Pajūrio naujienos
Help
2024 Kovas
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Komentarų topas

Vidos Kanapkienės mintys paliekant muziejų

  • Vitalija VITKAUSKIENĖ
  • Žmonės
  • 2023-03-31
Vida Kanapkienė Kretingos muziejui vadovavo 43-jus metus. Penktadienį 13 val. „Atminties kiemelyje“ prie Ūkvedžio namo muziejaus darbuotojai pasodins Vidai Kanapkienei skirtą glaustašakį ąžuolą.

Šis penktadienis – paskutinė Kretingos muziejaus direktorės Vidos Kanapkienės darbo diena. Muziejui ji vadovavo 43 metus.

Su Vida Kanapkiene kalbėjomės trečiadienį, po antradienį įvykusio jos paskutinio pasitarimo su darbuotojais:

– Aptarėme svarbiausius darbus. Žiemos sodo-oranžerijos renovacijos užbaigimo, gintaro lobio eksponavimo – jo ekspoziciją atidarysime liepos 6-ąją – Karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną, Kretingos miesto 770 metų jubiliejui rengiamą parodą „Kretingos atminties ženklai“, kurią atidarysime birželio pradžioje. Žvelgiant į ateitį, akcentavau būtinybę išlaikyti, stiprinti muziejinės veiklos kryptį kaupiant, saugant muziejines vertybes, ypatingą dėmesį skiriant eksponatų mokslinei inventorizacijai, sistemingam eksponatų vertinimui. Inventorizacijos, vertinimo atsakomybės našta gula ant vyr. fondų saugotojos Dalios Padrėzienės ir direktoriaus pavaduotojo muziejininkystei Juliaus Kanarsko pečių. Raginau neapleisti šitos srities, jei administracija daugiau rūpinsis muziejaus infrastruktūra, tvarkymu, pastatų priežiūra, projektų vykdymu. Muziejaus specialistų svarbiausias tikslas – eksponatų apskaita, viešinimas, pristatymas visuomenei, ekspozicijų nuolatinis papildymas naujais eksponatais, parodų organizavimas. Tokios muziejaus veiklos pagrindinės kryptys. Svarbios ir kitos: prižiūrėti parką, Žiemos sodą-oranžeriją, pastatus. Darbų, iššūkių yra begalė, bet jie visi įveikiami, padaromi, nes kolektyvas tvirtas, darnus, esame kaip šeima. Stengiausi, kad kiekvienas darbuotojas išlaisvintų kuo daugiau minčių, idėjų, išskleistų savo kūrybos sparnus. Jei nebus kūrybinio prado, užsidegimo, kolektyvas užpelkės. Pastebėjau, kai darbuotojams pasiūlai kokią idėją, projektą, kyla ir abejonių, o pradėjus idėją įgyvendinti, visi įsisuka, atgyja.

Mano darbo sutartis su Kretingos rajono savivaldybe baigiasi šių metų birželio 30 dieną. Buvau pasakiusi ir savo kolektyvo žmonėms, kad ilgiau tikrai nebedirbsiu. Ne vienam buvo nuostaba, kodėl dirbu taip, lyg nesiruoščiau išeiti. Ilgametė darbuotoja Eleonora Ranciuvienė apie Žiemos sodo-oranžerijos projektą be užuolankų paklausė: „Kam, direktore, užsikrovėte tokį vargą į darbo pabaigą?“ Tas projektas išties sudėtingas, pareikalavo daug jėgų, pastangų. Vykdomi projektai darbuotojus pabudina iš tos kasdienių darbų rutinos, kolektyvas vėl naujai susitelkia, atsiranda naujų iššūkių. Štai, ėmęsi Žiemos sodo-oranžerijos remonto, sudarėme sodo-oranžerijos augalų išsaugojimo programą, numatėme, kur per remontą juos padėti, kad užtektų šviesos ir kt. Šiandieną belikę maždaug 400 tūkst. eurų vertės Žiemos sodo-oranžerijos neatliktų renovacijos darbų, kai viso projekto kaina per 1,3 mln. eurų. Svarbiausi darbai padaryti – atnaujintas stogas, įstiklinta viršutinė jo dalis, sutvarkyti baseinai, įrengta automatinė jų valymo sistema, pandusai, keltuvai neįgaliesiems. Iki Kretingos miesto šventės šių metų birželio pradžioje Žiemos sodo-oranžerijos renovacija turi būti baigta.

– Už nuopelnus Lietuvos kultūrai, muziejininkystei 1996 metais Lietuvos Respublikos Prezidentas Algirdas Mykolas Brazauskas jus apdovanojo Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi, 2021 metais jums buvo suteiktas Kretingos rajono Garbės piliečio vardas, už savo darbą esate pelniusi daug kitų apdovanojimų. Tačiau visas tas 43-jų metų darbo muziejuje kelias vien rožėmis klotas nebuvo.

– Iš jo Ekscelencijos A. M. Brazausko rankų gautas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžius man yra brangiausias apdovanojimas. Vieną dieną įteikė Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžių, kitą dieną iš Savivaldybės gavau papeikimą. Esminis lūžis muziejui persikrausčius į dvarą įvyko 2012-aisiais, kai pasimatė restauruoti dvaro sodybos pastatai, nušvito jų stogai, tada ir rajono politikų palankumas, parama atsirado. Svarbų, ypatingą žingsnį priimant sprendimą nugriauti prie dvaro rūmų sovietmečiu pristatytą priestatą žengė 2015 metais buvusi rajono Savivaldybės taryba, vadovai Virginijus Domarkas, Juozas Mažeika. Pastaraisiais metais dviejų Savivaldybės valdžios moterų Jolantos Girdvainės ir Violetos Turauskaitės pastangomis, buvo nugriauti parengtas dar vienas dvaro sodybos svetimkūnis, buvęs technikumo bendrabutis Vilniaus g. 18. Atgimstantis dvaras diktavo ir kitus politikų žingsnius – kadenciją baigianti Savivaldybės taryba, meras Antanas Kalnius pritarė Žiemos sodo-oranžerijos rekonstrukcijos projektui, jo kofinansavimui iš Savivaldybės biudžeto. Džiaugiuosi, kad turėsime sutvarkytą Žiemos sodą-oranžeriją.

Prieš 43 metus į vienuolyne veikusį muziejų mane atvedė buvęs Kultūros skyriaus vedėjas Vacys Litvinas. Atvedė balandžio 1-ąją, visi juokėsi: „Čia gal netikra direktorė“. Tais laikais buvo kita tvarka – ką partija, vykdomoji valdžia nurodė, tas žmogus tas pareigas ir turėjo užimt. Tiesa, prievarta nevertė – aš savo noru į muziejų dirbti atėjau. Nesu prietaringa, bet tikiu visatos ženklais. Visus tuos darbo muziejuje metus jutau, kad kažkas nematomas mane vedė už rankos. Gal tai grafų Tiškevičių, kurių pėdos Kretingoje giliai įmintos, dvasia. Pradžioje neturėjau nei ekspozicijų kūrimo, nei parodų organizavimo, nei projektų vykdymo patirties. Į dvaro sodybą, rūmus iš vienuolyno persikraustėme per kančias, įveikę didžiulį pasipriešinimą. Netgi Gedimino Vagnoriaus Vyriausybė sprendė dėl muziejaus įkurdinimo dvare, sovietmečiu priklausiusiame Kretingos tarybiniam ūkiui-technikumui. Dabar, kai į tai žvelgi, praėjus tiek metų, jiems – technikumo dėstytojams, vadovybei, buvusiems moksleiviams, iš tikrųjų buvo skaudu atiduoti visa tai, ką patys puoselėjo, nes tuometinė Žemės ūkio ministerija metė lėšas Žiemos sodui-oranžerijai atkurti, Darbai vyko nuo 1977 m. iki 1988 m., buvo „įsūdyta“ nemažai pinigų, daug pastangų įdėjo buvęs tarybinio ūkio-technikumo direktorius Zigmas Vaičiūnas ir dėstytojai, reikėjo surinkti augalus, juos susodinti. Ir dabar, kai vykdėme visą Žiemos sodo-oranžerijos rekonstrukciją, įsitikinau, kaip nelengva buvo ir tuomet sodą-oranžeriją atstatyti. Tada darbus vykdė firma „Klaipėdos restauratorius“, vadovaujama Algirdo Aukštuolio. Bendravau su juo, nepaprastai aukštos kultūros žmogus. „Klaipėdos restauratorius“ sovietmečiu buvo stipriausia restauravimo darbų įmonė Lietuvoje, turėjo apie 350 darbuotojų, puikių restauratorių, mūro specialistų, skardininkų, baldžių. Žalią aplink baseinus sudėtą granitą vežė iš Ukrainos, pjaustė „Alkos“ kolūkyje. Baroko stiliaus šviestuvai vienuolyne pagaminti „Klaipėdos restauratoriaus“ meistrų. Remontuojant Žiemos sodą-oranžeriją ėjome „Klaipėdos restauratoriaus“ pėdomis. Jie tada turėjo atgaivinti aprūkytus, padengtus kalkėmis koralus, juos nušveisti. O mūsų didžiausias iššūkis buvo kitas. Toji, anoji, karta turėjo gal daugiau supratimo apie senąsias statybas, o dabartiniams jauniems konstruktoriams teko gerokai pavargti, kol „įkirto“, kaip sujungti tą sodo-oranžerijos statinio aliuminio rėmą su sienos plokštuma, sujungti stiklus, išpjauti stogo smailę taip, kad ji atkartotų buvusį gražų ovalą. Žiemos sodas-oranžerija su ypatingu jo įstiklinimu yra kultūros vertybė. Kolektyvui per paskutinį pasitarimą pasakiau, kad po renovacijos priduodant Žiemos sodą-oranžeriją eksploatuoti būtų surinkti visi panaudotų medžiagų, sumontuotos įrangos sertifikatai, atsakingai, ne pro pirštus įvertinta atliktų darbų kokybė.

– Tie priesakai gal labiau būtų tikę naujam, jus pakeisiančiam Kretingos muziejaus vadovui?

– Man liko trys dienos direktorės pareigose ir aš dar nežinau, kas mane pakeis, kam perduoti dokumentus, visą sudėtingą šios įstaigos ūkį. Žinoma, yra atsakingi specialistai, tačiau yra ir daugybė didesnių ar mažesnių reikalų, kuriuos direktorius nuolatos turi valdyti, nepaleisti iš savo akiračio. Reikia ir naujais projektais užsiimti, rengti bravoro atnaujinimo, kitus projektus. Man labai keista, kad buvo atidėtas konkursas muziejaus direktoriaus pareigoms užimti. Konkurso sąlygos buvo geros, aiškios. Dabar gi procesas vėl užsitęs kokius 2–3 mėnesius. Nesuvokiu, kodėl konkursą atidėjo, neaišku, nes čia ne mano kompetencijos dalykai. Savivaldybės vadovybė, matyt, žino geriau, ką daro. Tik viena aišku, kad dėl to nukentės muziejaus veikla. Šiandieną (trečiadienį – aut. past.) net nežinau, kas laikinai vykdys direktoriaus pareigas.

Daug nereikalingų, dargi žalingų iššūkių kyla dėl valstybiniame sektoriuje suvėžėjusių ydų. Mes gyvename iškreiptų veidrodžių karalystėje. Iškreiptas viešųjų pirkimų įstatymas, patys viešieji pirkimai, kai laimi mažiausia kaina ir be kompetencijos. Matome – Lietuvoje ateina į postus pagal giminystes, partinę liniją, draugės, pusseserės, buvę klasės, suolo draugai ir pan. Todėl mūsų valstybės valdyme ir regionuose atsirado labai daug nekompetencijos, neprofesionalumo. Kai skiriant pareigas nepaisoma žmogaus gebėjimų, išsilavinimo, nežiūrima į jo asmenines, dalykines savybes, nukenčia rezultatas, pakertami valstybės pamatai. Štai ES naujo 2021–2027 metų laikotarpio paramos Lietuvai pinigai tebėra nepajudinti.

– Gal dar nepaliksite muziejaus kaip laivo be kapitono, kol neatsiras kitas?

– Vakar (šį antradienį, – aut. past.) buvo toks gamybinis pasitarimas, kad nė vienas nenorėjo pirmas pakilti nuo kėdės. Ta neapibrėžta situacija dėl naujo vadovo neigiamai veikia kolektyvą. Aš dirbsiu iki paskutinės minutės. Nuo 2019 metų svarsčiau, pyniau mintis išeiti iš darbo, bet vienas projektas vijosi kitą: 2018 m. užbaigėme grafų Tiškevičių koplyčios tvarkymą, atsirado galimybė teikti paraišką istorinei rūmų verandai atkurti, vėl įsisukome į šį projektą, jį užbaigėme 2020 m. Tada vėl buvo galimybė teikti paraišką Žiemos sodui-oranžerijai remontuoti, tos galimybės taip pat nepraleidome. Kiekvieną naktį dabar muziejų sapnuoju. Muziejus amžinai įaugęs į mano gyvenimą, tai yra mano gyvenimas, mano išaugintas kūdikis, ir kitaip nebus. Jeigu naujas vadovas norės, jam reikės mano idėjų, patirties – visada pasidalinsiu, padėsiu. Man pačiai tas išėjimas – lyg tai netikra, bet, kai pažvelgiu į kabinete prikrautas keturias dokumentų, skirtų atiduoti į mokslinį archyvą, dėžes, suprantu, kad mano darbas muziejuje pasibaigė.

– Teko girdėti, kad JAV valdžia iš aktyvaus darbo išėjusiems valstybės tarnautojams, diplomatams suteikia nemokamas psichologo paslaugas, kad žmonės lengviau ištvertų tą pasikeitimą. Ką veiksite be muziejaus?

– Esu optimistė. Surasiu save naujai. Galiausiai namiškiai pajus: sūnus, kad turi mamą, vyras – žmoną. Virsiu pietus, prižiūrėsiu gėlynus. Savo sodybos Šventosios g. 88A kieme rengsiu tokius kamerinius muzikos-poezijos vakarus. Vakar brolis Bernardas pirmas pažadėjo ateiti su savo poezija.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas