Pajūrio naujienos
Help
2024 Gegužė
Pi 6132027
An 7142128
Tr18152229
Ke29162330
Pe310172431
Še4111825
Se5121926
Apklausa

Ar reikėjo Kretingai BOLT paspirtukų?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas
Fermeris Oleksandras Novikovas išgyvena dėl sugriautų fermų, žuvusių karvių ir dėl to, kad užminuoti laukai liko neapsėti.

„Žiūriu į žvejus, ir pykina pagalvojus, kad jie visi netrukus puls gaudyti vėžių, nors šie yra prisikirtę žmogienos. Per okupaciją ledu bėgdami įlūžo ir nuskendo grupė buriatų, kurie dėl sunkių rūbų į viršų neiškilo ir niekas jų neieškojo“, – sakė Olia Myščenko.

Ši 53 metų moteris buvo viena iš keliolikos Vilhivkos gyventojų, kurie per du mėnesius užsitęsusią okupaciją liko kaime, nes kiti du tūkstančiai gyventojų išbėgo į saugesnes vietoves.

Vilhivkos gyventojai kasdien pina tinklus kariuomenei.

Lygiai prieš metus Vilhivkoje apsilankiau sužinojęs, kad vietos mokinių teatrui vadovauja lietuvių kilmės mokytoja pensininkė Viktoria Aleksenko. Mokytoja su tėvais į Ukrainą persikėlė vaikystėje, tačiau visada domėjosi Lietuva, rengė mokinių ekskursijas į Vilnių, dėl to mokiniai ją vadino „lietuve“. V. Aleksenkos sutikti nebeteko, nes 86 metų pedagogė per okupaciją mirė dėl širdies nepakankamumo. Mirė per savo gimtadienį – kovo 8 d. Prieš metus nuvykus į Vilhivką sukrėtė pamatytas „lietuvės“ kapas, nes, okupantams uždraudus eiti į kapines, mokytoja buvo užkasta pakrūmėje senose nebenaudojamose kapinėse.

Ten ją slapta, griaudint sprogimams, karučiu nuvežė ir paskubomis palaidojo keli buvę mokiniai. Priekaištauti dėl nenuravėto kapo nedrįsau, mat sugriauto kaimo žmones slėgė gerokai didesnės problemos.

Dabar į Vilhivką vykau norėdamas pažiūrėti, kokie čia įvyko pasikeitimai. Gyvenvietė nuo antro pagal dydį Ukrainos miesto Charkovo yra nutolusi dvidešimt, o nuo Rusijos sienos keturiasdešimt kilometrų. Todėl okupantai į kaimą įžengė pirmą karo dieną.

Susprogdintas tiltas per Rogankos upelį ir tvenkinį, kuriame nuskendo keturi buriatai, jau atstatytas.

Per metus į Vilhivką sugrįžo ketvirtadalis žmonių, o dalis namų pasipuošė naujais stogais ir langais. Tačiau dauguma grįžusiųjų langų rėmus užkalė faneros lakštais ar plėvele, nes sakė neturintys lėšų arba nenorintys rimtai remontuoti, kol nepasibaigė karas.

Daugybė namų užtat ir toliau liūdnai riogso pavirtę griuvėsių krūva, o darželiuose sužydusios tulpės ir narcizai vos matosi iš suvešėjusių piktžolių. Graudu buvo žiūrėti ir į nesuartus neapsėtus laukus su styrančiomis nenuimto pernykščio derliaus liekanomis.

Traukdamiesi okupantai primėtė daugybę minų, kurių nėra kam išrinkti, nes išminuotojai yra siunčiami į frontą. Vilhivkos pakelės yra nusėtos lentelių su perspėjimu apie minas, todėl pievose nesimatė besiganančių gyvulių, o dalis gyventojų nesiryžo užsėti net po langais esančio daržo.

Dėl minų baimės yra uždrausta lankytis ir kapinėse, tad lietuvė mokytoja dar nėra perlaidota. Tai, kad minų čia tikrai yra, paliudijo prieš mėnesį įvykusi tragedija.

Vienas sunkvežimio vairuotojas, vykęs į žvyro karjerą, nutarė plačiai apvažiuoti pelkę ir užriedėjo ant kelkraštyje paslėptos minos, kuriai sprogus žuvo. Labiau pasisekė kombainininkui Viktorui Ivanovui, kuris rudenį surizikavo važiuoti į laukus.

Po šiuo kombainu sprogo mina, tačiau jį vairavęs Viktoras Ivanovas išgyveno.

„Nelabai turiu ką pasakoti, važiavau kombainu nuimti derliaus, ir staiga pritrenkiantis „babacht“ po kombainu, aplink liepsnos, aš apkurtęs, bet šiaip ne taip išsikrapščiau iš kabinos“, – pasakojo vyras.

Gyvas jis liko tik todėl, kad išvakarėse meistrai kombaino kabiną iš apačios apdengė metalo plokštėmis. Vyras apdegė, ilgai gydėsi ligoninėje, bet pagijo ir vėl dirba pas ūkininką Oleksandrą Novikovą.

Pastarasis šešiasdešimtmetis Charkovo gyventojas su sūnumi Artiomu ūkininkauti Vilhivkoje pradėjo prieš trisdešimt metų, o karo išvakarėse jau valdė 350 hektarų ūkį, turėjo parduotuvę, mašinų remonto dirbtuves.

„Parduotuvė ir dirbtuvės sugriautos, dalis fermų irgi, technika beveik visa sudegusi, pusė iš 180 karvių ir jaučių bandos pražuvo, laukai neišminuoti, tad pernykštis derlius supuvo, o šiemet sėti negalėjom“, – nuostolius vardino ūkininkas.

O. Novikovas sakė, jog kombainininkui V. Ivanovui patekus į ligoninę bijo rizikuoti savo darbuotojais. „Teisininkai išaiškino, kad privalau turėti išminuotojų įmonės išduotą raštą, kad konkretus lauko plotas yra patikrintas ir saugus. Įvykus nelaimei tokiu atveju atsakomybė tektų ne man, o tai įmonei, priešingu atveju galiu būti teisiamas“, – pasakojo O. Novikovas.

Per okupaciją labiausiai nukentėjo Ukrainos gatvėje esantys namai, ir šeimininkai jų neremontuoja.

Anot ūkininko, dalis jo kolegų rizikuoja, ir bičiuliškai prašo kokio kario pereiti per lauką minų ieškikliu. To tačiau neužtenka. „Firmos dabar prašo po 6,5 tūkst. grivinų (157 Eur) už vieno hektaro išminavimą. Iš kur tokius pinigus paimti, jei ūkis suniokotas, grūdinių kultūrų kainos nukritusios, o bankai kreditų neduoda, nes esame per arti Rusijos sienos ir fronto“, – skundėsi žemdirbys.

Kaimo žmonės labai gyrė O. Novikovą už tai, kad per okupaciją jis nemokamai dalijo mėsą ir pieną. „Šalia esančios mėsos gaminių įmonės direktorius paskambino iš Charkovo ir leido išdalinti pagamintus produktus, nes, dingus elektrai ir sustojus šaldytuvams, viskas būtų sugedę“, – pasakojo fermeris. Tačiau O. Novikovas nesigyrė, kad pats pjovė savo gyvulius ir dalijo mėsą gyventojams, ukrainiečiams kariams.

Pjovė tas karves, kurias sužeidė į fermą atskriejusi bomba arba kuri užmynė ant minos. Neturėdamas galimybės atsivežti pašaro ūkininkas buvo priverstas gyvulius išleisti į lauką ėsti varganą pavasarinę žolę, tad kelios karvės sprogo ant minos.

Olia Skriabina apsiverkė pasakodama apie rusų nelaisvėje laikomą anūką.

O. Myščenko per okupaciją gailėjosi kaimynų paliktų gyvulių ir vienintelė rizikavo girdydama, šerdama karves, arklius, ožkas, šunis ir kates, kurie bastėsi alkani gatvėmis. Dalį svetimų šunų, kačių ir dabar moteris globoja, o darbą siuvykloje, kuri liko apgriuvusi ir apiplėšta, O. Myščenko pakeitė į neapmokamą savanoriavimą – pina maskuojančius tinklus kariuomenei.

Pinti tinklus suagitavo bitininkas Viktoras Iljasevičius. Į jo raginimą atsiliepė keturiasdešimt žmonių, iš kurių aktyviausi yra dvidešimt. Kadangi seniūnijos sandėlyje nedaug vietos, talkininkai pasiskirstė į dvi grupes, ir vieni tinklą pina rytą, kiti po pietų.

Man atvykus sandėlyje triūsė 9 žmonės. Du karpė žalios spalvos audeklus į pailgas juosteles ir jose darė įkirptę. Per ją juostelės yra tvirtinamos prie tinklo, o vėjyje jos juda tarsi medžių lapai, tad tinklu apdengtos karinės mašinos priešams tampa „nematomomis“. Tinklai yra ruošiami įvairaus dydžio, o kai kurie yra miniatiūriniai – dedami ant šalmo.

Viena aktyviausių talkininkių yra 65 metų Olia Skriabina, kurią visi užjaučia dėl Rusijoje nelaisvėje laikomo 20 metų anūko Mikitos. Kitas moters anūkas 24 metų Michailas kovoja fronte Zaporižės regione, o civilį Mikitą priešai dėl nežinomų priežasčių įkalino.

Vaikiną kartu su visa šeima ir kitais 90 kaimo gyventojų okupantai prieš metus, prigąsdinę, kad per artėjantį mūšį visi žus, išvežė į Rusiją. Dauguma išvežtųjų vėliau išvyko į Vakarus ar grįžo į Ukrainą, tačiau vienintelį Mikitą kariškiai kažkur pradangino. Jo motina dėl sūnaus išlaisvinimo liko kovoti Rusijoje, tačiau kol kas nevaisingai.

„Pynimas mums padeda nors trumpam pamiršti karo sukeltas problemas, nes suprantame, kad fronte yra dar sunkiau. Per tris mėnesius kariams jau perdavėme 2,5 tūkst. kvadratinių metrų tinklo. Tai mūsų parama pergalei – kuo greičiau nugalėsime, tuo greičiau bus atstatyta ir Vilhivka“, – pasakė V. Iljasevičius.

Eldoradas BUTRIMAS

Specialiai iš Vilhivkos Ukrainoje


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas