Pajūrio naujienos
Help
2024 Spalis
Pi 7142128
An18152229
Tr29162330
Ke310172431
Pe4111825
Še5121926
Se6132027
Apklausa

Ar balsuojate Seimo rinkimuose?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas

Priėmė iššūkį tiesti tiltus tarp mokyklos ir tėvų

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Sveikata
  • 2023-04-07
Asociacijos „Kretingos lietaus vaikai“ įkūrėja ir vadovė pedagogė Rima Neverauskytė-Brundzienė įsitikinus, kad mūsų visuomenėje suvokimas apie žmogų su negalia, kaip visateisį visuomenės narį, kinta gana sunkiai.

Šiemet Lietuvos autizmo asociacija „Lietaus vaikai“ švenčia savo veiklos 10-metį, o po jos skėčiu esantys „Kretingos lietaus vaikai“ – dvejų metų sukaktį. Balandžio mėnuo tarptautiniu lygiu skirtas autizmo supratimui, autistiškų žmonių tolerancijai skatinti. Ta proga – pokalbis su asociacijos „Kretingos lietaus vaikai“ vadove pedagoge Rima Neverauskyte-Brundziene.

– Papasakokite apie į trečius metus įžengusią savo organizaciją, kurioje, kaip suprantu, dirbate savanoriškai. Kas paskatino ją suburti Kretingoje?

– Tame kelyje esu ketverius metus – nuo to laiko, kai mano tuomet 13-mečiui vaikui buvo nustatyta autizmo diagnozė. Autizmas apima labai platų sutrikimų spektrą. Šios srities specialiste savęs nelaikau, tiesiog daug skaitau, klausau paskaitų, daugiausia anglų kalba. Mačiau savo vaiko ypatumus, pradėjau domėtis, o ir žinios, kai esi joms atviras, matyt, ateina savo laiku ir vietoje.

Į asociaciją Kretingoje esame susibūrę 19 narių, tai – dažniausiai šeimos, auginančios autistiškus vaikus, yra viena močiutė, besirūpinanti savo autistišku anūku, taip pat savanorė logopedė. Esame visuomenei atvira organizacija: nors dažnai nesusiburiame, tačiau palaikome ryšį, bendraudami internetu, dalyvaudami respublikiniuose renginiuose, seminaruose, o prireikus renkamės Šv. Antano dienos centro patalpose. 2021 m. vasarą organizavome „Kretingos lietaus vaikų“ stovyklą, šią vasarą taip pat ketiname stovyklauti, nes laimėjome „Pepcolandijos“ stipendiją.

– Domėdamasi autizmo tema ir per tai įgijusi žinių, Jūs jau ir pati mokote kitus: esate kviečiama dalintis, skaityti paskaitas kaimyninių rajonų mokyklose. Kokias pagrindines žmonių su negalia problemas matote mūsų visuomenėje?

– Lyginant su senosiomis Europos valstybėmis, Didžiąja Britanija, pagal visuomenės požiūrį į kitokį žmogų mes tebesame trumpame kelyje. Mes gebame įdiegti gerus įstatymus – Lietuva 2010-aisiais metais ratifikavo 2007-aisiais priimtą tarptautinę Neįgaliųjų teisių konvenciją. Joje nuostabiai išguldyta, kad žmonės su negalia yra visateisiai visuomenės nariai, jiems visos veiklos –mokslas, darbas, sportas, kultūra – turi būti prieinamos. Tačiau kur yra mūsų žmonės su negalia? Ar daug jų, tarkim, su judėjimo negalia, Dauno sindromu, disleksija – matome gatvėse, kultūros ir sporto renginiuose, ar sudarytos sąlygos jiems ten patekti?

Bet labiausiai nuo Senojo žemyno šalių skiriamės požiūriu, netgi pačių neįgaliųjų į save, kad jie nėra pažymėti stigma. Tačiau pas mus dažnai jie linkę patys save nuvertinti.

Tai, kaip gyvename, yra požiūrio dalykas: nereikia įsivaizduoti, kad tos taisyklės, kurios visuomenėje galioja tarsi dogma, visada yra teisingos. Jeigu į jas pažvelgtume kitokio žmogaus akimis, viskas apsiverstų aukštyn kojomis.

– Nuo kitų metų šalies mokyklos, pagal šalies švietimo reformą, privalės įgyvendinti įtraukųjį ugdymą. Kaip manote, ar pagerės situacija autizmo spektro sutrikimus turintiems vaikams?

– Įtraukusis mokymas vyksta ir dabar – vaikai su negalia mokosi kartu su visais vaikais. Jei vaikui nustatyta diagnozė ir specialieji ugdymosi poreikiai, jam skiriamos atskiros užduotys, individualiai talkina mokytojų padėjėjai. Nes kiekvienas vaikas yra kitoks, jį reikia perprasti, žinoti jo ribas. Iki tam tikros ribos jis gali mokytis su visais vaikais, o mokytojo padėjėjas ir turi pamatyti, kada prasideda nuovargis, išvesti jį į kitą erdvę, tarkim, Jurgio Pabrėžos universitetinė gimnazija turi sensorinį kambarį. Tokie ar panašūs kambariai, netgi ne po vieną, turėtų būti įrengti visose mokyklose, nes nusiraminimą jame gali rasti ir itin jautrūs aplinkai neurotipiški vaikai.

– Kokių galimų problemų gali kilti klasių kolektyvuose? Kokias matote išeitis?

– Įtraukiojo ugdymo sistema, galbūt ir netobulai, bet veiks. Aš labiau nerimauju dėl vaikų, kuriems diagnozė nėra nustatyta, bet jie susiduria su dideliais bendravimo, mokymosi iššūkiais. Nors mokykla, visa grandinė – mokytojas, socialinis pedagogas, psichologas – mato, kad vaikas turi elgesio problemų, bet tėvai to nenori pripažinti. Esmė yra ta, kad nėra gražaus ir supratingo susikalbėjimo: mokykla, kaip institucija, kaltina vaiką dėl iššaukiančio elgesio, o tėvai dažniausiai užima gynybinę poziciją. Tačiau vaikams – tiek iššūkių patiriantiems, tiek bendraklasiams – nuo to nėra gerai. Ir taip vilksis iš klasės į klasę – padėtis negerės, kol aplinkiniai nežinos, kaip su vaiku bendrauti, nesistengs suprasti, kas jį dirgina, neramina. Paprastai autistai yra taisyklių žmonės, jie greit supyksta, kai kiti jų nesilaiko. Aš pati, kaip pedagogė, žinau konkretų atvejį – kolegoms atrodo, kad vaikas įžūlus – iš pažiūros jo elgesys ir gali taip pasirodyti – bet vaikas vadovaujasi savo supratimu, pagal kurį formuoja „savo tvarką“. Mes nepastebime, kad dažnai patys tą tvarką sulaužome, o autistiškam vaikui tai nepriimtina. Ir su tokiu vaiku reikia kalbėtis gražiuoju, paaiškinti, kas ir kodėl yra taip, o ne kitaip.

Todėl, kaip pedagogė, autistiško vaiko mama ir asociacijos vadovė, keliu sau tikslą – tiesti tiltus tarp mokyklos ir tėvų, ieškoti atsakymų, kodėl mūsų vaikams kyla elgesio sunkumų, dalintis žiniomis, ko imtis, kad emocinė atmosfera mokykloje visiems būtų gera.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas