|
|
|
Kviečia kartu statyti Vydmantų bažnyčios arką
Vydmantiškiai savąją Dievo Gailestingumo bažnyčią stato dalimis, montuojant atskiras konstrukcijas: pavasarį gyvenvietės centre iškilo bokštas, o prieš Kalėdas Vydmantų parapijos klebonas Karolis Petravičius ėmėsi iniciatyvos pagaminti sijas-kolonas, kurios bus sujungtos į 9 mažesnes arkas, o iš šių – į maldai sudėtas rankas primenančią didžiąją bažnyčios arką. Geradarių jau nupirktos 6 kolonos Sijos jau užsakytos, jas gamina dvi skirtingos bendrovės: medinę sijos dalį-koloną – bendrovė „Jūrės medis“ iš Kazlų Rūdos, o metalinę – Kretingos įmonė „Steel Bridges“. Kretingoje pagamintos sijų dalys bus išgabentos į Jūrę, kur, sujungtos su medinėmis dalimis, konstrukcijos bus pargabentos ir sumontuotos į vieną didelę arką. Praėjusį savaitgalį su „Steel Bridges“ vadovu Sigitu Ivanausku pasirašyta sutartis dėl statinio fasado metalinės konstrukcijos, kuriai pagaminti prireiks 11 t metalo, gamybos. „Su parapijiečiais išsikėlėme didelį tikslą – iki pavasario pagaminti 9 arkas, kurias sudaro 18 sijų-kolonų, ir dar – bažnyčios fasado konstrukciją. Viską sumontavus, bažnyčia jau turėtų griaučius, kuriuos kitame statybos etape jau galima būtų užpildyti sienų plokštumomis. O po to, jau neskubant – vidaus sienų puošyba. Bet jeigu matysime, kad tai nepavyksta, arką laikinai užtempsime tentais“, – Kalėdų laukime artimiausius vydmantiškių siekius apibūdino K. Petravičius, paragindamas prie sijų statybos lėšomis prisidėti visus geros valios žmones. Suskaičiuota vienos sijos kaina – 6 tūkst. 488 Eur, arkos kaina – dvigubai tiek, kone 13 tūkst. Eur. Klebonas pasidžiaugė, kad per trumpą laiką jau yra nupirktos 6 sijos, jas padovanojo žmonės iš Klaipėdos, Vilniaus, Kauno, Tauragės, Londono. Visais laikais, jo žodžiais, bažnyčias statė mecenatai, žmonės, norintys ir galintys palikti savo įspaudą istorijoje.
Bažnyčia – kaip meno kūrinys „Tai – mūsų žmonių indėlis į amžinąsias vertybes. Mes nestatome savo bažnyčios vien kaip pastato, bet – kaip meno kūrinį. Viduje bus gintaro altorius, žmonės ne tik iš pajūrio, bet ir visos Lietuvos, užsienio aukoja savo šeimos relikvijas – gintaro gabalus, papuošalus, kuriuos sudedame į altorių. Sumontuota arka primins maldai iškeltas rankas, o bažnyčios centre, per visą jos aukštį, iškils 16 metrų Dievo Gailestingumo paveikslas“, – būsimos bažnyčios viziją piešė K. Petravičius. Jis tęsė mintį: „Tai bus ir meno oazė, ir bendruomenės susitelkimo vieta, taip pat – turizmo traukos centras. Džiugu, kad praėjusią vasarą pakeliui į Palangą mūsų parapiją aplankė per 100 turistų grupių, neskaitant pavienių keliautojų. Priimti svečius man talkina bibliotekininkė ir parapijos „Caritas“ vadovė Milda Rogačiovienė. Plečiame Nelės ir Arvydo Paltinų muziejų: iš A. Paltino paliktų nuotraukų surinkau 3 albumus, dar juostose liko daug muzikos įrašų, kuriuos reikėtų suskaitmeninti“, – kalbėjo K. Petravičius, kurio rūpesčiu iš Vokietijos buvo pargabentas Lietuvos muzikos legendų jam patikėtas palikimas. Vydmantiškai nuskambėjo visoje Lietuvoje, kaip pajūrio krašto žmonės, dainomis statantys savąją bažnyčią: gražų balsą turintis K. Petravičius išvien su Vydmantų moterų vokaliniu ansambliu koncertuoja Lietuvos bažnyčiose, bendruomenėse, klebonas dar tapo ant drobės ir savo paveikslus taip pat parduoda ar dovanoja už auką būsimai bažnyčiai.
Stato tiek, kiek turi lėšų „Šita bažnyčia nėra mano nuopelnas, tai – visos bendruomenės įtemptas, vargingas darbas. Jau dabar džiaugiasi širdis: iš kurios pusės – nuo Klaipėdos, Palangos ar Kretingos bevažiuočiau, iš visur matau bokštą tarsi stebuklą. Mūsų visų sukurtą stebuklą“, – tikino pašnekovas. Vydmantiškiai apie savąją bažnyčią svajojo nuo pat nepriklausomybės pradžios, tačiau dabartinę ėmėsi kurti prieš 6-erius metus, kai tarnauti klebonu vyskupo buvo paskirtas K. Petravičius. Užtruko, kol teko pakeisti ankstesnįjį masyvios bažnyčios projektą, ir realūs statybos darbai pajudėjo prieš 2-jus metus. Vydmantų bažnyčia statoma dalimis, pagal tai, kiek turima lėšų. „Iš pradžių suskaičiuojame, ką galime padaryti, stengiamės nelįsti į skolas, o padaryti tiek, kiek suaukota. Kainos kyla, todėl šiandieną nė nebeprognozuojame, už kiek pastatysime savąją šventovę. Galiu užtikrinti visišką aukų skaidrumą: nėra taip, kad vien Karolis tvarkytų pinigus. Turime parapijos ekonominę tarnybą, buhalterė Vilma Milašienė tvarko dokumentus, kad pinigai būtų viešai apskaityti ir tikslingai panaudoti. Taip pat kasmet privalome atsiskaityti vyskupijai“, – apie tikslingą lėšų apskaitą kalbėjo K. Petravičius. Parapija – kaip sutelkta šeima „Šiuo laiku žmonių širdimis galima pastatyti bažnyčią. Gal skamba neįtikėtinai, bet realybė parodo, kad tai – labai rimta. Ir, be to, mūsų žmonės nebemoka daryti paprastai – jie viską atlieka su didžiule meile. Kai sumaniau, kad parapijai reikia aukų dėžutės, nes atvykę žmonės teiraujasi, kur galėtų įmesti auką, paprašiau kalvystės meistro Vitalijaus Anužio iš metalo pagaminti dėžutę. Kai atnešė – nustėrau iš nuostabos: šitoks meno kūrinys, aukų dėžutė – lyg sumažintas būsimos mūsų šventovės modelis“, – parapijiečių sutelktumu džiaugėsi klebonas. Jo žodžiais, parapijoje yra 10–15 aktyvių žmonių branduolys: į šiuos žmones, tikino klebonas, jis gali atsiremti dieną naktį. Su jais parapijos namuose šiemet sukūrė prakartėlę, tarsi palmių supamą čiurlenančio vandens ir Artimųjų Rytų dykvietes primenančio gintaro oazę. Šioms Kūčioms parapijietis Andrius Girskis pagamino dvipusę stiklinę sakyklą – į šią, nebetelpant gintarams į altorių, bus ir toliau beriamas mūsų pajūrio saulės auksas. O neseniai, stebėjosi klebonas, vydmantiškis Radikas Šaimuchomedovas, niekieno nė neragintas, su sūnumi Eriku sukalė naują medinę prakartėlę lauke. „Labai didžiuojuosi parapijos žmonėms: mes nesame institucija, o – kaip viena didelė sutelkta šeima“, – patikino K. Petravičius.
|
|
