Pajūrio naujienos
Help
2024 Kovas
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Komentarų topas
Kunigas Antanas Bizauskas.

Fot. Vladislovas Zatorskis. Kaunas, 1892 m. Maironio lietuvių literatūros muziejus

Šiemet sukanka 420 metų, kai Kretingoje buvo įkurtas bernardinų (pranciškonų observantų) vienuolynas. Rusijos valdžia XIX a. II pusėje pasmerkė jį sunaikinimui, tačiau kunigo Antano Bizausko – tėvo Pranciškaus OFM (Ordo Fratrum Minorum – Mažesniųjų brolių ordinas – red. past.) prieš 110 metų vienuolynas buvo atgaivintas ir tapo veiklą Lietuvoje atkuriančių bernardinų dvasiniu ir administraciniu centru.

Rusijos carų valdžia siekė iš socialinio krašto gyvenimo išstumti Katalikų bažnyčią ir jos organizacijas. 1832 m. ji uždraudė bernardinams palaikyti ryšius su ordino generolu, o 1842 m. panaikino provinciją. Kretingos vienuolynas buvo perduotas Žemaičių vyskupijos priežiūrai. Į jį stoti galima buvo tik gavus rusų valdžios leidimą. 1864 m. pradėjus uždarinėti katalikų vienuolynus, į Kretingą buvo perkelti sielovadiniam darbui parapijose nebetinkantys senyvo amžiaus ar neįgalūs vienuoliai kunigai iš panaikintų Lietuvos vienuolynų. Be to, vienuolyne buvo apgyvendinami carinei valdžiai prasikaltę dieceziniai kunigai, kurie į Kretingą buvo siunčiami atgailauti už nelegalų vaikų mokymą lietuviškai ir uždraustos katalikiškos spaudos platinimą. Jie turėjo dvejus metus gyventi neišeidami iš vienuolyno, atskirti nuo visuomenės.

Valdžiai neleidžiant priimti naujokų, XX a. pr. vienuolyne liko keli garbaus amžiaus vienuoliai, kuriems buvo sunku tvarkytis savo ūkyje ir aprėpti parapijos reikalus. Todėl Žemaičių vyskupas Mečislovas Paliulionis klebonui tėvui Jeronimui Beržanskiui į pagalbą 1900 m. spalio 20 d. vikaru paskyrė energingą diecezinį kunigą Antaną Bizauską. Antanas Bizauskas gimė 1861 m. liepos 16 (naujuoju stiliumi – 28) d. Joniškėlio parapijos Vildūnų kaime.

Apsisprendęs tapti kunigu, 1882 m. įstojo į Kauno dvasinę seminariją. Ją baigęs, 1886 m. liepos 6 (18) d. priėmė kunigystės šventimus, tarnavo vikaru Gaurėje ir Obeliuose, nuo 1888 m. kunigavo Kuršo gubernijos parapijose, buvo Kuršo ir Rygos apygardų karo kapelionas.

Tėvas Pranciškus Bizauskas.

1936 m. Mažesniųjų brolių ordino Lietuvos šv. Kazimiero provincijos archyvas

Paskirtas Kretingos parapijos vikaru, jis 1900–1904 m. ėjo klebono ir vienuolyno viršininko pareigas, nes oficialus klebonas ir gvardijonas tėvas Jeronimas Beržanskis sunkiai sirgo ir negalėjo vykdyti savo pareigų. A. Bizauskas pavadavo kleboną parapijoje, administravo vienuolyną, rūpinosi jame gyvenusiais vienuoliais, bendravo su priežiūrai uždarytais dieceziniais kunigais, su kuriais organizavo rusų valdžios draudžiamos katalikiškos lietuviškos spaudos gabenimą iš Rytprūsių į Kretingą, vienuolyno ūkiniuose pastatuose įrengė slėptuves, iš kurių šventadieniais knygnešiai nelegalią spaudą išnešiodavo po Žemaitijos miestus, miestelius ir bažnytkaimius. Jam darbuotis parapijoje nuo 1902 m. padėjo vikaras Kazimieras Petreikis. Šiam 1904 m. tapus klebonu ir vienuolyno viršininku, kunigas A. Bizauskas 1905 m. buvo paskirtas Vabalninko klebonu.

Kretingoje praleisti metai paskatino A. Bizauską pasišvęsti šv. Pranciškaus idėjų sklaidai, vienuoliškam gyvenimui ir imtis bernardinų vienuolijos Lietuvoje atgaivinimo. 1908 m. lapkričio 1 d. jis padavė prašymą stoti į Kretingos vienuolyną. Propaguodamas Šv. Pranciškaus III ordino (tretininkų) vertybes, parašė ir išleido knygas „Rankvedėlis tretininkams“ (1910 m.) ir „Reikalingiausios žinios rengiantis moterystėn“ (1912 m.).

Nesulaukęs rusų valdžios leidimo tapti vienuoliu, 1911 m. pradžioje trumpam išvyko į Austrijos-Vengrijos imperijoje veikusį Ležaisko bernardinų vienuolyną, kuriame susipažino su vienuolių gyvenimo taisyklėmis. Grįžęs į Rusiją, apsistojo Sankt Peterburge, o rudenį parvyko į Kretingą. Tik gavus specialų popiežiaus Pijaus X leidimą, Žemaičių vyskupas Gasparas Cirtautas 1912 m. balandžio 23 d. Kauno benediktinių vienuolyno bažnyčioje įvilko kunigą Antaną Bizauską ir jo bendramintį kunigą Joną Indrulį į pranciškonų abitus ir suteikė vienuoliškus tėvo Pranciškaus ir tėvo Bonaventūros vardus. Atvykę į Kretingos vienuolyną, jiedu rado vienintelį vienuolį subdiakoną brolį Petrą Kazlauską (mirė 1913 m.). Tėvas Pranciškus laikinai ėjo klebono ir vienuolyno administratoriaus pareigas, o 1912 m. lapkričio 12 (24) d. davęs amžinuosius įžadus oficialiai buvo paskirtas vienuolyno gvardijonu.

Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai ir šv. Pranciškaus Serafiniečio bažnyčia ir bernardinų vienuolynas Kretingoje.

Fot. Paulina Mongirdaitė. 1907 m. Kretingos muziejus

Tėvų Pranciškaus ir Bonaventūros pasirinktu keliu pasuko ir kiti kunigai: 1912–1913 m. kandidatais į vienuolius tapo Pranciškus Meškauskas, Pranciškus Bučnys, Vincentas Juozapaitis ir Zenonas Živatkauskas. 1913 m. sausio 9 d. tėvas Pranciškus buvo patvirtintas parapijos klebonu, o tėvas Bonaventūra – vikaru. Liepos 5 d. apaštališkuoju reskriptu ir rugsėjo 24 d. Mažesniųjų brolių ordino generolo dekretu Kretingos vienuolynas komisariato teisėmis buvo prijungtas prie Vokietijoje veikusios Mažesniųjų brolių ordino Silezijos šv. Jadvygos provincijos. Komisariatui vadovauti pavesta tėvui Pranciškui Bizauskui. Tokiu būdu 1912–1913 m. tėvas Pranciškus Bizauskas atgaivino Lietuvos bernardinų (pranciškonų observantų) vienuolijos ir Kretingos vienuolyno veiklą ir ėmėsi jai vadovauti.

Įsikūręs Kretingoje, tėvas Pranciškus užbaigė bažnyčios interjero rekonstrukciją, rūpinosi Šv. Kazimiero, blaivybės, tretininkų ir kitų katalikiškų draugijų veikla. 1913 m. sausio 17 d. bernardinai ėmėsi vadovauti katalikiško švietimo draugijos „Saulė“ Kretingos skyriui, kurio valdybos pirmininku buvo išrinktas kandidatas į vienuolius kunigas Pranciškus Meškauskas, o valdybos nariu tapo tėvas Bonaventūra. Valdyba planavo įsteigti lietuvišką „Saulės“ draugijos pradinę mokyklą ir biblioteką su skaitykla, tačiau dėl rusų valdžios daromų kliūčių savo tikslo nepasiekė. Siekdamas plėtoti bernardinų sielovadinę ir misionierišką veiklą ir kitose Lietuvos parapijose, 1914 m. pradžioje tėvas Pranciškus atsisakė klebono pareigų ir po trumpo noviciato Silezijoje buvo paskirtas Lietuvos bernardinų komisaru. 1914 m. kovo 28 d. Kretingos bažnyčioje jis pravedė pirmąsias įšventinimo į vienuolius iškilmes, per kurias pranciškono abitu apvilko kunigą V. Juozapaitį – tėvą Juvenalį.

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, rusų karinės valdžios įsakymu bernardinai 1914 m. rugsėjo 10 d. evakavosi į buvusį Palėvenės (Kupiškio r. sav.) dominikonų vienuolyną. Čia vienuolių gretas papildė keturi broliai ir kunigas Jonas Pečkaitis – tėvas Jeronimas. Vokiečiams užėmus kraštą, karinė okupacinė valdžia 1915 m. rudenį leido bernardinams grįžti į kareivinėmis paverstą Kretingos vienuolyną, grąžino keletą celių ir ūkinių pastatų.

Pranciškonų vienuolyno bažnyčia Kretingoje.

Atvirukas. Apie 1936 m. Kretingos muziejus

Parvykęs į Kretingą, tėvas Pranciškus ėmėsi įgyvendinti savo švietėjiškus sumanymus. Jo rūpesčiu, 1915 m. spalio 12 d. pradėjo veikti lietuviška pradinė mokykla. Ją lankė apie 300 vaikų, dirbo trys mokytojos, o tėvas Pranciškus mokė tikybos. Iš pradžių mokyklą išlaikė tik vienuolynas, o 1916 m. algas mokytojams apsiėmė mokėti vokiečių valdžia. Mokyklos veikla nenutrūko ir tarpuvaldžiu, o atkūrus Lietuvos valstybingumą, ją bernardinai 1918 m. perdavė Kretingos apskrities savivaldybei.

1915 m. rudenį tėvo Pranciškaus pastangomis prie vienuolyno buvo atidaryta mergaičių namų ruošos mokykla. Ją lankė daugiau negu 40 mergaičių, kurios mokėsi lietuvių kalbos, aritmetikos, istorijos, geografijos, tautinių papročių ir namų ruošos. Pritrūkus lėšų mokyklai išlaikyti, 1917 m. ji buvo uždaryta.

Platindamas šv. Pranciškaus Asyžiečio idėjas, tėvas Pranciškus visoje Lietuvoje steigė Šv. Pranciškaus III ordino (tretininkų) kongregacijas ir buvo dvasinis jų vadovas. Tretininkai pripažino šv. Pranciškaus mokymą, tačiau gyveno ne vienuolynuose, o savo namuose ir šeimose. Kretingoje tretininkų kongregacija veikė nuo 1915 metų. Joje buvo per 400 narių. Lietuvoje ši religinė organizacija vienijo apie 50 tūkst. žmonių. Bernardinų kunigai vizitavo kongregacijas, rūpinosi dvasiniu tretininkų gyvenimu, kongregacijų direktorių ruošimu, rengė rekolekcijas, konferencijas ir kongresus.

Tėvas Pranciškus skatino labdaringų katalikiškų organizacijų kūrimą, rūpinosi likimo nuskriaustųjų, našlaičių ir beglobių senelių globa. Jis 1916 m. kovo 13 d. prie vienuolyno įkūrė iki metų pabaigos veikusią labdaros valgyklą, kurioje kasdien šiltus pietus gaudavo per 100 vargšų ir elgetų, o nuo birželio 13 d. dukart per dieną dar buvo maitinama 50 vaikų. 1916 m. birželio 14 d. jo rūpesčiu buvo atidarytas vaikų darželis „Nazaretas“, kuris globojo ikimokyklinio amžiaus našlaičius ir vasarą dirbančių tėvų vaikus. Darželį iki rugsėjo lankė apie 40 vaikų, kuriuos auklėtoja apiprausdavo, pavalgydindavo, pamokydavo poterių, žaidimų ir įvairių darbų.

Tėvo Pranciškaus Bizausko laidotuvių procesija Vilniaus gatvėje pakeliui iš bažnyčios į kapines.

1937 m. Kretingos muziejus

1918 m. lapkričio 25 d. mirus klebonui tėvui Antanui Živatkauskui, tėvas Pranciškus apsiėmė laikinai administruoti parapiją. Žemaičių vyskupystės kapitulai parapiją 1919 m. atskyrus nuo vienuolyno, tėvas Pranciškus klebono pareigas ir vienuolyno valdytą bažnytinį turtą – žemę, pastatus, žemės ūkio padargus ir inventorių, perdavė dieceziniam kunigui Povilui Svilui. Tiesa, po ketverių metų bernardinams vėl buvo pavesta rūpintis Kretingos parapija ir bažnyčia.

Atidarius Kretingos progimnaziją, tėvas Pranciškus 1920–1921 m. joje dėstė tikybą, vienuolyne įrengė kelias celes neturtingiems progimnazijos moksleiviams ir juos išlaikė.

Toliau plėtodamas bernardinų veikimą krašte, tėvas Pranciškus pirmiausia siekė įsitvirtinti laikinojoje sostinėje. Todėl 1921 m. jis atsisakė Lietuvos bernardinų komisaro ir Kretingos vienuolyno gvardijono pareigų, o po metų poilsio buvo paskirtas bernardinų viršininku Kaune, kur Žaliakalnyje 1923 m. pastatė bernardinų vienuolyną su pasauliečiams atvira koplyčia.

Propaguodamas šv. Antano idėjas, 1926 m. įsteigė Šv. Antano maldos draugiją, kuri netrukus išpopuliarėjo visoje Lietuvoje ir 1938 m. turėjo 279 tūkst. 812 narių.

Apsisprendęs grįžti prie organizacinės ir administracinės vienuolijos veiklos, 1927 m. spalį jis tapo Lietuvos tretininkų vizitatoriumi ir misionieriumi, 1929 m. – Lietuvos bernardinų komisaro tėvo Rapolo Miulerio pirmuoju patarėju, o 1930 m. – komisaru ir Šv. Pranciškaus III ordino vizitatoriumi. Jo pastangomis, 1931 m. lapkričio 19 d. Mažesniųjų brolių ordino generalinis ministras tėvas Bonaventūra Maranis pasirašė dekretą, kuriuo Lietuvos bernardinų komisariatas buvo pripažintas savarankišku ir pavadintas Šv. Pranciškaus Asyžiečio Mažesniųjų brolių ordino Lietuvos šv. Kazimiero provincija. Kretingos vienuolynas liko provincijos administraciniu ir dvasiniu centru. Provincijolu buvo išrinktas tėvas Pranciškus Bizauskas, o jo patarėjais – tėvai Aloyzas Janušaitis, Kazimieras Čepulis, Rokas Kažukauskas ir Martinijonas Bučnys. Nuo to laiko Lietuvos bernardinus oficialiai pradėta vadinti pranciškonais.

Tėvo Pranciškaus Bizausko kapas Kretingos II senosiose kapinėse.

Fot. Julius Kanarskas, 2016 m.

Atkūrus provinciją, vienuolių skaičius Kretingoje ėmė sparčiai augti: jei 1931 m. čia buvo 30, tai 1936 m. – 86 vienuolio gyvenimą pasirinkę asmenys. Vienuolynas išsilaikė iš parapijiečių ir pranciškonų rėmėjų lėšų, vienuolyno palivarko ūkio, kuriam drauge su vienuolyno sodyba priklausė apie 70 ha žemės, plytėjusios abipus Dopulčio upelio. Vienuolynui priklausė 19 pagalbinių gyvenamųjų ir ūkinių-gamybinių pastatų, o tarp jų ir miesto plytėjo vaismedžių sodas su daržais ir gėlynais, kuriame stovėjo Švč. M. Marijos skulptūra, veikė Saulės laikrodis ir fontanas.

Svarbų vaidmenį tėvas Pranciškus skyrė spaudai. Šv. Pranciškaus III ordino nariams šviesti jis 1913–1932 m. leido „Tretininkų kalendorių“, pora metų redagavo tretininkams skirtą pranciškonų leidinį „Šv. Pranciškaus varpelis“, 1930 m. išleido knygelę „Trumpas tretininkų katekizmas“, 1931 m. – „Šv. Pranciškaus juostelės brolija“ ir kt. Jau po jo mirties Pranciškonų spaustuvė Kretingoje 1940 m. išleido kitą tėvo Pranciškaus knygelę „Naujas vadovėlis Šv. Pranciškaus tretininkams“.

Blogėjant sveikatai, tėvas Pranciškus 1933 m. atsisakė provincijolo pareigų ir apsigyveno Kauno vienuolyne. Jis mirė 1937 m. spalio 27 d. Kauno šv. Luko ligoninėje. Pašarvotas buvo Žaliakalnio vienuolyno koplyčioje, o vėliau parvežtas į Kretingos pranciškonų bažnyčią. Palaidotas Kretingos antrosiose senosiose kapinėse, pranciškonų kapavietėje, šalia bendražygio T. Jeronimo Pečkaičio priešais grafų Tiškevičių koplyčią.

Tuoj po mirties, Lietuvos pranciškonų provincijolo tėvo Augustino Dirvelės iniciatyva, vienuoliai ėmėsi rengti medžiagą monografijai apie vienuolijos atgaivintoją tėvą Pranciškų Bizauską. Tačiau prasidėjus Antrajam pasauliniam karui ir sovietų okupacijai, knyga liko nebaigta. Šiandien tėvo Pranciškaus Bizausko atminimą Kretingoje saugo tipinis pranciškonų antkapinis kryžius ir jo vardu 2000 m. pavadinta viena gatvių besiplečiančioje miesto pietinėje dalyje.

Julius KANARSKAS

Kretingos muziejus


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas