Pajūrio naujienos
Help
2023 Vasaris
Pi 6132027
An 7142128
Tr181522
Ke291623
Pe3101724
Še4111825
Se5121926
Apklausa

Ar namuose esate įsirengę dūmų detektorių?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas

Artimiesiems skauda ne ką mažiau

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Sveikata
  • 2023-01-06

Padvarių socialinės globos namų vadovė Rima Narmontienė (dešinėje) tikino, kad jų įstaigos kolektyvo tikslas – dirbti taip, kad ir gyventojai, ir jų artimieji nejaustų didelės atskirties nuo namų aplinkos.

Kai artimą žmogų dėl jo ligos ir negebėjimo gyventi savarankiškai šeimos nariai, ypač – dirbantys ir negalintys pasirūpinti, apgyvendina globos įstaigoje, įvyksta sudėtinga psichologinė adaptacija tiek neįgaliajam, tiek visai jo šeimai. „Artimiesiems skauda ne ką mažiau, negu į globos įstaigą atvežtam žmogui“, – tikino Padvarių socialinės globos namų direktorė Rima Narmontienė, pradėjus pokalbį šia gana jautria tema.

– Jūsų įstaigoje apgyvendinami žmonės su fizine ir psichine negalia, neretai – sunkia. Ne dažnas jų tesuvokia, kad savarankiškai vieni savo namuose nebepajėgia gyventi ir jiems reikalinga nuolatinė priežiūra. Todėl apgyvendinti globos namuose pyksta ant artimųjų, kad juos neva išmetė, jie tapo nebereikalingi. Jiems atrodo, kad visas pasaulis prieš juos susimokė. Yra tekę girdėti tokių globojamųjų skundų.

– Taip, tai tiesa. Reikia suprasti, kad žmogus atvežtas iš savo namų, iš jo įprastos aplinkos, patenka į naujus namus, kur – kita tvarka, nauji žmonės. Jam ir ilgu, ir reikia apsiprasti naujoje vietoje. Adaptacija yra labai skirtinga: vienas prisitaiko per mėnesį, o kitas – per pusmetį ir ilgiau, kol suvokia, kad jis priklauso šitai bendruomenei, kad čia gyvens nuolatos.

Todėl labai svarbu mūsų socialiniams darbuotojams ir psichologams padėti, kad naujasis gyventojas kuo greičiau pritaptų. Įstaigos specialistų komandai vertinant žmogaus poreikius, yra pasiūloma ir psichologo pagalba: vieni ją priima – lanko užsiėmimus pavieniui ir dalyvauja bendrose terapijose, kiti atsisako. Įstaigoje turime dvi puikias psichologes Liudmilą Rumovskają ir Vitaliją Girgždę, – pastaroji įsisavino gyventojų mėgstamą labirintų terapiją. Deja, mūsų visuomenėje ir sveikoje jos aplinkoje dar tebėra gajus supratimas: jeigu kreipiesi į psichologą, vadinasi, kažkas su tavimi labai negerai. Ir šis suvokimas iš visuomenės atsinešamas į mūsų įstaigą. Patys žmonės su psichikos sutrikimais nesupranta, kad psichologas jam gali padėti, ir būna nusiteikęs priešiškai.

– Kaip į atvirai rodomą priešiškumą, pyktį, blogiečio vaidmenį reaguoti artimiesiems?

– Ir artimieji išgyvena adaptaciją, kai į viena susimaišo jų kaltės, nerimo, baimės jausmas. Jiems taip pat emociškai labai sunku į valdišką įstaigą išvežti savo namiškį, kurį slaugė, kuriuo rūpinosi. Artimieji taip pat jaučia vidinį skausmą, nes atsiskyrimas šeimoje yra skausmingas. Bet per laiką adaptuojasi ir artimieji, ypač pamatę, kad savo žmogų gali lankyti, parsivežti atostogų.

Dabar mūsų įstaigoje iš 230 gyventojų tėra vos vienas kitas, kurių nelanko artimieji, ir tai parodo, kad ryšys išlieka ilgam. Viskas nusistovi, ateina abipusis suvokimas, kad ne paliko ar atstūmė, o rūpinasi, tik – kitaip. Kai pamatai artimo žmogaus akyse ramybę ir susitaikymą, supranti, kad visa mūsų komanda dirbo gerai, jei nerimą, vadinasi, kažko neįžvelgėme, nemokėjome. Nes mūsų globos įstaigos tikslas ir yra – teikti kuo kokybiškesnes paslaugas, kad ir gyventojams, ir jų artimiesiems čia būtų kuo geriau.

– Kiek dažnai reikėtų lankyti artimąjį?

– Būna, kad gyventojas vis prašo ir prašo, kad kuo dažniau jį parsivežtų namo. Artimiesiems kyla sumaištis, jie kaskart vėl iš naujo išgyvena kaltės jausmą, ir tai veikia jų psichologinę būklę. Jeigu matome, kad mūsų gyventoją labai paveikia dažnas artimųjų apsilankymas, kalbamės, prašome, kad darytų pertraukas. Dėl jo paties ir jo artimojo gerovės. O senyvo amžiaus žmonių, ypač – su demensija, atvirkščiai, prašome artimųjų, kad kuo dažniau juos lankytų, nes buvimas kartu, atgyjantys prisiminimai teigiamai juos veikia.

– Dažnu atveju ir ilgus metus įstaigoje gyvenantis žmogus pasako, kad jam namie buvo geriau. Kodėl tikrųjų namų ilgesys yra toks stiprus? Būna, kad jo neįveikia, panyra į gilią depresiją, nebesikelia ir patys tarsi pagreitina iškeliavimą iš šio pasaulio.

– Žmogus prisimena savo namus, kur pats kūrė savo aplinką, gyveno joje, kai buvo sveikesnis, jaunesnis, pajėgesnis. Be to, įstaigoje yra sava tvarka, žmonių sprendimai apriboti, nebe tokie, kaip dar buvo gyvenant savarankiškai. Sveikata sulig amžiumi blogėja, žmones vis dažniau lanko prisiminimai iš praeities, ir tie apmąstymai prideda liūdesio, nostalgijos.

Namų jausmas neapleidžia nė vieno, kur bebūtum. Pažiūrėkime į save: išvykome atostogauti į kurortą, kur sąlygos – puikios, niekas nerūpi, bet praėjo kiek laiko, ir jau norime namo. Kad ir kiek žmogus bebūtų pragyvenęs mūsų įstaigoje, jei turėjo savo namus, sako – pripratau, bet savuose namuose buvo geriau.

Ilgam įsimins vienas atvejis, kai ribotai veiksni mūsų gyventoja vis svajojo sugrįžti namo ir to nuosekliai siekė 10 metų: jai pavyko įtikinti giminaičius, kad vienas taptų jos rūpintoju, per teismą atstatė savo veiksnumą ir įgyvendino svajonę.

– Pandemija, užsidarymas, plius – tamsusis metų laikas, naujokams – dar ir adaptacija. Kaip iš to išeinate, kaip motyvuojate žmones veikti, judėti, gyventi?

– Tam, kad žmogus nesijaustų iškritęs iš aplinkos, socialinių darbuotojų rūpestis – bendrauti, išklausyti, suprasti, patarti. Yra Užimtumo centras, kur gyventojai užsiima rankdarbiais, kiti sportuoja, skaito, žiūri televizorių, kiti turi kompiuterius. Kaip ir visiems, tamsa turi įtakos bendrai savijautai, imunitetui. Šiokiu metu gyventojų veiksmai, judėjimas – labiau apriboti, jie eina anksčiau miegoti, skirtingai negu vasarą, kai smagiai laiką iki 22 – 22.30 val. dar leidžia kieme.

– Įstaigos gyventojais visapusiškai pasirūpinta: jiems patiems nereikia galvoti apie maistą, mokesčius, buities rūpesčius, medikamentus, gydymą, užimtumą. Kokių jie turi savų rūpesčių?

– Koks bebūtų žmogus, jis turi rūpesčių: jam rūpi jo ir artimųjų sveikata, kaip sugyventi su kitais savo aukšto – tai tarsi mažos bendruomenės – gyventojais, vieni nori būti įvertinti, kiti atvirkščiai, nematomi. Kitam rūpi, iš kur gauti cigarečių, prašinėja jų atvykstančių žmonių, nes neužtenka, kiek nuperka socialinė darbuotoja arba patys. Vienas turi daugiau pinigų, kitas – mažiau (atskaičiavus už pragyvenimą įstaigoje, lieka vos 20 proc. pajamų). Žmonės su psichine negalia turi problemų ir dėl alkoholio, nikotino, ir tas jų potraukis yra labiau liguistas negu kitų, su tuo sudėtingiau kovoti.

Buities rūpesčių mūsų gyventojai lyg ir neturi, tačiau yra labai rūpestingų žmonių: kai gausiai snigo, būdavo, atvažiuoju į darbą 7.50 val., o takai jau prakasti. Ir tai yra kaip balzamas sielai.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas