Pajūrio naujienos
Help
2023 Vasaris
Pi 6132027
An 7142128
Tr181522
Ke291623
Pe3101724
Še4111825
Se5121926
Apklausa

Ar rinktumėtės balsavimą internetu, jeigu būtų tokia galimybė?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas

Ir kas mūsų Žemė būtų be dorų žmonių

  • Audronė PUIŠIENĖ
  • Mūsų žmonės
  • 2023-01-20

Miriama Rest-Lazarus

Kai praėjus savaitei po Vėlinių Kretingoje, senosiose kapinėse, vilnietis architektas Tauras Budzys atminimo ženklu, liudijančiu, kad čia amžino atilsio yra atgulusi Pasaulio tautų teisuolė, pažymėjo Marijos Savickienės kapą, o „Pajūrio naujienos“ apie tai parengė publikaciją (PN 2022 11 18), atsiliepė Kaune gyvenantis Chaimas Bargmanas, kuris neabejojo, kad ši istorija privalo turėti tęsinį.

Mergaitę grąžino tėvui

„Yra žinoma, kad Marija Savickienė išgelbėjo žydų mergaitę, tačiau pagal oficialiai pateikiamas žinias, turiu nuojautą, kad kažko trūksta, kad pasakojimą dar reikėtų papildyti“, – Ch. Bargmanas atskleidė, kad tai galima padaryti, suradus mokytoja ilgus metus dirbusios pačios Marijos Savickienės ir žurnalistės Janinos Semaškaitės 1991-aisiais metais išleistą knygelę „Marijos medelis Marijai“ – tokia ji yra išsaugota Kretingos viešosios Motiejaus Valančiaus bibliotekos Kalniškių ir Kūlupėnų filialuose.

Šiame 1eidinyje ir yra papasakota istorija apie tai, ką M. Savickienė išgyveno, gelbėdama žydų vaikus, o moters gyvenimo peripetijas aprašiusi J. Semaškaitė daug dėmesio skyrė ir prisiminimams apie nacių žiaurumus ir beviltišką Kauno geto žydų padėtį.

Marija Savickienė

Ir išgelbėjo jų ne vieną, tai yra ne tik Miriamą Rest – vokiečių okupacijos metais mokytoja M. Savickienė yra išgelbėjusi iš Kauno geto 8 žydų vaikus, paslėpusi juos, parūpinusi jiems globėjus. Paskutiniąją išgelbėtą mergaitę – 1941 m. rugsėjo 3 d. Kauno gete kalinių Restų šeimoje gimusį vaiką (gete gimdyti buvo griežtai draudžiama, o jeigu taip nutikdavo – naciai kūdikius iškart atimdavo iš motinų, tačiau Restams pavyko kūdikį nuslėpti) – ji įsidukrino, tačiau vėliau atidavė tėvui, nors, pagal Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus projekto „Išsigelbėjęs vaikas“ medžiagą, Marija ir Jonas Savickai, netekę savo dvimečio sūnaus, norėjo įsivaikinti mažylį ir 1943-aisiais priglaudė Miriamą Rest su sąlyga, kad ji vaiko niekada nebeatiduosianti.

Savo įdukrai M. ir J. Savickai davė Nijolės vardą. Mergaitės motiną Dorą Rest ir vyresniąją seserį Henę nužudė vokiečiai. Tėvui Hileliui Restui pavyko pabėgti, kai jį vežė darbams į Vokietiją, o pasibaigus karui, mažylės tėvas parsirado gyvas ir sveikas. Nors ir labai skaudu buvo Marijai skirtis su mergaite, dukterį jam atidavė. „Kaip neatiduosi, – sakė ji žurnalistei. – Juk nieko gyvo iš jo artimųjų nebuvo likę. Tik vienintelė dukrelė...“

Knygos bendraautorė rašo: „Atsiklaupė tada Hilė Restas ant kelių prieš mokytoją, neatpažįstamai suvargęs po geto kančių ir pabėgėlio klajonių, ir nepajėgė žodžio pratarti. Tik bučiavo jos rankas... O šalia stovėjo penkiametė jo dukra, nepažįstanti savo tėvo. Juk ją dar mažytę, vos gyvą iš bado, mokytoja parsinešė paslėptą maišelyje. Ji stovėjo ir vis klausė: „Kodėl šitas dėdė klūpo? Kodėl verkia? Mama, pasakyk, kad neverktų...“

Kad mažajai nebūtų didesnės dvasinės traumos, mokytoja nieko neaiškino... Paslėpusi ašaras, palaimino dukrą ir, papuošusi gražiausiais drabužėliais, išruošė į ilgą nežinios kelią. Tai buvo pati sunkiausia diena mokytojos gyvenime: per keletą metų, kol Nijolė paaugo, mokytoja ją ne tik pamilo, ji nejautė, kad tai ne jos pačios gimdytas kūdikis. Su mažąja Nijole tarytum išvažiavo namų džiaugsmas ir viltis.“

Knygelės „Marijos medelis Marijai“ viršelis.

Susitiko po 30 metų

Išsiskirdama mokytoja M. Savickienė nežinojo, kad su įdukra, kuri išvyko į Pietų Afrikos respubliką, kur mergaitę su tėvu priglaudė jos teta, susitikti dar pavyks. Tiesa, po 30 metų. Mergaitė užaugo sveika, graži, mokytojos garbei buvo dar kartą pakrikštyta Marijos vardu. Miriama-Marija Lazarus irgi tapo istorike pedagoge.

M. Savickienei jau gyvenant Palangoje, 1975 m. rudenį vienas nepažįstamas palangiškis, kurio šeima irgi buvo išgelbėjusi dvi žydų mergaites, atnešė jai laišką – vokiečių kalba, kuria mokytoja su mergaite susikalbėdavo vaikystėje, jai parašė įdukra. Tada Nijolė, arba Miriama-Marija, papasakojo apie save, pranešė, kad jos tėvas visą gyvenimą liko našlys, kad ji ištekėjo, augina tris sūnus. Paprašė ir skubaus atsakymo: ar tikrai ji esanti jos mamutė – taip meiliai mergaitė vaikystėje vadino savo įmotę, ar tikrai ji išgelbėjusi ją nuo mirties, taip pat pageidavo susitikti.

Kadangi dėl nepalankių santykių su Tarybą Sąjunga Miriama į Lietuvą atvykti negalėjo, 1976-aisiais įdukra su įmote po 30 nežinomybės metų susitiko Suomijos sostinėje Helsinkyje. Miriama atvažiavo su vertėja – lietuvių kalbą ji buvo pamiršusi. Prisipažino, kad tėvas nepasakojęs apie jų išsiskyrimą, siaubingą praeitį. Miriama tik numanė, kad perėję Lietuvos-Lenkijos sieną, ji su tėvu atsidūrė pabėgėlių stovykloje netoli Berlyno, gavę dokumentus – Paryžiuje, iš kur išvyko į Pietų Afrikos respubliką – ten gyveno motinos sesuo. Tėvas draudė klausinėti apie įmotę, ir mergaitės atmintyje išliko tik žodis „mamutė“. Per šį susitikimą M. Savickienė Miriamai parodė maišelį, kuriame ją išvežė iš geto, atidavė mergaitei ir jos motinos gintaro karolius, jai tada užkabintus, geraširdžio klebono išduotą gimimo liudijimą, raštelį, kuriame vienas geradaris pranešė apie galimą kratą ir įspėjo, kad M. Savickienė su mergaite bėgtų iš Kauno. Atidavė ir aptirpusį saldainį, kurį tada mažylė jai ištiesė kaip dovaną, ir išsaugotą motinos rūbo skiautę, kurią moteris rado tame maišelyje... Tik vieno mokytoja Marija negalėjo padaryti – pasakyti, kur yra Miriamos motinos ir vyresniosios sesers kapai.

Po šio susitikimo Miriama savo gelbėtoją pakvietė vykti kartu, tačiau, kaip rašoma knygelėje, „Marijos medelis Marijai“, „kas savo noru gali palikti gimtinę, jos dangų, jos orą ir duoną?“

Trisdešimt metų nieko nežinojusi apie įdukrą, M. Savickienė su ja susitiko būdama per 80 metų. Mintyse matydama penkerių metų mergytę didelėmis juodomis akimis, ji sutiko gražią jauną moterį, trijų sūnų motiną. Tik šypsena buvusi ta pati, iš vaikystės...

Marijos Savickienės – Pasaulio tautų teisuolės – kapas Kretingos senosiose kapinėse. Šis vardas jai ir jos vyrui Jonui suteiktas 1982-aisiais.

Lankė laiškais, pasodino atminimo medį

Miriama Lazarus savo gelbėtoją lankė laiškais. O kai Izraelyje vyko kongresas, į kurį susirinko žydai, išlikę gyvi po baisaus fašizmo siautėjimo, Marijos Savickienės ir jos vyro Jono vardu Miriama pasodino medelį Tel Avive, Atminimo, arba dorų žmonių, alėjoje. „Aš paaiškinau, kad Jūs dėl sveikatos ir solidaus amžiaus negalite atvažiuoti ir paprašiau, kad man būtų leista pasodinti medelį Jūsų garbei... Laisčiau jį ir vis mąsčiau apie Jus“, – rašė Miriama, kuri po susitikimo su savo gelbėtoja kreipėsi į Jad Vašem, kad Marijai ir Jonui Savickams būtų suteikti Pasaulio tautų teisuolių vardai.

T. Budzys, ieškodamas, kas galėtų suteikti leidimą M. Savickienės kapą pažymėti atminimo ženklu, išsiaiškino, kad Kretingoje gyvena jos giminaitė Aurelija Poškuvienė. „Pasaulio tautų teisuolės mama yra mano promočiutė, o mano močiutė – Marijos Savickienės sesuo, – paaiškino Palangos Vlado Jurgučio progimnazijoje mokytoja dirbanti moteris. – Kai iš Šiaulių atvykau gyventi į Kretingą, tėvas pasakė, kad Kretingos senosiose kapinėse yra palaidota jo teta – Pasaulio tautų teisuolė ir paprašė surasti jos kapą. Iškart nepavyko – tik gerokai vėliau kartu su drauge Jolanta Klietkute tą kapą radome visiškai atsitiktinai. Jį dabar matau pro savo namų langą.“

A. Poškuvienė apgailestavo, kad apie šią moterį giminaičiai nedaug ką težino, o ir nuotraukų ar kitokių atsiminimų neišlikę. „Marija, kiek tėvas yra pasakojęs, gyveno gana uždarą gyvenimą, nelabai bendraudavo. Galbūt tuos giminystės ryšius susilpnino ir tai, kad mano tėvo motina – Pasaulio tautų teisuolės sesuo – anksti mirė, kai tėvui buvo 5-eri metai, – pasvarstė ji, neabejodama, kad vis dėlto giminystė turi didelės reikšmės. – Aš galvoju, kad mano, pedagogės, pašaukimas yra mano kraujyje. Dirbdama mokytoja nuolat jaučiu, kad svetimų vaikų nėra – jie visi mūsų. Šis jausmas į mane ateina ir per giminės istoriją, žinant, kad Marija gelbėjo žydų vaikus.“


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas