Pajūrio naujienos
Help
2022 Gegužė
Pi 29162330
An 310172431
Tr 4111825
Ke 5121926
Pe 6132027
Še 7142128
Se18152229
Apklausa

Ar, prieš laiką atstatydinus administracijos direktorių, Savivaldybėje situacija pasikeistų į gera?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas

Klaipėdos karo prievolės centro karinės medicinos komisijos pirmininkė, bendrosios praktikos gydytoja, kapitonė Loreta Gudjonytė - ISAF misijos Afganistane dalyvė. Už dalyvavimą misijoje ji apdovanota NATO medaliu.

Gydytoja Loreta Gudjonytė įsitikinusi, jog misijoje įgyta profesinė ir bendravimo patirtis pravers gyvenime.
Išvykai ruošėsi iš anksto

Pasak kapitonės L.Gudjonytės, dalyvavimas misijoje jai nebuvo netikėtas. Prieš išvykdama į misiją ji buvo nuvykusi į Vokietiją, Hamburgo Bundesvero ligoninę. Čia ji stebėjo ir dalyvavo vokiečių gydytojų darbe, susipažino su ištyrimui ir gydymui jų naudojama aparatūra bei vaistais. Lankėsi ir kituose Vokietijos priešmisijinio rengimo centruose, dalyvavo jų kariams rengiamuose kursuose. Vėliau tobulinosi Klaipėdos apskrities ligoninėje. Mokėsi generolo A.Ramanausko kovinio rengimo centro kursuose pagal štabo karininkų rengimo programą.

Į misiją L.Gudjonytė vyko su kolega - karo medicinos gydytoju chirurgu traumatologu Gintautu Skurdeniu. Iš Vilniaus oro uosto jie skrido į Briuselį, vėliau – Baku, kol galiausiai pasiekė Kabulo Kajos oro uostą. Juos pasitiko ten tarnaujantys mūsų kariai logistai.

Afganistanas - skurdi šalis, tačiau, anot gydytojos L.Gudjonytės, žmonių problemos panašios, kaip ir kituose kraštuose.

- Jie pasirūpino mūsų apsauga ir pervežimu į vokiečių karinę stovyklą “Camp Warehouse” ,- sakė pašnekovė.

Afganistanas pasitiko karščiu ir dulkėmis

Pakelės vaizdai, kuriuos stebėjo važiuodami, nebuvo linksmi. Tolumoje matėsi nusidriekę kalnai, reti apdulkėję medžiai ir žolė, nedideli žemės sklypai. Skurdūs ir gyvenamieji pastatai - rusų per karą pastatyti ir jau kai kur spėję apgriūti penkiaaukščiai blokiniai namai, pačių afganų pastatytos palapinės ar iš įvairių atliekų suręsti trobesiai, aplink slampinėjantys sulysę naminiai gyvūnai. Dėmesį traukė besibūriuojantys ir arbatą geriantys vyrai, moterys, slepiančios veidus, bei smalsūs vaikai. Tačiau artėjant prie centro matėsi daugiau turtingesnių parduotuvių, arbatinių, viešbučių, įvairių firmų bei turtingiau apsirengusių žmonių.

- Keliuose matėme karinę techniką su įvairių šalių karių ekipažais, kurie draugiškai su mumis sveikinosi,- dalinosi įspūdžiais misijos dalyvė.

Anot L. Gudjonytės, jos gyvenimo sąlygos misijoje buvo geros. Vokiečių stovykla – ištisas palapinių miestelis. Atvykusi ji buvo apgyvendinta didelėje palapinėje, kurioje buvo elektra, vėdinimo, reguliuojama šildymo įranga bei būtiniausi kariniai lauko baldai. Palapinė, kurios niekada nerakindavo, stovėjo mažoje medikų gatvelėje, kur be lietuvių dar gyveno vengrai, prancūzai ir estė. Visi jie buvo draugiški ir nuolat tarpusavyje bendravo.

Gydytoja su savo pacientėmis, patyrusiomis avariją.

Pirmosios dvi adaptacijos savaitės buvo sunkiausios: dėl deguonės stokos kalnų ore nuolat norėjosi miego, nuo didelio chloro kiekio vandenyje iki žaizdų skeldėjo oda, o nuo dulkių ir kaitros paraudo ir skaudėjo akys.

Prestižinė ligoninė

Pasak pašnekovės, vokiečių ligoninė Kabule buvo gerai vertinama ne tik dėl geros patalpų sanitarinės higienos būklės, bet ir aukštos diagnostikos, gydymo ir slaugos kokybės, aukštos gydytojų ir slaugytojų kvalifikacijos. Todėl be karių į ją norėjo patekti ir daugelis kitų šalių civilių ir vietinių gyventojų.

Ligoninėje L.Gudjonytė dirbo stacionaro gydytoja ir vadovavo 12 vidutinio ir jaunesniojo medicinos personalo medikų. Jai tekdavo ne tik gydyti sergančiuosius, bet ir parengti žmones operacijoms bei po jų juos prižiūrėti. Todėl, anot pašnekovės, jai teko matyti įvairiausių vaizdų.

Ligoninėje veikė atskiras ambulatorinis skyrius, kur savo kabinetuose dirbo vengrė dermatologė bei vokiečiai: LOR gydytojas, okulistas, neurologas, stomatologas. Ligoninėje buvo ir infekcinėmis ligomis sergančių ligonių priėmimo, vakcinavimo skyriai.

Pačioje ligoninėje buvo skubiosios medicinos pagalbos skyrius su dviem antišokinių priemonių palatomis, internisto ir chirurgų traumatologų ambulatoriniais skyriais, anestezijos ir intensyviosios terapijos, radiologijos skyriai, operacinės. Buvo gera laboratorija, vaistinė. Ligoninėje nebuvo teikiamos tik neurochirurginės ir ginekologinės paslaugos.

Ligoniai buvo gydomi penkiose septynių-aštuonių lovų palatose-konteineriuose: ISAF vyrų, ISAF moterų, afganų vyrų, afganų moterų ir izoliatoriuje.

Vadovybę sudarė vyriausiasis medicinos karininkas, ligoninės ir klinikos direktoriai.

Medicininę paramą reguliavo medicinos pagalbos koordinavimo centras.

Darbas be poilsio dienų

Be jų - dviejų lietuvių, ligoninėje dar dirbo vokiečiai, danai, prancūzai, vengrai. Gydytojai vieną du kartus per savaitę vykdavo į Kabulo ligoninę konsultuoti ligonių. Konferencijose gydytojams buvo skaitomos paskaitos, ligoninėje vykdavo praktiniai mokymai ir pratybos, kaip elgtis masinės nelaimės atveju. Pasiteiravus, ar nebuvo baisu, pašnekovė atsakė, jog apie baimę nebūdavo laiko ir pagalvoti – buvo begalės darbo.

Darbo diena prasidėdavo bendra rikiuote pusę aštuonių ryto. Po jos vykdavo gydytojų susirinkimas, kuriame jie būdavo supažindinami su dienos planais, budėję gydytojai informuodavo apie naujai paguldytus ligonius.

Pusę devynių prasidėdavo gydytojų rytinė vizitacija stacionare ir intensyviosios terapijos skyriuje. Nuo devynių iki vakaro penkių vykdavo kasdieninis darbas skyriuose: buvo priimami nauji ligoniai, jiems skiriami tyrimai, gydymas, atliekamos procedūros, pildoma dokumentacija, išrašomi pasveikę ligoniai. Penktą vakaro vėl vykdavo vakarinė vizitacija. Išeiginių dienų nebuvo, tik sekmadieniais darbas prasidėdavo 13 val. Tačiau, pasak gydytojos, jai dažnai ir sekmadienio rytais tekdavo padirbėti stacionare. Per mėnesį tekdavo ir 5-6 naktiniai budėjimai ligoninėje, po kurių poilsio dienų nebūdavo-ir toliau tekdavo dirbti stacionare iki vakaro.

- Svajojau nors apie vieną laisvą dieną, kad galėčiau išsimiegoti,- prisipažino pašnekovė.

Be lietuvių, daugiau kaip tris mėnesius, išskyrus vengrus, misijoje niekas nebūdavo.

Reikalui esant buvo vertėjas – tris medicinos kursus baigęs ir laisvai angliškai kalbantis afganas studentas, kuris mielai pasakodavo apie savo šalį, jos papročius.

Kai kurie ligoniai afganai taip pat mokėjo angliškai, o kiti - ir rusiškai.

- Jie noriai bendravo, jautėme dėkingumą už pagalbą. Jie turi puikų humoro jausmą,- sakė gydytoja pastebėdama, jog Afganistanas - skurdi šalis, bet žmonių problemos panašios, kaip ir kituose kraštuose, tačiau gal tik labiau priklausančios nuo tradicijų.

Nors su visais puikiai sutarė, bet geriausiais draugais tapo estai. Gydytoja labiausiai liko sužavėta vokiečių slaugytojų begaliniu atsidavimu ligoniams, jų profesionalumu.

Gyvenimą paįvairindavo išvykos į Afganistane tarnaujančių kitų šalių medikų bendrus susitikimus, konferencijas.

Su artimaisiais Lietuvoje bendraudavo nusipirkusi specialią telefono kortelę, o su tarnyba – palydoviniu ryšiu. Naudojosi ir internetu. Į namus paskambindavo kas vieną - dvi savaites.

Atėjus misijos pabaigai, žiemą prasidėjo blogi orai ir jie ilgai negalėjo išskristi: dvi savaites kasdien vykdavo į oro uostą ir vis grįždavo atgal. Gydytoja prisipažino, kad palikti ligoninę ir draugus buvo net truputį gaila.

Tai, ką teko misijoje patirti, – neįkainojamas dalykas.

- Žinau, kad nesuklydau ten nuvykusi,- sakė pašnekovė.

Pelnė pagarbą

Už darbą misijoje kapitonė Loreta Gudjonytė apdovanota Non Article 5 NATO medaliu už tarnybą, susijusią su NATO ISAF operacija, bei garbės raštu “Už nuostabų darbą suteikiant medicininę paramą ISAF kariams”. Taip pat apdovanota Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos medaliu “Už tarptautines misijas”.

Loreta Gudjonytė būna ten, kur labiausiai jos reikia: 1991 metų vasario 25 – 28 dienomis ji budėjo Parlamente Vilniuje. Už tai apdovanota Krašto apsaugos Miesto gynimo komiteto padėkos raštu.

L.Gudjonytė yra baigusi Vilniaus universiteto Medicinos fakultetą, kur įgijo gydytojos pediatrės specialybę. Po to Kauno medicinos universitete baigė bendrosios praktikos gydytojo rezidentūrą, o vėliau - daugybę kursų ir mokymų, – visų ir neišvardysi.

1992 metais, priėmusi priesaiką, 1998 metų pabaigoje ji jau tapo kapitone. Klaipėdos Karo prievolės centro karinės medicinos komisijos pirmininkė, karo medicinos gydytoja daug prisidėjo kuriant Pirminės sveikatos priežiūros centrą Klaipėdoje.

Loreta Gudjonytė, 1990 metais su artimaisiais trumpam užsukusi į Klaipėdos savanorių būstinę, nė nenutuokė, kur likimas ją atves.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas