Pajūrio naujienos
Help
2024 Birželis
Pi 3101724
An 4111825
Tr 5121926
Ke 6132027
Pe 7142128
Še18152229
Se29162330
Komentarų topas

Padlevskių giminės herbas Slepowron (Aklas varnas)

Juozapas Padlevskis apie 1939 m. Padlevskių šeimos archyvas

Šiemet 110-ąjį jubiliejų švenčianti puošniausia Lietuvoje Kretingos II senųjų kapinių tvora su dviem aukščiausiais šalyje kapinių vartais iki šiol džiugina Vilniaus gatve einančius ar kapines lankančius žmones, ir tik retas žino, kad jų autorius – lenkų kilmės architektas statybos inžinierius ir pedagogas Juozapas Padlevskis (Jozef Padlewski, 1863–1943).

Jis gimė 1863 m. Odesoje, lenkų kilmės dvarininkų šeimoje, kurios kelios kartos gyveno Ukrainoje. Į Odesą šeima persikėlė po to, kai jų dvarą netoli Berdičevo Ukrainoje už aktyvų tėvo brolio ir sūnėno dalyvavimą 1863 m. sukilime konfiskavo caro valdžia. Juozapas buvo trečias iš septynių caro armijos atsargos karininko šeimos vaikų. Įgijęs vidurinį išsilavinimą, J. Padlevskis 1885 m. mokslus tęsė Peterburgo civilinės inžinerijos institute, o 1891–1895 m. – Peterburgo imperatoriškojoje dailės akademijoje, kurią baigęs su pagyrimu buvo paskirtas į finansų ministerijos prekybos departamentą, kur jam teko projektuoti įvairios paskirties prekybinius pastatus. Nuo 1899 m. iki 1905 m. jis buvo autorių grupės, dirbusios statant didžiulį Peterburgo politechnikos instituto kompleksą, kuris ir šiandien yra didžiausias miesto architektūrinis ansamblis, narys.

J. Padlevskis, kuris XX a. pirmą dešimtmetį vadovavo savo architektūros biurui Peterburge, dalyvavo daugelyje konkursų. Iki Pirmojo pasaulinio karo Rusijos architektūros spaudoje buvo paskelbta apie 13-a šio architekto cerkvių, katalikų bažnyčių, privačių namų, visuomeninių pastatų projektų.

Šiauriniai Kretingos II senųjų kapinių vartai.

Gvido Taurinsko nuotr.

J. Padlevskio šeima buvo glaudžiai susijusi su Lietuva, nes jo žmona dailininkė Olga von Reinhardt (1873–1942), kurią jis vedė 1900 m., buvo kilusi iš evangelikų liuteronų šeimos, turėjusios dvarą Pabalvėje, netoli Tryškių, prie Balvio ežero. Savo uošvio Adolfo von Reinhardt paprašytas jis 1901–1902 m. čia pastatė neoromaninio stiliaus evangelikų liuteronų laidojimo koplyčią, kuri iki šių dienų neišliko.

Pietiniai Kretingos II senųjų kapinių vartai.

Autoriaus nuotr.

J. Padlevskis, vasaromis su šeima atostogaudamas Pabalvės dvare, čia susipažino su Kretingos grafu Aleksandru Tiškevičiumi (1864–1945), kuris užsakė suprojektuoti kapinių tvorą ir vartus. Jų projektus architektas pradėjo ruošti 1911 m., kai 1913 m. kapinių tvoros ir dviejų vartų statyba buvo baigta. Projektuodamas J. Padlevskis pasirinko skirtingų architektūrinių stilių kapinių vartus: šiaurinius neogotikinius, vedančius į tuometines dvaro kapines, derančius prie 1893 m. šiose kapinėse pastatytos neogotikinės Tiškevičių koplyčios-mauzoliejaus ir pietinius neomanieristinius, vedančius į tuometines parapijos kapines. Šiauriniai 9,8 m aukščio ir 8,4 m pločio vartai yra trijų dalių, su atvira vidurine anga ir bokšteliais dengtomis šoninėmis angomis, virš kairiosios pusės vartų betoniniame intarpe matomas reljefinis užrašas „Anno domini“ (Viešpaties metai, virš dešiniosios MCMXIII romėniški skaičiai, reiškiantys 1913 metus).

Pietiniai 9,9 m aukščio ir 4,4 m pločio kapinių vartai, savo aukščiu nedaug pralenkiantys šiaurinius, yra aukščiausi į Lietuvos išskirtinių pasiekimų knygą įrašyti kapinių vartai. Architektas ir šią tvorą užsakęs grafas A. Tiškevičius pasistengė, kad šie dveji vartai su 110 m ilgio raudonų plytų ir skaldytų akmenų dvišlaičiu stogu dengta tvora tinkamai reprezentuotų kapines, kuriose ilsisi garbingos grafų Tiškevičių šeimos nariai, o lotyniškas užrašas viršutinėje vartų dalyje „1913 / Deus spes nostra – Dievas mūsų viltis / 1913“ išreikštų čia palaidotų žmonių viltį po mirties prisikelti amžinajam gyvenimui. Kartu su Kretingos II senųjų kapinių tvora, J. Padlevskis gavo užsakymą iš Palangos grafo Felikso Tiškevičiaus (1870–1933) suprojektuoti tvorą 1907 m. pastatytai naujai neogotikinei katalikų bažnyčiai, kad ją atskirtų nuo centrinės Liepojos gatvės.

Palangos bažnyčios tvoros ir vartų projektas 1911 m.

Nuotr. iš Malgožatos Omilanovskos knygos „Pabaltijo Zakopanė. Palanga Tiškevičių laikais“

Architekto parengtas projektas buvo monumentalus, pasiūlant neogotikinės plytų tvoros, sumūrytos ant akmeninio pamato, tarpsnius tarp stulpelių su stogeliais užpildyti ažūriniu mūru. Įspūdingiausi buvo centriniai vartai su laiptuotu frontonu, papuoštu keraminiu frizu. Tvoros projektas buvo baigtas 1911 m., tais pačiais metais ji buvo ir pastatyta. Virš mažųjų iš dešinės pusės prie pagrindinių vartų prijungtų vartelių esantis užrašas ir romėniški skaičiai MCMVII rodo bažnyčios statybos pabaigą 1907 m., o ne tvoros pastatymo datą, kaip yra Kretingoje. Šie architekto J. Padlevskio kapinių ir bažnyčios tvorų projektai yra vieninteliai iki šių dienų Lietuvoje išlikę ir pristatantys šio žinomo architekto kūrybą.

Palangos bažnyčios vartai.

Autoriaus nuotr.

Išskirtinio grožio Kretingos II senųjų kapinių tvora su didingais vartais ir šiandien rodo Tiškevičių šeimos subtilų architektūrinį-meninį skonį, net ir kapinių tvorai su vartais projektuoti pakviečiant žinomą architektą, kurio išskirtinis kūrinys ne tik liudytų apie jų garsią ir turtingą šeimą, bet ir papuoštų miestą. Padlevskių šeimoje 1901–1903 m. vienas po kito gimė 3 vaikai. 1917 m. Peterburge prasidėjus bolševikiniam perversmui J. Padlevskio žmona su vaikais, bėgdami nuo suirutės mieste, išvyko į Liepoją, vėliau į Varšuvą, kai jos vyras liko Peterburge, turėdamas vilčių į Lenkiją parsigabenti nors dalį užgyvento turto. Deja. Grįžęs į Lenkiją, J. Padlevskis pradėjo dirbti valstybiniame sektoriuje ryšių ministerijos statybos departamento vadovu. Jo Lenkijos laikotarpio projektai – šios ministerijos užsakymai. Paskutinius savo projektus jis kūrė Poznanėje, bendradarbiaudamas su sūnumi Vladimiru, tuomet dar studijavusiu architektūrą Varšuvos technologijos universitete, vėliau tapusiu žinomu architektu. Išėjęs į pensiją 1930 m. J. Padlevskis persikėlė gyventi į Veiherovo miestelį netoli Baltijos jūros ir jame gyveno iki 1939 m., kai vėl sugrįžo į Varšuvą ir čia 1943 m. mirė. Palaidotas kartu su savo žmona Olga Padlevskių giminės kape, Varšuvos Vilanovo kapinėse. Tokia trumpa šio architekto, kurio kūrybinį palikimą kasdien mato centrinėmis Kretingos ir Palangos gatvėmis praeinantys žmonės, gyvenimo istorija.

Romualdas BENIUŠIS


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas