Pajūrio naujienos
Help
2023 Vasaris
Pi 6132027
An 7142128
Tr181522
Ke291623
Pe3101724
Še4111825
Se5121926
Apklausa

Ar rinktumėtės balsavimą internetu, jeigu būtų tokia galimybė?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas

Kretingiškė Justina Sendravičiūtė sienografe tapo visiškai netikėtai.

Vilniaus dailės akademiją baigusi kretingiškė Justina Sendravičiūtė sienografe tapo visiškai netikėtai, tačiau dabar visoje Lietuvoje bendradarbiauja kuriant įstabias sienų freskas tiek viešose, tiek privačiose erdvėse.

Grafitis ir sienografija

Daugelis sienografijos terminą girdi pirmą kartą, o sienografus įsivaizduoja kaip grafičio kultūros menininkus. Prieš penkerius metus Vilniaus dailės akademiją baigusi ir sienografės karjerą pasirinkusi menininkė Justina teigė, kad šį mokslą galimą apibūdinti kaip neofreskų tapybą ant sienų.

„Priešingai negu grafičiams, sienografų freskoms tapyti naudojami akriliniai dažai. Skiriasi ir turinys“, – paaiškino sienografė. Grafičiams būdingi įvairūs užrašai skirtingais šriftais. Taip pat jie neretai kuriami nelegaliai, o sienografai tapo ant sienų pagal užsakymus tiek privačiose, tiek viešosiose erdvėse.

Dailininkės teigimu, skiriasi ir meninis siužetas – sienografijos kūriniuose aiškiai atskleidžiama kūrinio tematika ir bendras vizualinis turinys, lengvai suprantamas praeiviui.

Iškart įstoti nepavyko

Dar būdama maža Justina nepaprastai mėgo piešti. „Tiesą sakant, iki tam tikro amžiaus, lankydama pradinę mokyklą, piešdavau vien tik arklius, o vėliau – žmones, jų portretus“, – juokaudama dalinosi prisiminimais sienografė.

Pradėjus lankyti Kretingos Jurgio Pabrėžos universitetinę gimnaziją jaunąją menininkę kurti skatino dailės mokytoja Valdonija Karaliūnienė. Taip pat gimnazijoje mergina įsitraukė į mokytojos Janinos Šidlauskienės fotografijos būrelį, įkvėpusį iki šių dienų gyvą meilę fotografijai.

„Nors daug laiko neskirdavau, tačiau piešti ir tapyti visuomet sekėsi. Kai reikėjo apsispręsti, kur stoti, supratau, kad dailė yra ta sritis, kurioje galėsiu save realizuoti, nes nei tikslieji mokslai, nei kalbos nebuvo prie širdies“, – tikino pašnekovė. Baigus gimnaziją į dailės akademiją merginai įstoti iš karto nepavyko. Neturėdama kito pasirinkimo Justina įstojo į vaikystės pedagogikos studijas. „Tai buvo atsarginis variantas, nes mano mama dirbo darželio auklėtoja. Nors studijos sekėsi gerai, tačiau žinojau, kad sekti mamos pėdomis – ne man“, – prisipažino menininkė.

Galiausiai po pusmečio iš šios studijų programos J. Sendravičiūtė išstojo ir dar kartą, trečiu stojimo etapu, pabandė patekti į Vilniaus dailės akademiją Kauno fakultetą – tą kartą pavyko. Būtent taip prasidėjo jaunos menininkės studijos akademijoje. „Nors įstoti buvo sudėtingiau, tačiau studijas baigiau su pagyrimu“, – džiaugėsi mergina.

Darbo procesas

Atsidūrė tarp bendraminčių

Stodama į akademiją kretingiškė jautėsi neužtikrinta, tuo labiau, kad teko iš nedidelio miesto persikelti į Kauną. Sienografė prisipažino, kad nejaukiai jaustis vertė ir tai, kad dauguma dailės akademijos studentų buvo baigę ne eilines gimnazijas, o prestižines dailės mokymo įstaigas.

„Aš tik mėnesį lankiau Kretingos meno mokyklą – ją greitai mečiau dėl per didelio krūvio. Todėl įstojusi į akademiją bijojau, kad bus labai sudėtinga, atsiliksiu“, – atviravo menininkė. Vis dėlto Justina greitai įsiliejo į studentišką dailės akademijos gyvenimą ir su didesniais iššūkiais daugiau nebeteko susidurti.

Studijų metai dailininkei paliko labai gerą įspūdį. „Nors kai kurie kurso draugai apie studijas susiformavo dviprasmišką nuomonę, tačiau aš studijas prisimenu su džiaugsmu“, – tikino ji.

Įstojusi į dailės akademiją, mergina pirmą kartą pasijuto atsidūrusi savo aplinkoje, tarp bendraminčių – mokykloje labai trūko menininkų bendruomenės. Paklausta, kodėl kiti šias studijas vertina nevienareikšmiškai, sienografė teigė: „Mano nuomone, daug kas priklauso nuo to, kiek tu pats iš studijų pasiimsi, nes sąlygos tikrai geros. Reikia tik iniciatyvos.“

Studentei taip pat labai patiko, kad akademijoje daug dėmesio skiriama technikai, praktikai. „Anglijos mieste Birmingame, kur buvau išvažiavusi pagal Erasmus programą ir kur pagrindinis dėmesys buvo skiriamas teorijai, trūko akademinio piešimo patirties. Žinoma, skonio reikalas, bet man prie širdies figūratyvus menas, vaizduojantis konkretų objektą, žmogų ar peizažą, o būtent to ir moko dailės akademijoje“, – džiugiai pasakojo menininkė.

Dėl pasirinkimo nesvarstė

Dauguma gatvės menininkų į sienografijos sritį pereina iš grafičio kultūros, tačiau J. Sendravičiūtė – išimtis. Mergina sienografiją pamėgo visiškai atsitiktinai.

„Mokyklos suole nė nebūčiau pagalvojusi, kad tapysiu freskas ant sienų. Svarsčiau sieti ateitį su menu, tačiau, tiesą sakant, net nežinojau, kad yra tokia dailės šaka, kaip sienografija“, – atskleidė dailininkė.

Net studijuodama dailės akademijoje mergina dar nesvarstė apie sienografiją. „Kai mokiausi, sienografija dar nebuvo populiari. Akademijoje mano sritis buvo grafika – mažai kas bendro su tapyba“, – pasakojo ji.

Vis dėlto Justinai po studijų pasitaikė galimybė dirbti kūrybinėje studijoje „Gyva grafika“, kurios pagrindinė veiklos sritis – tapyba ant sienų. „Padėjau menininkams įgyvendinti vieną, antrą, paskui ir kitus projektus“, – pasakojo mergina nė nepajutusi, kaip įsitraukė į sienografiją.

Darbas – dinamiškas

Justinos teigimu, sienografės darbas nepaprastai dinamiškas, nemonotoniškas, kupinas iššūkių. Darbai lauke ant sienų vyksta tik šiltuoju sezonu, tačiau menininkei tenka įgyvendinti ir daugybę užsakymų biuruose, kituose privačiuose vietose, kuriant interjero detales.

„Dėl šio nenuspėjamumo darbas ir yra įdomus – kiekvienas naujas užsakymas yra vis kitoje vietoje. Esu mačiusi tiek daug biurų, kaip jie atrodo iš vidaus, kad net galėčiau rekomenduoti, kuriame verta įsidarbinti“, – juokavo sienografė.

Atskleisdama dar daugiau darbo detalių menininkė pasakojo: „Kasdien matai skirtingus žmonių namus, interjerus, kartais tenka dirbti vienu metu ir su statybininkais, jei namo apdaila dar nebūna baigta – susipažįsti net su jų darbu.“

Justinos nuomone, būtent dėl kintančios aplinkos sienografija nenusibosta. „Nėra taip, kad kiekvieną dieną eini į tą pačią studiją“, – tikino ji.

Kūrė ir naktimis

J. Sendravičiūtė kuria freskas tiek viešosiose, tiek privačiose erdvėse. Menininkei viešoje vietoje kurti patinka, nes žino, kad žmonės vėliau galės kūrinį laisvai matyti ir įvertinti.

Kita vertus, kuriant viešumoje, sienografei kyla nemažai iššūkių, nes pats kūrybos procesas yra matomas praeivių. „Tai man yra psichologiškai sudėtinga, nes praeiviai mato nebaigtą, todėl neišvaizdų ar net labai prastai atrodantį darbą. Neretai būna nejauku, ką kiti pagalvos,“ – atviravo mergina.

Kalbėdama apie darbus pas privačius užsakovus dailininkė pasakojo: „Privačiose erdvėse viskas kiek paprasčiau – užsakovas žino, kaip darbas atrodys pabaigoje, koks bus procesas, todėl nereikia nerimauti, kokį įspūdį gali palikti dar nebaigta freska.“ Vis dėlto darbai, nutapyti privačiose erdvėse ten ir lieka, net ir darbų autorius nebegali nueiti į juos pasižiūrėti. „Kai kurių net nespėjau įsiamžinti, taigi jie liko tik atmintyje – yra justi kūrinio praradimo jausmas“, – atskleidė sienografė.

„Kita vertus, dauguma darbų nėra mano – esu jų tik bendraautorė, todėl neprisirišu“, – tikino Justina. Menininkė teigė, kad brangina patį procesą, prisiminimus kūrybinės nuotaikos, išgyventų jausmų, smagiai praleisto laiko. „Kai kurie užsakymai išties palieka gilius įspūdžius, pavyzdžiui, įgyvendinant užsakymą prekybos centre „Akropolyje“ teko dirbti naktimis, po prekybos centro darbo valandų – visa tai įdomi, neįkainojama patirtis“, – dalijosi prisiminimais mergina.

Vis dėlto, jaunajai dailininkei pats brangiausias jos baigiamasis darbas dailės akademijoje. „Tąkart buvau sukūrusi meninę instaliaciją iš veidrodžių. Nors tai ir nesusiję su sienografija, tačiau šio baigiamojo darbo prisiminimai man patys brangiausi, nes tai buvo didelis iššūkis, kurį pavyko įveikti“, – tikino ji.

Justinos ir jos bendraminčių sienografijos darbai

Didelė atsakomybė

Gruodžio mėnesio pradžioje ant Kretingos ligoninės atsiradusi freska buvo vienas pirmųjų asmeninių Justinos su kolege Lauryna Stankūnaite kūrinių. Paklausta, ar norėtų ateityje gimtajam miestui padovanoti dar vieną freską, sienografė atsakė: „Kurti freską net ir tokiam nedideliam miestui, kaip Kretinga – didelė atsakomybė, nes darbas turėtų reprezentuoti miestą. Toks projektas būtų tikrai įdomus iššūkis.“

Tačiau dabar dažniausiai sienografei tenka dirbti talkinant kitiems menininkams. „Jie parengia eskizą, o aš nutapau. Būtent toks procesas man labiausiai patinka, nes tenka prisiimti mažiau asmeninės atsakomybės – išties nelengva perkelti savo asmeninę kūrybą į viešąją erdvę“, – pasakojo kūrėja.

Šiuo metu sienografės akiratyje yra Kaune vykstanti iniciatyva „Akcentai“, kur galima teikti savo idėjas. „Svarstau vieną dieną pateikti savo pasiūlymą – gal pasiseks, ir idėja bus atrinkta. Bet kol kas tai tik planai“, – tikino sienografė.

Įkvepia gyvenimas

Žiemą užsakymų viešosiose erdvėse sienografai neįgyvendina vien dėl šaltų orų. Freska Kretingoje buvo pirmas J. Sendravičiūtės darbas tokiu metų laiku. „Buvo labai šalta, teko apsivilkti kone viską, ką turėjau. Tapiau vilkėdama vienuolika šiltų drabužių sluoksnių, o vaikščiojom kaip teletabiai – neįtikėtina, kaip pavyko darbą užbaigti“, – prisimindama žiemos darbo įspūdžius pasakojo sienografė.

„Sausį apskritai užsakymų nedaug, po naujų metų tarsi koks štilis“, – teigė menininkė. Vis dėlto, mergina džiaugiasi šventiniu laikotarpiu galėdama mažumėle atitrūkti nuo darbų, susitikti su artimaisiais.

„Svarbu naudotis tokiomis progomis, nes tai puiki galimybė pasisemti naujų patirčių, įspūdžių, kurie turtina kūrybą“, – tikino mergina.

Paklausta, kas konkrečiai įkvepia kurti freskas, sienografė atviravo: „Įkvėpimo šaltinių tiek daug, kad net sunku susekti, kas iš tiesų daro įtaką kūrybai. Tačiau labiausiai įkvepia pats gyvenimas.“

Džiugina žmones

Dailininkės laisvalaikio veiklos taip pat vienaip ar kitaip siejasi su menu. „Laisvalaikiu tapau ant drobių portretus. Mane žavi žmonių veidai. Kartais einu gatve ir pamačiusi kokį žmogų galvoju: „Aš taip norėčiau jį nutapyti”, – dalinosi mergina.

Menininkei taip pat nuo mokyklos laikų patinka juostinė fotografija ir įvairūs mažų figūrėlių lipdiniai. „Širdžiai artima viskas: tiek tapyba, tiek skulptūra, tiek fotografija. Beje, dievinu žirgus, seniau lankiau žirgyną, galbūt ne veltui vaikystėje vien arklius ir piešiau“, – juokdamasi pasakojo menininkė.

Nors turi įvairių pomėgių, sienografę labiausiai džiugina galimybė savo kūryba perteikti pozityvią, šviesią, viltingą žinutę gatvės praeiviui. „Norisi kurti tokias freskas, kurios keltų geras emocijas, kad sustojęs žmogus galėtu darbu pasigrožėti“, – tikino kretingiškė J. Sendravičiūtė.

Tomas VALIŪNAS

„P. n.“ akademijos narys


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas