Pajūrio naujienos
Help
2022 Lapkritis
Pi 7142128
An18152229
Tr29162330
Ke3101724
Pe4111825
Še5121926
Se6132027
Apklausa

Ar praneštumėte tarnyboms, jei kaimynystėje kūrenama kenksmingomis atliekomis.

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas

Prie vargonų – kone pusšimtį metų

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Vakarų Lietuva
  • 2022-11-08
Vargonininku Darbėnų bažnyčioje Vaclovas Mikuta dirbo net prie 7 klebonų.

Kretingoje gyvenančio 75-erių Vaclovo Mikutos rankoms kone pusšimtį metų – pusantrų Salantų ir 47-erius Darbėnų Šv. Petro ir Povilo bažnyčiose – paklūsta galingas ir didingas instrumentas – vargonai. Tiesa, kol autentiškasis instrumentas laukia restauravimo pabaigos, muzikui tenka sėsti prie šiuolaikinių elektrinių vargonų. V. Mikuta taip pat – bažnytinių kūrinių kūrėjas, parašęs per 350 giesmių, 30 mišių lotynų ir lietuvių kalbomis.

Į muziką gilinosi iš klausos

Vargonai V. Mikutą traukė nuo vaikystės: „Mano močiutė Agnieška Mikutienė vesdavosi nuo mažens į bažnyčią, bet mano akys vis krypdavo ne į altorių, o – į viršų, ten, kur gaudė vargonai. Būdamas 10-ties išprašiau, kad leistų giedoti bažnyčios chore. Tuometinis Salantų klebonas Pranciškus Šatkus ir būsimasis Telšių vyskupas Antanas Vaičius nesyk sakydavo: iš jo bus arba kunigas, arba vargonininkas. Ir išpranašavo“, – smagiai prisiminė pašnekovas.

Mokykloje per pertraukas Vaclovas bėgdavo pasiklausyti per radijo tašką transliuojant profesoriaus Leopoldo Digrio vargonais atliekamų kūrinių. Natas pažinti išmokė muzikos mokytojas Alfonsas Girskis. Savamokslis V. Mikuta į muzikos pasaulį labiau gilinosi iš klausos. Jaunystėje dainavo Salantų kultūros centro chore, kuriam vadovavo garsus šio krašto muzikas Petras Pučkorius.

„Salantų bažnyčiai prireikė vargonininko, klebonas pakvietė ir sako – eik groti. Iš senosios Gargždelės kapinių koplyčios parvežė fisharmoniją, šios klavišai išbyrėję, tik metalo plokštelės stirksojo. Sėdau, pabandžiau, kažkas pavyko. Pasilikau, bet netrukus perėjau vargonininkauti į Darbėnų bažnyčią. Dirbau elektros tinkluose, o vakarais ir savaitgaliais važinėdavau vargonauti ir vadovauti bažnyčios chorui. Ir taip jau 48-erius metus“, – kalbėjo V. Mikuta.

Iš lotyniškų giesmių – į lietuviškas

Jam dar teko pagroti ir istoriniais Darbėnų bažnyčios vargonais, bet šie jau buvo perdaryti. „Kai atvykau 1974-aisiais, vietoj dumplių jau veikė variklis. Reikėdavo mokėti jais groti: vėluodavo garsas – vargonininkui reikėdavo žinoti, kaip prisiderinti prie choro“, – prisiminė V. Mikuta. <> Dar prieš karą bažnyčioje buvo kilęs gaisras, apgadintas ir šis galingas instrumentas, tačiau iš Čekijos iškviesti meistrai juos sutvarkė. Tačiau per laiką, veikiami sausros ir drėgmės, vargonai visai išėjo iš rikiuotės. Meistras iš Panevėžio Antanas Šauklys gerokai prieš dešimtmetį ėmėsi juos atkurti, tačiau, pritrūkus lėšų, sustojo ir restauravimo darbai.

Atėjus nepriklausomybei, pašnekovo žodžiais, labai trūko giesmių, mišių lietuviškai. „Buvo vos keletas kūrinių – Česlovo Sasnausko giesmė „Marija Marija“, Juozo Naujalio „Pulkim ant kelių“. Ligi tol savarankiškai mokiausi lotynų kalbos, dabar teko persiorientuoti ir kurti lietuviškai. Kurdavau namie, sudarydavau giesmynus, rašydavau atskiras partijas, kad choristams per repeticijas būtų lengviau giedoti iš natų – tarsi knygą skaitytų“, – prisiminė pašnekovas.

Bažnyčios atgimimo laikotarpiu ir choras buvęs gausus, iš atokų apylinkių susirinkdavo per 20 choristų. Tačiau tas laikas jau praėjo: šiandieną į chorą besusirenka vos keli giedotojai, dažniausiai pedagogai. Senieji iškeliavę anapus, o naujus žmones sunku sukviesti. V. Mikuta su nostalgija vis prisimena ilgus metus prie vargonų kabėjus 1944 m. vargonininko Stasio Japerto ranka rašytą užrašą: „Tas choristas – ne choristas, kuris nelanko repeticijų.“

Dirbo prie 7 klebonų

V. Mikuta laisvu laiku ranka, kaligrafine rašysena, pasiremdamas senosiomis bažnyčios knygomis ir archyvais, parašė Darbėnų Šv. Petro ir Povilo bažnyčios istoriją, taip pat sudarė išsamų šios bažnyčios vargonininkų, dirbusių nuo 1928-ųjų iki jo atėjimo, aprašą su nuotraukomis.

Vaclovo tėvas Pranciškus Mikuta buvo politinis kalinys, kalėjęs Krasnojarsko krašte, Rešiotų lageryje, o jo motinai Barborai pavyko pasislėpti nuo tremties. Paklausus, ar jam nekenkė sovietų valdžia, santūriai atsakė, kad saugumas nesyk bandė paveikti, suvilioti pažadais, bet tai – ne jam. „Tie, kurie sovietmečiu ėjo į bažnyčią, ėjo su užsidegimu ir tvirtu nusistatymu, ėjo už savo tikėjimą. Tai buvo drąsūs žmonės“, – akcentavo pašnekovas Vaclovas – jau 11 metų našlys, jo žmona Irena dirbo Kretingos greitosios medicinos pagalbos felčere. Pora užaugino du vaikus: sūnų Eventą ir dukrą Emą, kurią taip pat paviliojo muzika – ji baigė fortepijono klasę Kretingos meno mokykloje.

V. Mikuta suskaičiavo, kad Darbėnuose jam tekę dirbti prie 7 klebonų: kiekvienas kažką naujo įnešdavo į bažnyčios ar parapijos veiklą. Jam itin įsiminė, kad apie 1975-uosius, klebonaujant Leonui Šapokai, centriniame altoriuje buvo įtaisyta palangiškio meistro Antano Mažrimo nukaldinta Aušros vartų Mergelės Marijos kopija. Abipus jos išlikę senosios medinės apaštalų skulptūros: Petro – su simboliu raktu ir Pauliaus – su kalaviju.

Dabartinis parapijos klebonas Viktoras Dirvonskis po studijų Italijoje buvo paskirtas dirbti į Darbėnus, šiemet jau atšventė savo darbo pirmąjį 5-metį: jo rūpesčiu sutvarkyti laiptai, įrengtas pandusas. „Norėjo įvesti ir šildymą, bet sutrukdė apsunkusi ekonominė situacija“, – prasitarė vargonininkas.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas