Pajūrio naujienos
Help
2024 Vasaris
Pi 5121926
An 6132027
Tr 7142128
Ke18152229
Pe291623
Še3101724
Se4111825
Apklausa

Ar pasigendate naujų rajono Savivaldybės projektų?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas
Klaipėdos sukilimo dalyviai šauliai Tadas Jadenkus iš Kartenos (kairėje) ir A. Žalimas. 1923 m. vasario 1 d.

Nuotrauką Kretingos muziejui dovanojo karteniškis Andrius Juškevičius

Viena gausiausių ir veikliausių tarpukario Kretingos visuomeninių organizacijų buvo Lietuvos šaulių sąjungos XV (Kretingos) rinktinė. Tai buvusi sukarinta visuomeninė kultūrinė organizacija, kuri rūpinosi kariniu, patriotiniu ir kultūriniu savo narių parengimu, tautinių tradicijų puoselėjimu, mobilizacinio rezervo ruošimu, visuomenės rengimu pilietinei savigynai ir krašto gynybai. Vykstant Nepriklausomybės kovoms, siekiant prie Lietuvos valstybės gynimo ir išsaugojimo pritraukti kuo daugiau krašto gyventojų, 1919 m. birželio 27 d. buvo įkurta Lietuvos šaulių sąjunga. Spalį bermontininkams užėmus Kretingos apskritį, į šaulių organizaciją jungtis jos vadovybė ragino ir Kretingos krašto gyventojus, kuriems iškėlė užduotį rinkti duomenis apie bermontininkų judėjimą, užpuldinėti pavienius jų būrius, ardyti Bajorų–Priekulės (Latvija) geležinkelį, Kretingos–Telšių plentą ir tiltus. Šauliais rūpintis buvo pavesta apskrities gydytojui Feliksui Janušiui.

Pirmieji šauliai pradėjo veikti Darbėnų valsčiuje. Vieni šaltiniai būrio įsteigimo data laiko 1919 m. spalio 4 d., o kiti teigia, kad darbėniškius šaulius kunigas Petras Umbrasas-Černiauskas subūrė 1920 m. spalio 10 d. Tarp pirmųjų šaulių buvo Pranas Pocius, Juozas Ruokis, Kostas Medutis ir Vladas Kiauleikis. Tokiu būdu darbėniškiai tapo XV (Kretingos) rinktinės 1-uoju būriu.

1920 m. šaulių būriai pradėjo veikti Gargžduose, Salantuose, 1921 m. – Kretingoje, Palangoje, Skuode, Lenkimuose, Mosėdyje, 1922 m. – Grūšlaukėje, Kartenoje, Plateliuose ir Notėnuose, 1923 m. – Kuliuose. 1924–1935 m. šaulių grandys ir būriai atsirado Aleksandrave, Aleksandrijoje, Budriuose, Daukšiuose, Endriejave, Ersloje, Gintališkėje, Kalnalyje, Kaukolikuose, Laukžemėje, Mikoliškėse, Raguviškiuose (1929 m. būrio vadovybė persikėlė į Jokūbavą), Rūdaičiuose, Šatėse, Veiviržėnuose, Vėžaičiuose. Moksleivių šaulių būriai veikė Kretingos, Palangos ir Skuodo progimnazijose, Pranciškonų gimnazijoje.

Paskutiniai 1939 m. susibūrė Negarbos piliakalnio, Aisėnų, Šventosios moterų ir Skuodo gimnazijos šaulių būriai. 1935 m. reorganizavus šaulių valdymą, 4-asis (Kretingos) būrys peraugo į kuopą, prie kurios buvo prijungti Rūdaičių, Jokūbavo ir Pranciškonų gimnazijos šaulių būriai.

Kretingos šauliai 1929 m.

Kretingos rinktinės Darbėnų, Kartenos ir kitų būrių šauliai, daugumoje kovinės patirties turintys Nepriklausomybės karų dalyviai, dalyvavo 1923 m. Klaipėdos krašto sukilime.

Buriantis pirmiesiems šauliams, 1920 m. pradėjo veikti apskrities šaulių rinktinės valdymo struktūros. Darbėnuose įsikūrė karinė vadovybė – rinktinės štabas, kuris po metų buvo perkeltas į Palangą, o apie 1928 m. – į Kretingą. O 1920 m. spalio 25 d. buvo išrinkta šaulių Kretingos skyriaus valdyba, kurios atsiradimas laikomas oficialiu XV (Kretingos) šaulių rinktinės įkūrimu. Pirmuoju valdybos pirmininku tapo progimnazijos direktorius Bronius Valiušaitis.

Pirmieji šauliai buvo jauni ūkininkai, Nepriklausomybės kovose dalyvavę kariai ir savanoriai, miestelių amatininkai, progimnazijų moksleiviai. Tiesa, 1930 m. Švietimo ministerija uždraudė moksleiviams dalyvauti šaulių veikloje, tačiau po kelerių metų draudimas buvo panaikintas. Nuo XX a. 3 deš. vidurio šaulių gretas gausiai papildė inteligentija – pradinių mokyklų mokytojai, valstybės ir savivaldybių įstaigų tarnautojai, miškininkai, geležinkeliečiai ir pan. Šauliai savo veiklą vykdė laikydamiesi Šaulių sąjungos įstatymo ir statuto. Kiekvienas būrys turėjo savo vėliavą, o šauliai – uniformas, skiriamuosius ir rikiuotės ženklus.

Už rinktinės karinį parengimą ir šaulių discipliną atsakingas buvo rinktinės vadas, skiriamas Lietuvos šaulių sąjungos vadovybės. Rinktinės vadu buvo karininkas Antanas Vilimavičius, vyr. leitenantas Draugys, kapitonas Petras Buragas. Reorganizavus šaulių valdymą, 1935 m. rinktinė tapo pavaldi Kretingos apskrities komendantūrai, o komendantas nuo 1936 m. kartu buvo ir rinktinės vadas. Šias pareigas ėjo pulkininkai Raimundas Liormanas ir Albertas Liutermoza. Rinktinės štabas ilgą laiką neturėjo nuolatinės vietos, veikdavo vado išsinuomotame būste. Tik 1936 m. štabui patalpos buvo suteiktos komendantūros pastate (Mėguvos g. 8), kurį pastatė ir kariuomenei išnuomojo šaulys Antanas Mickevičius. Čia buvo įrengta ir ginklų saugykla. Šį pastatą 1939 m. užleidus Pasienio policijai, štabas su komendantūra persikėlė į Lietuvos ūkio banke, stovėjusiame aikštės ir Birutės gatvių kampe (dab. Rotušės a. 13), išsinuomotas patalpas.

Kretingos miesto parko tvarkymo dalyviai 1930 m.

Šaulių švietimu, sportiniu parengimu ir kultūrine veikla rūpinosi būrių atstovų susirinkime renkama rinktinės valdyba. Ją sudarė šaulių organizacijai priklausantys visuomenininkai, pedagogai, teisininkai, atsargos karininkai, miškininkai ir kitų profesijų atstovai. Finansinę veiklą kontroliavo Kontrolės komisija, o šaulių etikos reikalais rūpinosi Garbės teismas. Valdybai vadovavo kasmet renkamas pirmininkas, kuris ilgiau metų poste neužsibūdavo. Juo buvo Grybauskas, Vytautas Bagdonavičius, mokyklų inspektoriai Stasys Morkūnas ir Juozas Žilvitis, advokatas, karininkas, Lietuvos kariuomenės kūrėjas savanoris Vladas Petronaitis. Po reorganizacijos vietoje valdybos buvo įsteigta taryba, kuriai 1936–1940 m. pirmininkavo apskrities viršininkas Juozas Vaišnys.

Rinktinę sudarantys būriai (kuopos) savo veiklai organizuoti rinkdavosi būrių (kuopų) valdybas, o jų vadą skirdavo rinktinės vadas. Kretingos būrio vadu buvo siuvėjas Rupeika, P. Skruibis, P. Mačinskas, St. Vinikas, valdybos pirmininku buvo renkami gydytojas Liudas Vaineikis, V. Blažaitis, Motiejus Šileika, miesto valdybos sekretorius, vėliau – burmistras, Tomas Dambrauskas.

Šaulių veikloje dalyvavo ir moterys. Iš pradžių jų buvo nedaug, o didesnis susidomėjimas šaulių judėjimu kilo po 1926 m. Akyviausiai į šaulių veiklą įsijungė kretingiškės moterys, 1929 m. 4-ame (Kretingos) šaulių būryje įsteigusios moterų skyrių, kurio vade tapo St. Gasiūnienė, 1930 m. išrinkta į XV rinktinės valdybą. Kretingiškių pavyzdžiu pasekė Notėnų, Skuodo, Budrių šaulės, įsteigusios šaulių būriuose moterų skyrius arba sekcijas. Jos 1933 m. gruodžio 10 d. Kretingoje sušaukė pirmąjį XV rinktinės moterų šaulių suvažiavimą, kuriame nutarė kurti savarankiškus moterų šaulių būrius ir jungtis į moterų rinktinę.

Pirmąja XV moterų šaulių rinktinės vade 1935 m. gruodžio 1 d. buvo paskirta pedagogė, visuomenininkė, apskrities gydytojo žmona Jadvyga Nainienė. Vienos pirmųjų savarankišką moterų šaulių būrį 1935 m. įsteigė Skuodo šaulės. Kretingos šaulės nuo vyrų būrio atsiskyrė 1936 m. kovo 15 d., pasivadinusios Kretingos šaulių moterų kunigaikštienės Birutės būriu. Būrio vade buvo paskirta apskrities savivaldybės sekretorė Vanda Tiškutė (Tiškaitė).

Tėvas Augustinas Dirvelė OFM šventina kretingiškių šaulių pastatytą Laisvės paminklą, skirtą žuvusiems kovose už Lietuvos laisvę atminti ir Lietuvos nepriklausomybės 10-mečiui paminėti. 1931 m.

Susirinkimams, užsiėmimams ir kultūros renginiams šauliai nuomojosi patalpas. Siekdami tapti kuo savarankiškesni būriai rinko lėšas nuosavų Šaulių namų statybai. Pirmieji rinktinėje Šaulių namus 1928 m. įsirengė Skuodo šauliai. O Kretingos šauliai ilgą laiką neturėjo nuolatinės susiėjimų vietos. Tik 1930 m. šalia aikštės stovinčiame pastate Vytauto g. 1 iš jame veikusio viešbučio „Versalis“ savininko jie išsinuomojo salę, kur įkūrė savo klubą. Vėliau Šaulių klubas persikėlė į Aloyzo Kupšio namus, buvusius dabartinio pastato Rotušės a. 1 vietoje. Klube buvo aptariama būrio veikla, vyko susirinkimai, saviveiklininkų, choro ir dūdų orkestro repeticijos, kiti užsiėmimai. Šaulius ir jų svečius klube aptarnavo Vaclovo Eidimto bufetas. Didesniems kultūriniams renginiams šauliai nuomodavosi patalpas pradžios mokykloje.

Kretingos šaulių būrio vado, atsargos karininko, agronomo Vinco Oranto, valdybos pirmininko Valentino Žemgalio, sekretoriaus Broniaus Maželio, narių Antano Mickevičiaus, I. Krapausko ir J. Jašinsko pastangomis šalia miesto parko ir stadiono buvo pastatyti ir 1935 m. rugsėjo 15 d. atidaryti Šaulių namai. Pastatas buvo medinis, vienaukštis, su rizalitais fasado kraštuose, ruberoidu dengtu šlaitiniu stogu, 43 m ilgio ir 5 m aukščio. Pagrindiniame fasade stogo konstrukciją rėmė 5 kolonos, o dar viena kolona – pastato viduje. Viduje buvo įrengtos patalpos šaulių poreikiams, o ties viduriu – erdvi, 22 x 11 m dydžio salė su scena. Šaulių namai tapo ne tik Kretingos kuopos, bet ir rinktinės susirinkimų ir kultūrinių renginių pagrindine vieta. Palei Šaulių namus pradėtas tiesti šiaurinis Kretingos miesto apvažiavimas, kuris 1939 m. buvo pavadintas Šaulių (šiandien – Žemaitės) alėja.

Kretingiškiai šauliai apsiėmė sutvarkyti Pušynu vadinamą buvusį dvaro užparkį, kurį Žemės reformos komisija 1925 m. perdavė Kretingos miesto valdybai parkui įsirengti. Darbai prasidėjo 1930 m., šauliams talkino miestiečiai, miškininkai, taip pat darbams iš Bajorų buvo atvežami Kretingos sunkiųjų darbų kalėjimo kaliniai. Parke vietoje spygliuočių buvo pasodinti lapuočiai medžiai, įrengti takai, teniso kortai, šokių aikštelė, pastatyti dekoratyviniai smulkiosios architektūros statiniai.

XV (Kretingos) moterų šaulių rinktinės atstovės. I eilėje iš kairės į dešinę: 1) Lionė Šilbajorienė, 2) Vanda Tiškutė, Kretingos būrio vadė, 3) Jadvyga Nainienė, rinktinės vadė, 5) Liaudanskienė; II eilėje: 1) Balsevičiūtė, 5) Valė Paulauskaitė, 7) Danevičienė; III eilėje: 1) Petrė Jašinskaitė, 3) Emilija Kupšytė, 4) Stasė Skorulytė; IV eilėje: 1) Stefa Pašilytė-Kavaliauskienė, 2) Zosė Pašilytė. 1938 m. lapkričio 11 d.

Tarp parko ir miškų urėdijos medelyno šaulių būrys iš Miškų departamento 1933 m. gavo 1,22 ha žemės sklypą. Tais pačiais metais šauliai išrovė, iškasė ir išvežė sklype buvusius medžių kelmus ir 350 kub. metrų akmenų, o žemę išarė, dalį jos išlygino. 1934 m. sklypas buvo baigtas lyginti, užsėtas žole, jame įrengta futbolo aikštė, bėgimo takai, suolai publikai, sporto įrenginiai, vėliavos stiebas, namelis sportininkams, o stadionas aptvertas 2,10 m aukščio lentų tvora. Šaulius parėmė apskrities valdyba, vartotojų bendrovė, pranciškonų vienuolynas, grafas Kazimieras Tiškevičius. Iš viso stadiono įrengimas kainavo 4 tūkst. 597 litų. Pradėtas eksploatuoti jis buvo 1936 m. birželį: pirmiausia stadione įvyko metinė rinktinės šventė, o iki sezono pabaigos buvo sužaista 14 futbolo rungtynių, kuriose apsilankė apie 6 tūkst. žiūrovų.

Pagrindinė rinktinės vadovybės veiklos kryptis buvo karinis ir fizinis šaulių parengimas. Kariniu rengimu rūpinosi vadas, o fiziniu – valdyba. Šauliai mokėsi karinės gimnastikos, rikiuotės, drausmės, kautynių taktikos, kurios įgydavo per karines pratybas. Netarnavusiems kariuomenėje šauliams buvo rengiami 7–8 dienų karinio parengimo kursai. Daug dėmesio buvo skiriama apsisaugojimui nuo cheminio ginklo ir karo aviacijos antskrydžių. Moterys šaulės rengė sanitarinius kursus, mokėsi suteikti pirmąją medicinos pagalbą.

Kokybiškam šaulių paruošimui labai trūko ginklų, kuriems įsigyti reikėjo lėšų. Todėl buvo įkurtas Ginklų fondo apskrities komitetas, kuris nuo 1936 m. apskrityje rinko aukas šauliams apginkluoti. Už suaukotas lėšas 1939 m. buvo nupirkta 10 lengvųjų kulkosvaidžių, keliasdešimt šautuvų, tūkstančiai šovinių, kardas ir pistoletas, kuriuos šauliams iš Kauno parvežė ir įteikė Kretingoje apsilankę Žemės ūkio ministras Jonas Krikščiūnas ir III pėstininkų divizijos vadas generolas Mikas Rėklaitis. Tuo pačiu svečiai šaulius apdovanojo pasižymėjimo ženklais ir įteikė naują rinktinės vėliavą. Budrių šaulių būrį apginklavo generolas leitenantas Petras Šniukšta, vasaromis gyvenęs žmonai priklausančiame Notiškės dvarelyje šalia Kalno Grikštų.

Sportiškai šauliai buvo rengiami pagal fizinio lavinimo programą, kurią sudarė kliūčių ruožo įveikimas, 100 metrų bėgimas, šuoliai į aukštį ir tolį, 5 km patrulio žygis, gimnastikos pratimai. Ši programa buvo privaloma šauliams rikiams, t. y. 20–35 metų amžiaus vyrams. Sportinei veiklai organizuoti rinktinės valdyba turėjo instruktorių, kuris rengė kursus būrių sporto organizatoriams. Populiariausios sporto šakos buvo lengvoji atletika, sportinis šaudymas ir futbolas. Įrengus stadioną, buvo įkurtas Kretingos šaulių sporto klubas „Žemaitis“. Jame veikė sporto, futbolo, krepšinio, gimnastikos, stalo teniso ir kitos sekcijos. Kretingiškiai buvo tretieji Lietuvoje po Kauno ir Klaipėdos, kurie krepšinį pradėjo žaisti ne lauke, o salėje.

Kretingos šaulių orkestras.

Fot. Stasys Vaitkevičius, 1939 m.

Kad šauliai galėtų nuolatos šviestis, būrių vadovybė siekė įsirengti knygyną. Beveik kiekvienas šaulių būrys turėjo saviveiklininkų sekciją, kurios nariai statė sceninius veikalus, organizavo kultūrines šventes, kviesdami jose dalyvauti visuomenę. Lietuvos šaulių sąjungos centro valdybos nario, kretingiškio brigados generolo Vlado Nagevičiaus sumanymu, svarbiausia šaulių kultūrine švente tapo Joninės. Taip pat buvo minimos tautinės šventės, svarbūs istoriniai įvykiai ir asmenys. Kiekvienas būrys turėjo chorą ir orkestrą, kurie buvo nepamainomi švenčių metu.

Šauliai aktyviai prisidėjo prie paminklų Lietuvos nepriklausomybės 10-mečiui pastatymo Aleksandrijoje, Darbėnuose, Kretingoje, Kuliuose, Plateliuose, Salantuose ir kt. Jie dalyvavo Vilniui vaduoti sąjungos veikloje. Būrių valdybų pirmininkai dažniausiai tapdavo Vilniui vaduoti sąjungos skyrių pirmininkais, organizavo rinkliavą Vilniaus vadavimo ir okupuotame krašte gyvenančių tautiečių rėmimo reikmėms, platino Vilniaus pasus ir kt.

1930-aisiais Vytauto Didžiojo metais per Kretingos apskrities miestus, miestelius ir kaimus šauliai nešė Vytauto Didžiojo paveikslą. Nemirsetoje pasitiktas iš Klaipėdos atneštas paveikslas liepos 23 d. vėlų vakarą pasiekė Palangą, iš kurios per Kretingą, Darbėnus, Grūšlaukę, Salantus, Mosėdį, Skuodą keliavo iki Aleksandrijos, o iš jos liepos 26 d. buvo išlydėtas į Mažeikių apskrities Ylakių valsčių. Tęsiant Vytauto Didžiojo mirties 500-osioms metinėms skirtus renginius, rugsėjį kretingiškiai šauliai organizavo šventę miesto aikštėje, o Salantuose ta proga nuo Dariaus ir Girėno gatvės link šaulių pastatyto Lietuvos nepriklausomybės 10-mečio paminklo vedantis akligatvis rugsėjo 8 d. buvo pavadintas Vytauto Didžiojo alėja.

Šaulių būriai bendradarbiavo su viešosios policijos nuovadomis ir kriminalinės policijos Kretingos skyriumi, talkino ieškant ir sulaikant pavojingus nusikaltėlius. 1927 m. jie padėjo policijai persekioti po nesėkmingo Tauragės sukilimo per Kretingos apskritį į Latviją bandančius pasprukti plečkaitininkus. Rugsėjo 10 d. miesto centre prie banko kilus susišaudymui žuvo šaulys ir Kretingos policijos nuovados viršininkas Kazys Grižas. Ant jo kapo bendražygiai šauliai 1928 m. lapkričio 25 d. iškilmingai atidengė antkapinį paminklą, kurį iš granito nukalė Kretingos sunkiųjų darbų kalėjimo paminklų dirbtuvių akmenkaliai.

Be XV rinktinės, Kretingos apskrityje taip pat veikė XXII Geležinkelių rinktinės Kartenos, Kretingos, Šateikių, Skuodo geležinkelio stočių šaulių būriai, o Šventojoje 1939 m. įsisteigė Šventosios uosto jūros šaulių skyrius, kuriam vadovauti apsiėmė karo laivo „Prezidentas Smetona“ leitenantas Povilas Julius Labanauskas (tais pačiais metais paskirtas laivo kapitonu). Be to, dalis kretingiškių, tarnavusių Kretingos sunkiųjų darbų kalėjime ir dirbusių „Lanos“ tekstilės fabrike, dalyvavo XX (Klaipėdos) rinktinės Bajorų šaulių būrio veikloje, kurio chorui vadovavo kretingiškis šaulys, kunigas Tadas Budraitis.

Julius KANARSKAS

Kretingos muziejus


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas