|
|
|
Lvovas paskendo tamsoje, tačiau į užsienį bėgti gyventojai neketina
Gruodį grįžęs į Lvovą pamačiau visiškai kitokią situaciją, negu kad buvo prieš mėnesį. Iš tiesų Vakarų Ukrainos sostinė, nutolusi beveik 1 tūkst. km nuo fronto linijos, visą karo laiką gyveno gan ramiai, negirdėdama mūšių aidų ir nejausdama kasdienio parako kvapo. Tuo metu, kai arčiau fronto esančiuose miestuose užsidarė dauguma parduotuvių ir kavinių, nes vaikščiojimas gatvėse tapo pavojingu gyvybei, Lvove po trumpos pertraukos toliau veikė visos įstaigos. Charkovo, Iziumo ar Mikolajevo gyventojams spaudžiantis ilgose eilėse prie nemokamo duonos kepalo, Lvovo gyventojai smaguriavo kavinėse, lankė teatrus ir muziejus. Tokia situacija šiek tiek stebino ir pykdė iš pafrontės vietovių į Lvovą atvykusius pabėgėlius, tačiau Ukrainos vadovai gyrė šio miesto meriją už tai, kad gaivina ekonomiką ir mokesčiais pildo ištuštėjusį biudžetą. Lvovo nuopelnai šiame kare yra didžiuliai, tačiau kitokie negu pafrontės miestų. Lvovas priėmė 0,5 mln. pabėgėlių, be to, per šį miestą į Ukrainą keliauja dauguma humanitarinės ir karinės Vakarų pagalbos. Tačiau šiuo metu Lvovas yra praradęs savo sąlyginį nerūpestingumą ir linksmumą, kadangi Kremliui susprogdinus daugumą šalies elektrinių Lvove ilgam dingsta šviesa, tuo pačiu butuose – ir šildymas, vanduo, interneto ryšys. Lvove jau kelias savaites gyventojams elektra yra tiekiama tik du kartus per parą po 4 val. Merijos paviešintoje informacijoje gyventojai yra informuojami, kokiose gatvėse ir namuose kuriuo metu elektra bus tiekiama. Po naujų Kremliaus atakų elektra pradingsta visame mieste, o kai kuriuose namuose ją pavyksta atstatyti tik po kelių parų ar savaitės. Tą vakarą, kai mašina atvykau į Lvovą, elektra kaip tik buvo išjungta visame mieste.
Važiuoti didmiesčio gatvėmis neveikiant šviesoforams, o praeiviams ir dviratininkams nedėvint atšvaitų, nėra lengva. Šviesa mieste sklido vien pro langus iš tų parduotuvių ir įstaigų, kurios buvo įsigijusios dyzelinius generatorius. Mikrorajonuose tokių šviečiančių langų buvo vienetai, o centre irgi spindėjo mažuma langų. „Pagaliau ir mes, lvoviečiai, patiriame tai, ką seniai išgyvena pafrontės ir okupuotų vietovių gyventojai“, – pasakė bičiulis Lvovo žurnalistas. Vyras papasakojo, jog jo nuomojamame bute centrinis šildymas nebuvo dingęs, tačiau elektra įsijungia vien tada, kai jis yra darbe. Grįžęs į butą vaikinas negali įsijungti televizoriaus ar pasinaudoti internetu. Nenaudingu tapo ir šaldytuvas, nes maistas jame sugenda. Vaikiną pykdo ir tai, kad, dingus elektrai, nebevažiuoja troleibusai, tramvajai, o autobusai perpildyti ir nebestoja, tad tenka valandą pėsčiomis traukti iki buto. „Jei pradings bute šildymas ir vanduo, miegosiu redakcijoje miegmaišyje, vadovai nupirko labai galingą generatorių, kuris jau dabar gelbsti dingus elektrai“, – pasakė Y. Ivanoshka. Vaikinas yra nusiteikęs, kad bet kuriuo momentu gali būti pašauktas kovai į frontą. Jų redakcijoje dirba dvidešimt moterų ir aštuoni vyrai, trys iš kurių jau gavo kvietimus į karinį komisariatą. Vienam žurnalistui išvyka į frontą buvo laikinai atidėta dėl ligos, o kitiems dviem liepta vaikščioti į apmokymus ir ruoštis už mėnesio keliauti į frontą. Ten jau kovoja vienas redakcijos darbuotojas, prieš tris mėnesius savanoriu pasiprašęs į kariuomenę. „Karo pradžioje sakė, kad žurnalistų neveš į frontą, nes mūsų darbas irgi yra svarbus, tačiau karių matomai ėmė trūkti dėl daugybės žuvusių bei sužeistų“, – svarstė bičiulis.
Paklausus, ką mano apie Vakarų ekspertų tvirtinimus, kad, elektrai visiškai pradingus ir užėjus dideliems šalčiams, iš Ukrainos į užsienį patrauks 10 mln. pabėgėlių, žurnalistas neigiamai papurtė galvą. „Nesąmonė, tie, kas bijojo karo pasekmių, jau senai išvyko, o likusieji ištversim viską, vieni kelsis pas gimines į kaimus, kiti įsigijo generatorius, o likę susieis į specialias merijos įrengtas patalpas, kuriose yra ir šviesa, ir šildymas“, – užgarantavo jis. Norėdamas įsitikinti tokių žodžių svarumu kitą dieną nusprendžiau pakalbinti Lvovo centre esančio turgaus „Dobrobut“ pardavėjas. Pagalvojau – jos ištisas dienas bendrauja su pirkėjais, tad privalo gerai žinoti vietos žmonių nuotaikas. Pokalbį su trimis prekeivėmis pradėjau degant turguje šviesai, kuri netrukus užgeso, tad toliau teko bendrauti moterims įjungus žibintuvėlius. „Jūs tikrai iš Lietuvos? Jei taip, noriu iš visos širdies padėkoti jūsų tautai už nenuilstančią paramą Ukrainai! Jūs su lenkais pirmieji atskubėjote padėti ir iki šiol esate ištikimiausi mūsų rėmėjai!“, – pasakė žaislų pardavėja Zoriana Svoboda. Panašius padėkos žodžius netrukus ištarė ir jos draugės, gretimuose kioskuose kanceliarijos prekėmis ir spauda prekiaujanti Svetlana Urysia ir perukų pardavėja Kateryna Jaremchak. Moterys papasakojo, kad šešias pastarąsias dienas turguje nebuvo elektros, todėl privalėjo užsidaryti 16, o ne 18 valandą, mat sutemus pirkėjų nebelikdavo. „Blogiausia, kad namo grįžus nėra, kaip susišildyti, nes mano mikrorajone centrinis šildymas išjungtas, neturiu nei vandens, nei šviesos. Kadangi elektros pajėgumų neužtenka visam miestui, tai šviesa yra pakaitomis išjungiama vis kituose rajonuose. Man nepasisekė, nes šviesą išjungia tuo metu, kai grįžtu po darbo, todėl rytą ateinu į turgų dažnai nervinga, bet mane apramina Svetlana, ji visus guodžia, ji didžiulė optimistė, nors vienintelis Svetlanos sūnus kovoja fronte“, – papasakojo K. Jeremchak. Juodą striukę dėvinti putliažandė S. Urysia labiausiai šypsojosi ir atrodė pati nuotaikingiausia, tačiau, kai paklausiau, kaip fronte einasi sūnui, moteris surimtėjo ir prisipažino, kad išgyvendama dėl jo pasiligojo, geria vaistus širdžiai stiprinti ir raminančius, be kurių esą nebeužmiega. „Mano trisdešimtmetis sūnus Volodia dar 2014 metais pasiprašė savanoriu į frontą kovai su Rusijos okupantais. Ir pykau, ir verkiau, ir maldavau to nedaryti, bet jis pasakė – mama, privalau, kitaip negaliu, ir išvyko, – pasakojo S. Urysia.
Moteris spėjo, kad sūnui įtaką galėjo padaryti giminaičių didžiavimasis seneliu, kuris net Sibiro konclageryje atsėdėjęs neslėpė savo patriotizmo. Volodia per devynerius metus kare jau patyrė šešias kontūzijas, bet pasveikęs visada grįžta atgal į frontą. „Man būtų ramiau, jei galėčiau su Volodia kasdien pabendrauti telefonu, bet jiems retkarčiais leidžiama rašyti tik žinutes, tad gaunu vien tokias trumpas „viskas gerai, myliu“, – apgailestavo motina. S. Urysia pasakojo, kad rotacinių atostogų grįžę kariai yra labai pavargę nuo ilgų kovų, tačiau po kelių dienų jie sukandę dantis esą veržiasi toliau vaduoti savo šalį. „Iki šių metų neretai turguje kalbėdavome, kad Ukrainos vyrai yra patižę ir pritingintys, nes nesugeba aprūpinti šeimų, ir moterys tūkstančiais priverstos važiuoti į Lenkiją uždarbiauti, bet dabar pamatėme, kad mūsų vyrai yra bebaimiai supermenai ir mes jais nepaprastai didžiuojamės“, – tvirtino pardavėja. S. Urysia prašė netikėti tvirtinimais, kad didžiulės masės ukrainiečių šią žiemą bėgs iš šalies, tokių esą bus tik vienetai. Moterys jokiu būdu nebėgs, nes yra pasiilgusios fronte kovojančių vyrų ir vaikų, laukia jų grįžtančių trumpam poilsiui iš fronto, kad savo rūpesčiu ir meile šiuos sušildytų ir suteiktų stiprybės toliau kovoti. Prekeivė prisipažino nepaprastai išgyvenanti dėl savo sūnaus, tačiau to viešai nerodo, nes mano, kad šiuo metu negalima rodyti silpnumo ir nevilties. Norint laimėti karą tauta esą turi būti stipri ir vieninga, todėl ji ir darbo draugėms, ir pirkėjams kasdien kartoja – privalome viską iškęsti, negalime bėgti iš šalies ir pergalės turime sulaukti drauge. „Jums, lietuviai, noriu pasakyti viena – neduok, Dieve, niekam būti mūsų vietoje, karas yra baisus dalykas. Tačiau tas negandas išgyvendami mes pamatėme, kad jūs kartu su lenkais esate geriausi draugai, pirmi atskubėję pagelbėti ir labiausiai padedantys. Mes to niekada niekada nepamiršime“, – pasakė S. Urysia.
Eldoradas BUTRIMAS
Specialiai iš Lvovo Ukrainoje
|
|
