|
|
|
Nuotraukose – Neringos smėlynų viražai
Kretingos rajono kultūros centre surengta autorinė klaipėdietės fotomenininkės Anedos Antanavičiūtės fotografijų paroda „Smėlynuose užpustytas laikas“. Parodoje – keliasdešimt nuotraukų, nukeliančių į įstabų mūsų šalies kampelį – Kuršių neriją, kur menininkė vaizdais tarytum sustabdė laiką, itin negailestingą šiai vietovei – kai vėjo pustomas smėlis keičia kraštovaizdį, pasiglemždamas atvirus plotus, o naujieji prisitaiko prie kitokių sąlygų. Menininkė savo nuotraukomis įtaigiai parodo ir gyvasties išlikimo stiprybę – kaip prie nuožmios vėjo ir smėlio jėgos prisitaiko augmenija ir gyvūnija. Kaip teigė pati autorė, Kuršių nerija yra unikalus gamtos objektas, įtrauktas į UNESCO paveldo sąrašą, gausiai lankomas turistų ir poilsiautojų. Ypač daug dėmesio sulaukia atviros balto judančio smėlio kopos. „Jei pažvelgsime į XX a. nuotraukas, atvirukus, brošiūras, reklamines skrajutes ir jas palyginsime su šiandienos, pamatysime, kad tema nesikeičia – keičiasi tik vaizdas jose. Žmones masina akinamai baltas smėlis. Deja, dėl įvairių klimato ir antropogeninių pokyčių kopos nyksta“, – todėl A. Antanavičiūtė ir įgyvendino sumanymą fiksuoti kopų vaizdus šiandienos raiškos galimybėmis. Kretingos rajono kultūros centro dailininkės Jūratės Jonauskienės įžvalgomis, Anedos nuotraukos tarsi nukelia ir į istorinę Kuršių nerijos praeitį. Lietuviškojoje Kuršių nerijos dalyje yra du atvirų kopų ruožai – Pilkųjų kopų (Mirusių kopų, arba geriau žinomų kaip Naglių kopos) ir Senosios Nidos kopų (Parnidžio, Sklandytojų kopos). Šiuose ruožuose pustomų kopų degradavimo mastas yra skirtingas.
Iš viso Kuršių nerijoje nuo XVI a. per 300 metų smėlio sarkofaguose atsidūrė mažiausiai 17 kaimų. Lietuvos teritorijoje – pusė jų. Tai – pirmoji Juodkrantė, keturi Naglių (Agilos), du Karvaičių kaimai ir antroji Nida. Dabartinėje Rusijos Federacijai priklausančioje pusiasalio dalyje – pirmoji Nida, dvi Pilkopės, Priedinė, du Kuncų, du Lotmiškio ir Šarkuvos kaimai. Minimas dar vienas – XVI a. užpustytas Gausutės kaimas į šiaurę nuo Rasytės, apie kurį duomenų beveik neišlikę. Kaipgi kopos numiršta? Kadaise kopos, tarsi gyvos, klajojo po Kuršių neriją. Nuo XVII a. išjudinti smėlio masyvai slinko marių link, palaidodami ne vieną žvejų kaimelį. XIX a., pradėjus formuoti apsauginį pajūrio kopagūbrį ir želdinti smėlynus, kopos sustingo vietoje – „mirė“. Augalų šaknys jas tvirtai laiko iki šiol. Šios kopos dar vadinamos Pilkosiomis dėl vyraujančios pilkšvos augalijos spalvos. Dėl nuolatinių vakarų vėjų ir didelių lankytojų srautų Naglių (Mirusiųjų) kopos reljefas nuolat kinta. Per pastaruosius porą dešimtmečių kopa prarado savo aiškiai išreikštą viršūnę, pradėjo formuotis nauja. Pastebima, kad kopos slenka į marias. Nuolat vėjo pustomose lomose susiformuoja baltųjų kopų buveinės su užpustymui atspariais varpiniais augalais – pajūrine smiltlendre, smiltynine rugiaveide. Pilkųjų kopų buveinėje smėlio paviršių beveik ištisiniu kilimu dengia kerpės, samanos, smėlynų augalai. Autorės pastebėjimu, šiandieną pustomų kopų arealas yra labai dinamiškas, ir jam tikrai sunku taikyti žmonių suteiktą Mirusių kopų pavadinimą. Priešingai – susidaro įspūdis, kad kopa yra netgi labai gyva.
„P. n.“ informacija
|
|
