Pajūrio naujienos
Help
2022 Gegužė
Pi 29162330
An 310172431
Tr 4111825
Ke 5121926
Pe 6132027
Še 7142128
Se18152229
Apklausa

Ar, prieš laiką atstatydinus administracijos direktorių, Savivaldybėje situacija pasikeistų į gera?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas

Drožėjo kūrybos tąsa šeimoje– iki ketvirtos kartos

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Smiltys
  • 2006-06-09

Šiandien Kretingos muziejuje atidaroma paroda, skirta visoje Lietuvoje garsaus liaudies meistro, kretingiškio Juozo Lukausko 100–osioms gimimo metinėms. Prie? septynerius metus Anapilin išėjusio tautodailininko įskiepytą gebėjimą kaltu „prakalbinti medį“ šiandien tęsia jo šeimos atžalos: 74–erių sūnus Feliksas Lukauskas bei 26–erių proanūkis Tadas Šorys.

Kokį Juozą Lukauską mena artimiausi jo aplinkos žmonės ir kokią kūrybos brydę jų gyvenime nubrėžė ši spalvinga ir ryški asmenybė, su F.Lukausku ir T.Šoriu šnekučiavomės jaukią kaimišką sodybą primenančiuose jų senolio namuose, Laisvės gatvėje.

Buvo nenustygstantis vietoje

„Kartu su Broniumi Žimontu, Anicetu Puškoriumi mano tėvas priklausė senajai Kretingos drožėjų kartai. Šie žmonės medį drožė iš prigimtinio pajautimo. Todėl jo kūrybai būdingas senųjų Lietuvos liaudies meistrų primityvizmas, - kalbėjo F.Lukauskas. - Tėvas buvo labai geras stalius, savo baldus puošdavo drožtais ornamentais. Kai po karo jis dalyvavo pirmojoje parodoje, valdžia jam pasakė – ko čia kolūky dirbi, eik dirbti tai, ką geriausiai išmanai. Kai dirbo Klaipėdos dailės kombinate, buvo leidžiama sukurti iki dešimties gaminio kopijų. Tačiau tėvas nemėgo atkartoti savo kūrinių. Mėgstamiausi jo drožiniai buvo: pelėdos, medžiotojai ir meškeriotojai“.

F.Lukauskui paantrino anūkas Tadas: „Prosenelis buvo „užkietėjęs“ žvejys, nuo mažens teko su meškere palaikyti jam kompaniją. Seno nebeišleisdavom prie vandens jo vieno, - sykiu su senoliu dumdavom prie Nemuno, Ventės rago“.

O sūnus Feliksas prisiminė, kad tėvas, būdamas gerokai per aštuoniasdešimt, dar pats į žvejybą vairavo automobilį. „Kai sykį paklausė, kokia spalva dega šviesoforas, supratome, kad vairuoti jam jau gana“, - juokavo F.Lukauskas.

Tėvas, anot F.Lukausko, nenustygdavo vietoje: su kirviu ir kaltu nesiskyrė iki pat pabaigos. Būdamas devyniasdešimtmetis dar vyko į kūrybinę stovyklą Radviliškyje, kur susirinkusius nustebino ne tik savo gyvybingumu, bet ir išdrožtos skulptūros originalumu.

J.Lukausko norą imti iš gyvenimo kuo daugiau, atiduodant per kūrybą, parodo ir tai, kad jis baigė korespondentų kursus ir iki karo buvo savaitraščio „Vėliava“ visuomeninis korespondentas.

„Imk kaltą ir drožk“

Juozas Lukauskas, nesileisdamas į dideles šnekas, savo amatą diegė sūnums. „Sykį atvažiavau pas tėvuką, o šis, krapštinėdamas medį, įbruko kaltą ir prisakė – drožk. Pamažėle medis įaugo ir į mano gyvenimą”, - prisipažino tautodailininkas Feliksas Lukauskas. Jo brolis Juozas medį drožinėti pradėjęs dar jaunystėje.

Nuo 1975 m. Feliksas dalyvavo pirmojoje parodoje. Jo mėgstamiausios drožinių temos – šeima, mokytojas ir mokiniai. Išeidamas į pensiją, daugiau kaip 40 metų direktoriavęs dabartinėje Simono Daukanto mokykloje, F.Lukauskas mokyklos teritoriją papuošė, jo žodžiais, trimis „balvonais“: nykštuku, kareiviu ir piemenuku. Kaip atminimas mokykloje liko ir jo išdrožtas ąžuolinis stendas.

Tautodailininko J.Lukausko darbai puošia ir miestą: prie vasaros estrados armoniką virkdąs muzikantas, stulpas su Kretingos herbu prie astronominio laikrodžio muziejaus parke, kartu su Pranu Zapaliu sukurta poilsinė Vilniaus gatvėje, anapus lurdo. Meistro darbų įsigijo nacionalinis dailės ir Kretingos muziejai. Danijos Bornholmo saloje liko kūrybinės stovyklos metu jo išdrožtas ąžuolinis stogastulpis.

Pasirinko ne mokslą, o drožybą

Lukauskų sodybos kiemas šiandien užverstas didžiuliais ąžuolais. Jie virs koplytstulpiais ir skulptūromis. Tai – Tado verslas ir kasdienė duona. „Esu vienas iš tų žmonių, kuris atsikėlęs rytą džiaugiasi, kad reikia eiti į darbą. Džiaugiuosi tuo, kad galiu daryti, kas širdžiai miela, - taip savo pomėgį drožti medį apibūdino jauniausioji Lukauskų atžala. – Kiek atsimenu, jau būdamas kokių šešerių, drožinėdamas įsipjoviau į pirštą. Reiškia, meilė medžiui atėjo genais“.

Vaikinas tvirtino, jog mokslai – ne jam skirti: trejus metus jis mokėsi Vinco Gustaičio aviacijos institute, po to dvejus metus – Klaipėdos universiteto Jūrų technikos fakultete.

Tado žodžiais, šiandien jis turi tiek patirties, kad drožia kone viską: nuo mažiausių skulptūrų, interjero detalių iki galingų stogastulpių. Ne vieną Kretingos rajono vietovę puošia T.Šorio darbai: 4 m aukščio karžygio skulptūra prie Įpilties piliakalnio, rodyklė „Kartenai – 750“. Stambiausias jo drožtas darbas – 5 m aukščio „Miškinio“ skulptūra prie Mikoliškių girininkijos. Prieš porą savaičių prie „Energetiko“ poilsio namų Šventojoje Tadas iškalė skulptūrą pagoniška tema. Šiuo metu jau baigiamas jo darbas – 4 m aukščio angelai. Koplytstulpis bus pastatytas prie Senosios Įpilties kapinių. Po rajono moksleivių matematikos olimpiadas keliauja Tado išdrožtas išminties simbolis – „Pelėda“.

Betonas neatstos medžio

Vienok, Tadas prisipažino, jog nė vieno jo stambaus darbo nėra pačiame Kretingos mieste. „Kada Kretingoje bebuvo surengta stambi stovykla, į kurią susirinktų meistrai? Kūrybinės stovyklos – tai neišsemiami žinių ir patirties lobynai. Lyg išvyktum į rimtą stažuotę, - mąstė drožėjas. - Gabieji liaudies meistrai yra užsidarę savo dirbtuvėse. Galvoju, kad Kretingoje lyg ir nebelieka meistrų: užsirašo į draugiją, nudrožia kelis darbus – bet koks čia meistras. Žemaitiją, kuri nuo seno tokia garsi drožėjais, jau nurungė aukštaičiai ir suvalkiečiai. Kažkodėl nepuoselėjame tautos palikimo: pašokame, padainuojame, o tautodailė – užmirštama“.

T.Šorys nėra Tautodailininkų draugijos narys. Jo nuomone, ne buvimas draugijoje lemia kūrybinį rezultatą. Jis dirba pagal autorines sutartis. Drožyba jam – ir verslas, ir kūrybinė savirealizacija.

Abu J.Lukausko palikuonys – sūnus ir proanūkis – įsitikinę, kad senosios dievdirbystės menas nenumirs, nes Europoje – Italijoje, Vokietijoje, Danijoje – ištisi kaimai papuošti meistrų darbais. „Betonas niekuomet neatstos medžio natūralumo ir šilumos“, - tvirtino pašnekovai.

Priklausė senajai drožėjų kartai

Parodą, skirtą Juozo Lukausko 100 – osioms gimimo metinėms, surengė jo anūkė, Kretingos muziejaus vyr. muziejininkė Danutė Šorienė. Parodos lankstinuke ji pateikė savo senelio biografiją ir kūrybą.

J. Lukauskas gimė 1906 m. bežemio šeimoje. Jo tėvas išvyko į Ameriką laimės ieškoti ir dingo. Motina Ona liko su dviem sūnumis Juozu ir Antanu. Šeima labai vargo, Juozui teko patirti ir piemens dalią.

Juozas baigė Mikoliškių pradžios mokyklą. Dirbo padieniu darbininku, mokėsi staliaus amato Palangoje. 1927 – 1928 m. tarnavo Lietuvos kariuomenės aviacijos dalinyje.

1931 m. jau turėjo nuosavą baldų dirbtuvę Kretingoje ir dirbino baldus žmonėms. Iki karo buvo įstojęs į Kauno „Savišvietos“ institutą, kur mokėsi elektrotechnikos specialybės. Tačiau mokslą teko nutraukti, nes sovietmečiu institutas buvo uždarytas.

1939 m. prie Kretingos geležinkelio stoties J.Lukauskas pasistatė naują baldų dirbtuvę ir nusipirko ūkį Petrikaičių kaime, kur apsigyveno nacionalizavus jo verslą.

1949 m. dirbo Palangos gintaro dirbtuvėse, o 1956 – 1976 m. dirbo medžio drožėju Klaipėdos „Dailės“ kombinate. 1966 m. kartu su kitais liaudies meno meistrais įkūrė Lietuvos liaudies meistrų sąjungą.

Tuo metu F.Lukauskas pradėjo dalyvauti parodose, kūrybinėse stovyklose: Ablingoje, Anykščiuose, Ignalinoje, Juodkrantėje, Rūdaičiuose. Savo monumentaliais darbais papuošė minėtas vietoves.

Klebono Broniaus Burneikio paprašytas, 1987 – 1990 m. tautodailininkas savo drožiniais puošė ir Kretingos bažnyčią.

1989 m. kūrybinėje stovykloje išdrožė keletą skulptūrų naujajam Pastaunyko parkui.

Drožėjas surengė šešias personalines parodas, dalyvavo respublikinėse parodose. Daugybė jo darbų – verpsčių, skulptūrų, medžio paveikslų, dėžučių, ornamentuotų stalų, kėdžių – pasklido po pasaulį. Nemažai jo darbų saugoma Kretingos, Telšių „Alkos“, Lietuvos dailės, Mažosios Lietuvos istorijos, Nacionaliniame M.K.Čiurlionio dailės muziejuose.

1978 m. liaudies meistrui F.Lukauskui įteikta Lietuvos kultūros ministerijos liaudies dailės premija. 1989 m. suteiktas Kretingos rajono Garbės piliečio vardas.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas