Pajūrio naujienos
Help
2022 Gegužė
Pi 29162330
An 310172431
Tr 4111825
Ke 5121926
Pe 6132027
Še 7142128
Se18152229
Apklausa

Ar, prieš laiką atstatydinus administracijos direktorių, Savivaldybėje situacija pasikeistų į gera?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas

Pašaukta šviestis ir šviesti kitus

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Kultūra
  • 2006-05-26

Po trijų dienų, gegužės 29–ąją, kretingiškė pedagogė Sofija Rakienė švęs savo aštuoniasdešimtmečio jubiliejų. Beveik keturis dešimtmečius S.Rakienė mokė gimtosios kalbos Kretingos mokyklų moksleivius – jaunuolius ir suaugusiuosius. Pedagoginės ir švietėjiškos veiklos mokytoja nenutraukė ligi šiol: ji vadovauja parapijos krikščioniškai švietėjiškai Jurgio Pabrėžos pensininkų bendruomenei ir moko lietuvių kalbos Motinos Teresės seseris.

Sofija Rakienė yra iš tos pamažėle besitraukiančios kartos pedagogų - šviesulių, apie kuriuos sakoma: dirbo iš pašaukimo. S.Rakienė – ir likimo užgrūdinta moteris: ji išslaugė paralyžiuotą motiną, iškentė kelias operacijas. Moteris viena užaugino du vaikus, pasistatė namą, o medžių savo sklype pasodino net keliasdešimt. Jos darže žaliuoja daržovių daigai, šiltnamy – žiedus sukrovę pomidorai, kuklus namelis skendi gėlėse. Jos stiprybė, mokytojos žodžiais, glūdi tikėjime, tačiau stiprybės šaknys siekia šviesią vaikystę.

Didžiausias Sofijos Rakienės namų turtas – mezginiai, knygos, susistemintos iškarpos, krūvos atvirukų ir užrašų bei visą gyvenimą rašomi dienoraščiai.
Sofiją vadino „Stulginskiene“

Sofija Rakienė gimė tyla ir ramybe apgaubtuose giminaičių namuose pajūry, greta Balio Dvariono sodybos. Tėvų ir giminaičių dėmesiu ji buvo apsupta nuo vaikystės. Nuotraukos S.Rakienės albume byloja, kad ji iš kitų savo tėviškės - Petrikaičių kaimo - vaikų išsiskyrė itin išpuoselėta išvaizda. Vaikai pašaipiai ją net vadinę „prezidentiene“ arba tiesiog „Stulginskiene“.

Sofijos tėvas Leonas Dargis – ūkininkas, caro armijoje tarnavęs puskarininkiu. Vėliau jis kovojęs už Lietuvos nepriklausomybę ir buvęs Prezidento Smetonos apdovanotas.

Motina Zofija Zuberniutė, kilusi iš Kiauleikių, anot Sofijos, pasižymėjo aštriu protu, sąmoju ir labai vaizdinga kalba. Sofijos motina išsaugojo keletą Prezidento Aleksandro Stulginskio knygų - enciklopedijų, kurias jis patikėjo jai prieš tremtį.

Neseniai Sofija parašė laišką A.Adamkienei. Sulaukė tik atsirašinėjimų. Tada pati pasirūpino, kad knygos kartu su antikvarine dėže būtų nugabentos į Prezidentūros biblioteką.

Sofija gerai atmena ir senelius – Joną ir Marijoną Zubernius. Šie irgi buvę kaimo šviesuoliai. Senelis – knygnešys, už tai buvo areštuotas. Jis labai domėjosi menu, biznio reikalais keliaudavo į Liepoją, dirbo Amerikoje. O senelės nuomonės, Sofijos žodžiais, kaimo sueigose atsiklausdavo viso kaimo vyrai.

Sofija 1945 m. baigė Kretingos pranciškonų gimnaziją, mokėsi toliau ir pradėjo mokytojauti. Iš 36–erių mokytojavimo metų dvylika metų S.Rakienė dirbo Kretingos vakarinėje mokykloje, penkerius iš jų ėjo direktorės pareigas. Iki pensijos likę metai prabėgo mokant gimtosios kalbos I vidurinės mokyklos (dabar –Pranciškonų gimnazijos) vaikus.

Niekada nesijautė provinciale

Ilgametė pedagogė tikino, jog gyvenimas ją suvesdavo su įdomiais žmonėmis. Pati daug skaitė, viskuo domėjosi, keliavo, nepraleisdavo progos aplankyti teatrus ir koncertus. Moters žodžiais, gyvendama Kretingoje, ji niekuomet nesijautė provinciale.

„Ligi šiol įstrigęs įspūdis per Vaclovo Daunoro koncertą, įvykusį prieš kelis dešimtmečius Kauno filharmonijoje. Per koncertą dainininkas kartojo kūrinius po kelis kartus. Koncerto pabaigoje briliantais apsikarsčiusios Kauno ponios vis „nepaleido“ nuo scenos prakaitu permirkusio maestro. Neva, mes nusipirkome tave ir tu privalai mums tarnauti. Tuomet neiškentusi mano duktė Violeta atsistojo pirmoji ir davė salei ženklą, kad koncertas baigtas. Ligi šiol žaviuosi jos, tuomet jaunos merginos, drąsa ir supratingumu. Po koncerto suvokiau, kad tos viskuo pertekusios Kauno ponios šimtąkart didesnės provincialės už mane“, - įsitikinusi pašnekovė.

Sofija išbandė save daugybėje sričių: 25–erius metus dainavo „Gintaro“ chore ir per koncertus buvo jo konferansjė, 5–erius metus buvo Sovietų sąjungos bėgimo klubo nare. 1973 m. laikraštyje „Sovetskyj sport“ rašoma, kad per penkerius metus bėgimo sporto mėgėja nubėgo 2 tūkst. 397 km. Bėgioti S.Rakienė pradėjo po sunkių operacijų, įveikdama pirmuosius žingsnius nuo namų laiptų iki daržo galo. Vėliau kas rytą – lietus ar sniegas – moteris bėgdavo 4 km iki medelyno ir atgal.

Kelis dešimtmečius S.Rakienė buvo aktyvi esperanto klubo narė. Ji susirašinėjo su pusšimčiu esperantininkų iš įvairių šalių. Su bendraminčiais keisdavosi atvirukais, suvenyrais, dovanomis. Jos sukauptų atvirukų paroda buvo eksponuojama Kretingos kultūros rūmuose. Ypatinga, keturiasdešimt metų trukusi draugystė ją siejo su esperanto kalbos mylėtoju Fredo iš Drezdeno. Šiems žmonėms nebuvo lemta susitikti: 2005 m. iš Fredo žmonos Sofija gavo žinutę, kad jos draugas mirė.

Mokytojos namai – tarsi bendruomenė

Prieš septynerius metus brolių pranciškonų bei Kretingos katalikiškos studentijos paskatinta S.Rakienė įkūrė krikščionišką Jurgio Pabrėžos švietimo – kultūros grupę. Iš pradžių jos namuose, J.Pabrėžos gatvėje, rinkdavosi studentai. Vėliau mokytoja ėmė burti Kretingos pensininkus, siekiančius šviestis, mokytis ir tobulėti. Teminiai susitikimai vyksta sykį per mėnesį. Į juos kviečiami žymūs meno, kultūros žmonės, dvasininkai. „Šiuolaikiniame sugedusiame pasaulyje čia suradau džiaugsmo ir ramybės oazę“, - į „pabrėžiečių“ atminties knygą įrašė poetas Donius Remys. „Pabrėžiečiai“ keliauja, aplankė nemažai įžymių Lietuvos vietų.

Grupė kartu su broliais pranciškonais yra kviečiama dalyvauti evangelikų liuteronų rengiamose ekumeninėse pamaldose už pasaulio moteris. Per penkerius metus bendrai melstasi už Lenkijos, Rumunijos, Panamos, Libano ir Pietų Afrikos moteris.

Mokytojos Sofijos namuose motinišką šilumą ir pastogę ligi šiol suranda ne vienas likimo blaškomas ir be pastogės likęs jaunas žmogus.

„Ką padarėt vienam iš mažiausiųjų brolių, tą padarėte man“,- sakė Kristus. Žinau, kad kai kurie manipuliuoja mano svetingumu, bet nesu jiems teisėja. Išmokau dalintis tuo, ką turiu: žmogus viską turi iš Dievo ir privalo tuo geru dalintis su kitais“, - įsitikinusi ponia Sofija ir prisipažino, jog buvo metų, kai pietus ruošdavo šimtams užklydusios jaunuomenės.

Sofiją įkvepia pasiaukojanti Motinos Teresės seserų veikla. Pati per savaitę dusyk jas aplanko vienuolyne ir moko kitatautes lietuvių kalbos. Į kitus pasaulio vienuolynus iškeliavusios seserys iš Romos, Rygos, Peterburgo, Varšuvos iki šiol jai rašo dėkingumo kupinus laiškus.

Mokytoja neslėpė, jog, vos išėjus į pensiją, ji svajojo: jei nepablogėtų regėjimas, ji galėtų iki soties skaityti ir megzti. „Dievas man davė šią dovaną: vaikštau į biblioteką, mezgu vąšeliu ir virbalais“, - mokytoja rodė turtingą mezginių kolekciją – servetėlės, takeliai, užvalkalai pagalvėms. Šiais per žiemą nunertais nėriniais ji ketina papuošti savo namus per jubiliejų, kai suvažiuos artimieji.

Mokytoja jau daugybę metų renka jas dominančias iškarpas iš laikraščių, kitų spaudinių. Įvairiomis progomis draugams rašo posmus. Ji kasdien teberašo ir dienoraštį. Kūrybinga, aštraus ir aiškaus proto, apdovanota subtiliu humoru S.Rakienė sakė, jog jos būseną geriausiai atspindi profesoriaus Vytauto Girdenio ketureilis, beje, išguldytas žemaitiškai:

„Kriuok a joukis:

Meta maun kap žalte.

I nemačys čia ni kriuoksena, ni jouks.

Apsižvalge, veiziek – jau plauka balti

Kap cidabros, kap tuopaliu pouks“.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas