Pajūrio naujienos
Help
2023 Gruodis
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Apklausa

Ar atvykstantieji dirbti iš Baltarusijos kelia pavojų Lietuvos saugumui?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Apklausa

„Pajūrio naujienų“ skaitytojai kviečiami išrinkti 2023-ųjų Metų žmogų!

Saulius Paulius BYTAUTAS
Auksė ANTULIENĖ
Romaldas SAKALAUSKAS
Lukas KUBILIUS
Simona MONTVYDAITĖ-KAYA
Virginijus BRAZAUSKAS
Dovydas BAJORAS
Tadas ROMEIKA
Janė LEŠČIAUSKIENĖ
Daiva DUDĖNIENĖ
Gražina KATKUVIENĖ
Gintaras ŽIOBAKAS
Komentarų topas
Antanina Sofija ir Feliksas Vincentas Tiškevičiai Palangos rūmų vestibiulyje.

Fot. Paulina Mongirdaitė. XX a. pr.

Liepos 5 d. į Kretingos muziejų sugrįžo unikalus senovės gintaro dirbinių rinkinys, archeologinėje literatūroje kitaip dar vadinamas Palangos gintaro lobiu. Tai palangiškės grafienės Antaninos Sofijos Tiškevičienės dovana, įteikta muziejui prieš 87 metus, tačiau jame taip ir nebuvusi eksponuota.

Antanina Sofija gimė 1870 m. sausio 27 d. Posadovo dvare (Didžiosios Lenkijos vaivadija), grafų Vladislovo Tomo Juozapo Lonckio ir Antaninos Skuževskos-Lonckos šeimoje. Tuo metu šios lenkiškos žemės priklausė vokiečių valdomai Prūsijos karalystei, o Antaninos tėvas buvo įtakingas Poznanės kunigaikštystės žemvaldys ir politinis veikėjas. Iš viso Vladislovas ir Antanina Lonckiai susilaukė 9 vaikų – 3 sūnų ir 6 dukterų, iš kurių Antanina buvo jauniausia.

Seseriai Elenai 1883 m. ištekėjus už Biržų grafo Juozapo Tiškevičiaus (1851–1905), užsimezgė glaudūs grafų Lonckių ir Tiškevičių giminystės ryšiai. Elenai 1890 m. mirus, J. Tiškevičius 1883 m. liepos 15 d. vedė vyresniąją jos seserį Izabelę Emiliją Veroniką, o po mėnesio, 1883 m. rugpjūčio 15 d. už svainio pusbrolio, Kretingos grafo Felikso Vincento Tiškevičiaus (1869–1932) ištekėjo ir Antanina Sofija.

Po šešuro, Kretingos grafo Juozapo Tiškevičiaus (1835–1891) mirties vyrui paveldėjus Palangos dvarą, šeima persikėlė į Palangą, kur šalia legendinio Birutės kalno netoli jūros pasistatė reprezentacinius neoklasicistinius rūmus, apjuosdama juos didžiuliu parku. Jaunieji grafai rūpinosi Juozapo Tiškevičiaus įsteigto kurorto plėtra, prie Birutės kalno įrengė lurdą, o vietoje senųjų maldos namų drauge su parapijiečiais pastatė didingą mūrinę neogotikinę bažnyčią.

Senovės gintaro dirbinių perdavimo Kretingos muziejui akto fragmentas. Kretinga, 1936 m. vasario 12 d.

Statant rūmus ir kuriant parką 1895–1899 m. žemės kasimo darbus vykdę darbininkai rasdavo gintaro. Tarp jo pasitaikė gilioje senovėje žmonių rankomis apdorotų dirbinių ar ruošinių, kuriuos Feliksas Vincentas ėmėsi kolekcionuoti. Dalis dirbinių buvo rasta vienoje duobėje, todėl vėliau šiam rinkiniui prigijo Palangos gintaro lobio vardas. Šį rinkinį grafas papildė naujais radiniais, rastais apie 1900–1902 m. ieškant pajūryje tarp Palangos ir Šventosios pramoninių gintaro išteklių, taip pat supirkinėdamas senovės gintaro dirbinius iš žmonių. Šio rinkinio tyrinėtoja archeologė prof. dr. Audronė Bliujienė nustatė, kad F. V. Tiškevičiaus kolekciją sudarė mažiausiai 297 artefaktai. Daugiausia tai įvairių formų gintaro, taip pat akmens dirbiniai, reprezentuojantys neolito laikotarpio Narvos ir Pamarių kultūras, bei vėlyvojo geležies amžiaus gintaro ir metalo dirbiniai, priklausantys kuršių materialinei kultūrai. Manoma, kad geležies amžiaus dirbiniai į grafo kolekciją pateko iš ardomų Palangos apylinkės kapinynų (Kiauleikių „Kirminų kalno“ ir pan.).

Kretingos apskrities valdybos ir Kretingos muziejaus komiteto padėka grafienei Antaninai Tiškevičienei. 1936 m. vasario 12 d.

Lietuvos tarpukario spaudoje buvo skelbiama, kad kolekciją prieš Pirmąjį pasaulinį karą grafas eksponavo Paryžiuje, Luvro muziejuje, „ten kolekcijai buvo padaryta ekspertyza [ekspertizė – J. K.]. Anais laikais ši kolekcija tame muziejuje buvo labai aukšta kaina įvertinta“ (Lietuvos aidas, 1936 02 15, p. 8). Tiesa, kai kurie tyrinėtojai dėl rinkinio eksponavimo Paryžiuje abejoja. Tačiau vienas Lietuvos archeologijos patriarchų doc. dr. Pranas Kulikauskas (1913–2004), savo profesinę karjerą pradėjęs prieškariu Kaune, Vytauto Didžiojo kultūros muziejuje, 2002 m. balandžio 4 d. laiške Palangos gintaro dirbinių istorija susidomėjusiam kretingiškiui muziejininkui Donatui Butkui (1952–2018) teigė, kad rinkinys „buvo eksponuotas Paryžiuje pasaulinėje parodoje. Apie tai plačiai rašė to meto mūsų spauda ir žinojo visi Kauno muziejaus darbuotojai.“

Po šios parodos F. V. Tiškevičius dalį rinkinio – 149 dirbinius – 1908 m. padovanojo Vilniaus mokslo bičiulių draugijos, kuriai ir pats priklausė, muziejui. Pasak prof. dr. A. Bliujienės, tai buvo 27 neolito laikotarpio gintaro dirbiniai ir 122 vėlyvojo geležies amžiaus gintaro karoliai, žalvariniai papuošalai ir net ginklai. Vėliau visi šie dirbiniai pateko į 1941 m. įkurtą Lietuvos dailės muziejų. O likusi rinkinio dalis buvo saugoma grafų Tiškevičių Palangos dvaro rūmuose.

Grafas Stanislovas Tiškevičius, parvežęs į Kretingą motinos Antaninos Tiškevičienės Kretingos muziejui dovanotą Palangos senovės gintaro dirbinių rinkinį.

Než. fotografas. 1939 m.

Rusijos revoliucija ir Lietuvos žemės reforma smarkiai pakirto ekonominę grafų Tiškevičių galią. Šeima neteko Baltarusijoje turėtų valdų, o Lietuvos žemės reforma Feliksui Vincentui ir Antaninai Sofijai paliko tik Palangos dvaro sodybą su parku ir kurortine zona Rąžės kairiajame krante bei po 150 ha žemės Vilimiškės ir Virkštininkų palivarkuose. Stengdamiesi išlaikyti dvarą, mokėti atlyginimus ir pensijas tarnautojams, tarnams ir samdiniams, grafai buvo priversti pardavinėti vilas, žemės sklypus kurorto zonoje, dirbamą žemę. Šiek tiek pajamų duodavo pajūryje veikęs restoranas. Nuo rūpesčių pasiligojęs Feliksas Vincentas netrukus išvyko gydytis ir gyventi į Paryžių, kuriame 1932 m. mirė. Vyrui mirus Antanina Sofija planavo Palangos dvarą parduoti, nes jį išlaikyti kaskart buvo vis sunkiau, o pati su vaikais persikelti į Poznanės kraštą pas brolį Stanislovą Antaną Ignotą Lonckį ir sūnus Jonušą Mariją ir Feliksą Tiškevičius-Lonckius.

Po grafo mirties velionio kolekcija pradėjus domėtis muziejams, našlė Antanina Sofija nutarė rūmuose saugomą senovės gintaro dirbinių rinkinį dovanoti 1935 m. įkurtam Kretingos muziejui, rinkusiam medžiagą apie Kretingos apskrities, tarp jų – ir Palangos, senovės materialinę kultūrą ir jos artefaktus. Manau, kad žengti šį žingsnį paskatino grafienės dieveris, Kretingos grafas Aleksandras Tiškevičius, rėmęs Vytauto Didžiojo karo muziejų, ir pastarojo sūnus, aktyvus visuomenininkas, Kretingos apskrities valdybos narys Kazimieras Tiškevičius. Galbūt Kretinga buvo pasirinkta dar ir dėl to, kad joje, grafo Juozapo Tiškevičiaus šeimos rezidencijoje, užaugo ir mėgo lankytis grafienės vyras Feliksas Vincentas.

Dalis neolito laikotarpio gintarinių papuošalų, B. Tarvydo nufotografuotų 1936 m.

Grafienės valią įvykdė sūnus Stanislovas Marija Tiškevičius (1907–1974), kuris 1936 m. vasario 12 d. muziejines vertybes atvežė į Kretingos apskrities viršininko įstaigą, veikusią Viešosios (dab. Rotušės) aikštės ir Birutės gatvės kampe stovėjusio Lietuvos ūkio banko pastato antrajame aukšte. 11 valandą artefaktus grafas perdavė apskrities viršininko Juozo Vaišnio sudarytai komisijai, kurios pirmininku buvo paskirtas apskrities policijos vadas Antanas Kaziūnas, o nariais – Kretingos muziejaus vedėjas Viktoras Lingys ir apskrities savivaldybės tarnautojas Petras Polikaitis. Komisija surašė aktą, pagal kurį buvo perimti 148 senovės dirbiniai: 139 gintariniai neolito laikotarpio papuošalai, 5 neolitiniai akmens dirbiniai (kirvukas, pora skobtų, strėlės antgalis ir pan.) ir 4 vėlyvojo geležies amžiaus gintaro dirbiniai (po 2 verpstukus ir karolius).

Kretingos apskrities valdyba ir Kretingos muziejaus komitetas tą pačią 1936 m. vasario 12 d. per Stanislovą Tiškevičių įteikė grafienei Antaninai Sofijai Tiškevičienei padėką, kurioje rašoma, kad „Kretingai, kaip artimiausiam Lietuvos pajūrio apskrities miestui, toji lyg ir simbolinė mūsų pajūriui dovana Gintaras bus ypatingai branginamas ir visuomet laikomas muziejaus pasididžiavimu.“

Neolito laikotarpio akmens dirbiniai, likę Kretingos muziejuje.

Fot. B. Tarvydas, 1936 m.

Kartu su dirbiniais muziejui buvo perduotas katalogas: į kartono viršelius įrištas 7 lapų piešimo bloknotas, kuriame detaliai užfiksuotas 151 artefaktas. Spaudoje nurodoma, kad tai yra „labai vykusiai padarytas“ Paryžiuje eksponuotų dirbinių piešinių albumas (Lietuvos aidas, 1936 02 15, Nr. 75, p. 8). Perdavimo aktas liudija, kad iš nupieštų radinių muziejui buvo perduota 130 dirbinių, o kitų jame įamžintų artefaktų likimas nežinomas. Aštuoniolika perduodamų dirbinių kataloge nupiešta nebuvo.

Apie Kretingos muziejui dovanotą unikalų senovės gintaro dirbinių rinkinį netruko paskelbti regioninė ir valstybinė spauda. Klaipėdoje leistas laikraštis „Vakarai“ 1936 m. vasario 15 d. (Nr. 38, p. 4) žinioms iš Kretingos skirtoje rubrikoje paskelbtoje žinutėje „Praturtėjo Kretingos muziejus“ rašė, „kad tuos eksponatus graf. Tiškevičienės prašė parduoti kai kurie Kauno muziejai, tačiau grafienė nesutiko ir juos veltui dovanojo Kretingai.“ O valstybės laikraštis „Lietuvos aidas“ tą pačią vasario 15-ąją pabrėžė, kad grafienės A. Tiškevičienės Kretingos muziejui paaukota vertinga gintaro kolekcija „kėlė daugelio archeologijos žinovų susidomėjimą, nes tikrai ji viena iš rečiausių šios rūšies kolekcijų. Yra žinoma, kad iš viso panašių kolekcijų yra tik viena Karaliaučiaus muziejuje.“ (Nr. 75, p. 8)

Muziejui dovanotą rinkinį tais pačiais 1936 m. aprašė, klasifikavo ir datavo tuo metu Kretingos pranciškonų gimnazijoje mokytojavęs istorikas, Šiaulių kraštotyros draugijos narys ir archeologinių ekspedicijų vadovas Balys Tarvydas (1897–1980). Šiaulių kraštotyros draugijos leidinio „Gimtasai kraštas“ 1937 m. pirmajame numeryje jis paskelbė publikaciją „Senovės gintarinių papuošalų rinkinys“, kuri tais pačiais metais draugijos lėšomis Kaune buvo išleista atskiru atspaudu. Ruošiant šią publikaciją buvo nufotografuoti 109 gintaro ir 5 akmens dirbiniai, padarytos 9 fotografijos. Iš jų publikuotos buvo aštuonios, kuriose užfiksuoti tik gintaro dirbiniai. Visų devynių fotografijų stikliniai negatyvai tebesaugomi Kretingos muziejaus fonduose.

Gintaro dubenėlis.

Fot. J. Kanarskas, 2023 m.

Bet taip atsitiko, kad unikalios dovanos Kretingos muziejus nespėjo išeksponuoti. Šiuo senovės gintaro dirbinių rinkiniu susidomėjo 1936 m. įkurtas Vytauto Didžiojo kultūros muziejus. Rengiant jo ekspoziciją, priešistorinio skyriaus vedėjas Jonas Puzinas 1937 m. liepos 9–14 d. aplankė Kėdainių, Šiaulių, Telšių, Kretingos, Klaipėdos ir Mažeikių muziejus, ieškodamas juose vertingų eksponatų, kuriuos galima būtų eksponuoti laikinojoje sostinėje. Beveik visi aplankytieji muziejai sutiko perleisti Kultūros muziejui reikalingus savo eksponatus ir tik Kretingos muziejus griežtai atsisakė perduoti neseniai dovanų gautą senovės gintaro dirbinių lobį. Tada Vytauto Didžiojo kultūros muziejaus vadovybė 1937 m. rugpjūčio 30 d. paprašė Kretingos apskrities savivaldybės deponuoti gintaro dirbinių rinkinį ne ekspozicijai, o kopijoms pasigaminti. Savivaldybei sutikus, 1937 m. rugsėjo 6 d. Kretingos muziejaus komitetas išsiuntė didžiąją rinkinio dalį – 141 gintaro dirbinį, į Kauną. Panašu, kad kopijų netgi nebuvo ketinama pasidaryti, nes unikalūs artefaktai iš karto atsidūrė Vytauto Didžiojo kultūros muziejaus archeologijos ekspozicijoje.

Gintaro verpstukai.

Fot. J. Kanarskas, 2023 m.

Prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas iš esmės pakeitė tiek Palangos gintaro lobio, tiek ir jį dovanojusios Palangos grafų Tiškevičių šeimos istoriją. Grafienės Antaninos Sofijos pastangos parduoti dvarą buvo bevaisės. Dvaro kaina buvo didžiulė: jį nupirkti būtų įstengęs tik milijonierius arba valstybė. Todėl 1938 m. buvo pradėtos derybos su Lietuvos vyriausybe dėl dvaro, o su miesto savivaldybe – dėl kurhauzo pardavimo-pirkimo sąlygų. Tačiau artėjant karui, derybų užbaigti nepavyko. 1939 m. rugpjūčio 15 d. grafienė su sūnumi Stanislovu Marija Tiškevičiumi išvyko į Lenkiją, o prasidėjus karui – per Italiją, Prancūziją ir Portugaliją persikėlė į Londoną. Iš jo po karo emigravo į Kanadą. Ten mirė ir palaidota 1953 m. Monrealyje.

Europoje įsiplieskus karui, Kretingos muziejus bandė susigrąžinti paskolintus gintaro dirbinius. Tačiau į muziejaus paklausimą dėl eksponatų grąžinimo, 1940 m. sausio 3 d. Vytauto Didžiojo kultūros muziejaus direktorius Paulius Galaunė ir sekretorius Vytautas Kuprevičius diplomatiškai paprašė pratęsti eksponatų deponavimo laiką, „kadangi tie dirbiniai muziejaus ekspozicijoj užpildo šukinės keramikos kultūros spragą.“ Tačiau tais pačiais metais 139 šio rinkinio dirbiniai buvo įrašyti į Vytauto Didžiojo kultūros muziejaus pirminę gaunamų eksponatų knygą (Nr. 1591:1–139) ir tapo šio muziejaus nuosavybe.

Plokščias gintaro pakabutis su skylute ties viduriu, išlūžusiomis skylutėmis galuose, paviršiuje puoštas punktyrinių, viduryje sueinančių lankų ornamentu.

Fot. J. Kanarskas, 2023 m.

Po karo Vytauto Didžiojo kultūros muziejų 1944 m. pervadinus valstybiniu M. K. Čiurlionio dailės muziejumi, Palangos senovės gintaro dirbinių rinkinys buvo saugomas jame, o 1980 m. balandžio 15 d. su visa archeologine medžiaga perduotas Kauno valstybiniam istorijos muziejui, kuris 1990 m. susigrąžino ikikarinį Vytauto Didžiojo karo muziejaus vardą.

Didžioji dalis Palangos rinkinio 1963 m. liepos 18 d. buvo deponuota Lietuvos dailės muziejui, išeksponavusiam juos savo padalinyje – Palangos gintaro muziejuje, t. y. grafų Felikso Vincento ir Antaninos Sofijos Tiškevičių rūmuose, iš kurių rinkinys 1936 m. atkeliavo į Kretingą. Tokiu būdu gintarai sugrįžo į pirmuosius savo namus, kuriuose jais Gintaro muziejaus lankytojai galėjo džiaugtis 60 metų, beveik iki 2023 m. birželio pabaigos.

Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę ir Kretingos muziejui persikėlus į grafų Tiškevičių Kretingos dvarą, nuo 1998 m. liepos 2 d. muziejus siekia atkurti istorinį teisingumą, kad jam būtų grąžinta nuosavybės teisė į Palangos senovės gintaro dirbinių rinkinį. Kretingos rajono savivaldybės mero Antano Kalniaus iniciatyva, 2023 m. sutarus su Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija ir Vytauto Didžiojo karo muziejumi, Palangos grafienės Antaninos Sofijos Tiškevičienės dovanotas senovės gintaro dirbinių rinkinys po 86 metų sugrįžo depozito teise į Kretingos muziejų, kuriame, kaip nurodoma 1936 m. Kretingos apskrities savivaldybės ir Kretingos muziejaus komiteto padėkoje grafienei Antaninai Sofijai Tiškevičienei, „bus ypatingai branginamas ir visuomet laikomas muziejaus pasididžiavimu.“

Julius KANARSKAS

Kretingos muziejus


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas