Pajūrio naujienos
Help
2022 Gruodis
Pi 5121926
An 6132027
Tr 7142128
Ke18152229
Pe29162330
Še310172431
Se4111825
Apklausa

Ar žinote, kas sieks mero pozicijos Kretingos rajone?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Apklausa

Balsuokite už „Pajūrio naujienų“ 2022-ųjų Metų žmogų!

Paulius VAINEIKIS
Gabrielė STONKUTĖ
Eldoradas BUTRIMAS
Vytautas GRYKŠAS
Brigita BARKAUSKAITĖ
Jonas DRUNGILAS
Aida MIKUTIENĖ
Šarūnas KASMAUSKAS
Birutė VISKONTIENĖ
Komentarų topas

Gyvenimas prie raistų ir akivarų

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Žemė ir ūkis
  • 2009-10-16

Kartenos seniūnijos Lygnugariškių ir Lūgnalių kaimai ligi nunykstant gyvavo kelis šimtmečius: senas sodybas iš visų pusių supo miškai bei Kalniškių ir Reiskių (dabar – Plungės r.) tyrai. Atšiauri, tundrą primenanti raistų gamta turėjo įtakos ir uždaresniam tenykščių žmonių gyvenimui.

Vietinių žmonių pasakojimus bei istorines žinias apie išnykusius kaimus surinko Kartenos vidurinės mokyklos Kalniškių pagrindinio ugdymo skyriaus pedagogai, - tą medžiagą buvo ketinama panaudoti būsimai knygai apie Karteną. Biologijos mokytoja Aušra Gedgaudienė su savo mokiniais jau dešimtmetį, vykdydami gamtos bei kultūros paveldo projektus, surinko įdomios medžiagos apie pavienius šimtamečius medžius - senųjų sodybų liudininkus bei jų šeimininkus. Taip kaupėsi žinios ir apie išnykusius kaimus.

Kalniškių kaimo šviesuoliais vadinami Stanislava ir Antanas Vaitkai jaunajai kartai geba perteikti vertingų žinių iš savo gyvenimiškos patirties.

Kelią tiesė Napoleono kariai

Pradžią Lūgnalių kaimui davęs XIX a. įkurtas palivarkas, priklausęs Šateikių grafo Aleksandro Pliaterio dvarui. Ariamose žemėse susiformavo užusienis, o prie Tyro pelkės pievos buvo užliejamos vandeniu. Valdytojas jas nusausino. Tą vietą buvo pamėgę vandens paukščiai, dėl to vietovę imta vadinti Pyplinėmis.

1846 m. Lūgnalių kaime gyveno 4 baudžiauninkų šeimos. Po baudžiavos panaikinimo po gabalą žemės iš grafų Pliaterių išsipirko vietiniai gyventojai Anužis ir Kazys Vosylius.

Prie šiaurinės šio kaimo pusės šliejosi kalva, vadinama pilale. Ši kalva vėliau buvo pavadinta Lūgnalių piliakalniu. Esą jį supylė švedų kariūnai, čia stovėjusi ir gynybinė pilis. Žmonės pasakojo, kad ten buvęs pakastas ir švedų lobis. Tačiau archeologiniai tyrinėjimai šių faktų nepatvirtino.

Netoli pilalės tyvuliuojančios Tyro pelkės pakraštyje rastas akmeninis kirvukas liudijo, kad į šias vietoves jau prieš tris tūkstantmečius užklysdavo medžiotojai.

Pasakojama, kad XIX a. pradžioje, traukdami Maskvos link, Napoleono kareiviai palei Lūgnalių pilalę (greta šiandieninio Kalniškių durpyno ir fermos) per pelkes nutiesė kelią, pavadintą prancūzkeliu. Šio grindinio liekanų žmonės atrasdavę dar XX a. pradžioje.

1923 m. kaime gyveno 4 ūkininkai – iš viso 39 žmonės. Daugiausiai žemės valdė ūkininkas Skridaila. Kaimas turėjo savo mokyklą, kurią lankė gretimų Anužių, Drungilų kaimų vaikai. Joje mokytojavo Gertrūda Baltmiškienė.

Durpes kūreno ir prieškariu

Iš Lūgnalių kilusi, šiandien Kalniškiuose gyvenanti 75-erių Stanislava Vaitkienė sakė atmenanti, jog pirmoji mokykla buvusi pas ūkininkę Skridailienę, - jos šeimynykščiai dvarą buvo pirkę iš Lubių.

Lubių giminė, anot S.Vaitkienės, buvo paplitusi ir aplinkiniuose kaimuose: Kalniškiuose tebėra išlikusi pačios seniausios, 1812 m. statytos, Jono Lubio sodybos trobesiai. Lūgnaliuose dar tebegyvena dvarininkų palikuonė Angelina Lubytė–Sungailienė.

Pašnekovė atmena kaimą jos vaikystėje buvus nemenką - ji suskaičiavo buvusius 16 ūkių ir vardijo: Antano Mikalausko, Juozo Armalio, Igno Beinoro, Juozo Jomanto, Stanislovo Tamošausko, Stanislovo Norvaišo, Jono Gelžinio, Jakštų. Gyveno ir trys Rojų šeimos – jų sodybos buvo viena greta kitos. „Žaisti, jei tik mama iškleisdavo, ir bėgdavome į „rojyną“, - pas Rojus. Ten gyveno 9 mano pusbroliai ir pusseserės“, - prisiminė S.Vaitkienė.

Kaime pats turtingiausias ūkininkas buvęs Antanas Mikalauskas – Stanislavos dėdė. Jo tėvas Pranciškus, Amerikoje užsidirbęs pinigų, iš dvarininko Lubio nusipirko gabalą menkavertės žemės ir Tyro pelkės, kurias ir paliko sūnui. Už tai, anot moters, jį vėliau ir į Sibirą išvežė.

„Dėdė leisdavo žmonėms nuo Tyro pelkės pakraščio išsikirsti durpių kurui“, - prisiminė pašnekovė.

„Išnykusiose sodybose apsilankę mokiniai nebeįsivaizduoja, kaip galima gyventi be kelių, su pasauliu susisiekiant arkliais“, - teigė pedagogė Aušra Gedgaudienė.

Draudė vaikus eiti „į akis“

Sovietmečiu, anot mokytojos A.Gedgaudienės, norėta Reiskių tyro pelkę irgi paversti durpynu, tačiau, įsikišus gamtosaugininkams, šią unikalią vietą pavyko išsaugoti.

Tundrą primenančiame tyre vyrauja samanos, žemi medžiai ir krūmokšniai, čia perimvietes įsirengė reti paukščiai: medšarkės, tetervinai, o dirviniai sėjikai įrašyti net į Lietuvos Raudonąją knygą. Ten auga ir labai reta svogūninė dantažolė. Rudenį tyras viliodavo sirpstančiomis spanguolėmis, tačiau dabar spanguolynus užgožė išvešėję viržiai.

„Tėvai mus visada perspėdavo: nekelkite kojos į „akis“ – akivarus. Vieni uogauti neidavome, tik su vadovais, gerai išmanančiais to miško gyvenimą. Vaikščioti galima tik samanomis, nes rudos dėmės, lyg klastingos akys, įklampina į savo gelmę. Tyro pelkės viduryje tyvuliuoja 4 ha ežeras. Jis – juodas, jame nėra gyvybės“, - pasakojo A.Gedgaudienė.

Meistrystės pamokos – iš uošvio

Lūgnaliuose dar išliko S. Vaitkienės tėvų – Stanislovo ir Joanos Mikalauskų – sodybos pamatai. Jos tėvai Lūgnalių kaimą 1985 metais paliko paskutinieji. Stanislava savo tėvą mena buvus darbštų kaimo „meisterį“, gebėjusį visam kaimui pagaminti ratus, langus, baldus, išpjauti skiedras stogams, išskobti klumpes. „Geras pamokas iš uošvio gavo mano vyras Antanas“, - moteris džiaugėsi, kad dabar pas jį sueinąs visas kaimas: suręsti pavėsinę ar būdą šuniui, išdrožti kotą ar kokį daiktą pataisyti. Senovinius uošvio įrankius – skobtą klumpėms skobti bei grąžtą - S.Vaitkus padovanojo Kalniškių mokyklai.

76-erių vyras yra kilęs iš Balsiškių kaimo, kuris ribojosi su Lygnugariškių kaimu, buvusiu priešais Kalniškių tyrą. Tai buvęs nedidelis kaimas, neturėjęs nė savo mokyklos. Kai A.Vaitkus ėmė vardinti tenykštes šeimas – Kazio Pociaus, Jono Beržonskio, Edvardo Pryšginto, Kazimiero Kniūkštos, Prano Šlyžiaus, - tapo nebeaišku, kuriam – Vėlaičių ar Lygnugariškių – kaimui jos priklausė. Mat, kaimai buvę rėžiniai - siauri ir ilgi.

„Prie durpyno gyveno toks ūkininkas keistuolis Ronkis. Žmonės kalbėjo, kad jam atveždavę grabus su numirėliais, o šis juos nuleisdavęs į durpyną“, - prisiminė S.Vaitkus.

Pagal dokumentus žinoma, kad 1923 m. Lygnugariškių kaime, anksčiau Šileikiniu vadintame, buvo 5 ūkiai ir 35 gyventojai. Kaimo ūkininko Prano Pryšginto sūnus Eduardas buvo „Buganto“ kuopos partizanas, žuvęs 1948 m.

Prieš metus mirė paskutinis šio kaimo gyventojas ilgaamžis senolis Antanas Pryšgintas. Išnykusį kaimą pakeliui į Kalniškius šiandien dar primena ištuštėjusi ir vėjų košiama senovinė jo sodyba.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas