|
|
|
Šviesios europarlamentarų viltys, kad kitąmet Ukraina bus laisva nuo agresorių
Nesibaigianti Rusijos agresija prieš Ukrainą, šios šalies tautą mūsų visuomenei vis dar kelia daugybę klausimų, kurių vienas pagrindinių – kada visa tai baigsis ir kokia ateitis laukia tiek Ukrainos, tiek visos Europos Sąjungos, kurios nariai esame. Padedant mūsų kraštietei Europos Parlamento politinei patarėjai Justinai Vitkauskaitei, „Pajūrio naujienoms“ pavyko pašnekinti dviejų valstybių Europos Parlamento narius Vokietijos diplomatą ir politiką Michael Gahler bei Estijos politiką, buvusį užsienio reikalų ministrą Urmas Paet. – Kaip sutikote žinią apie prasidėjusį Rusijos agresijos karą prieš Ukrainą? Ar buvo požymių, kad Rusijos ir Ukrainos karas neišvengiamas? – „Pajūrio naujienos“ paklausė jų.
Michael Gahler: – Buvau šokiruotas, kai tai iš tikrųjų atsitiko, bet, kita vertus, ir nelabai nustebau. Repeticijas mes matėme dar 2021 m. pavasarį, kai Rusijos kariuomenė telkėsi aplink Ukrainą. Na, o neteisėta Krymo aneksija, nusikalstama veikla Luhanske ir Donecke bei nuolatinė ir ilgus metus trukusi Putino retorika aiškiai leido numanyti, kas gali nutikti agresoriui sulaukus tinkamo momento. U. Paet: – Rusija užpuolė Ukrainą šių metų vasario 24 d., Estijos nepriklausomybės dieną. Estams tai yra šventė ir viena svarbiausių dienų per visus metus. Taigi pabusti su žinia, kad Rusija vėl užpuolė Ukrainą, buvo labai neramu, buvau sutrikęs. Nors buvo perspėjimų, vis tiek atrodė neįtikėtina, kad XXI amžiuje Europoje vienas kaimynas užpuls kitą. Tai nustebino ir ukrainiečius, todėl pirmosios dienos buvo labai neramios. Taip, iš tiesų ženklų buvo, ir tie ženklai kaupėsi nuo tada, kai Putinas perėmė valdžią ir pradėjo sakyti nostalgiškas Sovietų Sąjungos kalbas. Rusijos invazija į Gruziją 2008 metais ir Rusijos puolimas prieš Ukrainą 2014 metais taip pat turėjo būti pakankamai aiškus įspėjimas Vakarams. Nors Rusijos išpuolis visuomenę nepaprastai sukrėtė, Vakarų valdžia ruošėsi ir buvo pasiruošusi tokiam scenarijui, bent jau JAV, Estijoje ir kt.
– Kodėl Ukrainai, jūsų nuomone, gaunant tiek daug pagalbos iš pasaulio – nuo ??moralinės paramos iki paramos ginklais – ir toliau nepavyksta nugalėti Rusijos? Ar vis dar kažko trūksta, kai kalbame apie įvairiapusę paramą Ukrainai? M. Gahler: – Trūksta, mano galva, labai konkrečių dalykų – tam tikrų rūšių ir kiekių ginklų, tokių, kaip tankai ir priešlėktuvinės raketos, kurios leistų Ukrainai nustumti agresorių atgal į savo teritoriją. U. Paet: – Santykinai Estija skyrė daugiausiai pagalbos Ukrainai, nesvarbu, tai būtų karinė ar humanitarinė pagalba. Žinau, Lietuva taip pat. Jei visos Vakarų šalys laikytųsi panašios nuostatos, manau, kad Ukrainos sėkmė būtų greitesnė. Akivaizdu, kad šio konflikto baigtis bus sprendžiama mūšio lauke, todėl labai svarbu remti Ukrainą skiriant visą jai reikalingą karinę pagalbą. Apskritai, Baltijos šalys puikiai dirbo remdamos Ukrainą ir užtikrindamos, kad visa Europos Sąjunga būtų tame pačiame lygyje. Labai svarbu teikti plačią karinę pagalbą, kol Ukraina bus laisva, ir įvesti apribojimus Rusijai ir Rusiją remiančioms šalims. – Kas, jūsų požiūriu, negerai su Rusija, su jos vadovų mąstymu? Juk visas pasaulis nusisuko nuo šios šalies, kuri vis dar demonstruoja savo, kaip neįveikiamos šalies, įvaizdį... M. Gahler: – Rusija yra įstrigusi laike ir tebedemonstruoja kolonijinę galią. Ši šalis niekada nesutiko dekolonizuotis, tai yra paleisti iš savo, agresoriaus, gniaužtų ir suteikti laisvę istoriškai suverenioms tautoms, norinčioms pasinaudoti savo apsisprendimo teise. Rusija, turinti nereformuotas tradicijas, niekada nesugebėjo iš tikrųjų įvertinti savo valdovų ir vadovų nesėkmių ir nusikaltimų. Potiomkino valstybingumo fasadai, už kurių galimi visi nusikaltimai, niekada nebuvo išardyti iš vidaus. Problemą dar labiau gilina jų iš esmės rasistinis pranašumo kompleksas prieš visas kaimynines tautas, ką dar sėkmingai laimina ir lygiai taip pat nereformuota Rusijos stačiatikių bažnyčia. U. Paet: – Sakoma, kad žuvis pradeda pūti nuo galvos. Rusijoje veikia revanšistinė vadovybė. Opozicija buvo nutildyta arba nužudyta. Žmonėms dešimtmečius buvo plaunamos smegenys. Be to, Vakarai per ilgai paleido Rusiją nuo kabliuko. Šiuo metu padėtis Rusijoje yra tokia prasta, kad, norint, jog šalis turėtų ateitį, konstruktyvius santykius su Europos Sąjunga ir Vakarais, jai reikėtų imtis panašios iniciatyvos, kaip denacifikacija. – Kokias pasekmes Europos Sąjungos šalims turi Rusijos agresijos karas prieš Ukrainą? Kurios šalys geriausiai susitvarko su šiomis pasekmėmis? Kiek laiko jausime poveikį? M. Gahler: – Suvokimas apie Rusijos grėsmę mums visiems pagaliau pasiekė ir pačius ramiausiuosius, arba kitaip tariant, pačius akliausius ir kurčiausius Europoje. Tos šalys, kurios labai anksti pradėjo suvokti situacijos kritiškumą ir bandė perspėti kitus, dabar yra politiškai geresnėje padėtyje, todėl Europos Sąjunga, kaip visuma, turėtų įdėmiau jų klausytis. Turime suvienyti jėgas, kai kalbame apie bendresnes gynybos pastangas, tokias, kaip bendri Europos Sąjungos lygio pirkimai, taip pat turime sukurti vieningesnę energetikos politiką, pvz., Europos Sąjungos dujų sąjungą, kad kartu pirktume, kad būtų geresnė derybinė padėtis. U. Paet: – Apskritai Rusijos agresija Europos Sąjungos valstybes nares suvienijo labiau negu bet kada anksčiau. Daugeliui valstybių narių, kurios anksčiau naiviai apie Rusiją galvojo, metai buvo labai pamokantys. Vienas labai svarbus rezultatas yra tai, kad Suomija ir Švedija prisijungia prie NATO. Apmaudu, kad Vengrija pasinaudojo vienbalsiškumo (veto) teise, blokuodama papildomą finansinės pagalbos paketą Ukrainai, taip siekdama šantažuoti Europos Sąjungą dėl savo pačios problemų (Vengrija siekia gauti Europos Sąjungos ekonominio atsigavimo paketo pinigus, kurie, Europos Tarybos ir Europos Komisijos sprendimu, yra šiuo metu įšaldyti dėl nedemokratiškų Vengrijos vyriausybės sprendimų bei korupcijos iki tol, kol bus imtasi atitinkamų veiksmų situacijai pagerinti).
– Ar matote Ukrainą Europos Sąjungos šeimoje? Jei taip, kaip joje atrodys Ukraina? M. Gahler: – Taip, ji yra viena iš šalių kandidačių ir jau dabar turėtume ją visokeriopai remti – remti šios šalies pastangas tapti ES nare, taip pat lygiagrečiai remti jos savigyną. Pasibaigus šiam karui Ukraina tikrai nebegrįš prie senų įpročių, bet visiškai priims ir vykdys naują reformų darbotvarkę, kuri pavers ją normaliai veikiančia demokratine valstybe, ir tai įvairiais būdais ir aspektais sustiprins mūsų Europos Sąjungą. U. Paet: – Taip, matau. Nuo tada, kai buvau Estijos užsienio reikalų ministras, aš mačiau Rytų partnerystę kaip labai svarbią mūsų Europos Sąjungos užsienio politikos dalį ir ilgą laiką stebėjau Ukrainos raidą. Dėl karo viskas vyksta daug greičiau, tačiau labai svarbu išnaudoti šį pagreitį. Ir aš tikiu, kad šis postūmis gali atnešti greitą plėtrą ir sėkmės istoriją Ukrainai ir jos žmonėms, kai tik bus nugalėtas priešas. Todėl stojimo derybos su Ukraina turi prasidėti kuo greičiau. – Ar ES prisiims moralinius ir finansinius įsipareigojimus padėti Ukrainai atsigauti? M. Gahler: – Taip, nes mums taip pat svarbu, kad ši šalis kuo greičiau atsigautų ir atsitiestų po baisių karo padarinių. U. Paet: – Būtinai. Tačiau tai bus ne tik Europos Sąjungos vaidmuo. Atstatyti Ukrainą reikės bendromis Vakarų šalių, ne tik Europos Sąjungos, pastangomis. Ir Rusija turi sumokėti už tai, ką sugriovė. Jau ne kartą atkreipiau Europos Komisijos dėmesį, kad ji turi greitai parengti planą, kaip panaudoti įšaldytus Rusijos turtus Ukrainai atstatyti. – Ar galėtumėte numatyti, ar turite nuomonę, kada baigsis karas Ukrainoje? M. Gahler: – Tai priklauso nuo mūsų pasiryžimo ir konkrečių veiksmų pristatant Ukrainai ginklus, kurių jiems gyvybiškai reikia šiam karui sutrumpinti. Kai Rusijos kariai stumiami atgal prie savo sienų, Rusija turėtų permąstyti savo realias galimybes. U. Paet: – Tikiuosi, kad 2023 metais ateis momentas, kai visa Ukraina bus laisva nuo agresoriaus. Karo nusikaltėliai turi būti patraukti atsakomybėn. --- Michael Gahler – Vokietijos diplomatas ir politikas, Europos Parlamento (EP) konservatorių frakcijos narys nuo 1999 metų, dabartinis EP Afrikos-Karibų-Ramiojo vandenyno šalių tarparlamentinės delegacijos pirmininko pavaduotojas, daugiametis EP Užsienio reikalų komiteto narys. Jo diplomatinės tarnybos metais jis dirbo tarptautinės aplinkosaugos politikos (1991–1993) bei Vokietijos ir Baltijos šalių dvišalių santykių srityse, taip pat – ilgametis Baltijos jūros šalių tarybos narys. Urmas Paet – Estijos politikas ir Europos Parlamento liberalų frakcijos narys. 2005–2014 metais jis ėjo Estijos užsienio reikalų ministro pareigas, o 2003–2005 jis buvo Estijos kultūros ministras. 2019-aisiais U. Paet tapo ir iki šiol eina EP Užsienio reikalų komiteto pirmininko pavaduotojo pareigas, jis yra vienas Europos Parlamento ketverių metų užsienio reikalų politikos darbo programos kūrėjų.
|
|
