Pajūrio naujienos
Help
2022 Lapkritis
Pi 7142128
An18152229
Tr29162330
Ke3101724
Pe4111825
Še5121926
Se6132027
Apklausa

Ar prieš senajam Kretingos parkui siūlant suteikti B. Burneikio vardą reikėjo viešos diskusijos?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas

Laisvės kovomis partizanai sukūrė tautos herojinį epą

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Minėjimai
  • 2022-11-04
Daugkartinių žygių partizanų takais organizatorius – salantiškis Aurimas Rapalis.

Salantų kultūros centro renginių organizatoriaus ir viešosios įstaigos „Ceklio kuršiai“ vadovo Aurimo Rapalio iniciatyva gausus būrys entuziastų žygeivių prieš pat Vėlines, spalio 30-ąją, leidosi į tradicinį vienuoliktą kartą surengtą 25 km žygį pėsčiomis „Kardo rinktinės partizanų takais“ iš Salantų į Grūšlaukę. Šis žygis buvo skirtas Žemaičių apygardos „Kardo“ rinktinės vado Kazimiero Kontrimo-Montės 70-osioms žūties metinėms paminėti.

Susibūrė žygeivių bendruomenė

„Šiam projektui galvojau padėti tašką – tais pačiais takais, minėdami savo krašto laisvės kovotojus, jų svarbą istorijai, ėjome 10 metų. Tačiau šiemet sukanka 70 metų nuo K. Kontrimo – vienos ryškiausių asmenybių Žemaitijoje, teisingumo kovos vadų – žūties: jis krito nuo stribų kulkų po 8-erių metų ryžtingos kovos už laisvę, 1952-ųjų spalio 30 dieną 19 val. Todėl vėl norėjosi pakartoti žygį, šįkart labiau akcentuojant Montės asmenybę“, – renginio esmę apibūdino A. Rapalis, žygeiviams tapęs ir savotišku gidu, atskirose stotelėse atskleisdavęs K. Kontrimo ir apylinkių partizanų istoriją.

Į vado Montės atminimui skirtą žygį susirinko per 170 žmonių, galėjo būti ir keli šimtai, bet A. Rapalis sakė anksčiau uždaręs registraciją, nes nesinorėjo didelio šurmulio. Per 10 metų jau susiformavo žygeivių bendruomenė iš visos Lietuvos, subūrusi skirtingo amžiaus ir politinių pažiūrų žmones. Į žygį patriotinėmis dainomis juos išlydėjo vyrų grupė „Ugniavijas“ iš Vilniaus, išvakarėse Salantų kultūros centre surengusi koncertą, o žygį žemaitiškomis dainomis ir Lietuvos himnu užbaigė neseniai susibūrusi Kretingos rajono kultūros centro vyrų folkloro grupė „Andule“.

„Nuo dainų aidėjo visas miškas, po to kaip silkės, bet pakiliai nusiteikę, sulipome į autobusą, kiti grįžo nuosavais automobiliais“, – įspūdžiais pasidalijo A. Rapalis.

„Kardo“ rinktinės vadas Kazimieras Kontrimas-Montė.

Žmogus, tapęs legenda

Pašnekovo įsitikinimu, tie 8-eri Montės kovos metai daug pasako apie žmogų, tapusį legenda, juolab kad K. Kontrimas nesislapstė bunkeryje, bet palaikė ryšį su kitais būriais, pats lankė juos. O tokius vadus, kaip Montė, saugumas sekė sustiprintai – partizanus ir siekė sunaikinti, pradėdami nuo vadų. Keliskart sužeistas, tačiau K. Kontrimas vis išvengdavo mirties.

„Akivaizdu, kad „Kardo“ rinktinės vadą lydėjo Dievo apvaizda, nes jis kovos draugams buvo vilties įkvėpėjas, o pabaigoje neleido palūžti dvasia. Ir tuo ateities kartoms tapo partizanų kovos simboliu“, – tikino žygio organizatorius.

K. Kontrimas, pats kilęs iš Grūšlaukės, kovojo apylinkės miškuose, čia ir žuvo, būdamas 39-erių. Stribai, pasak A. Rapalio, vienoje sodybų jo laukė 3 savaites: „Įsivaizduokit, vadas atidaro trobos duris ir pamato – dar spėja atsišaudyti ir kieme krinta nuo kulkų. Tos sodybos Smeltės kaime dar išlikę pamatai, ten ir užbaigiame žygį. Pradėję Salantuose, kur į saugumo būstinę buvo pargabentas K. Kontrimo kūnas, praeiname pro tą vietą ir dar kitą miestelio centre, kur buvo sumetami išniekinti partizanų kūnai. Kur palaidoti K. Kontrimo palaikai, šiandieną tiksliai nežinoma, manoma, kad, kaip ir kitų partizanų, buvo užkasti Žvainių dvaro rūsių duobėse“, – kalbėjo A. Rapalis.

Žygiuose „Kardo“ rinktinės partizanams atminti aktyvūs yra Kretingos jaunieji šauliai.

Buvę pasyvūs, dabar – teisėjai

Pokario laivės kovų istorijomis A. Rapalis pradėjęs domėtis prieš 15 metų. Jas, sakė, vertinąs labai atsargiai, o ir liudytojus, kurių kasmet belieka vis mažiau, prisijaukinąs diplomatiškai. O ir pats išmokstąs pozityviau žvelgti į kasdieną, juolab kad tai ateina ir iš jo paties šeimos patirties.

„Gali piktintis kiek nori už tai, kad pabrango elektra, bet, kai aš klausiu savo senelio Justino, kurio brolis Kostas Gelžinis-Girėnas buvo partizanas, nušautas Salantuose ir nežinia, kur palaidotas, o vienas stribų seneliui į akis išrėžė – aš nušoviau tavo brolį, jo ramus požiūris į gyvenimą, kažkaip nusodina. Požiūris man artimo žmogaus, gyvenusio be elektros, vos ne balanos gadynėje, dirbusio be išeiginių, neturėjusio automobilio, kuris, paklaustas, kaip gyveni, atsako – gyventi yra gerai“, – filosofiškai į šiandienos problemas žvelgė pašnekovas.

Nors pats, atviravo, šiandieną nesuvokiąs, kaip dar Lietuvos nepriklausomybės pradžioje niekas nesiryžo už pakarpos atvesti tuomet dar gyvų stribų, kad šie bent parodytų, kur užkasti jų nužudyti partizanai. „Sovietinis režimas tiek baimės buvo įvaręs žmonėms, kad jie nesijautė laisvi. Dabar daugelis, buvę pasyvūs anuomet, šiandieną yra didžiausi pokario istorijos vertintojai ir teisėjai“, – pastebėjo A. Rapalis.

Žygeiviai trispalve apjuosė paminklą partizanų žūties vietoje Barzdžių Medsėdžių kaime.

Kare nėra romantikos

A. Rapalio žodžiais, dabar į laisvės kovų istoriją yra žiūrima kaip į nebaimės, veržlumo reiškinį, tačiau šios kovos nereikėtų romantizuoti: „Kare nėra romantikos, tik – radikalūs dalykai. Partizanai buvo karingi, kiti – ir negailestingi. Netgi buvo toks partizanų vadų įsakymas: iš komunistuojančių kaimiečių paimti viską. Kaimas negalėjo būti pasyvus: palaikė juos arba ne. O viso to priežastys – sovietų okupacija, nuo to ir reikėtų pradėti. Ne vienas ūkininkas, kaimo inteligentas išėjo į mišką, nes nebuvo kitos išeities: tremtis, lageriai arba ginklas į rankas. Šviesuomenė, karininkai pasitraukė iš Lietuvos, už jos laisvę liko kovoti kaimo bernai. Prieš sovietų jėgą ir sistemą – su sutręšusiais sovietiniais ginklais. Nesant nei, telefonų nei feisbukų. Šitokį unikumą nebeįmanoma būtų pakartoti.“

Ir būtent tie kovingieji bernai sukūrė savo tautos herojinį epą. Todėl A. Rapaliui labai pikta, kad mūsų tautoje dar yra nemažai žmonių, kurie menkina savo valstybę.

Paskutinieji – vidinės kovos metai

„Yra nemažai tautiečių, kuriems trūksta tikėjimo laisva Lietuva. Bet jeigu nebūtų buvę pokario laisvės kovų, aš nesuprasčiau, kas yra lietuvis. Iš ko reikėtų semtis patriotizmo: iš Vytauto Didžiojo, knygnešių ar kuršių laikų? Aš neidealizuoju Montės, gal kažko nežinau jo biografijoje, nors amžininkai atsiliepia apie jį kaip dvasios milžiną, partizanams skleidusį tvirtybę. Įsivaizduokime, paskutiniai partizanų kovos metai yra jų vidinės kovos metai, kada supranti, kad jokios pagalbos iš niekur nebus. Vakarai nusisuko. Kaip susigyventi su ta vidine kova, kad išgyventum dar dieną, kitą, kaip numatyti veiksmus, kad kuo ilgiau išsilaikytum? Kaip nepalūžti pačiam ir dar, kaip vadui, palaikyti kitų dvasią? O K. Kontrimas-Montė tai sugebėjo ir dėl to Žemaitijoje tapo laisvės kovos simboliu“, – akcentavo A. Rapalis.

Jo manymu, Ukraina dabar kuria savo valstybės ir tautos istoriją, ir, kad ir kaip žiauriai beskambėtų, jiems tai padeda agresorė Rusija.

---

„Pajūrio naujienos“ vykdo projektą „Saugi informacija – propagandos priešnuodis“, kurį iš dalies remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas