|
Scenos paviliotas
Kretingos Egidijaus Radžiaus teatro aktorius Valdemaras Povilaitis, švęsdamas jubiliejinę savo gyvenimo ir buvimo šiame teatre sukaktis, linkęs manyti, jog žmogaus prigimtyje užkoduoti nenumatyti posūkiai, kurių esmę pačiam sunku paaiškinti. Teatro senbuvis negalėtų dabar pasakyti, kokiais keliais teatras, tapęs viena svarbiausių saviraiškos erdvių, atėjo į jo gyvenimą ir pasiliko. Visam laikui...
Iš pradžių, vaikystėje, kaip ir daugelis, kieme žaisdavo įvairius žaidimus; vėliau, mokykloje, tekdavo dalyvauti mokykliniuose renginiuose. Studijų metais, Šiaulių pedagoginiame institute, buvo lemta prisiliesti prie profesionaliosios scenos. “Lankiau Šiaulių dramos teatro aktoriaus Norberto Jasinsko dramos studiją,- pasakojo Valdemaras Povilaitis.- Čia susipažinau su teatro teorija, sėmiausi sceninės patirties”. Po mokslų su šeima išvykęs gyventi ir dirbti į Priekulę, savo pomėgiui nebegalėjo atsispirti: miestelyje subūrė tris mėgėjų kolektyvus, pats ne tik vaidino, bet ir režisavo spektaklius. Valdemaras ypač dėkingas žmonai Stasei, kuri susitaikė su vyro pomėgiu, repeticijomis ir teatro išvykomis, tuo ant savo pečių perimdama didesnę šeimos rūpesčių naštą. Beje, Valdemaras pasakojo, jog su Stasele tekę kartu vaidinti Boriso Dauguviečio “Žaldokynėje”: jis - Sidabrą, Staselė - Paukštytę. Tai buvęs bene paskutinis kartas, kai susitikę teatro scenoje. Šeimai persikėlus gyventi į Kretingą, Valdemaras Povilaitis, paragintas kolegės, šviesaus atminimo mokytojos Birutės Radžiuvienės, atėjo į jos vyro Egidijaus Radžiaus vadovaujamą liaudies teatro kolektyvą. Jame atsiskleidė kaip charakterinių vaidmenų kūrėjas. “Režisierius ne kartą man yra sakęs, kad esu “geras molis”, iš kurio lipdomas sceninis personažas,- prisimena Valdemaras.- Kurdamas vaidmenis, įsiklausydavau į režisieriaus patarimus, pastabas, vykdžiau jo nurodymus. Pats improvizuoti pradėdavau tik gerai išmokęs vaidmenį”.
O tų vaidmenų per 25-erius savo buvimo metus Kretingos scenoje sukūrė per 20. Šilčiausiai aktorius atsiliepė apie vieną pirmųjų - Algirdą - Kazio Sajos dramoje “Surūdijęs vanduo”. “Mane jaudino šio personažo tragiška vidinė kova su pačiu savimi,- pasakojo Valdemaras.- Vėliau tokių vaidmenų nebepasitaikė. Panirau į komedijų pasaulį. Jis leisdavo improvizuoti, suteikti personažams įvairesnę ne tik jausmų, bet ir judesio, elgsenos raišką”. Taip gimė kapitonas Perecas spektaklyje “Kaip valdyti žmoną”, žandaras - “Aušros sūnūs”, dvarininkas - “Burtininkė”, Kruglodūrovas - “Viršininkai”, įvairiuose pastatymuose keturi žydeliai. Šiltu žodžiu Valdemaras minėjo teatro kolegas, be kurių pagalbos ir jo vaidmenys nebūtų taip suspindėję, tai: Birutė Laučienė, Jonas Naureckas, Sigutė Lubienė, Valdas Lubys, Stasys Jauga ir kt. Paklaustas, kas iš jo vaikų paveldėjo polinkį scenai, Valdemaras atsakė, jog iš trijų sūnų nė vienas nepamilo Melpomenės. Tačiau anūkėlėje Eglutėje matąs teatrinį geną, nes jau dabar mažoji noriai dainuoja ir šoka, auga artistiška mergaitė. Jau keletas metų, kai Valdemaras Povilaitis - retas svečias Egidijaus Radžiaus teatre. Tiesa, neatsisako vaidinti seniau statytuose spektakliuose, bet naujiems vaidmenims labai trūksta laiko. Anot paties, nepaleidžia darbai. Savo gyvenime Valdemaras Povilaitis nieko nekeistų. “Viskas žmogaus gyvenime būna taip, kaip turi būti. Gaila tik, kad bėgantis laikas rašo tavo gyvenimo švaraštį. Manajame - nemažai braukymų, klaidų, tačiau... kas neklysta? Žvelgdamas iš praeities perspektyvos, džiaugiuosi, kad buvau paviliotas scenos. Jai ištikimas likau iki šiol”.
|