Pajūrio naujienos
Help
2022 Gegužė
Pi 29162330
An 310172431
Tr 4111825
Ke 5121926
Pe 6132027
Še 7142128
Se18152229
Apklausa

Ar, prieš laiką atstatydinus administracijos direktorių, Savivaldybėje situacija pasikeistų į gera?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas

“Gyvenu nuolatiniame kūrybiniame procese”

  • Audronė PUIŠIENĖ
  • Smiltys
  • 2006-05-12

Ne per seniausiai surengęs savo autorinį koncertą “Per gyvenimą su daina”, šiandien muzikos mokytojas ekspertas, chorų vadovas ir dirigentas, kompozitorius Aloyzas Žilys gyvena savo paties sumanyto chorų festivalio “Aš atdarysiu dainų skrynelę” rūpesčiais. Chorinės muzikos mėgėjai chorų muzikos šiandien klausysis Kretingos katalikų bažnyčioje, vienuolyno kiemelyje, kur suskambės ir Aloyzo Žilio sukurtos dainos “Svajos”, “Gera”, “Mano Kretinga”. Pastarąją dainą atliks jungtinis choras, kuriam diriguos festivalio meno vadovas Aloyzas Žilys. Kūrinius atliks ir jo vadovaujami moterų choras “Svaja” bei vyrų choras “Žilvinas”.

Pasiklausyti kompozitoriaus ir dirigento Aloyzo Žilio dainų kretingiškiai bei miesto svečiai galės šįvakar vyksiančiame jo paties sumanytame festivalyje.
- Kiek kūrinių esate parašęs, kam jie skirti, kas juos atlieka? – “Pajūrio naujienos” paklausė Aloyzo Žilio.

- Esu parašęs apie 250 kūrinių. Dominuoja dainos vaikams. Dalį kūrinių esu parašęs būtent tiems kolektyvams, su kuriais dirbu – moterų ir vyrų chorams, ansambliams, kaimo kapeloms. Mano kūriniai dar ne visi išdainuoti, bet dauguma, galiu drąsiai pasakyti, - taip.

- Kas dainai “suteikia sparnus”?

- Daina, arba kūrinys, visų pirma yra tai, ką pats jauti, išgyveni. Ypač svarbu – kūrinyje atsispindintis nuoširdumas. O šiaip į kūrinį tenka sudėti viską – vaizduotę ir profesinę patirtį, jausmą ir intonaciją, mintį ir norą, kad kūrinys skambėtų. Geriausia yra rašyti vaikams – geresnio teisėjo negu vaikas nesurasi. Jeigu daina jam “prilipo”, vadinasi, ji ir skambės. Gal todėl nemažai dainų vaikams gimsta per praktinius muzikos užsiėmimus – per pamokas, per repeticijas. Pajuntu, kad daina patinka vaikams, ir žinau, kad daina “turės sparnus”.

- Praskleiskite savo kūrybinio darbo užkulisius: kas – melodija ar žodžiai – gimsta pirmiau, kas kuriant dainą “ima viršų”?

- Iš esmės visada pradedu nuo teksto. Esu bandęs kurti ir atvirkščiai – nuo melodijos, tačiau po to labai sudėtinga būna jai parinkti žodžius.

Per autorinį koncertą A.Žilį pasveikino kompozitorius ir bičiulis Lionginas Abarius (kairėje).

Kai skaitau poetų kūrybą, visada gilinuosi į tai, kiek turtingas ir turiningas yra poeto žodis, ką poetas norėjo pasakyti ir kaip tuos žodžius, poeto sukurtą nuotaiką gali sustiprinti muzikinis turinys. Dainos pagrindas – melodija. Tačiau nuotaiką papildo ir balsų sąskambiai, jų harmonija.

- Kuriate išties melodingą muziką. Iš kur visa tai?

– Greičiausiai – iš prigimties. Apie 1975-uosius metus dalyvavau seminare tuometinėje Kompozitorių sąjungoje. Tada išdrįsau prieiti prie sąjungos sekretoriaus gerbiamo Montvilos ir parodyti savo kūrinius. “Dievo dovana jums – melodija, - pasakė jis. – Turėtumėte studijuoti kompoziciją”.

Studijuoti galimybių nebuvo, tačiau vėliau gailėjausi, kad nepriėmiau tokio pasiūlymo. Gal ir savo jėgomis nelabai pasitikėjau. Šiandien, kai savo kūrinius skaičiuoju nebe dešimtimis, o šimtais, glosto širdį ir žymaus chorvedžio Liongino Abariaus pasakyti žodžiai apie mano muziką. Jo nuomone, mano kūriniai atspindi temų, nuotaikų įvairovę, muzika – paprasta ir išraiškinga, perpinta liaudies dainų intonacijomis, o akompanimentai pasižymi įdomia faktūra. Man tai - didelis įvertinimas.

- Kas esate sau: chorų vadovas ar kompozitorius?

- Chorų vadovas. Žodis “kompozitorius” man per skambus. Bet taip jau atsitiko, kad dainų šventėse suskambėjus mano kūriniams, buvau pradėtas vadinti ir kompozitoriumi.

- Kokių savybių prireikia, kad muzikas būtų geras chorvedys?

- Visų pirma , reikia nuoširdaus bendravimo, nuojautos, suvokimo tiek darbe, tiek parenkant kūrinius, tiek taikant profesines žinias. Chorvedžiui tenka pabūti ir psichologu. Dirbu su mėgėjų kolektyvais, kurių dauguma sudaro žmonės be specialaus muzikinio pasirengimo. Tad norint ko nors pasiekti, tenka įdėti daugiau pastangų, negu jų reikėtų dirbant su profesionalais. Darbas su chorais – tai ir tam tikra žmogaus ugdymo mokykla. Visada džiaugiuosi tais, kurie, dainavę ar tebedainuojantys, sugeba išreikšti savo požiūrį į muziką, kūrinius. Tokie žmonės visada esti aukštesnės kultūros, platesnio akiračio.

- Kiekvienas kūrėjas savo srityje ieško būdų užlipti į pačias aukščiausias kūrybines aukštumas, turi svajonių. Koks kūrinys dar nėra atliktas Jūsų vadovaujamų chorų?

- Sudėtingiems klasikos kūriniams atlikti mėgėjų chorams pritrūktų ir teorinių žinių, ir muziknių-profesinių įgūdžių. Mėgėjų chorai sudėtingesnes kūrybines aukštumas pasiekia, atlikdami įvairias aranžuotes, mūsų, mėgėjų lūpose, skamba ir sakralinė muzika, kurią atlikti vėlgi nėra taip paprasta. Aš manau, kad visada yra raktas, durys, per kurias galima įeiti. Truputis daugiau kantrybės, šiek tiek daugiau darbo, papildomų pratybų – ir visi kartu džiaugiamės rezultatu.

- Per pokalbį prasitarėte, jog nenorite muziką rašyti tam, kad ji gulėtų stalčiuje. Tad kaip kūriniai suranda atlikėją?

- Viskam yra pradžia. Kelią į platesnę atlikėjų erdvę man atvėrė daina “Briedžiukas”. Ji suskambėjo 1999 m. Dainų šventėje Kaune. Ji skambės ir šiais metais JAV, Čikagoje įvyksiančioje Lietuvių išeivijos dainų šventėje. Būna, kad manęs paprašo kūrinių, būna, kad pats parodau. Kartais yra ir konkrečių prašymų, pavyzdžiui, sukurti mokyklos himną ar panašiai. Sukurti muzikinį kūrinį reikia daug pastangų: daina įtraukia kaip narkotikas, atneša kartais ir kančių, tad ir naktų būna nemiegotų. Kai išleidau pirmąją knygą, tikrąja to žodžio prasme sakiau, jog tai – mano kūdikis.

- Parengėte ir išleidote lietuvių liaudies dainų rinkinį “Žaliam berže gegužė kukavo”, išleidote savo autorines knygas “Dainelės pradžia”, rinktinę “Mano knygelės”, “Saulės pasveikinimas”. Kas dar rengiama spaudai?

- Minėti leidiniai buvo skirti vaikams. Šiuo metu rengiu dar tris leidinius. Juose bus dainos suaugusiems. Turiu taip pat sumanymą išleisti sakralinės muzikos leidinį, nes būtent tokio prašo ir leidyklos, kolektyvai.

- O Jūsų, kaip dirigento, amplua? Koks jis?

- Iki dirigento pakylos atveda kelias, grįstas darbu ir pasiektais rezultatais. Prieš išeidamas diriguoti visada jaučiu jaudulį – ir dėl atliekamo kūrinio, ir dėl kolektyvų, kuriuos, kaip dirigentui, tenka suburti bendram kūriniui atlikti. Dirigavimas atima be galo daug energijos, atrodo, kad tuo metu išsisemi, bet atlikus darbą, aplanko ir kitas jausmas – palaima.

Pirmą kartą dirigavau aštuntame dešimtmetyje Kretingoje įvykusioje dainų šventėje. Tuomet man teko didelis išbandymas – diriguoti B. Smetanos chorą “Ko mes turim nesilinksmint” iš operos ”Parduotoji nuotaka”. Šis sudėtingas kūrinys ir dabar skamba mūsų repertuaruose.

- Ar Jūsų darbe būna nusivylimų? Į ką tuomet remiatės?

– Kaip ir visiems, taip ir man būna silpnumo minučių. Kūrinys tai neskamba, tai “nepasiduoda”. Bet, žiūrėk, įvyksta lūžis, ir net per repeticiją suskambęs kūrinys pakelia nuotaiką. O gyvenime remiuosi į savo šeimą. Už supratimą esu dėkingas savo žmonai Mildutei, dukroms Violetai ir Linutei, anūkui Justui, už paramą – tiems žmonės, kurie supranta, kad tai, ką darau – darau ne sau, o visiems, kas mėgsta muziką ir dainą. Aš pats gyvenu nuolatiniame kūrybiniame procese, ir kūryba man, buvimas tarp žmonių, muzika yra visas mano gyvenimas.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas