Pajūrio naujienos
Help
2024 Kovas
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Komentarų topas

Kai fotoaparatas – lyg šeimos narys

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Smiltys
  • 2022-11-11

Klubo „Fotoakimirka“ kūrėjai: (iš kairės) Juozas Gricius, Genovaitė Žukauskienė, Ona Rudienė, Danutė Vasiliauskienė, Stasė Zakličkienė ir Waldemar Muehlenrad.

Kretingos Trečiojo amžiaus universitetas (TAU) subūrė fotografuoti mėgstančių garbaus amžiaus žmonių bendruomenę, aktyviai dalyvaujančią miesto kultūriniame gyvenime – šiandieną jų įkurtas klubas „Fotoakimirka“ skaičiuoja jau pirmąjį veiklos dešimtmetį. Ta proga Kretingos rajono kultūros centre surengta šio fotomėgėjų klubo paroda „Gamtos kuždesiai“.

Sėmėsi žinių

Klubui nuo pat jo įsikūrimo pradžios vadovauja buvusi ilgametė pedagogė Danutė Vasiliauskienė. Paprašyta prisiminti veiklos pradžią, ji kalbėjo: „Kretingos pedagogų švietimo centro direktorės Adelės Mazeliauskienės iniciatyva 2010-aisias įkūrus Trečiojo amžiaus universitetą, pirmieji studentai jį baigė po dvejų metų. Sugužėjus dideliam būriui naujokų, greta jau buvusių Kultūros ir meno, Sveikatos ir dvasinio tobulėjimo fakultetų susidarė naujas Kraštotyros ir pažinimo fakultetas.“

Šiame fakultete D. Vasiliauskienei ir gimė idėja suburti fotografuojančius žmones į klubą.

Jos žodžiais, pirmaisiais metais fotoakimirkiečiai mokėsi, lankė kursus, sužinojo naudingų dalykų, tarkim, kad fotoaparatas „šaudo aklai“ – fotografuoja ne aparatas, o fotografas. Senjorai mokėsi įvertinti apšvietimo ypatumus ir aparato galimybes, suvokti, kuri detalė objekte yra svarbiausia. Daug laiko praleista ir prie kompiuterių, mokantis redaguoti savo nuotraukas. Ir jau po pusmečio veiklos Švietimo centre buvo surengta pirmoji kukli fotografijų paroda „Laiko trapumas“, kurią finansavo patys mėgėjai. „Po to kasmet rengėme parodas Kretingos miesto ir rajono viešosiose erdvėse, Palangoje, Klaipėdoje, Latvijos Priekulės mieste. Kiek iš viso jų jau surengta, sunku ir suskaičiuoti“, – kalbėjo klubo vadovė.

Kūrėjų gretos kito

Pirmąją fotografuojančių TAU studentų grupę sudarė 9 mėgėjai: be Danutės Vasiliauskienės, dar – Irena Ramutė Gaigalienė, Juozas Gricius, Vaclovas Gricius, Janina Kaškevičienė, Eugenija Kedienė, Albertas Mikučionis, Angelina Paulauskienė, Stanislava Zakličkienė.

Tačiau per dešimties metų laikotarpį fotografų gretos išretėjo: vieni pasirinko kitas veiklas, antriems sušlubavo sveikata, treti iškeliavo amžinybėn. Tačiau klubas pasipildė naujais nariais – atėjo Ona Rudienė, Genovaitė Žukauskienė, Waldemar Muehlenrad. „Fotografuojančių pavienių asmenų yra daug. Tačiau tarp šalyje veikiančių Trečiojo amžiaus universitetų tokių aktyviai dirbančių ir parodas rengiančių fotomėgėjų klubų arba nėra, arba apie juos mums neteko girdėti“, – tvirtino pašnekovė.

Šiuo metu „Fotoakimirka“ vienija 6 fotografus mėgėjus. Tai – draugiška ir veikli grupė, kuri vien per šiuos metus surengė devynias fotoparodas Kretingos mieste ir rajone, Plungėje ir Renavo dvaro sodyboje.

Savo jubiliejiniam gimtadieniui fotoakimirkiečiai surengė 5 dienų išvažiuojamąjį plenerą po Kretingos miesto ir rajono istorines, architektūrines, gamtines vietoves, gražiausias sodybas, fiksavo įdomiausius objektus.

Šiųmetiniame plenere sukurti fotoakimirkiečių (iš kairės) G. Žukauskienės, V. Muehlenrad, D. Vasiliauskienės darbai.

Fotografija – gyvenimo dalis

Pleneras dar labiau suartino fotografus, jie susitiko su įdomiais žmonėmis, patyrė daug mielų akimirkų ir emocijų, buvo apdovanoti dėmesiu, rudens gėrybėmis ir medumi. Tačiau jų sutikti žmonės labai kuklūs ir nepanoro, kad jų nuotraukos būtų viešinamos.

Plenere gimę kūriniai jau parengti dar vienai klubo parodai „Sustabdytas laikas“, kuri nuo gruodžio bus eksponuojama Kretingos rajono kultūros centre, o išvis klubas eksponuos jau tris savo fotografijų parodas: be naujosios, ir anksčiau parengtas „Gamtos kuždesiai“ bei „Akimirkos“.

Prasmingais darbais paminėti klubo jubiliejų, pasak D. Vasiliauskienės, padėjo Kretingos rajono savivaldybė, Kretingos TAU direktorė Janina Mikučionienė.

„Mes, fotoakimirkiečiai, teigiame, kad fotografija yra mūsų gyvenimo dalis, o fotoaparatas – lyg šeimos narys. Paimi jį į rankas, suspaudi, pažiūri pro objektyvo langelį ir pamiršti, kiek tau metų. Pabėga į šalį nerimas ir visi skausmai, niekada fotografuojant nešąla kojos, negrumba pirštai, nerasoja kakta. Tik baigę fotografuoti pajuntame, kad sušlapo kojos ir rankų pirštai nebe tokie lankstūs, ir nugara sunkiau tiesiasi“, – atvirai kalbėjo klubo vadovė.

---

Klubo „Fotoakimirkos“ narių mintys

Juozas Gricius:

– Gimiau ir augau Kretingoje, prie Akmenos upės. Žavėjo vaizdingi upės slėniai, todėl traukė juos fotografuoti nuo paauglystės. Vėliau išvykau į Klaipėdą, po 20 metų sugrįžęs į gimtąjį miestą, mokiausi prisijaukinti jį iš naujo. Norėjosi sutikti senus draugus ir pažįstamus. Taip atsiradau Kretingos trečiojo amžiaus universitete. Laimingas, kad esu fotomėgėjų grupės narys, ir mes, senjorai, galime ne tik pasimokyti vienas iš kito, bet ir būti gamtoje, gėrėtis ja, stiprinti savo sveikatą, o užfiksuotus kadrus parodyti Kretingos miesto ir rajono gyventojams.

Ona Rudienė:

– Gimiau 1955 m. Vilkyškiuose Šilutes rajone. Mokiausi Vilniuje statybos technikume. Darbo karjerą pradėjau tuometiniame Žemės ūkio banke Kretingoje. Banko pavadinimai keitėsi, bet jame dirbau 38-erius metus. Lankau Trečiojo amžiaus universitetą: man patinka viskas, kas susieta su menu, todėl lankau tapybos ant šilko, dekupažo užsiėmimus. Taip pat pradėjau lankyti ir fotografų mėgėjų grupę „Fotoakimirka“, nes mėgstu stebėti gamtą ir fotografuoti tiesiog sau, panorau pasisemti žinių ir pasimokyti iš kolegų, pamatyti jų darbo virtuvę.

Waldemar Muehlenrad:

– Mano gyvenimas – ištisa kelionė. Gimiau Lietuvoje, Zarasų rajone, bet, vos sulaukęs 5 metų, kartu su tėvais buvau išvežtas į Sibirą. Ten baigiau septynmetę rusų mokyklą. Po devynerių tremties metų su tėvais grįžome į Kretingą, nes čia gyveno mamos giminės, be to, neturėjome teisės sugrįžti į ankstesniąją gyvenamąją vietą. Vos pradėjus lankyti mokyklą Kretingoje, per Raudonąjį Kryžių mus susirado senelis, ir mūsų šeima atsidūrė Vokietijoje. Po 57 metų aš vėl grįžau gyventi į savo gimtąjį kraštą. Esu laimingas, galėdamas prasmingai gyventi ir džiaugtis gyvenimu.

Genovaitė Žukauskienė:

– Fotografuoti pradėjau 1974 m. Tuomet reikėjo „taupyti“ kadrus, nes fotojuostelėje jų buvo tik 36. Fotografavau viską, kas supo: augančius vaikus, sutiktus žmones, keliones, įvykius. Dabar objektyvas dažniausiai nukreiptas į gamtą – „medžioju“ vaivorykštes.

Danutė Vasiliauskienė:

– Aš esu gamtos ir kaimo vaikas, ten gimiau, ten augau. Su gamta sugyvenau, joje visada noriu būti, ten ir pasiliksiu. Kada pradėjau fotografuoti ? Nežinau. Bet dabar, kai rankose fotoaparatas, visada… O kažkada taip trūko laiko ne tik fotografuoti, bet ir pamatyti tą nepakartojamą grožį, kurį kuria motina gamta. Šiandieną fotoaparatas yra nuolatinis mano palydovas, mano draugas, mano nerimas, mano džiaugsmas. Gal dėl to jie taip dažnai genda, dūžta, skęsta. Man džiugu, kad jis nedulka lentynoje, o fiksuoja tai, kuo galiu pasidžiaugti pati ir pradžiuginti kitus.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas