kas devynerius metus jie vyksta ne pirmą, o antrą liepos sekmadienį. Šios tradicijos turėjo laikytis ir pradėjęs Žemaičių Kalvarijoje kunigauti J.Tamošauskas. Sovietinė valdžia sugalvojo pirmą liepos savaitgalį surengti festivalį Plateliuose ir taip nukreipti maldininkus. Šventei ruoštasi valstybiniu mastu. Kai valdžia suprato, kad atlaidai tais metais vyks antrąjį savaitgalį, J.Tamošauską pakvietė į Vilnių ir prašė atlaidus perkelti į pirmą savaitgalį.

“Pasakiau, kad tokios tradicijos yra iš seno, nieko negaliu pakeisti. Tai padaryti gali tik vyskupas. Valdžia buvo pilna įtūžio,” – pasakojo J.Tamošauskas.

Po šio incidento 1960 m. iš jo atimta teisė dirbti bažnyčioje. “Pusę metų šiaip taip prastūmiau. Prisistatė policijos viršininkas: “Dykaduoni, kaip tu gyveni? Reikia tave būtinai įdarbinti”. Kadangi buvau baigęs žemės ūkio mokyklą, nuėjau dirbti į kolūkį,” – pasakojimą tęsė kunigas.

Po kiek laiko vyskupas Petras Maželis išrūpino klebono vietą Grūšlaukėje. Po16 ten praleistų metų J.Tamošauskas perkeltas dirbti į Darbėnus. “Čia jau ir apkerpėjau,” – juokėsi J.Tamošauskas.

Žvelgdamas į nueitą gyvenimo kelią, J.Tamošauskas mano, kad nepalūžti padėjo stiprus tikėjimas ir žmonių palaikymas. Jis pamena, kaip bažnyčia buvo užkraunama mokesčiais – skaičiuodavo ir bažnyčios, ir šventoriaus plotą. Buvo suskaičiuotas ir plotas, kurį užima Kristaus kančios kelio koplyčios. Už viską bažnyčiai reikėjo sumokėti 33 tūkst. rublių per metus.

“Politikos tikslas buvo gniaužti bažnytinį judėjimą. Sovietų valdžia pjovė kaip galėjo. Tada veikusią sistemą galima vadinti “buldozeriniu” ateizmu. Mokinius peikdavo, kam šie į bažnyčią eina. Ar tai nebuvo velnio veikimas?” – klausė J.Tamošauskas.

Kai J.Tamošauskas apsisprendė tapti kunigu, ne vienas dėl politinės situacijos bandė jį atkalbėti. Tačiau J.Tamošauskas buvo tvirtai pasiryžęs. “Tėvai buvo tikintys, nuo mažens vedė į bažnyčią. Dalyvavau katalikiškose draugijose, labai mėgau knygas, ypač religinės tematikos. Gyvenau tokioj aplinkoj, tai tikėjimas nuo mažumės įaugo į vidų. Atrodė, kad bažnyčia pati traukė į save,” – išgyvenimais dalinosi pašnekovas.

Artimieji nenustebo J.Tamošausko pasirinkimu. Jį palaikė ir dvejais metais jaunesnis brolis, kuris nors ir buvo tapęs kolūkio pirmininku, nuo bažnyčios nenusigręžė.

“Perauklėti” klierikus bandė ir sovietinė valdžia, palikusi vieną kunigų seminariją Kaune. Į ją tęsti mokslų susirinko apie 300 jaunuolių. Po kelerių metų būsimus dvasininkus pradėjo šaukti į karo tarnybą. “Manė, kad paims klierikus į armiją, tai šie negrįš į dvasininkijos mokslus. Dalis nubyrėjo, tačiau dauguma pabaigusių tarnybą grįžo į seminariją,” – pasakojo J.Tamošauskas, pats atlikęs tarnybą Lietuvos kariuomenėje.

“Tada buvo stiprus žmonių nusiteikimas kovoti už savo idėją. Viską ištvėrėm. Yra kažkokia žmogaus paslaptis, kad jis žmogumi ir išliko,” – apibendrino J.Tamošauskas.

Dovilė SIMAITYTĖ


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas