Pajūrio naujienos
Help
2022 Spalis
Pi 310172431
An 4111825
Tr 5121926
Ke 6132027
Pe 7142128
Še18152229
Se29162330
Komentarų topas

Šių metų vasara net ir ožkoms prasta buvusi

  • Audronė PUIŠIENĖ
  • Žemė ir ūkis
  • 2006-08-18

Stojus sausrai, Voveraičių kaimo gyventoja Stanislava Grinevičienė ne kartą galando peilius: pritrūkusi pašaro, vis ketino pjauti vieną-dvi iš savo auginamų ožkų. Tą patį galvojo ir jos kaimynė Teresė Birutė Kaniauskienė, kuri ožkas pradėjo auginti tuomet, kai perkūnas nutrenkė jos turėtąją karvę.

Voveraičių kaimo gyventoja Stanislava Grinevičienė guodėsi, jog šią ypač sausringą vasarą pritrūkusi pašaro ožkoms.

S.Grinevičienė laiko 7 ožkas, ir neperseniausiai yra papjovusi du ožiukus. Gi kaimynė Teresė augina dvi ožkeles. “Vieną atiduosiu vežtis į Kelmę – saviškius išmokinau ir kaip ožkas prižiūrėti, ir kad ožkos pieną gerti – sveika, - kalbėjo T.Kaniauskienė. – Ir būtinai parašykite, jog ožkos pienas – ir maistas, ir vaistas. Esu patyrusi sąnario keitimo operaciją. Jaučiu, jog ir kiti sąnariai braška, tad drąsiai galiu sakyti, kad nuo kai kurių negalavimų gelbsti ožkos pienas”.

S.Grinevičienė ožkas laiko daugiau negu penkerius metus. Anksčiau karvių laikiusi moteris teigė, jog karvei prižiūrėti nebeturėtų jėgų, be to, karvėms auginti reiktų gerų ganyklų.

“Pririšam ožkas karklynuose, pakrūmėse, darže. Juk jos graužia tai, ko kiti galvijai nė nepaliečia”, - kalbėjo S.Grinevičienė. Jai pritarė ir jos vyras Antanas, kuris sakė, jog per dieną išgeriąs litrą ir daugiau ožkos pieno. “Grietinės jau seniai nebevartojame – vietoj jos visur tinka ožkos pienas. Prie ožkos pieno skonio jau seniai pripratome. Atrodo, kad kitokio ir nebegalėtume gerti”, - sakė jis.

Nykstančio Voveraičių kaimo gyventojai guodėsi, jog šių metų vasara net ir ožkoms prasta buvusi. Žolė – išdegusi, krūmai – išdžiūvę, ir ožkos ne kažką pievose bei pagrioviuose sugraibo. Tad beria ėdžiosna žmonės ir miltų, ir pernykščio šieno gyvuliams numeta. Šiais metais išdžiovintąjį šieną pasiliks žiemai – nesvarbu, kad rudenį žada pjauti senąsias ožkas. “Kurgi jas dėsi. Jaunas paliksime, kad pieno turėtume – juk mudviem su vyru šešių litrų pieno, kiek duoda ožkos, visiškai pakanka. Ir sūrį sulieju, ir varškės padarau”, - kalbėjo S.Grinevičienė, kuri tikino, jog ir ožkiena yra pakankamai skani, ir jokio atskiro pripratimo prie ožkos mėsos nė nereikią.

Moterys, Voveraičiuose auginančios ožkas, sakė, jog žmonės visiškai be reikalo blogai apie ožkas ir jų pieną kalba. “Be abejo, ožkos turi savo charakterį. Bet kai pats imiesi auginti ožkas, gali įsitikinti – nėra jos tokios nepakenčiamos. Atvirkščiai – jos gali būti ir labai meilios”, - pasakojo T. Kaniauskienė, kuri su obuoliu viliojo savo augintinę “negeram” triukui – vis bandė raginti ožką, kad ši su šeimininke pasibadytų. Tiesą pasakius, - nepavyko.

Ypač moterys džiaugėsi savo mažuoju Eicho. Šis iš visos bandos savo juodumu išsiskiriąs. O štai jo brolį kiaulė sudraskė, tad Eicho auga vienas. Jį šeimininkė Teresė perleido kaimynei Stanislavai, tačiau ožiuko grožiu ir gyvumu džiaugiasi abidvi: juk abiejų ir trobos, ir kuklios ganyklėlės – šalia. Kaip ir kasdieniai rūpesčiai bei paguoda: moterys sakė gerai suvokiančios, jog Voveraičių kaimo niekas nebeprikels, ir kad kasdien kaimas nyks ir nyks, taip ir nesulaukęs jaunų darbščių rankų. “Pažiūrėkite patys: nėra kas benupjautų pakeles, o ir mūsų pačių daržai šiaip sau beatrodo – jėgų nebeturime viską nudirbti, stiprių vyrų vėlgi nesą”, - guodėsi kaimynės, liūdnai žiūrėdamos į mekiones ožkas – savo maitintojas – ir baigiantį išdžiūti menkutį tvenkinį, kuriame moterys kasdien girdo riestarages.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas