|
Važiavę į užsienį užsidirbti, grįžo skolingi
Kretingiškiai, vykę į užsienį užsidirbti, grįžo su menkais pinigais, kurių neužteko net kelionės išlaidoms padengti. Ne vienas šių žmonių, vykusių į Didžiąją Britaniją, kelionei skolinosi pinigų. Parvyko nesulaukę darbo Kretingiškis Steponas Gerulis surinko keturių žmonių grupę ir kreipėsi į Neringos Byčenkienės personalinę įmonę „Kretingos Dėja“. Pasak kretingiškių, jiems buvo pažadėtas darbas žuvų fabrike ir skinti gėles. Per savaitę jiems buvo žadamos 48 darbo valandos, o vienos valandos įkainis – 5 svarai sterlingų (GBP), t.y. apie 25 Lt. S.Gerulis, Aušra Paulauskaitė, Žilvinas Dabrickas ir Tomas Valančius su N.Byčenkiene pasirašė tarpininkavimo sutartis ir sumokėjo po 590 Lt. Įmonės savininkė N.Byčenkienė turi bendradarbiavimo sutartį su Didžiojoje Britanijoje veikiančia įdarbinimo agentūra „Baltic Work Team“, kuriai atstovauja Andris Tiltnieks. N.Byčenkienė savo klientus siunčia į šią agentūrą, kurios darbuotojai įdarbina atvykusius uždarbiauti žmones.
S.Gerulis Didžiojoje Britanijoje buvo sužeistas konflikto metu, todėl netrukus grįžo atgal į Lietuvą. Kretingiškiui N.Byčenkienė grąžino pinigus, jam nereikėjo mokėti ir už gydymą Didžiojoje Britanijoje. Netrukus į Lietuvą grįžo ir likę trys kretingiškiai. A.Paulauskaitė ir Ž.Dabrickas augina mažą vaiką, kurį išvykdami į užsienį buvo palikę T.Valančiaus žmonai. A.Paulauskaitė ir Ž.Dabrickas dirbo savaitę. „Baltic Work Team“ savininko žmona jaunus žmones tikino, kad reikia palaukti savaitę ir darbo bus vėl. Kadangi pora atvyko už skolintus pinigus, sutiko palaukti. Tačiau po savaitės darbo dar nebuvo, porai buvo siūloma dar palaukti. Per tas dvi laukimo savaites jiedu dirbo tik tris dienas. Pora nutarė grįžti atgal. Suskaičiavę visas išlaidas ir pajamas, kretingiškiai vis tiek liko skolingi pusantro tūkstančio, kuriuos buvo pasiskolinę kelionei. Grįžę į Kretingą, A.Paulauskaitė, Ž.Dabrickas ir T.Valančius bandė iš N.Byčenkienės atgauti pinigus, tačiau ji atsisakė juos grąžinti, nes jie nedirbo ne dėl jos kaltės. Nieko nepešęs iš Anglijos grįžo ir kitas kretingiškis Rustam Alijev, važiavęs su kita grupe. Jam buvęs pažadėtas darbas paukščių fabrike trims mėnesiams. Sumokėjęs 590 Lt N.Byčenkienei, kretingiškis sakė dar 500 Lt mokėjęs už kelionę, o Anglijoje dar kartą mokėjo už įdarbinimą. Nors buvo pažadėtas darbas fabrike, kur už valandą mokama po 5,05 GBP, R.Alijev teigė, kad jam pasiūlė dirbti laukuose, kur per dieną mokama po 8 GBP, t.y. apie 40 Lt. Tokio darbo kretingiškis atsisakė. Savaitę praleidęs be darbo R.Alijev grįžo atgal, pinigų kelionei jam atsiuntė motina. N.Byčenkienė pinigų jam negrąžino. Visi į redakciją kreipęsi kretingiškiai sakė suvokiantys, kad savo pinigų neatgaus, nes tarpininkavimo sutartys sudarytos taip, kad į Angliją juos siunčianti firma praktiškai už nieką neatsako. Pagrindinis „Kretingos Dėjos“ įsipareigojimas – suteikti informaciją apie darbo pobūdį ir kitas sąlygas. Žmonės jautėsi apgauti todėl, kad jiems buvo žadėtas pastovus darbas su iš anksto žinomais įkainiais, o iš tiesų situacija buvo visai kitokia. Užsienyje ieško ne darbo, o laimės “Visos problemos kyla dėl to, kad žmonės dabar į užsienį važiuoja ne užsidirbti, o ieškoti laimės, - sakė „Kretingos Dėja“ savininkė N.Byčenkienė. – Dažniausiai jauni žmonės važiuoja ne todėl, kad patys norėtų, o raginami tėvų, kurie mato kaimynus ar pažįstamus gerai užsidirbusius užsienyje“. Tokias išvadas N.Byčenkienė daro trečius metus bendradarbiaudama su įdarbinimo agentūra Didžiojoje Britanijoje „Baltic Work Team“. Ši įmonė tvarko užsieniečiams darbo leidimus, pasirūpina draudimais, suranda darbo. „Aš nežinau, kokį darbą siūlo N.Byčenkienė, - „Pajūrio naujienoms“ telefonu iš Didžiosios Britanijos sakė „Baltic Work Team“ sekretorė Dijana Tiltnieks. – Darbas žemės ūkyje priklauso nuo oro sąlygų ir užsakymų, tai yra sezoninis darbas. Tik prie tarybų valdžios žemės ūkyje buvo dirbama nuo pirmadienio iki šeštadienio“. Abi moterys – N.Byčenkienė ir D.Tiltnieks – tvirtino, kad žmonės, jeigu nori dirbti, gali dirbti ir užsidirbti. Pasak D.Tiltnieks, būna, kad iš ryto pas ūkininką ji išsiunčia penkis žmones, o vakare ūkininkas skambina ir prašo tinginių nebesiųsti – prašo kitų žmonių. N.Byčenkienės tikinimu, besiskundžiantiems kretingiškiams ji išaiškino, ką reiškia darbas žemės ūkyje, kad darbo gali tekti ir palaukti. Tačiau vienas jų važiavęs ne dirbti, o tartis su vadybininku, kad pats į Didžiąją Britaniją vežtų žmones. Kitas kretingiškių, nors ir buvo nepatenkintas, bet grįžęs namo skambino ūkininkui į Angliją, prašydamas priimti jį dirbti kartu su žmona ir dar atsivežti vaiką. Vieni džiaugiasi, kiti keiksnoja Kretingiškis Arūnas Raizgys į Angliją dirbti išvyko taip pat tarpininkaujant N.Byčenkienei. Nuo metų pradžios užsienyje dirbantis jaunas žmogus jau turi trejų metų kontraktą žuvų fabrike. Kaip sakė jo motina, A.Raizgys savaitę skynė gėles, kurį laiką gyveno laukdamas darbo, o vėliau įsidarbino fabrike. Moters tikinimu, sūnus neišvyko į nežinią: jam N.Byčenkienė buvo paaiškinusi darbo specifiką, įspėjusi, kad darbo gali tekti palaukti. Kai viename fabriko ceche darbo yra mažiau, kretingiškis jo ieško kitame ceche. Motina sako nejaučianti nerimo, nes sūnus tvirtina, kad darbo randa tas, kas nori užsidirbti. Ką tik iš darbų Anglijos grįžusi jauna sutuoktinių pora, gegužės pabaigoje vėl rengiasi išvykti. Šie N.Byčenkienės klientai sakė per tris mėnesius uždirbę tiek, kiek Lietuvoje neuždirbtų per gerokai ilgesnį laiką. Per tuos tris mėnesius žemės ūkio darbų teko palaukti ne vieną savaitę. Kai kurie išvyko namo, o pasilikusieji, nors ir mokėjo nuomą už gyvenamąjį plotą, patys maitinosi, liko patenkinti, todėl rengiasi vykti vėl. Jie sakė gerai suvokiantys, kad darbas žemės ūkyje priklauso nuo oro sąlygų, todėl nieko nekaltina dėl „tuščių“ savaičių. Su viena iš grupių į Didžiąją Britaniją vyko ir pati įmonės savininkė. Grupė išvyko tuoj pat, kai tik ūkininkas paskambino ir pranešė, kad yra darbo. Tačiau jau kelionėje žmonės sulaukė skambučio, kad pašalo, todėl darbo teks palaukti. Grupė darbo laukė tris savaites. Bet vėliau, kaip tikino N.Byčenkienė, jie gerai uždirbo. „Ne visa yra taip, kaip pasakoja žmonės“, - sakė vienas rajono gyventojas, Anglijoje uždarbiavęs trejus metus. Iš užsienio jis parsivežė pradinį kapitalą savo verslui ir patirties. Jauno vyriškio žodžiais, jei nori dirbti, tai ir užsidirbsi. Rengiant publikaciją spaudai, teko girdėti įvairių darbo užsienyje istorijų. Jos yra dvejopos. Žmonės, kurie užsidirbo pinigų, sako, kad reikia tik noro dirbti. Jie turi ne vieną pažįstamų, kurie užsienyje dirba jau kelerius metus, važiuoja šeimomis. Kiti teigia, kad juos apgaudinėja tarpininkai, žadėdami gerus darbus, ir įdarbinimo agentūros užsienyje, versdamos laukti savaitėmis arba siūlydamos mažai apmokamus darbus. Pastarieji teigia užsienyje sutikę lietuvaičių, kurie atgal negrįžta pusmečiais, nes neuždirba tiek, kad galėtų Lietuvoje grąžinti skolas.
|