Pajūrio naujienos
Help
2024 Kovas
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Komentarų topas

Įkūrę Ežių muziejų, patys jame ir savanoriauja

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Mūsų žmonės
  • 2023-04-21
Įkūrę Ežių muziejų, patys jame ir savanoriauja

„Draugystės“ sodininkų bendrijoje Kretingoje gyvenančių Birutės ir Vaidoto Kisielių sodyba išsiskiria tuo, kad ant vieno namelių kabo užrašas „Ežių muziejus“, o pravėrus jo duris pasitinka nesuskaičiuojama gausybė ežių – šmaikščių, rimtų, besišypsančių, susirūpinusių, išdidžių. Pradedant durų kilimėliu su ežiu, skulptūromis, žaislais, pagalvėlėmis, baigiant ežio formos žiedais, sagėmis, dekoratyvinėmis dėžutėmis. Pagamintų, iš ko tik nori: medžio, keramikos, stiklo, metalo, gintaro, popieriaus, siuvinių, plastiko, gamtinių medžiagų.

Apsilankymas – tarsi edukacija

Muziejaus šeimininkų žodžiais, iš viso jų kolekcijoje šiandieną yra 1 tūkst. 153 ežiai, vienas dar pakeliui iš Lenkijos, kitas tūno gretimame jų gyvenamajame name. Mat, prisikaupus kolekcijai, kurią anksčiau talpino savo namuose, prireikė atskiros erdvės – pasitaikius progai, iš kaimyno įsigijo gretimą sklypą, kurį ir pavertė Ežių muziejumi.

Birutė jame „dirba“ gide, o šiemet 70-metį švęsiantis Vaidotas, buvęs profesionalus muziejininkas ir fotografas – ilgus metus jis dirbo Šiaulių „Aušros“ muziejuje Fotografijos skyriuje – vadybininku ir muziejininku, nes visa kolekcija išsamiai aprašyta ir sunumeruota jo sudarytuose kataloguose.

Namelyje kaupiama kolekcija, o kieme įrengtos edukacinės ir pramogų erdvės vaikams: iš įvairaus dydžio akmenų išdėliotas masažinis Kneipo takas, atšilus orams šeimininkai dalį ežių apgyvendina lauke, išneša įvairių žaidimų, kamuolių, kad atvykę vaikai galėtų pasiausti po sodybą.

„Vaikai uždaroje erdvėje ilgai neišlaiko dėmesio, jiems norisi judėti. Pati ilgus – 42-jus – metus dirbau istorijos mokytoja, žinau, kaip pedagogams norisi kuo įdomiau užimti vaikus. Tad tarsi padedu jiems rengti edukacines valandėles: prigalvoju visokių pasakojimų apie ežius, ne tik iš kur atkeliavo vienas ar kitas eksponatas, kokia jo sukūrimo istorija, bet ir pasakoju apie gyvąją gamtą, kuo įdomus ežio gyvenimas, kokią svarbą jis turi mūsų ekosistemoje“, – aprodydama sodybos erdves pasakojo 71-erių B. Kisielienė.

Ežiai „apsigyvena“ servetėlėse, atvirukuose, ant puodelių.

Pradžia – iš gailesčio pražuvėliui

Birutė tikino, kad jos kolekcija atsirado tarsi iš niekur: „Tik turtuoliai iš anksto planuoja, perka prabangius daiktus. O mano kolekcija, apie kurią net negalvojau, atsirado iš meilės gyvajai gamtai ir iš mano jautrumo ežiams“, – juokėsi ji. Atvykę iš Šiaulių su Vaidotu jiedu apsigyvenę uošvijoje Vydmantuose, kur sodybą saugojo didelis vilkinis šuo. Sykį ji pamačiusi, kaip šis aštriais dantimis sudraskė mažą ežiuką, ir taip jo gailėjusi, kad kelias dienas tas vaizdas neišėjęs iš minčių.

„Mažas mažutėlis, o tas bjaurybė suraitė. Verkiau ir labai jo liūdėjau“, – ligi šiol prisimena pedagogė.

O Vaidotas šmaikščiai paantrino: „O paliūdėti Birutė moka. Reikėjo kažkaip raminti. Vaikščiojome po Palangą ir nupirkau jai suvenyrinį ežiuką – tokį apklijuotą gintarais. Kokį gi daugiau Palangoje nupirksi.“

Nuo to viskas ir prasidėjo: duktė Aušrinė, tuomet dirbusi Briuselyje Vidaus reikalų ministerijos atstove, parvežė ežiuką, sūnus Kęstutis nupirko pamatęs patikusį, sužinoję pradėjo dovanoti ir giminės, draugai, kaimynai. Neseniai kaimynai Agnė ir Romas grįžo iš Norvegijos su 16-a tos pačios serijos ežių suvenyrų.

Dirba be užmokesčio

„Mano ežių istorija su liūdna pradžia, bet linksma pabaiga“, – samprotavo Birutė. Šiandieną ežiai į B. ir V. Kisielių kolekciją atkeliauja kone iš visos Europos, JAV, Didžiosios Britanijos, Rusijos, Ukrainos. Tai – dažniausiai lauktuvės ir dovanos, įdomesnių ieško ir patys – įsigyja per interneto platformas.

Dabar apie kretingiškių pomėgį žino ne tik visa jų aplinka, bet ir į muziejų atvykstantys lankytojai. „Neseniai muziejuje buvo apsilankęs viena pilietis iš Ukrainos, dirbantis Plungėje, pasižiūrėjo ir sako – turiu ežiukų. Kitąkart atvykęs į kolekciją atvežė 5-ių gana brangių suvenyrinių ežių šeimyną“, – apie įvairiais būdais turtėjantį muziejų pasakojo jo įkūrėjai.

V. Kisielis tikino – už apsilankymą neimantys jokio užmokesčio: „Mums labai malonu, kad žmonės domisi, patiems miela su jais bendrauti, ypač – su mažaisiais lankytojais. Atvyksta ir kaimų bendruomenių žmonės, sodininkai, svečiai grupelėmis ir pavieniui. Na, o jeigu kažkas ir nori atsilyginti, mums geriausia dovana, jei atveža savo pačių sukurtą ežiuką“, – kalbėjo V. Kisielis.

Socialinių paslaugų centro Dienos tarnybos vaikų nulipdyti ežiukai turi spyglius iš saulėgrąžų.

Mieliausia – rankomis sukurta dovana

Birutė tuoj suskubo rodyti pačias mieliausias dovanas: pirmiausia – trijų anūkų Džiugo, Gretos ir Jorio, kartu su tėvais sukurtus suvenyrus; iš laikraščio rutuliukų susuktą ežio formos pintinę su natūralaus ežio kailio gabalėliu; Kretingos socialinių paslaugų centro senjorės Birutės Purmalienės klijuotų siūlų paveikslą su ežiu; šio centro Dienos tarnybos vaikų atvežtą ežių šeimyną, pagamintą iš molio su spygliais iš saulėgrąžų.

Yra ir siuvinėtas paveikslas, B. ir V. Kisielių pavadintas „Ežys Plungė“. Juokdamiesi šeimininkai pasakojo jo istoriją: „Duktė Aušrinė važiavo iš Vilniaus traukiniu namo, visą kelionę siuvinėjo šį paveikslą. Buvo tamsu ir jai pagal laiką pasirodė, kad jau Kretinga, ir išlipo Plungėje. Teko parsivežti namo. Viskas per tą ežį, todėl ir pavadinome šį darbelį Plunge“ – juokėsi pašnekovai.

Parkinsonu serganti pažįstama Leonora sukūrė ir padovanojo virtuvinę pirštinę ir meniškai išsiuvinėtą skirtuką knygoms. Iš vilnos nuveltą nuotaikingą ežį padovanojo giminaitė Ieva.

Viena palangiškė moteris, apsilankius Ežių muziejuje, sugrįžo į jį kitąkart, kad užrašytų į svečių knygą atsiminusi seną vaikystės eilėraštį apie šį girios rūpintojėlį.

---

Paklausta, iš kur tokia meilė būtent ežiams, Birutė Kisielienė atviravo: „Man taip gaila, mūsų šalies keliuose kasmet jų žūva tūkstančiais. O juk ežys yra beveik naminis gyvūnas: kartais atklysta ir pas mus, tačiau neužsibūna. Buvome įrengę ir namelį, padėję ėdalo, bet peržiem nepasiliko. Aš vis prisimenu mano uošvės Onos Kisielienės, kuriai šią gegužę sukaks 100 metų, pasakojimą apie tai, kaip pas juos kieme iš vieno „bliūdo“ pieną lakdavo ežys, šuo ir katė.“


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas