Pajūrio naujienos
Help
2022 Lapkritis
Pi 7142128
An18152229
Tr29162330
Ke3101724
Pe4111825
Še5121926
Se6132027
Apklausa

Ar praneštumėte tarnyboms, jei kaimynystėje kūrenama kenksmingomis atliekomis.

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas

„Mes, broliai pranciškonai, esam pašaukti būti taikos pasiuntiniai, mums nepavyksta blogio įveikti tokiais pat blogio metodais. Mūsų ginklas – malda, ir ji veikia“, – sakė brolis Paulius.

„Čia esam nuo karo pradžios ir būsim ligi jo pabaigos“, – sakė pranciškonų brolis Paulius Vaineikis, kiekvieną dieną bet kokiu oru 12 valandą Kretingos Rotušės aikštėje už Ukrainą besimeldžiantis kartais su didesniu, kartais su mažesniu parapijiečių būriu. Nes, kaip jis citavo gyvojo Dievo sūnų, „ten, kur du susirinkę mano vardu Tėvo prašys kokio nors dalyko, Tėvas jiems tai suteiks.“

– Broli Pauliau, kaip jums kilo idėja Kretingos miesto centre kasdien melstis už Ukrainą ir už jos žmones?

– Tiesą sakant, ukrainiečių aš nepažįstu. Nors tarnavau sovietų armijoje, tarp mano draugų šios tautybės nebuvo nė vieno. Lygiai taip pat, kaip dabar dėl ukrainiečių, širdį man skaudėjo, ir kai buvo užpultos kitos silpnos šalys, kai niekuo nekalti žmonės žuvo Afganistane, Irake, Libijoje, Sirijoje... Manau, mes visi, kurie mylime Jėzų, gyvename Evangelijoje, jaučiame tą patį, esame prieš bet kokią okupaciją. Kai tik Ukrainoje prasidėjo karas, užuot stebėję nuošaly, broliai tarėmės, kuo galėtume okupantų užpultai tautai padėti. Televizijos, kitos visuomenės informavimo priemonės tuo metu ūžė nuo žinių apie surenkamas didžiules pinigų sumas ginklams į Ukrainą siųsti. O mes, broliai pranciškonai, esam pašaukti būti taikos pasiuntiniai, todėl blogį bandyti įveikti tokiais pat blogio metodais nedera. Idėją Kretingos mieste atidaryti savotišką „maldos frontą“ pasiūlė aktyvūs mūsų pasauliečiai pranciškonai – jų vadovas Rimantas Radzevičius, taip pat Kęstutis Balsevičius. Vienas pirmųjų į aikštę melstis atėjo ir brolis Gediminas Numgaudis. Juokaudami kalbėjom apie tai, kad vieni Ukrainai siunčia priešlėktuvines, o mes – sparnuotąsias maldų raketas, kurių taikinys aiškus: naikinti karo priežastį. Mes kovojam ne prieš žmones, ne prieš rusus, o prieš patį reiškinį. Simboliška, kad meldžiamės prie paminklo Kretingos miesto įkūrėjui Jonui Karoliui Chodkevičiui. Jis – ir Ukrainos karo vadas, gynė šią šalį nuo tų pačių žudančių maskolių, kurie niokojo ir mūsų Lietuvą, sugriovė Valdovų rūmus, trynė bet kokius tautiškumo ženklus. Be to, legendinio karvedžio palaikai ilsisi Ukrainoje, Ostroge. Ir tai mus sieja.

– Kas apskritai yra malda?

– Malda – tai asmeninis žmogaus pokalbis su Dievu. Malda niekada nebus efektinga be tikėjimo. Tikėjimas yra pagrindas to, ką mes darome. Išmintinga paisyti maldos etiketo, žinoti, kaip kalbėtis su Dievu-Karaliumi. Trys esminiai dalykai: dėkoti, atsiprašyti ir tik tada prašyti. Mes kaskart dėkojame Dievui už taikos, ramybės, palaiminimų klestėjimą ir galimybių laiką, atsiprašome už asmenines nuodėmes, už savo šeimos narių, bažnyčios, mūsų miesto, Žemaitijos, Lietuvos, Ukrainos tautos ir už viso pasaulio nuodėmes. Kalbėdami „Gailestingumo vainikėlį“, sukonkretinam atgailos maldą, prašome Jėzaus Kristaus kraujo apsaugos sau, savo miestui, Žemaitijai, Lietuvai, mūsų politinėms valdžioms ir dvasiniams vadovams, taip pat Ukrainos tautai ir gynėjams, prašome pašalinti karo, maro, bado ir krizių priežastis. Jėzaus Kristaus vardu kunigų misija surišti piktąsias dvasias, sulaužyti jų veikimą, palaiminti miestą ir tiek politinę, tiek dvasinę jo valdžią.

– Kaip į jus reaguoja gatvės praeiviai?

– Išgirstame ir replikų, yra pasitaikę bandymų trukdyti fiziškai. Bet dauguma žmonių palaiko, kai kurie, eidami pro šalį, sustoja, dalyvauja maldoje. Gražu matyti ir jaunus žmones, ir vaikus kartu giedant, kalbant „Tėve mūsų“. Kad malda duoda rezultatą, įsitikinom, kai okupantai neužėmė Ukrainos sostinės Kijevo. Tas džiaugsmas skatina melstis toliau.

Į Rotušės aikštę susirinkus maldai, visada iškeliamos trys vėliavos: Jėzaus, Lietuvos ir Ukrainos.

– Kaip krikščioniškąja prasme vertinami vienos tautos karo nusikaltimai prieš kitą tautą, ypač, kai laimina Bažnyčia?

– Romos popiežius Pranciškus išreiškė oficialią poziciją, pasmerkė karą. O jeigu turite omenyje rusų ortodoksus, karą remiančio Maskvos patriarcho pozicija – nusikalstama, prieš Dievo valią. Teisingi yra Ukrainos, Serbijos, Bulgarijos, Estijos ortodoksai pravoslavai arba mūsų, Lietuvos, pravoslavų bažnyčios, vyskupas Inokentijus. Negaliu nepasidžiaugti, kad Lietuvos pravoslavų bažnyčia, nors priklauso tam pačiam Maskvos padaliniui, užima tokią pat aiškią poziciją, kokią užima didžioji pasaulio dalis.

Man kyla klausimas, kiek karą laiminantis Kirilas gali būti „užzombintas“ – baimės, pinigų, kompromatų? Ne paslaptis, šie dalykai Bažnyčioms buvo aktualūs visais istoriniais laikotarpiais. Jeigu asmenys, kurie turėtų sakyti tiesą, yra „paralyžiuoti“, tai ir yra, kaip yra. Rusijos dvasinis vadovas šiandien laimina karą, žudymą, ir išties sunku įsivaizduoti, kaip jis tai paaiškina? Mūsų Bažnyčios istorijoje irgi būta kryžiaus karų, kai buvo laiminami ginklai ir vėliavos. Ne vienas popiežius – ir Jonas Paulius II, ir Jozefas Racingeris, ir Pranciškus – už padarytas klaidas ir nuodėmes yra atsiprašę. Taip pat atsiprašę yra ir Rusijos pravoslavai. Bet, jeigu atsiprašę vėl iš naujo tą patį daro, tai atleidimo tokiems nebėra. Jėzus yra pasakęs, kad visos nuodėmės žmonėms bus atleistos, bet nuodėmė prieš Šventąją dvasią – ne. Nes tai yra nuodėmė, kuri yra norėta, aiškiai suvokta ir daroma. Žmogus laisva valia taip apsisprendė.

Vienas unikalių Lietuvos mąstytojų Antanas Maceina tyrinėjo II pasaulinio karo fenomeną, kėlė klausimą, kaip per socialistinę revoliuciją inteligentiškoji Rusija taip akimirksniu galėjo užmiršti krikščioniškąsias vertybes ir tapo „užzombinta“ mažos grupelės asmenų – plėšė vienuolynus, žudė dvasininkus. Taip pat vienoje knygų Maceina svarsto ir apie Vokietiją – kaip tokia išsilavinusi šalis, daug skaitanti, minties galiūnų turinti pavirto „zombių“ tauta, su ašaromis akyse sveikinusi Hitlerį, kaip avių banda masiškai ėjo į frontą, traiškė visus ir buvo įsitikinusi, kad daro šventą reikalą? Beje, Hitleris Dievo vardo iš Vokietijos nebuvo ištrynęs, net ant kareivių uniformos diržų būdavo užrašyta „Dievas su mumis“. Tai, kad Vokietija pavirto mase, aklai tikinčia vadu Hitleriu, Maceina pavadino masiniu apsėdimu. Tai įvyksta, kai žmogus nusisuka nuo asmeninio santykio su Dievu.

– Kas yra religija ir kas yra tikėjimas?

– Tikėjimo ir religijos negalima painioti, tai du skirtingi dalykai. Rusijos pravoslavų bažnyčia ir jos vadovas Kirilas remiasi religija, bet ne tikėjimu. Kas nužudė Jėzų – žydai ateistai ar religingieji žydai? Atsakau: tikrai ne ateistai.

Karas pradėtas religingų žmonių, nors kai kam tai gali nepatikti, nes žodis „religingas“ atrodo sakralus, neliečiamas. „Religingumas“, „religija“ ( „surišti“ gerus dalykus) – irgi geras, bet religijos dvasia – tai ta pati piktoji dvasia. Kryžiaus karai, inkvizicijos – religijos vardu, bet ne Jėzaus. Į klausimą, kas atsitiko, kad vieni broliai pravoslavai žudo kitus brolius pravoslavus, atsakymas tik vienas – nutolo nuo santykio su Dievu.

– Jūs tikėjimą atsinešėte iš šeimos?

– Abu mano tėvai buvo katalikai, pakrikštyti, tačiau ieškantys Dievo. Tad tikėjimo pagrindų jie neperdavė. Užtat mama perdavė moralines vertybes, o tėvas patriotiškumą. Nuo jaunystės, nuo 18-os metų, jis dalyvavo rezistencijos kovose prieš bolševikus. Buvo suimtas, kankintas, įkalintas ir 10-čiai, ir 15-ai, ir 25-eriems metams. Tėvo meilė tėvynei, patriotiškumas persidavė mums, trims sūnums. Aš esu vidurinysis. Man smagu, kad laivyne Klaipėdoje dirbantis vyriausiasis Vaidila, grįžęs iš jūros, prisijungia prie mūsų grupelės parapijiečių geros valios žmonių maldoms ir tradiciniams penktadieniniams žygiams po Kretingos miestą – už Kristų, už tvirtas šeimas, už Lietuvą. Jaunėlis Gytis įstojo į vienuolyną, šiuo metu atlieka noviciatą. Mes visi trys išpažinom Jėzų kaip vienintelį gelbėtoją.

– Kas jums yra meilė tėvynei?

– Meilė tėvynei eina po meilės Dievui. Tėvynė nė vienam žmogui neatsiejama nuo žodžio „motina“. Tu ten gimsti, formuojiesi, išmoksti kalbos, kultūros. Meilė tėvynei yra auginama, automatiškai ji neatsiras, atsirasti gali tik simpatija ar „patiktukas“. Meilė tėvynei – kai iš jos nereikalauji, bet klausi, kuo aš galiu padėti, kai neniekini piliečių išsirinktų šalies vadovų, kai apie tėvynę ir tėvynainius pasauliui skleidi geras žinias. Svarbu gerbti prigimtinę kalbą, „nešiukšlinti“ jos, nes be kalbos nebus tėvynės. Buvau nemaloniai nustebęs, kai per televiziją išgirdau kalbininką sakant, jog normalu šnekamąją kalbą „praturtinti“ populiariu keiksmažodžiu, kuriuo dabar palydimi visi Rusijos laivai...

---

„Pajūrio naujienos“ vykdo projektą „Saugi informacija – propagandos priešnuodis“, kurį iš dalies remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas