Pajūrio naujienos
Help
2024 Liepa
Pi18152229
An29162330
Tr310172431
Ke4111825
Pe5121926
Še6132027
Se7142128
Apklausa

Ar tikslinga buvo vėl riboti automobilių stovėjimo laiką Rotušės aikštėje Kretingoje?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas
Fotografuoti Gvidas Taurinskas pamėgo ypatingu metų ir paros metu – gulant sutemoms, brėkštant, krintant dulksnai, gaubiant rūkui, – tuomet vaizdai būna efektingiausi.

Savitas kretingiškio gatvės fotografu save vadinančio Gvido Taurinsko kūrybos braižas fotografija besidomintiems žmonėms gerai žinomas iš socialiniuose tinkluose ir tarptautiniuose leidiniuose publikuojamų įvairiausių miesto gyvenimo akimirkų – nuo detalių, abstrakčių ir konkrečių vaizdų iki portretų. Pastaruoju metu fotomenininkas savo kūrybą jau perkelia ir į fiksuotas erdves: vienas jo darbų, vaizduojantis merginą tarp žiedų, eksponuojamas visą sausį Kretingos rajono kultūros centre veikiančioje fotomenininkų klubo „Lokys“, kuriam jis priklauso, surengtoje parodoje. Dabar G. Taurinskas Vasario 16-osios proga rengia savo pirmąją personalinę parodą.

Ligi tol G. Taurinskas Kretingos, o ir savąjį vardą, net 4 kartus išgarsino tarptautiniame leidinyje „National Geographic“, pagal leidėjų pateiktą mėnesio temą pasiūlydamas savo fotografijas, kurias atrinko ir įvertino skaitytojai. Šiame prestižiniame leidinyje buvo publikuotos jo nuotraukos su Lietuvos valstybine vėliava, subtilus gamtos vaizdas su bite, damą vaizduojančios moters nuotrauka, o internetą „sprogdino“ senyvo stotelėje sėdinčio vyro portretas.

Žavesys – kai miestas miega

Kretingiškis džiaugėsi, kad, jo manymu, žiūrovų dėmesio vertų darbų jau sukaupta tiek, kad jis ryžtasi juos išnešti į viešumą. „Jau gerokai anksčiau žengti šį žingsnį skatino rajono Kultūros centro vadovė Kristina Rimienė, bet dar nemaniau, kad galiu savo nuotraukas pateikti kaip meno kūrinius. Vis dar dirbau prie jų, o ir tebedirbu, nes šiandieninė fotografija yra technologijoms lengvai pasiduodanti sritis: gali pusmetį prie jų neprisėsti, o po to imi ir sutvarkai. Nebepatinka – tvarkai iš naujo“, – kalbėjo fotomenininkas, kuris savo pirmąją parodą „Ko nemato akys“ padovanos ne vien Kultūros centro lankytojams Vasario 16-osios proga, bet ir pats sau, o tiksliau – vasario 17 dieną artėjančiam savo 37-ajam gimtadieniui.

Į parodą, Gvidas sakė, atrinksiąs per 20 gana didelio formato 60x90 cm, jo manymu, geriausių savo nuotraukų tų vaizdų, kuriuos jis pernai ir šių metų pradžioje fiksavo naktinėdamas po Kretingą.

„Vadinu save gatvės fotografu, naktinuku, toks mano darbo stilius – fotografuoti vėlyvą vakarą, paryčiais, kartais ir naktį. Kai miestas miega, tuomet paslaptingai išryškėja tai, ko įprastiniame kasdienos bėgime, triukšmingame ritme nematai. Laukiu rūko, dulksnos, dabar – šerkšno. Tuomet vaizdus pamatai visai kitokiame realybės matmenyje. Tai gali būti ir abstraktus vaizdas, architektūros detalė, žmonių portretai. Visas mikro ir makropasaulis – nuo vabalėlio iki pastatų, didingos ir neaprėpiamos gamtos vaizdų“, – savo kūrybos braižą apibūdino profesionalus fotomenininkas, specialiai mokęsis fotografijos meno, tačiau skalsesnę duoną valgantis ne iš jos, o iš vadybininko darbo.

Ši nuotrauka, publikuota žurnale „National geographic“, susilaukė itin aukšto skaitytojų įvertinimo.

Dirbtinis intelektas neužgoš kūrybos savitumo

Šiandieną Gvidui fotografija, jos galimybių paieškos vis dar yra labiau pomėgis, nes atviravo jis, nemėgstąs komercinių užsakymų vestuvėms, „giminių baliams“, kas įprastai užtikrina su fotoaparatu ar kamera dirbančiojo pragyvenimą.

Buvo smalsu sužinoti, ar tarp to, ką užfiksuoja fotomenininko akis, o vėliau pamato žiūrovas, užtenka įgytų profesionalių žinių, ar nuolat tenka tobulėti, ieškoti, žengti koja kojon su technologijomis? Kiek reikšmingas tame procese yra dirbtinis intelektas?

„Kiekvienas fotografas turi savo stilių, vadinasi, ir savo programas, su kuriomis jis dirba – dabar technologijos suteikia daugybę įvairovių, priklausančių nuo menininko skonio, suvokimo, galimybių. Nepamirškime, kad ir dirbtinis intelektas šiandieną leidžia neįsivaizduojamas aprėptis. Bet džiugina, kad pasaulio fotografijos elitas vėl grįžta prie tikrosios fotografijos ištakų, jos šaknų.

Fotografuoti išbandė įvairiais aparatais

G. Taurinskas neslėpė, kad yra išbandęs įvairius fotografavimo būdus skirtingais aparatais – kiek ir kokių jų savo darbinėje kolekcijoje tvirtino neturįs, pradedant nuo senųjų kamerų, veidrodinių ir sisteminių fotoaparatų. Seniausias jų – pagamintas 1926 m. ir yra gerokai senesnis už tuos aparatus, kokiais fotografavo pirmieji mūsų krašto fotografai Paulina Mongirdaitė ir Ignas Stropus.

Pats išbandė ir vieną pirmųjų fotografijos rūšių, vadinamąją fotografijos „prosenelę“ – šlapio kolodijaus metodą senovine kamera-dėže, kai stiklo plokštelė padengiama sidabro nitrato emulsija, o išryškinus ir likus sidabro nuosėdoms, pasimato vaizdas. Nors fotografijos sukuria senumo įspūdį, tačiau šis metodas, pašnekovo žodžiais, yra gana brangus, jo jis mokėsi iš klaipėdiečio fotografo Artūro Šeštoko.

Saviti ir įdomūs Gvido Taurinsko užfiksuoti gatvių ir gamtos vaizdai, portretai.

Gvidas sakė, kad jam norisi pažinti fotografiją kaip meną kuo giliau – nuo jos šaknų ligi dabartinių technologinių galimybių įvairovės. O tuo, ką pats išmoko, jis mielai dalijasi ir su kitais – yra kviečiamas į edukacijas po rajono mokyklas, įprastai kartu vežasi pademonstruoti ir savo aparatus.

Paklaustas, ar seniai susidomėjo fotografija, vyras sakė, kad tai yra jo likimo ironija: kažkada bėgo nuo menininko pašaukimo, nors nuo vaikystės gražiai piešė, jo gabumus ir menišką sielą pastebėjo ir pirmoji mokytoja Janina Baltmiškienė, vėliau dėdė – močiutės brolis šviesaus atminimo krašto architektas ir tapytojas Edmundas Giedrimas. Gvidas tam prieštaravo ir spyriojosi, vėliau nemažai kur bandė save, kol galop fotografija jį atvedė ten, kur pajuto šio meno, o ir savojo gyvenimo pilnatvę.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas