Žiemos pilkuma dažnai dienas paverčia niūriomis, ir jos bėga monotoniškai. Tačiau skaitantieji visada po ranka turi mažą pasaulėlį, į kurį, laikui užstrigus, galima pabėgti. Savo žiemos pilkumą išsklaidžiau perskaičiusi japonų rašytojo Toshikazu Kawaguchi romaną „Kol dar neatšalo kava“. Knygoje yra kelios tarpusavyje susijusios ilgesingos istorijos, kurios sušildo kiekvieno skaitytojo širdį ir įtraukia į pamatinių gyvenimo klausimų verpetą.

Sukelia jautrius apmąstymus

„Kol dar neatšalo kava“ knygos pagrindinis konceptas yra kelionės laiku. Siaurame Tokijo skersgatvyje, seno pastato rūsyje, jau daugiau kaip šimtmetį gyvuoja senovinė kavinukė. Joje ruošiama ypatinga kava, bet vyksta ir šis tas mįslingesnio.

Miesto legenda byloja, kad kavinėje galima keliauti laiku. Tačiau tokiai patirčiai priskiriama gana daug niuansų ir taisyklių, kurių kiekvienam lankytojui būtina paisyti keliaujant laiku.

Keturi žmonės susigundo leistis į tokią neįprastą kelionę, kad patirtų tai, ko gailisi nepatyrę.

Romane nagrinėjami gan jautrūs ir sunkūs klausimai – jei turėtumėte galimybę grįžti į praeitį, ką pakeistumėte? Kas būtų tas žmogus, kuriam išnaudotumėte vienintelį šansą kelionei laiku ir susitiktumėte galbūt jau paskutinį kartą?

Istorijų eigoje autorius atskleidžia tikrąją tiesą, lydinčią atsakymus į šiuos klausimus. O ta tiesa tokia – atsakymų išties visai nė nereikia. Romane per veikėjų patirtį mokoma susitaikyti su praeities klaidomis, užsimiršti ir žvelgti tik į ateitį. Atlaidumas sau ir tų „kas galėjo būti“ klausimų metimas iš galvos gydo žmogaus vidų.

Bendražmogiškas ryšys

Viena temų, išryškėjanti kiekvienoje trumpoje istorijoje, – žmoguje įsišaknijęs nebylus noras kasdienybėje atrasti bendražmogišką ryšį su kitu. Tai gali būti siekis padėti kitam, suprasti, atrasti bendrą kalbą, galimybė atsiverti ir išlieti jausmus. Romano veikėjų bendras kelionės laiku tikslas – vidinė ramybė, nutilę vidiniai balsai.

Magiškas ir fantastinis knygos aspektas yra tik priemonė, padedanti veikėjams susigaudyti gyvenime, atsakyti į taip rūpimus klausimus, ir, visų svarbiausia, nurimti.

Verta paminėti ir jaukią atmosferą, gaubiančią

kiekvieną knygos puslapį. Ankšta, jauki, antikvaro stiliaus kavinukė, garuojanti ir kvapni įvairiausių rūšių kava, pasikartojantys gero būdo ir širdies veikėjai. Autoriaus dėmesys subtilioms detalėms yra stebėtinas.

Rekomenduoju „Kol dar neatšalo kava“ perskaityti absoliučiai kiekvienam skaitančiam žmogui, nesvarbu, kokio amžiaus esančiam ar kokį kitonišką skonį knygoms turinčiam.

Kamilė PULOKAITĖ

„P. n.“ akademijos narys

• Rašyti komentarą (0)