Pajūrio naujienos
Help
2022 Gegužė
Pi 29162330
An 310172431
Tr 4111825
Ke 5121926
Pe 6132027
Še 7142128
Se18152229
Apklausa

Ar, prieš laiką atstatydinus administracijos direktorių, Savivaldybėje situacija pasikeistų į gera?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas

Koks labiausiai įsimintinas Jūsų vaikystės žaidimas?

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Gatvės interviu
  • 2006-06-02
Kai šiuolaikinę vaikystę „praryja“ kompiuteriai, su nostalgija prisimenam savąją: su išradingais žaidimais, kurie lavino mūsų kūną, vaizduotę. Gyvenome ne virtualiajame, o savo sukurtame pasaulyje ir, pamėgdžiodami suaugusiuosius, mokėmės tikrojo gyvenimo. Todėl su praeiviais gatvėje ir kalbėjome:

Virginija Nikulnikovienė:

- Žaisdavome mokyklą. Tai buvo tikros pamokos prototipas, tiesiog pagelbėdavome mažiukams paruošti namų darbus. Rengdavome kiemo vaidinimus. Perskaitai kokią įdomią pasaką, ir sukuri scenarijų. Žiūrovai būdavo kiemo vaikai ir jų tėvai. Suaugusiesims įėjimas kainavo 10 kapeikų, vaikams – penkias. Po to pirkdavome limonado ir smagiai krizendami atšvęsdavome „premjerą“. Dabartinę Savanorių gatvę vadino Kazachstanu, mes buvom kūrybingos „Kazachstano panos“.

Egidijus Jokubauskis, dvyliktokas:

- Pats mėgstamiausias vaikystės žaidimas buvo futbolas. Į „žvyrduobinę“ susirinkdavo pusė miesto vaikų ir spardydavome kamuolį iki nakties. Būdavo, surengiame net varžybas tarp komandų. Visa vaikystė prabėgo su futbolu. O žiemą žaisdavome paprastais kompiuteriais: būdavo tokie nebrangūs. Daug kas juos turėjo. Nusipirkdavai vieną kasetę su žaidimu – ir ištisai „maigydavai“ jį. Kartais kasetėmis apsikeisdavom su draugais.

Steponas Grigaitis:

- „Vokietukas“: pasidarai pailgą duobelę, skersai uždedi pagaliuką ir muši jį. O kitas tą pagaliuką turi pataikyti atmušti. Jei atmuša, stoja prie duobutės pagaliuką išmušti iš jos. Dabar galvoju, kodėl tą žaidimą vadinome „vokietuku“? Esu kilęs iš Salantų, ten gyveno ne vienas vokietis. Gal jie iš Vokietijos ir parvežė tą žaidimą. Žaisdavome ir kvadratą, ir slėpynių. Bėgiodavau po Salantų parką, nes buvau lengvaatletis.

Bronius Mockus:

- Žaisdavom „laptuką“, nežinau, kaip iš tikrųjų jis vadinasi. Kažkas panašaus į beisbolą: meti sviedinį ir muši jį su lazda. Dar kvadratą žaisdavome. Mane, tokį „špingalietą“, priimdavo į komandą vyresnieji, - buvau vikrus ir judrus. Iš vaikystės labai įstrigo, kaip per Velykas nuo Nagarbos kalno ridendavome kiaušinius. Varžybas rengdavome, kuris daugiau prisirinks kiaušinių. Man neblogai sekdavosi.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas